- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-302-258/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04812-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Pareiškėjas
- F. R., A. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų F. R. ir A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo pagal pareiškėjų F. R. ir A. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išvadą teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie gyvenamąjį namą (54,06 kv. m) su dviem priestatais (24,45 kv. m ir 15,66 kv. m) bei ūkinį pastatą (19,05 kv. m) valdo nuosavybės teise. Juridinį faktą pašė nustatyti tikslu įregistruoti nuosavybės teises į minėtus statinius nekilnojamojo turto registre. Pareiškime nurodoma, kad minėti pastatai statyti ūkio būdu 1976 metais, pareiškėjai mokėjo visus su pastatais susijusius mokesčius bei žemės nuomos mokesčius, tačiau jų statybos dokumentai neišliko ir paaiškėjo, kad VĮ Registrų centre nėra jokios informacijos apie pareiškėjų nuosavybės teise valdomus nekilnojamuosius daiktus. Pareiškėjų statiniai buvo pastatyti teisėtai, nes 1979 metais jiems buvo įvestas elektros energijos tiekimas, jie buvo apdrausti privalomuoju draudimu, mokami vietiniai mokesčiai ir rinkliavos (trobesių mokestis ir žemės renta), kuriuos apskaičiuodavo Valstybės pajamų inspekcija bei pateikdavo apmokėjimui pareiškėjams, kas esant statiniams neteisėtai pastatytiems tai būtų neįmanoma. Pareiškėjas F. R. paaiškino, kad su sutuoktinės broliu (šiuo metu jau miręs) jie buvo nuėję į kažkokias institucijas. Teigė, kad gavo kažkokius dokumentus, kurių pagrindu pradėjo statyti, kad buvo iškviestas matininkas, tačiau jis, dėl pareiškėjams nežinomų priežasčių, neužbaigė statinių registravimo procedūrų.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažymėjo, kad prašomą juridinę reikšmę turintį faktą būtų galima nustatyti tik nustačius visas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką sąlygas. Patikino, kad suinteresuoto asmens archyvuose jokių statybą leidžiančių dokumentų nėra. Pažymėjo, kad juridinio fakto nustatymas negali būti naudojamas kaip savavališkai pastatytų statinių įteisinimo būdas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nesutiko, kad būtų nustatytas pastatų valdymo nuosavybės teise juridinis faktas. Nurodė, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Pareiškėjai įrodymų, patvirtinančių šias sąlygas į bylą nepateikė, todėl toks faktas negali būti nustatytas.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė išvadą, kad pareiškėjai nepateikė pakankamai įrodymų, kad statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog statiniai, kurių valdymo teisės pripažinimo prašo pareiškėjai yra valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, turintys žemės sklypo naudojimo teisę, taip pat teisę jame statyti gyvenamąjį namą ar kitus statinius. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog statiniai pastatyti teisėtai.
Pažymėjo, jog esant duomenų, kad pareiškėjų statiniai stovi ant valstybinės žemės, darė prielaidą, kad pareiškėjai turi teisę kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypo nuomos sudarymo bei pradėti statinių įteisinimo procedūrą pagal šiuo metu galiojančius įstatymus.
Apeliacinio skundo argumentai
Apeliantai (pareiškėjai) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1976 metais ūkinės statybos būdu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) pasistatę gyvenamąjį namą su dviem priestatais, ūkinį pastatą daugiau kaip 40 metų gyvena, valdo, naudojasi ir rūpinasi šiuo nekilnojamuoju turtu. Nuo 1977 naudojasi 0,02ha dydžio žemės sklypu po pastatais ir moka žemės nuomos mokestį, nuo 1980 namas draudžiamas privalomuoju draudimu, nuo 1979m. yra elektros tinklų abonentai ir moka už elektros sunaudojimą, nuo 2006 moka už šalto vandens tiekimą. Nuo 1976m. nei valstybės institucijos, nei savivaldybė, nei jokie fiziniai asmenys neišreiškė jokių pretenzijų dėl apeliantų valdomų nekilnojamųjų daiktų.Apeliantų nuomone, statybos būdu apeliantai pagamino naujus daiktus ir įgijo nuosavybės teisę į juos, tačiau neturi šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų.Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia apeliantų konstitucinę teisę į nuosavybę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Apeliacinės instancijos teismas sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.
Pažymėtina, kad ieškinio pareiškimu pareiškėjai byloje kėlė pastato valdymo nuosavybės teise fakto klausimą.
Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad statinys valdymo teisės objektu gali tapti tik tuo atveju, jeigu jo statyba buvo teisėta, kad pagal iki 1994m. gruodžio 22d. galiojusią nustatytą tvarką statiniai ir jų priklausiniai galėjo būti statomi, tik gavus nustatyta tvarka leidimus.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė aplinkybę, kad institucijoje (neatsimena kokioje) buvo parodyti namų projektai, už kuriuos reikėjo mokėti didelius pinigus, kurių jie neturėjo. Teismas, tai vertino kaip aplinkybę, kad pareiškėjai projekto, o tame tarpe ir statybą leidžiančio dokumento neturėjo, darė išvada, jog turtas sukurtas neteisėtai ir neįregistruotas įstatymo nustatyta tvarka.
Apeliaciniame skunde pareiškėjai nurodo, kad statybos būdu pagamino naujus daiktus ir įgijo nuosavybės teises į juos bet neturi šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad statiniai yra pastatyti valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas darė išvada, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai yra sudarę sutartį dėl neterminuoto žemės sklypo naudojimo ir kad šiame sklype leista statyti gyvenamąjį namą ar kitus statinius, nes tokių duomenų pareiškėjai nepateikė.
Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie tvirtina faktą jog nuo 1978m. pareiškėjai mokėjo trobesių ir iki šiol moka valstybinės žemės nuomos mokestį. Vilniaus miesto savivaldybės pranešimuose apie mokėtiną valstybinės žemės nuomos mokestį yra nurodomas 0,02ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris už kurį pareiškėjui skaičiuojamas žemės nuomos mokestis. Žemės nuomos mokesčiu apmokestinto naudojamo žemės sklypo mokestis suponuotu išvada, jog tarp pareiškėjo ir žemės savininko yra susiklostę 0,02ha valstybinės žemės ploto nuomos teisiniai santykiai.
Nagrinėjamoje byloje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog statinys valdymo teisės objektu gali tapti tik tuo atveju, jei jo statyba buvo teisėta. Naujo daikto sukūrimas taip pat turi būti atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitu teisei neprieštaraujančiu būdu.
Pareiškėjų statiniams, pastatytiems valstybinės žemės sklype nėra surašytų savavališkų statybos aktų, nei reikalavimų pašalinti statybos padarinius, tačiau byloje nėra duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija žemės sklypui, kuriame yra pastatyti pareiškėjų statiniai būtų suteikusi adresą, be to, kaip matyti iš pareiškėjams Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos departamento siunčiamų pranešimų apie mokėtiną 0,02ha žemės nuomos mokestį, sklypo adresas nurodomas pranešimuose ir adresas, kuri nurodo pareiškėjai nesutampa (Vilnius, (duomenys neskelbtini)). Esant šiai aplinkybei, kyla abejonių, kad adresas pareiškėjų valdomiems objektams nėra suteiktas.
Jeigu statiniai buvo pastatyti miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991m. liepos 25d. jie registruojami remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. kovo 3d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius įsigytus ar pastatytus iki 1991m. liepos 25d. sąrašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, pateikus nurodytame akte išvardintus dokumentus.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų statybos teisėtumo teisė yra pareikšta su trūkumais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantai kelia klausimą dėl jų pažeistų konstitucinių teisių į nuosavybę.
Pareiškėjams nepateikus įrodymų apie jų turimą nuosavybės teisę į konkretų objektą, nėra teisinio pagrindo konstatuoti teisių pažeidimą.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, apeliantų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.