Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno ir Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Irmanto Ruželės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimu be intensyvios priežiūros, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir neatlygintinai išdirbti 30 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš A. D. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui O. P. priteista 100 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Iš A. D. civiliniam ieškovui Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 1633,60 Eur nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. D. 2020 m. liepos 20 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), šalia namo pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės, konflikto metu, valties varikliu sudavė ne mažiau kaip penkis kartus nukentėjusiajam O. P. į kairę koją, po ko, atsinešęs pagalį sudavė juo vieną kartą nukentėjusiajam O. P. į kairę koją, tokiu būdu dėl poodinių kraujosruvų kairėje šlaunyje sukeldamas nukentėjusiajam O. P. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o dėl kairio blauzdikaulio lūžio padarė nukentėjusiajam O. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl jo kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taip pat, nuteistasis nesutinka ir su nukentėjusiajam O. P. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Todėl teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

6. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad priimant skundžiamą nuosprendį ir atliekant įrodymų vertinimą byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kadangi išvada dėl A. D. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, buvo padaryta išsamiai neargumentavus ir nenurodžius kokie konkretūs duomenys pagrindžia A. D. kaltę. Nurodoma, kad vertinant proceso dalyvių parodymus ir pripažįstant juos patikimais A. D. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, apylinkės teismas apsiribojo tik lakoniškomis ir deklaratyviomis frazėmis apie šių parodymų patikimumą, tačiau jokie konkretūs duomenys neanalizuojami, o daromos išvados neargumentuojamos.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog išvardinus byloje esančius surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus buvo padaryta išvada, kad nukentėjusiojo O. P., liudytojų J. Z., N. B., S. K., V. Z., R. D., J. Z. parodymai bei liudytojų E. R., A. K., A. K., D. V., K. S. parodymai yra nuoseklūs, išsamūs bei neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog minėtų liudytojų parodymai paneigia kaltinamojo A. D. pateiktą įvykių versiją, kadangi pagal nustatytas įvykio aplinkybes incidento iniciatorius buvo pats A. D., todėl visumoje teismo ištirti įrodymai leidžia pagrįstai teigti, kad A. D. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą.

8. Apeliaciniame skunde pirmiausia nurodoma, jog išvada apie nukentėjusiojo duotų parodymų nuoseklumą buvo padaryta nepagrįstai, kadangi nukentėjusiojo parodymų dalis, kuria apylinkės teismas, kaip nurodo apeliantas, nesivadovavo, pagrindžia tai, kad nukentėjusiojo parodymai iš tiesų nebuvo nuoseklūs. Nurodoma, jog nukentėjusiojo parodymų vertinimas buvo atliktas neišsamiai ir fragmentiškai, atsiejant dalį nukentėjusiojo parodymų nuo kitų jo parodymų. Apeliantas cituoja nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu (apklausų, parodymų patikrinimo įvykio vietoje ir akistatų metu) bei teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme duotus parodymus bei nurodo įžvelgtus jų prieštaravimus. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams teigė, kad susižalojo pats griūdamas, o vėliau šiuos parodymus pakeitė (teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme davė parodymus apie tai, kad policijos pareigūnams nurodė, jog buvo sumuštas). Nors šioje dalyje nukentėjusysis duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, kaip nurodoma apelianto, pakeitė parodymus, tačiau pažymėtina, jog jis (nukentėjusysis) nurodė tiksliai neatsimenantis ką nurodė policijos pareigūnams, kadangi buvo neblaivus (apsvaigęs), tačiau patvirtino, jog iš pat pradžių norėjo pareiškimo A. D. atžvilgiu nereikšti, kadangi tikėjosi, jog padarytas sveikatos sužalojimas nėra rimtas. Taip pat, nurodoma, kad nukentėjusiojo parodymų, jog nuo prieš jį pradėto fizinio smurto jį apgynė nepažįstami asmenys nepatvirtina jokie kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, jog nukentėjusysis keitė parodymus apie tai, kad valties varikliu jis buvo sužalotas ne tik į koją, bet ir į rankas, kad keitė parodymus ir apie jam suduotų smūgių skaičių, apie nuteistojo turėto pagalio ilgį, apie bandymą pagalį atimti iš nuteistojo, apie paties nukentėjusiojo suduotus smūgius nuteistajam ir kt. Nors šios aplinkybės iš tiesų galėtų suteikti pagrindą abejoti nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumu, tačiau pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju, be apeliaciniame skunde nurodomų apelianto įžvelgtų nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo, nukentėjusiojo parodymai apie esmines įvykio aplinkybes iš esmės nekito. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pavyzdžiui, nors apeliaciniame skunde ir buvo nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie kitų asmenų (kurie pasak nukentėjusiojo jam įvykio metu padėjo, jį apgynė), tačiau nukentėjusysis šią aplinkybę nurodė ir teisiamojo posėdžio metu, jog jį apgynė aplinkiniai žmonės, neįvardindamas jų (nurodė, kad šalia įvykio vietos buvo dar apie 8 žmones). Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma ir tai, jog nukentėjusysis keitė parodymus apie valties varikliu jam padarytų sužalojimų lokalizaciją, kadangi teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis neneigė, tačiau patikslino, kad valties varikliu jam buvo sužalota ne tik koja, tačiau ir rankos, jog ginantis nuo variklio rankomis ant jų liko sužalojimai (apdraskymai). Nurodoma, jog nukentėjusysis keitė parodymus ir apie jam į koją suduotų smūgių valties varikliu skaičių, apie nuteistojo turėto pagalio ilgį, apie bandymą pagalį atimti iš nuteistojo, apie paties nukentėjusiojo suduotus smūgius nuteistajam. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios apklausos metu nukentėjusysis net nenurodė smūgių, suduotų jam valties varikliu, skaičiaus, ir tik vėliau šiuos savo parodymus patikslino, nurodydamas, jog jam buvo suduota nuo 3 iki 4 ar nuo 4 iki 5 kartų. Atitinkamai keitėsi (buvo tikslinami) nukentėjusiojo parodymai ir apie kaltinamojo atsinešto pagalio ilgį, kol teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad pagalio ilgis galėjo būti nuo 1,5 iki 2 m. Nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu paaiškino ir tai, kad įvykio metu kaltinamajam jokių smūgių nesudavė, mosto ranka, lyg norėdamas suduoti nedarė, tačiau norėjo suduoti, laikė suspaustą kumštį. Nurodė, kad apklausų ikiteisminio tyrimo metu šioje dalyje jis buvo neteisingai suprastas, tačiau savo parodymų nepataisė ir pats, todėl juos tikslina ir duoda paaiškinimus teisme.

9. Apeliantas grindžia nukentėjusiojo duotų parodymų nenuoseklumą ir tuo, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus ir nors teigia, kad viską gerai atsimena, tačiau pastebi, kad sau nepalankių aplinkybių teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė neatsimenantis. Tačiau, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusysis galėjo atsiminti ir davė parodymus apie tai, kad po įvykio jam buvo nustatytas 2,5 ‰ girtumas, jis neneigė, jog įvykio metu buvo apsvaigęs, jog buvo baustas administracine tvarka dar prieš nagrinėjamą įvykį ir nurodė, jog administracine tvarka dėl nagrinėjamo įvykio liepos mėnesį (kada įvyko nagrinėjamas įvykis) baustas nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodoma ir daugiau aplinkybių, kurios pasak apelianto leidžia teigti, jog nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs (aplinkybė, kad nukentėjusysis norėjo atimti iš nuteistojo pagalį, jog konflikto kilimo priežastis buvo nukentėjusiojo motinos užgauliojimas, o ne ginčas kieno teritorijoje buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, kad nuteistasis grįždamas su pagaliu ne ėjo, o bėgo ir kt.), o be to, nurodoma ir tai, kad nukentėjusiojo parodymai nepagrįstai pripažinti kaip pagrįsti kitų liudytojų objektyviais parodymais. Šis apeliacinio skundo argumentas grindžiamas apelianto įžvelgtais liudytojų N. B., A. K. ir S. K. parodymų neatitikimais su nukentėjusiojo duotais parodymais. Nurodoma, kad liudytoja A. K. įvykio vietoje net nebuvo, o liudytojai S. K. ir N. B. net nematė kaip nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis pagaliu ir kt.

10. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos pripažino kaip neprieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams, tame tarpe ir liudytojų duotiems parodymams, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, negali sutikti su tokiu apeliacinio skundo motyvu. Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl nagrinėjamo įvykio, tiek tuomet, kuomet nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai valties varikliu, tiek ir tuomet, kada nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis į kairę koją pagaliu, pagal nustatytas įvykio aplinkybes incidento iniciatorius buvo kaltinamasis. Netikėti nukentėjusiojo parodymais bei jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors ir keitėsi bei buvo tikslinami, tačiau dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Tai, kad apklausiamas teisme nukentėjusysis patikslino savo duotus parodymus, jog kiek kitaip nurodė įvykio aplinkybes, nesuteikia pagrindo vertinti tokių jo parodymų kaip iš esmės neatitinkančių jo paties paaiškinimus. Svarbu ir tai, kad pats A. D. neneigė to, kad atsineštu pagaliu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam, o padarytus sužalojimus (jų pobūdį) bei tai, kad jie padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kas atsižvelgiant į paties nuteistojo paaiškinimus, kad jis pagaliu nukentėjusiajam į koją sudavė tik vieną kartą, neprieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms įvykio aplinkybėms, jog prieš jį buvo smurtaujama ir suduodant valties varikliu (į kairę koją suduota daugiau nei vienas smūgis pagaliu). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog duomenys, kuriais remiantis buvo priimta išvada dėl A. D. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, buvo išvardinti ir išanalizuoti, o pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl nuteistojo kaltės buvo argumentuota pakankamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neaptarė kai kurių apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių (nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių artimųjų gebėjimo atsiminti įvykius dėl neblaivumo), kad apklausiamas teisme nukentėjusysis patikslino kai kurias įvykio aplinkybes, jas nurodydamas kiek kitaip negu apklausų ikiteisminio tyrimo metu, nesuteikia pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį kaip nepagrįstą. Baudžiamasis įstatymas nuteistajam pagal byloje nustatytas ir nuosprendyje nurodytas aplinkybes buvo pritaikytas tinkamai, todėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2022 m. balandžio 1 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde šiais nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Dėl būtinosios ginties.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje buvo visiškai neanalizuoti nuteistojo ir jo gynėjo argumentai dėl būtinosios ginties nuostatų taikymo. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nors nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad nesunkus nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymas padarytas A. D. veiksmais, tačiau nuteistasis nuo pat pirmos savo apklausos tvirtino tokius veiksmus atlikęs įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį.

12. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. D. gynėsi nuo pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo kėsinimosi. Besikėsinančio O. P. pavojingumą, pasak apelianto, nagrinėjamo įvykio metu rodė tai, kad jis aktyviais fiziniais veiksmais staiga užpuolė A. D., bandžiusį išvengti pradėto smurtavimo smūgių laikytu rankose valties varikliu, o antru sykiu, t. y. kuomet nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis pagaliu, nuteistasis pagaliu mosikavosi tik siekdamas neleisti prie savęs priartėti puolusiam O. P.. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistojo A. D. veiksmai atitiko būtinosios ginties sąlygas ir O. P. kėsinimosi pobūdį, nes žala buvo padaryta tik besikėsinančiajam, žala atsirado atremiant pavojingą kėsinimąsi, ir nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai paneigė A. D. versiją, kad su valties varikliu jis nuo nukentėjusiojo gynėsi, nes pagal nustatytas įvykio aplinkybes incidento iniciatorius buvo kaltinamasis, o pasiimdamas medinį pagalį ir eidamas link nukentėjusiojo jis iš karto numatė, kad jį gali panaudoti. Nors apeliaciniame skunde pakartotinai nurodoma, jog A. D. įvykio metu tik gynėsi nuo agresyvaus O. P. veiksmų, tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jame išdėstytų bei įvertintų įrodymų visumos matyti, kad kilusio konflikto metu būtent A. D. mosikuodamas rankose laikytu valties varikliu sudavė ne mažiau kaip penkis kartus nukentėjusiajam į kairę koją. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad O. P. spirdamas į valties variklį galėjo susižaloti pats, tačiau tokios nuteistojo versijos nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti įrodymai, o tokia nuteistojo pateikta įvykio versija buvo žinoma ir priimant skundžiamą nuosprendį bei buvo įvertinta. Be to, didelę reikšmę vertinant ar nuteistojo veiksmai turėjo būti pripažinti kaip atlikti esant būtinosios ginties situacijai, turi ir paties nuteistojo veiksmai. Byloje nustatyta, kad A. D., grįžęs į namus ir pasidėjęs atsineštą valties variklį, pasiėmė pagalį ir grįžo į įvykio vietą, t. y. ežero krantą, kur buvo nukentėjusysis. Matyti, jog nuteistajam grįžus į namus, bet koks galimas pavojus jo sveikatai neegzistavo, kadangi jis iš įvykio vietos jau buvo atsitraukęs, o nukentėjusysis ar kiti kartu buvę asmenys nesekė nuteistajam iš paskos, prie jo namų nesiartino. Pagal formuojamą teismų praktiką yra laikoma, jog besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012). Tokiu būdu, spręstina, jog pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai konstatuota, jog pasiimdamas pagalį ir eidamas link O. P. bei kitų įvykio vietoje buvusių asmenų, nuteistasis iš karto numatė, kad pagalį gali panaudoti. Tokiu būdu nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis siekė apsiginti nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus O. P. kėsinimosi, kuomet pats nuteistasis buvo konflikto iniciatorius, būtent jis su savimi turėjo daiktus, panaudotus nukentėjusiajam sužaloti (valties variklis ir iš namų atsineštas pagalys), kurie, be kita ko, suteikė nuteistajam ir fizinį pranašumą prieš nukentėjusįjį. Pastebėtina, jog užuot iškvietus policijos pareigūnus, jeigu A. D. iš tiesų būtų buvusi reikalinga pagalba ir jam būtų grėsęs realus pavojus, šis nusprendė pats grįžti į įvykio vietą kur buvo nukentėjusysis. Kaip ir buvo nurodyta pirmosios instancijos teismo, A. D. atsineštu pagaliu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į kairę koją, todėl niekuo nepagrįstais laikomi argumentai, jog atsineštas pagalys buvo priemonė apsiginti nuo realios grėsmės, kuomet bet koks galimas pavojus A. D. sveikatai, jam grįžus į namus, jau buvo išnykęs ir neegzistavo. Tokiu būdu, atsižvelgiant į skundžiamo nuosprendžio priėmimo motyvus, ištirtų įrodymų visumą ir jų vertinimą, apeliacinio skundo motyvus, spręstina, kad A. D. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje, konstatuojant, jog A. D. veikė esant būtinosios ginties situacijai, nėra.

Dėl civilinio ieškinio.

14. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su iš A. D. nukentėjusiajam O. P. priteistu neturtinės žalos dydžiu, t. y. 5000 Eur. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio nėra pateikti, nurodomi tik bendrieji kriterijai, kuriais remiantis teismai sprendžia neturtinės žalos klausimą. Matyti, jog nukentėjusysis O. P. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl A. D. nusikalstamos veikos jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kurią įvertino 8000 Eur.

15. Civiliniame ieškinyje O. P. buvo nurodęs, jog jam padarytą neturtinę žalą sudarė dėl įvykio patirti neigiami išgyvenimai (skausmas, šokas, baimė, stresas) ir patirti nepatogumai (atliktos dvi operacijos, ilgą laiką buvo hospitalizuotas, ilgam laiko tarpui buvo sutrikdyta sveikata, iki šiol patiria miego sutrikimus, nerimą ir kt.). Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nepagrįstai teigė, kad patyrė fizinį skausmą, kadangi po įvykio buvo atsisakęs siūlomos hospitalizacijos, kas, pasak apelianto, sąlygojo jo (nukentėjusiojo O. P.) patirtus ilgesnius neigiamus išgyvenimus (nukentėjusysis turėjo būti ilgiau gydomas ir ilgiau juto fizinį skausmą bei turėjo nepatogumų kasdieniniame gyvenime). Tačiau, iš nukentėjusiojo duotų parodymų viso ikiteisminio tyrimo metu bei duotų paaiškinimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme matyti, jog jis manė, kad jam padaryti sužalojimai nėra rimti ir tik praėjus įvykiui sužinojo jam padarytų sužalojimų pobūdį (kairio blauzdikaulio lūžis, būtinumas atlikti operaciją). Be to, apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio argumentais dėl mirusio šuns, kadangi civiliniame ieškinyje nurodoma, jog šis mirė dėl nuteistojo spyrio koja, nesutinkama ir dėl nukentėjusiojo motinai padarytos žalos, kadangi civiliniame ieškinyje buvo nurodyta, kad ji įvykio metu buvo pastumta nuteistojo ir nugriuvo ant žemės. Nesutinkama ir su civilinio ieškinio argumentu, jog A. D. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei neva melagingai įskundė patį nukentėjusįjį dėl šio neteisėtų veiksmų. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog šios aplinkybės civiliniame ieškinyje nepagrįstai nurodomos kaip pagrindžiančios nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, kadangi miręs nukentėjusiojo šuo nėra susijęs su nagrinėjamu įvykiu, A. D. dėl to nėra pareikšti kaltinimai, o nukentėjusiojo motinos neigiami išgyvenimai bei A. D. kaltės neigimas bei neva melagingų pranešimų apie paties nukentėjusiojo neteisėtą elgesį nėra teisinga motyvacija nukentėjusiojo neturtinei žalai grįsti. Galiausiai, apelianto yra nurodoma ir tai, jog sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio, privalo būti įvertintas ir paties nukentėjusiojo rizikingas ir provokuojantis elgesys (nukentėjusysis buvo neblaivus, pirmas sukėlė konfliktines situacijas užsipuldamas nuteistąjį, dėl įvykio buvo nubaustas administracine tvarka).

16. Pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, jog dėl smūgių ir patirtų sužalojimų pobūdžio nukentėjusysis neabejotinai patyrė didelį skausmą ir nepatogumus gydant sulaužytą koją. Civilinį ieškinį pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstu remdamasis byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau, atsižvelgdamas į Lietuvos civilinio kodekso normas, kad nustatant neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nukentėjusiojo prašoma priteisti 8000 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti buvo sumažinta iki 5000 Eur. Nors pirmosios instancijos teismas išsamiai nedetalizavo, kodėl iš A. D. priteisė būtent tokio dydžio pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, tačiau ji atitinka kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydžius, kurie svyruoja nuo 144,84 Eur iki 7240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016). Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl mirusio nukentėjusiojo šuns, dėl nukentėjusiojo motinos patirtų neigiamų išgyvenimų bei nuteistojo neprisipažinimo bei kitos aplinkybės susijusios su paties nukentėjusiojo neblaivumu pirmosios instancijos teisme sprendžiant klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio buvo žinomos, o skundžiamame nuosprendyje nors ir konkrečiai neįvardijamos, tačiau matyti, jog buvo įvertintos, dėl ko, pagrįstai buvo sumažintas ir prašomas priteisti neturtinės žalos dydis. Pastebėtina, jog apeliacinio skundo motyvai apie tai, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti įvertintas ir paties nukentėjusiojo tariamas provokuojantis elgesys, atsižvelgus į tai, jog remiantis surinktų ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visuma buvo padaryta išvada, jog įvykusio konflikto iniciatorius buvo pats nuteistasis, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nevertino ir apie jas nepasisakė pagrįstai. Tokiu būdu spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino nukentėjusiojo O. P. prašytos priteisti neturtinės žalos dydį, o pagrindų jį dar kartą mažinti nenustatyta, be to, tokie pagrindai nebuvo nurodyti ir apeliaciniame skunde. Todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. D. gynėjo advokato Irmanto Ruželės apeliacinį skundą atmesti.