Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo po­sėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei I. Š. dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys Lazdijų rajono savivaldybės administracija, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė miškų tarnyba, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pakeitusi ieškinio dalyką ieškovė prašo įpareigoti atsakovę I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti pavėsinę žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) Lazdijų r., ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo I. Š. teismo nustatytu terminu neįvykdys, suteikti teisę Inspekcijai, į. k. 288600210, atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja.

Visų pirma, nepaisant to, kad atsakovės persirengimo kabina stovi Lazdijų rajono savivaldybės bendrajame plane numatytoje rekreacinių vietovių zonoje (p. b. l. 60-61), tačiau tai nereiškia, kad ji turėjo teisę statyti persirengimo kabiną kaip paplūdimio įrangą vadovaujantis vien tik Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi. Šiuo atveju, kaip minėta, atsakovės žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, naudojimo būdas - ūkinių miškų sklypai, o ne Žemės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje numatyta rekreacinių miškų paskirtis. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktas statybos darbų metu numatė, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Vadinasi atsakovė savo miškų ūkio paskirties sklype, kurio naudojimo būdas - ūkinių miškų sklypai, galėjo vykdyti tik statybas, susijusias su ūkinių miškų naudojimo tikslais, bet ne su rekreacinių miškų naudojimo tikslais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tomis pačiomis teisės normomis, kuriomis reguliuojama kurios žemės naudmenos gali būti priskirtos atitinkamos paskirties žemei, kartu reglamentuojama ir miško žemėje leistina statyba, nes aiškindamas būtent Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime sprendė, kokie statiniai gali būti statomi miško (miškų ūkio paskirties) žemėje, ir pažymėjo, kad šiuose įstatymuose nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012). Šioje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal Miškų ir Žemės įstatymų, inter alia reglamentuojančių statybos miško žemėje santykius, nuostatas, miško žemėje galima tik statinių, išvardytų Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje ir atitinkančių miškų grupės paskirtį, statyba. Todėl teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad miškų ūkio paskirties žemėje galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus teismas konstatuoja, kad nepaisant to, jog atsakovės persirengimo kabina pastatyta Lazdijų rajono savivaldybės bendrajame plane numatytoje rekreacinių vietovių zonoje, tačiau žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas neleido žemės sklype statyti rekreacinės paskirties statinių ir įrenginių, kadangi miškų ūkio paskirties ūkinių miškų sklype galima statyti tik medienos sandėlius bei kitus su ūkinių miškų naudojimu susijusius įrenginius.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė persirengimo kabiną 2009 m. gruodžio mėnesį rekonstravo pažeisdama įstatymus ir neturėdama teisės miškų ūkio paskirties žemės sklype jos statyti, ji neįgijo teisės šiuo statiniu teisėtai naudotis ar juo disponuoti (CK 4.103 str. 1 d.). Tuo tarpu sprendžiant ieškovės reikalavimo nugriauti statinį pagrįstumą šiuo metu, taip pat svarbu nustatyti ar teismo sprendimo priėmimo metu atsakovės statinys šioje vietoje pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali būti statomas, t. y. ar pasikeitę teisės aktai nesuteikia pastatytam statiniui teisėto statinio statuso.

Dabartiniu metu galiojantys įstatymai ir kiti teisės aktai iš esmės nepasikeitė ir kitokių reikalavimų statybai vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose ir miško žemėje nenumato. Šiuo metu galiojančio Miškų įstatymo 2 straipsnio 18 dalis miško žemę apibrėžia iš esmės taip pat, kaip ir ankstesnės redakcijos Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, kurios atitikimą Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime. Šiuo metu galiojančio Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje miškų ūkio paskirties žemė taip pat apibrėžiama analogiškai kaip ir buvo reglamentuota Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo priėmimo metu. Taigi, Konstitucinio Teismo doktrina yra aktuali ir šiuo metu, kol teisinis statybų miško žemėje reglamentavimas valstybėje nėra iš esmės pakeistas.

Šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai numato, kad statant statinį, be šios įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais ir teisės aktais, reglamentuojančiais aplinkos apsaugą ir saugomų teritorijų apsaugą. Todėl sprendžiant ar atsakovės persirengimo kabina gali būti statoma jos žemės sklype toje vietoje, kurioje ji dabar stovi, privaloma vadovautis ir minėtomis dabar galiojančiomis Miškų įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje bei Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Pagal šias nuostatas, kurios nuo 2006 m. kovo 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo iš esmės nepasikeitė, miškų ūkio paskirties žemėje, nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties, galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba, nes įstatymuose nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie dar statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės. Tokia praktika nuosekliai plėtojama ir Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-20/2012, Nr. 3K-3-270/2012) ir apeliacinės instancijos teismų praktikoje (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-1155-153/2013, Nr. 2A-1459-254/2013, Nr. e2A-2311-260/2015). Todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovės žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis ir šiuo metu yra miškų ūkio, o naudojimo būdas - ūkinių miškų sklypai, ji privalo naudoti žemę tik pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą ir laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies1, 2 punktai). Tai reiškia, kad naudoti savo žemės sklypo rekreaciniais tikslais ir statyti jame rekreacinės paskirties statinius ar įrenginius atsakovė negali nepakeitusi pagrindinės žemės naudojimo paskirties. Todėl atsakovės argumentai, kad jos sklypas yra Lazdijų rajono savivaldybės bendrajame plane numatytų rekreacinių vietovių zonoje neturi teisinės reikšmės sprendžiant šį ginčą ir negali būti pagrindu ieškiniui atmesti, nes šiame miškų ūkio paskirtis žemės sklype negali būti statomi rekreaciniai statiniai ar įrenginiai, kadangi jie nėra susiję su ūkinių miškų sklypų naudojimu.

Nors tarp šalių kilo ginčas dėl to ar atsakovės pastatytas 3,95 m x 3,90 m dydžio, 2,80 m aukščio (K - statinio matmenų įvertinimo koeficientas = 338) objektas šiuo metu yra statinys ar įrenginys, nes atsakovė nesutinka, jog jis yra nekilnojamasis daiktas, tačiau šis ginčas persirengimo kabinos teisėtumo klausimui teisinės reikšmės iš viso neturi. Nagrinėjamu atveju minėtos Miškų įstatymo 2 straipsnio 18 dalies bei Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų ir 26 straipsnio 1 dalies nuostatos miškų ūkio paskirtis žemėje leidžia statyti tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių ir atitinkančių miškų grupės (šiuo atveju – ūkinio miško) paskirtį, įrenginių statybą. Todėl sprendžiant atsakovės pastatytos persirengimo kabinos teisėtumą iš viso nėra svarbu ar tai yra statinys, ar įrenginys, nes bet kuriuo atveju persirengimo kabina neatitinka žemės naudojimo pagrindinės paskirties ir naudojimo būdo ir todėl yra draudžiama nepriklausomai nuo to ar ji bus laikoma pavėsine ar persirengimo kabina, ar bus laikoma statiniu ar įrenginiu.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Todėl miško žemėje nustatomi ribojimai statybai negali būti paneigiami net ir tais atvejais, jeigu kiti teisės aktai, papildomai reglamentuojantys tam tikrą miško žemės dalį, numatytų tam tikrų statinių ar įrenginių statybą tam tikroje specifinėje teritorijoje.

Nors atsakovė teigia, kad jos pastatyta persirengimo kabina nėra statinys, o Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis paplūdimio įrangą šiuo metu leidžia statyti rekreacinėse zonose, tačiau tol, kol žemės paskirtis yra miškų ūkio, net ir įrenginiai šiame sklype galimi statyti tik tokie, kurie susiję su ūkine veikla miškuose, bet ne rekreacinės paskirties. Kasacinis teismas yra suformulavęs aiškią teisės taikymo taisyklę, pagal kurią egzistuojantis draudimas atlikti tam tikrus veiksmus pagal vieną teisinį reglamentavimą negali būti įveiktas kitu teisės aktu nustatytu reglamentavimu, kuriame toks draudimas neįrašytas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012). Todėl atsakovės siekiama turėti persirengimo kabina jos žemės sklype turi būti statoma laikantis ribojimų, nustatytų ir Miškų bei Žemės įstatymuose, o ne vadovaujantis vien tik Saugomų teritorijų įstatymu. Kadangi Miškų įstatymas bei Žemės įstatymas miško žemėje leidžia statyti tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių ir atitinkančių miškų grupės paskirtį įrenginių statybą, o persirengimo kabina nesusijusi su ūkine veikla miško žemėje, tai šalių argumentai dėl atsakovės pastatytos persirengimo kabinos priskyrimo statinio arba įrenginio kategorijai neturi reikšmės ginčo išsprendimui.

Kita vertus, šiuo metu galiojanti Statybos įstatymo 2 straipsnio redakcija statinio sąvokos ir jo požymių iš esmės nepakeitė, nes šio straipsnio 84 dalis statinį apibrėžia kaip nekilnojamąjį daiktą (pastatą arba inžinerinį statinį), turintį laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Nekilojamojo daikto aiškinimas, siejamas su daikto tvirta sąsaja su žeme, taip pat persirengimo kabinos galimybės perkelti ją į kitą vietą jos neišardžius, taip pat iki šiol nepasikeitė. Todėl pasikeitus Statybos įstatymui atsakovės persirengimo kabina iš statinio į įrangą nevirto. Priešingai, 2016-10-27 LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 18 punktas numato, kad tik objektai, kurių statinio matmenų įvertinimo koeficientas yra mažesnis už 10 (K < 10), nelaikomi nesudėtingaisiais statiniais ir jiems netaikomi Statybos įstatymo reikalavimai. Tuo tarpu šio reglamento 3 lentelės 4.2 punktas įtvirtina, kad inžineriniai statiniai, ne aukštesni kaip 15 m, kurių statinio matmenų įvertinimo koeficientas yra didesnis už 10, bet mažesnis nei 10 000 (10 ? K ? 10000), laikomi I grupės nesudėtingais inžineriniai statiniais. Nuo 2017-01-01 galiojančio Statybos įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje numatyta, kad įrenginiai yra mašinos, prietaisai, įtaisai energijai, medžiagoms gaminti ir informacijai priimti, perduoti ar keisti. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovės persirengimo kabina, kurios aukštis yra 2,80 m, o statinio matmenų įvertinimo koeficientas - K = 338, yra nesudėtingas inžinerinis statinys, o ne paplūdimio įrenginys, kuriam nereiktų taikyti Statybos įstatymo reikalavimų.

Nustačius, kad atsakovės pastatyta persirengimo kabina ir šiuo metu yra statinys, o ne įrenginys, ji negali būti pripažįstama teisėtu statiniu net ir pagal atsakovės nurodomą Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį, kuri ir šiuo metu pakrantės apsaugos juostoje leidžia statyti tik hidrotechninius statinius, o draustiniuose dar ir su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Nei į vieną iš nurodytų statinių kategorijų atsakovės pastatyta persirengimo kabina nepatenka, todėl negali stovėti ežero apsaugos juostoje.

Ieškovės surašyto privalomojo nurodymo surašymo metu galiojusi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalies redakcija numatė, kad statybos patikrinimo metu nustačius teisės aktų pažeidimų, Inspekcijos pareigūnas surašo privalomąjį nurodymą statytojui per privalomajame nurodyme nustatytą terminą šiuos pažeidimus pašalinti: pagal privalomąjį nurodymą pakeisti statinio projektą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, ar atlikti reikalingus statybos darbus, kad statinys (jo dalis) atitiktų statinio projekto sprendinius ir (ar) teisės aktų reikalavimus. Atitinkamai šio straipsnio 8 dalis numatė, kad jeigu privalomasis nurodymas yra neįvykdytas, dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą Inspekcija per 2 mėnesius nuo šio nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos kreipiasi į teismą. Šiuo atveju ieškovės vyriausiasis specialistas 2016 m. sausio 29 d. patikrinęs Privalomojo nurodymo įvykdymą nustatė, kad atsakovė nurodymo neįvykdė - neteisėtai pastatytos pavėsinės žemės sklype nustatytu laiku nenugriovė (p. b. l. 17), todėl ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą su ieškiniu. Kadangi nustatyta, jog atsakovės pastatyta persirengimo kabina šiuo metu žemės sklype draudžiama statyti, tai vienintelis šios neteisėtos statybos padarinių pašalinimo būdas yra jos nugriovimas. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, jog sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2012). Todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ieškinys šioje byloje tenkintinas, nes toks statinys kaip persirengimo kabina miškų ūkio paskirties žemėje ir ežero apsaugos juostoje negali stovėti ir jos nugriovimas yra vienintelis būdas užtikrinti miško apsaugą, ir tinkamą, racionalų jo naudojimą pagal paskirtį.

Sprendžiant kokį terminą ieškovės reikalavimo įvykdymui nustatyti atsižvelgtina į statybos padarinių pašalinimui reikalingų darbų kiekį, jų apimtį ir sudėtingumą. Kadangi persirengimo kabiną nugriauti (išardyti) nėra sudėtinga ir tam nereikia sudėtingų techninių priemonių ar įrengimų, pripažintina, jog trijų mėnesių terminas yra pakankamas. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK ) 273 straipsnio 1 dalis numato, kad tame pačiame sprendime teismas gali suteikti teisę ieškovui atlikti prašomus veiksmus, išieškant iš atsakovų patirtas išlaidas, jei teismo įpareigojimo atsakovas neįvykdys teismo nustatytu terminu, todėl siekiant efektyviai užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškovės prašymu jai suteiktina tokia teisė. Reikalavimo taikyti kitų - CPK 273 straipsnio 3 dalyje numatytų, teismo sprendimo nevykdymo padarinių byloje nėra, todėl teismas negali išeiti už ieškinio dalyko ribų.

Įstatymas numato, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys tenkinamas, tai bylinėjimosi išlaidos valstybei, kurias sudaro 41 Eur dydžio žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė yra atleista, priteistinos iš atsakovės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės ir 8,58 Eur kelionės išlaidas, susijusias su vykimu į teismo posėdį (p. b. l. 95-96). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės ieškinys pripažintas pagrįstu, jos turėtas išlaidas patvirtina pridėtas įsakymo išrašas, degalų pirkimo kvito kopija, tarnybinio lengvojo automobilio kelionės lapo kopija, todėl šios išlaidos pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis bylai išnagrinėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir priteistinos iš atsakovės, nes ieškinys tenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259 str., 268 str., 270 str. ir 273 str., teisėjas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Įpareigoti atsakovę I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti neteisėtos statybos padarinius ir nugriauti 3,95 m x 3,90 m dydžio, 2,80 m aukščio persirengimo kabiną, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)Lazdijų r., ir sutvarkyti statybvietę.

Jeigu per nustatytą trijų mėnesių terminą atsakovė I. Š. reikalavimo nugriauti 3,95 m x 3,90 m dydžio, 2,80 m aukščio persirengimo kabiną, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)Lazdijų r., neįvykdys, suteikti teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, į. k. 288600210, atlikti šiuos veiksmus išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės.

Priteisti iš atsakovės I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 8,05 Eur (aštuonis eurus 5 centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kodas 288600210, sumokant jas į sąskaitą LT 977300010002458424, įmokos kodas – 7290.

Priteisti iš atsakovės I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 41 Eur (keturiasdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB „Citadele“ banke, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuria­me banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.