- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-04-03
- Bylos Nr.
- 1A-280-175/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-01204-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Rimas Švirinas, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- D. S.
- Advokatai
- Elena Gylienė
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-280-175/2015;
Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01204-2014-7;
2015 m. balandžio 3 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Petraitytei, nuteistojo D. S. gynėjai advokatei Elenai Gylienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ str. bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.
Iš D. S. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteista 1829, 27 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. S. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 18 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, tyčia du kartus sudavė M. P. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam M. P. skydinės kremzlės lūžį, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Šalies argumentai
D. S. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 2 d., 6 d. Vadovaujantis BK 62 str. paskirtą bausmę sušvelninti. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas skyrė maksimalią įstatyme numatytą bausmę, kadangi BK 138 str. 1 d. numatyta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, o vadovaujantis BK 61 str. 4 d. bausmės maksimumas gaunasi 1 metai 6 mėnesiai. Taip pat teismas nuosprendyje nenurodė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurios numatytos BK 59 str. 2 d., 6 d. Nepripažinęs lengvinančių aplinkybių teismas nepritaikė BK 62 str.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo D. S. gynėja advokatė E. Gylienė apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nors nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad skunde veikos kvalifikavimo, kaltės klausimai nėra ginčijami, tačiau nesutinkama su paskirtos bausmės dydžiu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 str., 2 p., 6 p., taip pat nepagrįstai netaikė BK 62 str. nuostatų. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo reikalavimus, jų apimtį, apygardos teismo teisėjų kolegija patikriną bylą tiek ir dėl tų aplinkybių, kurios nurodytos apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. S. kaltu dėl BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, skyrė D. S. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ str., sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, taip pat tvirtina, kad teismas jam skyrė maksimalią įstatyme bausmę, sutikti su tokiais skundo teiginiais nėra pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 str. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.
Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas paminėtų reikalavimų laikėsi, bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina aiškiai per griežta.
Už BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą gali būti baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atsėmimu iki trejų metų. Byloje nustatyta, kad nuteistasis D. S. teisiamas jau ne pirmą kartą, anksčiau buvo teistas tris kartus – 2010-05-06, 2011-05-05, 2012-04-30, taip pat teistas ir už analogišką nusikaltimą pagal BK 138 str. 1 d. Nuteistajam D. S. anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, kuris, nevykdžius bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, buvo panaikintas ir nuteistasis pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę. Jam ne kartą jau buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kurią jis realiai atliko. Nusikalstama veika padaryta neišnykus teistumui. Paminėtos aplinkybės rodo didesnį D. S. pavojingumą visuomenei, apibūdina jį kaip asmenį, ignoruojantį visuotinai priimtinas ir teisės aktais įtvirtintas bendro gyvenimo elgesio taisykles, kaip asmenį, linkusį pažeidinėti įstatymus ir daryti nusikaltimus. Ankstesnės bausmės, susijusios su laisvės atėmimu, nebuvo efektyvios ir nebuvo pakankamos užtikrinti bausmės tikslus, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai parinko bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 str. numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko D. S. su laisvės atėmimu susijusią bausmės rūšį.
Teismas taip pat įvertino tai, kad nuteistasis padarė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, dėl padaryto nusikaltimo savo kaltę pripažino, gailisi nusikaltęs, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertinto tinkamai ir skyrė D. S. laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui. Byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, D. S. kaltu prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ str. 1 d. nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes laikytina, kad D. S. už BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.
Apygardos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su nuteistojo skundo teiginiais dėl per griežtos bausmės, pritaria D. S. skundo motyvui, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 2 p., pagal kurį atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2013).
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. S., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju, savo kaltę pripažino visiškai, paaiškino visas tyrimui reikšmingas su padaryta nusikalstama veika susijusias aplinkybes, nurodė, kad dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi. Apklausiamas teisme D. S. savo kaltę taip pat pripažino, paaiškino, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas nusikaltimas, nurodė, kad gailisi dėl savo veiksmų, supranta, kad geriau būtų buvę, jei būtų nuėjęs ir nieko nukentėjusiajam nedaręs. Taip pat kaltinamasis paaiškino, kad po įvykio buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį į ligoninę, jo atsiprašė. Tokias pačias aplinkybes jis buvo nurodęs ir apklausoje ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į tai, kad D. S. nuo pats ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę visiškai ipažino, nurodė visas nusikalstamos veikos tyrimui reikšmingas aplinkybes, neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo, teisme savo kaltę taip pat pripažino, taip pat įvertinus D. S. veiksmus po įvykio, kad buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį, jo atsiprašė, nukentėjusysis pretenzijų byloje nereiškė, laikytina, kad šiuo atveju nustatyti abu BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės momentai – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Nors D. S., sakydamas paskutinį žodį pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nusikaltimą padarė tam tikra prasme išprovokuotas, teismas pažymi, kad kaltininko subjektyvus situacijos suvokimas, kaip iš esmės jis pripažįsta padaręs nusikaltimą, tačiau neteisingai vertina nukentėjusiojo veiksmus, negali būti laikomas kaltės padarius nusikaltimą neigimu. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti D. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Tačiau kolegija yra tos nuomonės, kad šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas, įvertinus nuteistojo charakteristiką (anksčiau ne kartą teistas, tame tarpe ir už analogišką nusikaltimą, nusikalto neišnykus teistumui, nuteistajam ne kartą buvo skirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė, tačiau jis iš savo patyrimo nepasimokė, vėl nusikalto), esminės įtakos pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės dydžiui neturi ir nesudaro pagrindo paskirtą bausmę dar labiau švelninti.
Apeliaciniame skunde taip pat prašoma pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.
BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-412/2014). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo M. P. elgesys galėtų būti vertinamas kaip provokuojantis ar rizikingas bei turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ir D. S., ir nukentėjusysis M. P. savo apklausose patvirtino, kad konfliktas tarp jų kilo aiškinantis asmeninio pobūdžio santykius. Bekalbant buvo susiginčyta ir D. S. sudavė nukentėjusiajam du smūgius. Nukentėjusysis smurto prieš D. S. nenaudojo, duomenų, kad nukentėjusysis aktyviais veiksmais bandė išprovokuoti konfliktą ar teisei priešingą nuteistojo elgesį byloje nėra. Įvykį matę liudytojai taip pat patvirtino aplinkybę, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyko žodinis konfliktas, dėl ko jie ginčijosi, nežino, tačiau matė, kaip D. S. sudavė smūgius nukentėjusiajam. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad D. S. veiksmai neapsiribojo vienkartiniu smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį, nukentėjusiajam atsistojus po pirmojo smūgio, kaltininkas jam sudavė dar vieną kartą, kaltininko veiksmai asmeninio pobūdžio konflikto metu buvo neadekvatūs esamai situacijai, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nukentėjusysis sąmoningai ar neatsargiai savo veiksmais, pasisakymais ar kitokiu provokuojančiu ir rizikingu elgesiu skatino D. S. padaryti prieš jį nusikalstamą veiką.
Skunde keliamas ir BK 62 str. nuostatų taikymo klausimas. Nuteistasis prašo pritaikyti minėtą straipsnį ir jam paskirtą bausmę švelninti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Pagal BK 62 str. 1 d. teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Teismas, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Asmens atvykimas ir pranešimas apie nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo turi savanoriškai atvykti į valstybės instituciją ir pranešti apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas pagal nukentėjusiojo M. P. pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad pažįstamas D. S. jį sumušė (t. 1, b. l. 1). Parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką D. S. davė tik po to, kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 109, 110). Byloje yra pareikštas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl išlaidų nukentėjusiajam gydyti atlyginimo. D. S. civilinio ieškinio nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neatlygino, dėl žalos atlyginimo su civiliniu ieškovu taip pat nesitarė. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje nėra BK 62 str. 1 d. nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų visumos.
Pagal susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 str. 2 d., švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta tik viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Taigi, jau vien dėl to šioje byloje nėra ir BK 62 str. 2 d. nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų. Be to, byloje nėra nustatyta nė vienos iš BK 62 str. 2 d. 1-6 p. numatytų būtinų aplinkybių, sudarančių prielaidą šios normos taikymui. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad net ir esant visoms BK 62 str. 1 ar 2 d. nustatytoms sąlygoms, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla pareiga privalomai taikyti šio BK straipsnio nuostatas ir kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Teismas, įvertinęs visas šio BK straipsnio nuostatų taikymui reikšmingas aplinkybes, turi išimtinę prerogatyvą spręsti klausimą skirti ar ne kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. bausmę BK 138 str. 1 d. sankcijos ribose, bausmių skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė, įvertinos visas, tiek su padarytos nusikalstamos veikos vertinimu, tiek su nuteistojo asmenybės charakteristika susijusias, aplinkybes ir pagrįstai D. S. skyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Bausmė individualizuota tinkamai, nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga nusikalstamai veikai. Esant tokioms aplinkybėms paskirtą bausmę dar labiau švelninti ar skirti švelnesnę, negu baudžiamojo įstatymo numatyta, bausmę, kaip to prašo apeliantas savo skunde, pagrindo nėra.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. S., išlaidas iki 2015-03-17 sudaro 38,56 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistojo D. S. prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.).
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 38,56 Eur, iš nuteistojo D. S. nepriteisti.