Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinio dokumento kategorijos: 2.1.6.3; 2.4.2.2; 2.4.2.13;

2017 m. birželio 30 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. Š. atstovo advokato G. Č. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8-780/2017 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei I. Š. dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys Lazdijų rajono savivaldybės administracija, Valstybinė miškų tarnyba, Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė ieškinyje prašė įpareigoti atsakovę I. Š. per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti pavėsinę žemės sklype ((duomenys neskelbtini)., ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo I. Š. teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės.Ieškovė ieškinyje nurodė ir papildomai paaiškino, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau - Inspekcija) vyriausiasis specialistas 2015 m. liepos 17 d. surašė statybos patikrinimo aktą Nr. SPA-1308-(14.2), kuriame nurodė, kad statytoja I. Š. 2015 m. birželio mėnesį rekonstravo pavėsinę žemės sklype(duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei. Pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis - miškų ūkio, naudojimo būdas - ūkinių miškų sklypai. Atsakovė pateikė I. A. skyriui paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2009 m. lapkričio mėn. parengė miškotvarkos projektą, pagal kurį kapitališkai rekonstravo stoginę, ir pateikė suderintą miškotvarkos projektą. I. A. skyrius 2015 m. liepos 24 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN-719-(14.29) (toliau - nurodymas), kuriuo iš atsakovės pareikalavo ne vėliau kaip iki 2016 m. sausio 23 d. savo lėšomis pašalinti pavėsinę, tačiau atsakovė nurodymo neįvykdė. Atsakovės pateiktas miškotvarkos projektas yra teritorijų planavimo dokumentas, bet ne statybą leidžiantis dokumentas. Atsakovės pastatytas 3,95 m x 3,90 m dydžio, 2,80 m aukščio (K - statinio matmenų įvertinimo koeficientas = 338) statinys priskirtinas I grupės nesudėtingų inžinerinių statinių kategorijai ir jo rekonstrukcijai projekto rengti neprivaloma, nes neprivalomi statybą leidžiantys dokumentai - rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui. Tačiau pagal Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį statiniai ir tokiu atveju privalo būti statomi laikantis teisės aktų reikalavimų. Statybos įstatymas yra pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis įstatymas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčo statinys yra pastatytas saugomoje teritorijoje - Seliovinio ežero pakrantės apsaugos juostoje, ir miškų ūkio paskirties žemės sklype, pavėsinės statybai taikytinas ir Saugomų teritorijų įstatymas, Žemės įstatymas bei Miškų įstatymas. Atsakovės pavėsinės statyba pažeidžia teisės aktų nuostatas, todėl pavėsinės statyba Seliovinio ežero pakrantės apsaugos juostoje, miškų ūkio paskirties žemės sklype negalima. Nors Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostoje rekreacinėse zonose leidžiama statyti paplūdimių įrangą, tačiau visas atsakovės sklypas yra miško žemė, todėl nepakeitus žemės paskirties, jame galima statyti tik medienos sandėlius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes. Be to, ieškovė teigia, kad atsakovės pavėsinė yra statinys, o ne paplūdimio įranga, todėl pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį negali būti statoma ežero apsaugos juostoje. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškovės įvardijama pavėsinė nėra statinys, nes neatitinka statinio sąvokos. Statybos įstatyme statinys apibrėžiamas kaip pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, jog nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Šiuo atveju persirengimo kabina nėra nekilnojamasis daiktas, nes pastatyta be pamatų, ji niekaip nesutvirtinta su žeme ir gali būti lengvai, jos neišardžius, perkeliama į kitą vietą visiškai nesumažinus jos vertės bei nekeičiant persirengimo kabinos naudojimo paskirties. Persirengimo kabina yra ne statinys, o įranga. Žemės sklypas patenka į Lazdijų rajono savivaldybės bendrajame plane numatytą rekreacinių vietovių zoną, todėl persirengimo kabina yra teritorijoje, kuri yra numatyta būtent poilsiui. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis pakrantės apsaugos juostoje rekreacinėse zonose leidžia statyti paplūdimių įrangą, kitus rekreacinius įrenginius, todėl atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas patenka į rekreacinę zoną, o persirengimo kabina turi rekreacinę paskirtį, jos statyba pakrantės apsaugos juostoje yra galima. Rekreacinės zonos nėra tas pats, kas rekreacinės teritorijos, rekreacinėse zonose skatinama rekreacija, todėl norint statyti rekreacinius įrenginius rekreacinėje zonoje nereikia keisti žemės paskirties.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Lazdijų rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – įpareigojo atsakovę I. Š. per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti neteisėtos statybos padarinius ir nugriauti 3,95 m x 3,90 m dydžio, 2,80 m aukščio persirengimo kabiną, esančią žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, jeigu per nustatytą trijų mėnesių terminą atsakovė I. Š. reikalavimo nugriauti 3,95 m x 3,90 m dydžio, 2,80 m aukščio persirengimo kabiną, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) neįvykdys, suteikti teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės. Teismas priteisė iš atsakovės I. Š. 41 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.Teismas sprendė, kad atsakovės statinys - persirengimo kabina, esantis ežero apsaugos juostoje, miškų ūkio paskirties žemės sklype, nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatytų statinių ir įrenginių, kuriuos galima statyti šioje vietoje, sąrašą. Teismas nurodė, jog nepaisant to, kad atsakovės persirengimo kabina stovi Lazdijų rajono savivaldybės bendrajame plane numatytoje rekreacinių vietovių zonoje, tačiau tai nereiškia, kad ji turėjo teisę statyti persirengimo kabiną kaip paplūdimio įrangą vadovaujantis vien tik Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi. Atsakovės žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, naudojimo būdas - ūkinių miškų sklypai, o ne Žemės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta rekreacinių miškų paskirtis. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas statybos darbų metu numatė, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, vadinasi, atsakovė savo miškų ūkio paskirties sklype, kurio naudojimo būdas - ūkinių miškų sklypai, galėjo vykdyti tik statybas, susijusias su ūkinių miškų naudojimo tikslais, bet ne su rekreacinių miškų naudojimo tikslais. Sprendžiant dėl atsakovės pastatytos persirengimo kabinos teisėtumo iš viso nėra svarbu, ar tai yra statinys, ar įrenginys, nes bet kuriuo atveju persirengimo kabina neatitinka žemės naudojimo pagrindinės paskirties ir naudojimo būdo, ir todėl yra draudžiama nepriklausomai nuo to, ar ji bus laikoma pavėsine, ar persirengimo kabina, ar bus laikoma statiniu, ar įrenginiu. Teismas konstatavo, kad atsakovės pastatytas statinys nėra įrenginys, o yra būtent statinys, kuris nėra priskirtinas prie leidžiamų statyti miškų ūkio paskirties žemėje statinių. Perkelti šį statinį į kitą vietą jo neišardžius taip pat neįmanoma, nes iš nuotraukų matyti, jog jis stovi gana aukšto, apaugusio medžiais šlaito papėdėje, prie pat vandens, todėl jokia technika prie jo prisiartinti ir jį perkelti į kitą vietą neturi jokių galimybių. Atsakovės statybos darbais naudojant statybos produktus pastatyta persirengimo kabina yra statinys, o ne paplūdimio įranga, todėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis, kuri paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostoje leido statyti tik hidrotechninius statinius, neleido statyti tokio statinio, kokį pastatė atsakovė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Atsakovės parengtas miškotvarkos projektas yra prilyginamas detaliajam planui, ir jis pakeičia/įgyvendina aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentų sprendinius jo galiojimo teritorijoje. Miškotvarkos projekto kaip teritorijų planavimo dokumento sąvoka jau seniai įtvirtinta ir teismų praktikoje, pavyzdžiui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-969-492/2015 buvo nurodyta, kad teritorijų planavimo dokumento, kuriuo pagal Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnį galėjo būti detalusis planas arba specialieji planai - miškotvarkos projektas ar žemės reformos žemėtvarkos projektas. Miškotvarkos projektas įgyvendino Lazdijų rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinius, todėl šiuo metu atsakovės žemės sklypui taikomi būtent tokie reglamentai, kuriuos numato galiojantis miškotvarkos projektas. Pati ieškovė pripažino, kad atsakovės pateiktas miškotvarkos projektas yra teritorijų planavimo dokumentas, bet ne statybą leidžiantis dokumentas, tačiau teismas net ir pasisakęs, kad norint statyti atsakovės žemės sklype stovintį 3,95 m x 3,90 m dydžio, 2,80 m aukščio (K - statinio matmenų įvertinimo koeficientas = 338) statinį, pagal galiojančius teisės aktus nereikalingas joks statybą leidžiantis dokumentas, kurį atsakovei reikėtų gauti norint jį įteisinti, tačiau vis tiek sprendė, kad tokio statinio buvimas žemės sklype yra neteisėtas. Apeliantė pažymi tai, kad persirengimo kabina yra pastatyta be pamatų, ji niekaip neįkasta į žemę ir gali būti lengvai, jos neišardžius, perkeliama į kitą vietą visiškai nesumažinus jos vertės bei nekeičiant persirengimo kabinos naudojimo paskirties. Tą teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovės darbuotojas vyriausiasis specialistas K. J.. Nors teismas motyvavo, kad statinys stovi gana aukšto, apaugusio medžiais šlaito papėdėje, prie pat vandens, todėl jokia technika prie jo prisiartinti ir jį perkelti į kitą vietą neturi jokių galimybių, tačiau tai iš esmės neteisingas faktinių aplinkybių įvertinimas, kadangi teismas vėlgi neįvertino atsakovės parengto miškotvarkos projekto sprendinių. Tai yra, pagal šį teritorijų planavimo dokumentą yra numatytas miško aikštelės aplink ginčo statinį iškirtimas. Teismo nurodyti medžiai bus iškirsti, ir tokiu atveju bet kokia technika yra galima privažiuoti ir nukelti persirengimo kabiną į kitą vietą. Požymis „tvirtai sujungta su žeme“ yra aiškinamas kartu su civilinio kodekso 1.98 straipsniu ir suprantamas taip, kad statinio sąlytis su žeme yra patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų jį perkelti į kitą vietą. Taip pat statinio sąlytis su žeme turi pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-345-08). Šiuo atveju persirengimo kabina nėra nepajudinamai pritvirtinta prie žemės bei gali nesudėtingai būti perkelta į kitą vietą be poreikio ją ardyti ar iš naujo montuoti naujoje vietoje. Persirengimo kabina nepriskirtina statinių kategorijai, nes ji nėra nekilnojamasis daiktas, ją galima technikos pagalba nesunkiai perkelti į kitą vietą.Teismas nusprendė priteisti iš atsakovės I. Š. 41 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, tačiau ieškinys šioje civilinėje byloje buvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, todėl mokėtina tik 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą žyminio mokesčio sumos, t. y. 31 Eur. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Miškotvarkos projektas yra teritorijų planavimo dokumentas, bet ne statybą leidžiantis dokumentas. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovės statinys, esantis Seliovinio ežero apsaugos juostoje, miškų ūkio paskirties žemės sklype, nepatenka į Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatytų statinių ir įrenginių, kuriuos galima statyti šioje vietoje, sąrašą. Atsakovės žemės sklypo, kuriame pastatytas ginčo statinys, pagrindinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, naudojimo būdas - ūkinių miškų sklypai, o ne Žemės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta rekreacinių miškų paskirtis. Naudoti savo žemės sklypo rekreaciniais tikslais ir statyti jame rekreacinės paskirties statinius ar įrenginius atsakovė negali nepakeitusi pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Atsakovės pastatyta persirengimo kabina ir šiuo metu yra statinys, o ne įrenginys, ji negali būti pripažįstama teisėtu statiniu net ir pagal atsakovės nurodomą Saugomų teritorijų įstatymo straipsnio 5 dalį, kuri ir šiuo metu pakrantės apsaugos juostoje leidžia statyti tik hidrotechninius statinius, o draustiniuose dar ir su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Nei į vieną iš nurodytų statinių kategorijų atsakovės pastatyta persirengimo kabina nepatenka, todėl negali stovėti ežero apsaugos juostoje. K. M. įstatymas bei Žemės įstatymas miško žemėje leidžia statyti tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių ir atitinkančių miškų grupės paskirtį įrenginių statybą, o persirengimo kabina nesusijusi su ūkine veikla miško žemėje, tai atsakovės argumentai dėl pastatytos persirengimo kabinos priskyrimo statinio arba įrenginio kategorijai neturi reikšmės ginčo išsprendimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Atsakovės atstovas 2017 m. birželio 30 d. pateikė prašymą atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą ir pateikė antstolio G. S. 2017 m. birželio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą su fotonuotraukomis, įrodinėdamas, kad ginčo statinys yra perkeltas į kitą vietą, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad tai laikinas statinys, kuris gali stovėti ginčo zonoje. Kolegija pažymi, kad atsakovės atstovo pateikti įrodymai yra savo esme apeliacinio skundo papildymas naujais duomenimis. CPK 323 straipsnyje nustatyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Apeliacijos paskirtis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimą faktiniu ir teisiniu aspektais, o ne rinkti naujus įrodymus. Ar apeliantė faktiškai įvykdė teismo sprendimą ir ar tinkamai jį įvykdė, galėtų būti teismo sprendimą vykdančio antstolio tyrimo objektas. Todėl papildomai pateiktas prašymas ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra atsisakytini priimti. Nustatyta, kad atsakovės žemės sklypo ( reg. Nr.(duomenys neskelbtini)) pagrindinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, o žemės sklypo naudojimo būdas - ūkinių miškų sklypai ( t.1, b.l. 18, čia ir toliau nurodomi elektroninės bylos apyrašo tomų ir lapų numeriai). Pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, tai yra IV grupės miškas. Atsakovės vardu miško sklypas įregistruotas 2015 m. gegužės 26 d. Atsakovės sklypui taip pat nustatytos specialiosios miško naudojimo sąlygos: paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ( XXIX), paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ( XXIX), miško naudojimo apribojimai (XXVI), kelių apsaugos zonos (II) ( t.1, b.l.18-19). Šie apribojimai atsakovei nuosavybės teisės įgijimo metu buvo žinomi. Žemės įstatymo 21 straipsnis numato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Nors pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai, o šiuo atveju ir Saugomų teritorijų įstatymas, kadangi statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam tikrais viešaisiais tikslais (pvz., aplinkosaugos, ekonominiais, socialiniais ir kt.). Atsakovės pateikta savivaldybės teritorijos plano ištrauka iš duomenų bazės Regia, kurioje teritorija aplink Seliovinio ežerą yra pažymėta kaip rekreacinių vietovių zona ( t.1, b.l. 101-102), nepaneigia specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, nustatytų atsakovės sklypui ir įregistruotų registre. Todėl nesutiktina su apeliantės argumentu, kad aukščiausios galios teritorijų planavimo dokumentas jai leido statyti ginčo sklype persirengimo kabiną. Atsakovė taip pat teikė miškotvarkos projektą, suderintą ir patvirtintą 2009 m. lapkričio 9 d. Miškotvarkos projektas – tai dokumentas, pagal kurį organizuojama miškų ūkio veikla ir atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai (Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Atsakovės pateikto miškotvarkos projekto aiškinamajame rašte išdėstyti projekto uždaviniai (atlikti projekte numatytus kraštovaizdžio formavimo kirtimus, pagerinti miško kokybę, jo ekonominę vertę, užtikrinti tvarią miškų ūkio plėtrą ir pagerinti subalansuotą miško tvarkymą, išsaugoti ir pagerinti miško išteklius, padidinti miško socialinę vertę, įrengiant miško pažintinį keliuką, įrengiant pavėsines su baldais, suoliukus, stalus, sūpuokles, šiukšlių dėžes, lauko tualetą, informacinius stendus, ženklus rodykles, įrenginius lipimui, laužavietes, ir kitus su mišku susijusius įrenginius ( t.1, b.l.41-43)). Projekto aiškinamajame rašte nėra nurodoma, kad miške galima statyti statinius, nes kalbama tik apie miško įrenginius. Miškotvarkos projekto plane pažymėti sutartiniai ženklai, reiškiantys pavėsines ir persirengimo kabiną, negali būti laikomi statybą leidžiančiais ir pateisinančiais dokumentais, nes plane pažymėti galimi įrenginiai, o ne statiniai, nesvarbu, ar tai būtų laikini, ar nuolatiniai statiniai. Todėl apeliantės argumentai, kad jos užsakytas ir parengtas galiojantis miškotvarkos projektas leidžia jai statyti statinius, yra atmestini kaip nepagrįsti. Į bylą pateiktame miškotvarkos projekte nėra pažymėta ir apeliantės nurodoma aplinkybė, kad aplink ginčo statinį yra planuojama iškirsti visus medžius, priešingai, nurodoma kad iškertami tik sausuoliai, vėjavartos, vėjalaužos, stipriai pažeisti medžiai, kertamas trakas, pirmame arde kertama ne daugiau kaip 40, atrenkant kirtimui medžius atkreipiamas dėmesys į estetinę vertę ( t.1, b.l. 44). Taip pat atmestini apeliantės teiginiai, kad jos pastatytas statinys yra persirengimo kabina, kuri yra pažymėta atsakovės pateiktame miškotvarkos projekte maždaug toje vietoje, kur nustatytas ginčo statinys. Iš statybos patikrinimo nagrinėjant skundą akto (kontrolinio klausimyno), surašyto 2015 m. liepos 17 d., matyti, kad statinys yra medinė karkasinė pavėsinė ( t.1, b.l.30-37). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ ( reglamento redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ) 8.17.11 papunktį pavėsinė (altana) – nedidelis lengvų konstrukcijų dekoratyvinis pastatas ar inžinerinis statinys (priklausomai nuo konstrukcijos) su ištisomis ar ažūrinėmis sienomis per visą ar dalį jų aukščio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kėlė klausimą ir nagrinėjo, ar ginčo pavėsinė, esanti atsakovės miško sklype, priskirtina įrenginio ar statinio kategorijai, ir, ištyręs visus įrodymus, išklausęs liudytojo K. J. paaiškinimų, pagrįstai ir motyvuotai nusprendė, kad ginčo pavėsinė yra statinys, o ne įrenginys. Apeliantės iš naujo kartojami argumentai, kad statinį galima perkelti į kitą vietą be jokios žalos pačiam statiniui ir kad iškirtus aplinkui augančius medžius būtų galima privažiuoti prie statinio ir jį pakelti su atitinkama technika, yra nepagrįsti jokiais įrodymais, yra tik samprotavimai ir kolegijos neįtikina. Liudytoju apklausto K. J. parodymai patvirtina, kad statinio perkėlimas į kitą vietą yra ypatingai sudėtingas, reikalaujantis specialios technikos, didelių sąnaudų ir, esant aukštam šlaitui, praktiškai neįmanomas, nes speciali kėlimo technika negalėtų privažiuoti ir pakelti statinio. Statybos įstatymo, galiojusio teisinių santykių susiformavimo metu (Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija), 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad statinys yra visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas statinio požymis „tvirtai sujungta su žeme“ turi būti aiškinamas kartu su Civilinio kodekso 1.98 straipsniu ir suprantamas taip, kad statinio sąlytis su žeme yra patvarus, t.y. neleidžia be gana didelių sąnaudų jį perkelti į kitą vietą. Taip pat statinio sąlytis su žeme turi pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-345-08).Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, esminiai kriterijai, atribojantys statinį nuo įrenginio, yra nustatyti Statybos techniniuose reglamentuose. Teismas sugretino ginčo statinio metu galiojusio Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ patvirtinimo“ nuostatas ir Aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. ) nuostatas ir pagrįstai sprendė, kad atsakovės pastatytas ginčo objektas yra nesudėtingas inžinerinis statinys tiek pagal statymo metu galiojusius kriterijus, tiek pagal ginčo nagrinėjimo metu galiojusius kriterijus. Tarp šalių nėra ginčo, kad dalis ieškovės valdomo miško sklypo patenka į vandens telkinių pakrantės apsaugos juostą, kurios naudojimo specialiųjų sąlygų reikalavimas yra pažymėtas ir nekilnojamojo turto registre ( žr. 9 pastraipą), ( t.2, b.l.78). Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechnikos statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius ir statinius, vandenvietes, informacinius ženklus (įskaitant šio straipsnio 10 dalyje nurodytus informacinius ženklus apie žemės nuosavybės formą), stendus, lieptus, pėsčiųjų takus, vandens telkinio pakrantės apsaugos juostą kertančius kelius ir inžinerinius tinklus, tiltus, uostuose ir prieplaukose – jų statinius, elingus – savivaldybės ar jos dalies bendrajame plane nustatytoje rekreacinėje teritorijoje, nesudėtingus paplūdimių statinius, kurių sąrašą nustato Vyriausybės įgaliota institucija, ir įrenginius. Pagal Miškų ir Žemės įstatymų, inter alia reglamentuojančių statybos miško žemėje santykius, nuostatas apeliantės miškų ūkio paskirties žemės sklype, kurio naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai, galima tik statinių, išvardytų Miškų įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje ( 2015 06 23 įstatymu Nr. XII-1839 patvirtinta redakcija, galiojusi nuo 2015 07 02) ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, statyba (medienos sandėlių ir kitų su mišku susijusių įrenginių (griovių, pralaidų, tiltelių, priešgaisrinių bokštų ir kitų), poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių). Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad atsakovės sklype, įvertinant jo pagrindinę paskirtį (ūkinio miško) ir kartu taikytinas specialiąsias sklypo naudojimo sąlygas ( žr. 9 pastraipą) yra negalima jos pastatytos pavėsinės statyba. Būtent tokia prasme teismas ir pasisakė, kad statiniui nereikalingi jokie leidimai, nes tokio statinio toje vietoje apskritai negali būti. Nustatęs, kad ginčo vietoje ginčo pavėsinės apskritai negali būti, teismas pagrįstai išsprendė bylą nurodydamas nugriauti statinį. Toks sprendimas atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012, Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1459-254/2013, Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016). Nors teisiniai neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus, tačiau tais atvejais, kai pagal teisinį reglamentavimą atitinkamų statinių statyba toje vietoje iš viso negalima, valstybės kišimasis į nuosavybės teisę paprastai pasireiškia neteisėto statinio nugriovimu ar įpareigojimu jį nugriauti. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime konstatavo, kad CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių, privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.Pažymėtina, kad nuosavybės teisės suvaržymas E. Ž. Teisių Teismo laikomas nepažeidžiančiu žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, jei ribojimas atliktas pagal įstatymą, jei jis turi teisėtą tikslą, t. y. jei taikomomis priemonėmis siekiama atkurti teisės viršenybę (pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį), užtikrinti statybos normų laikymąsi, tvarkingą teritorijų planavimą, aplinkos apsaugą, ir jei nepažeidžiamas proporcingumo aspektas. Beje, kasatorės kasaciniame skunde nurodytoje E. Ž. Teisių Teismo byloje Hamer prieš Belgiją kaip tik buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (žr. Hamer v. Belgija, no. 21861/03, 27 November 2007). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Visuma išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį apeliacinio skundo nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo; jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsakovės argumentai dėl priteistų iš jos bylinėjimosi išlaidų valstybei ( 41 Eur), atmestini. CPK 80 straipsnio 7 dalyje yra numatyta, kad žyminio mokesčio lengvata yra taikoma šiame straipsnyje nurodytus dokumentus (ieškinio, priešieškinio pareiškimus, skundus, pareiškimus, etc.) pateikiant elektroninių ryšių priemonėmis. Tačiau ieškinį atmetus ir sprendžiant bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo klausimą yra taikytinos CPK 96 straipsnio taisyklės, konkrečiai 96 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad bylinėjimosi išlaidos išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškinio reikalavimas buvo neturtinio pobūdžio, todėl yra įkainuotas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktą 41 Eur. Išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo valstybė nepatyrė. Ieškovė ir trečiasis asmuo duomenų apie savo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.