Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Ugniaus Trumpulio, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant prokurorui Linui Silevičiui (vaizdo ir garso nuotolinio perdavimo priemonėmis),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 5 mėnesiams, įpareigojant jį: 1) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje, 2) būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar kitomis svarbiomis priežastimis. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. Š. priteista 30,52 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Ž. C. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies – iš A. Š. priteista 474,19 Eur turtinės žalos ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, Ž. C. iš A. Š. priteista 1500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, tačiau nei šiame, nei kitame BPK straipsnyje nenustatyta teismo pareiga atsakyti į atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-241-303/2018). Atitinkamai teisėjų kolegija neatsako į atsiliepimo argumentus, susijusius su didesnės civilinio ieškinio sumos priteisimu, o atsiliepime pateiktas prašymas priteisti civilinį ieškinį visa apimtimi yra nenagrinėtinas.

6. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą – apklausė liudytoją V. B., kuri UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ dirba odontologe ortodonte, taip pat buvo atlikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ pacientės Ž. C. sveikatos kortelės apžiūra. Liudytoja apklausiama parodė, kad 2017 m. nukentėjusiajai buvo atlikta ortognatinė operacija, kad breketai buvo nuimti 2019 metų vasario mėnesį, nebebuvo taikomas aktyvus gydymas, kad sukandimas jau buvo suvestas bei buvo padaryta speciali fiksuojanti plokštelė, kurią ji turėjo nešioti naktimis, o po to, kas antrą naktį. Nurodė, kad po operacijos plokštelė yra nešiojama naktimis nuo 1 iki 3 metų. Liudytoja nurodė, kad iš paskutinio sveikatos kortelėje esančio įrašo ji mato, kad, kai nukentėjusioji buvo pas ją 2020 m. spalio 28 d. ir tą dieną ji jau metus plokštelės nenešiojo, kad sukandimas buvo stabilus bei nei kiek nepakitęs. 2019 metų vasario mėnesį vizito metu jai buvo atiduota plokštelė, paaiškinta kaip nešioti, paaiškinti apsilankymai, tačiau po to karto ji apsilankė tik 2020 m. spalio 28 d. Pastarojo vizito metu nukentėjusioji pasakė, jog plokštelę ji sulaužė. Pasak liudytojos, tam, kad sulaužyti plokštelę, ant jos reikia užminti ar panašiai, nes ji taip paprastai nelūžta. Buvo nuspręsta, kad Ž. C. naujos plokštelės daryti nereikia, nes ji plokštelės vis tiek nenešiojo, o sukandimas liko stabilus. Liudytoja paaiškino, kad nuo smūgio į veidą plokštelė, jeigu tuo metu ji yra dėvima, negali sulūžti, nes plokštelė įsistato į gomurį ir yra burnos viduje, tokiu atveju turi būti sumaltas visas veidas, smūgio metu lūžta arba dantys, arba žandikaulis. Teigė, kad veikiant delnu į apatinį žandikaulį plokštelė gomuryje viršuje lūžti negali. Paaiškino, kad Ž. C. buvo pas ją atėjusi su klijuota plokštele, kad byloje esančioje nuotraukoje matyti, kad plokštelė yra klijuota. Taip pat nurodė, kad Ž. C. plokštelė buvo įdėta vasario 15 dieną, o po 3 mėnesių ji turėjo apsilankyti. Teigė, kad Ž. C. nuo 2017 metų skundėsi, kad jai nelabai patogu sukąsti. Atsakydama į klausimą dėl Ž. C. parodymų, kad ji nuo smūgio galėjo pati perkąsti plokštelę, liudytoja nurodė, kad plokštelė turi būti saugi, kai dėvima miego metu, vaikai ją turi nuolat nešioti, jos negalima įkasti, sulaužyti, praryti.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir nuteistojo A. Š. apeliaciniu skundu, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus reikšmingus bylos nagrinėjimui duomenis, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, nesiėmė visų galimų veiksmų kilusioms abejonėms pašalinti ir dėl to nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, jog A. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, nes A. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje

8. BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos sutrikdymą, o būtent, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Nagrinėjamu atveju A. Š. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje – prie sankryžos, tyčia įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, priėjęs prie automobilio, ir pro atidarytą automobilio langą sudavė ranka Ž. C. vieną kartą į kairę veido pusę, nuo to Ž. C. pajuto fizinį skausmą, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje tiesioginiai įrodymai yra nuteistojo ir nukentėjusiosios duoti parodymai, kadangi tiesioginiai įvykio liudytojai nenustatyti, o pateiktuose vaizdo įrašuose esanti informacija nei patvirtina, nei paneigia nusikalstamos veikos padarymo fakto. Šiame kontekste, atsakant į apelianto teiginį, jog nukentėjusioji įvykio vietos apžiūros metu sužinojo, jog įvykio vieta nėra filmuojama, pastebėtina, kad nukentėjusioji pirmiausia paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir informavo apie įvykį (9.51 val.), o tik po to buvo apklausta (18.07-18.46 val.) ir dalyvavo įvykio vietos apžiūroje (18.48-18.55 val.). Taigi negalima teigti, jog pats įvykis yra susietas su žinojimu ar nežinojimu apie įvykio vietos filmavimą. Svarbu pažymėti, kad nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymai dėl įvykio aplinkybių dalyje nesutampa. Atitinkamai teisėjų kolegija turi pareigą šių asmenų parodymais grįsti sprendimą tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje ir tiek, kiek juos pagrindžia kiti objektyvūs duomenys. Todėl minėtų asmenų parodymus tikslinga išanalizuoti chronologine tvarka, vertinant juos tarpusavyje ir jungiant į nuoseklią logišką grandinę kartu su kitais duomenimis.

10. Iš nukentėjusiosios Ž. C. ir nuteistojo A. Š. parodymų nustatyta, kad nukentėjusioji, važiuodama pagrindiniu keliu, nenorėjo įleisti iš šalutinio kelio įvažiuojančio nuteistojo, kad nukentėjusioji signalizavo nuteistajam, kad nuteistasis A. Š. vis tiek įvažiavo į pagrindinį kelią prieš nukentėjusiosios automobilį, kad sustojęs nuteistasis išlipo iš automobilio ir priėjo prie nukentėjusiosios automobilio. Šias aplinkybes iš esmės vienodai nurodo tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, todėl teisėjų kolegijai jos abejonių nekelia. Tuo tarpu aplinkybes dėl tolesnės įvykio eigos abu asmenys nurodo skirtingai: nukentėjusioji teigia, kad nuteistasis jai ranka sudavė į kairę veido pusę, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą, tuo tarpu nuteistasis teigia, kad ant Ž. C. veido, jam priėjus prie automobilio, jau buvo raudonos dėmės, pastaroji buvo įtūžusi, supykusi ir jis instinktyviai atšoko nuo automobilio, išsigando ir grįžęs prie savo automobilio nuvažiavo. Reikia pažymėti, kad tokių savo pozicijų nuosekliai laikėsi tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusioji.

11. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019). Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019).

12. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju A. Š. 2019 m. gegužės 15 d. parodė, kad jį įžeidė jam rodomi gestai viduriniais pirštais, todėl jis priėjo prie vairuotojos, tačiau pamatęs jos dėmėtą veidą ir kaklą atsitraukė, tepasakęs vieną sakinį dėl rodomų pirštų (1 t., b. l. 181); 2019 m. rugpjūčio 18 d. akistatos su nukentėjusiąja metu jis parodė, kad jokio smūgio nesudavė (1 t., b. l. 87-90); papildomai apklausiamas 2019 m. gruodžio 2 d. jis kaltės nepripažino, nurodė jau davęs parodymus ankstesnės apklausos metu (1 t., b. l. 188); teisiamojo posėdžio metu taip pat kaltės nepripažino ir nurodė, kad smūgio nesudavė.

13. Nukentėjusioji Ž. C. į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino 2019 m. gegužės 14 d., 9.51 val., teigdama, kad jai trenkė į veidą, greitosios nereikia, tačiau vėliau pokalbio metu nurodė, kad skauda veidą ir prašė iškviesti greitąją, nes jai silpna (1 t., b. l. 33-36). Apklausiama 2019 m. gegužės 14 d., 18.07-18.46 val., Ž. C. parodė, kad vyras jai sudavė į kairę veido pusę, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą (1 t., b. l. 41). Apklausiama 2019 m. birželio 20 d. nukentėjusioji parodė, kad vyras dešine ranka trenkė jai į kairį žandą, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą, smūgio metu buvo sulaužyta į burną įdėta dantų plokštelė, po smūgio atsirado paraudimas. (1 t., b. l. 55). 2019 m. rugpjūčio 18 d. akistatos su A. Š. metu ji parodė, kad jis trenkė jai per veidą, dėl ko ji pajuto skausmą, teigė, kad veidas (kairės pusės žandikaulis) buvo paraudęs (1 t., b. l. 87-90). 2019 m. spalio 16 d. apklausiama papildomai parodė, kad buvo suduotas smūgis į veidą (1 t., b. l. 116). Apklausiama 2020 m. liepos 1 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad dešine ranka jai buvo suduotas smūgis į veido kairę pusę, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą (2 t., b. l. 137-143).

14. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad smūgio nukentėjusiajai į veidą sudavimas nuosprendyje yra pagrįstas vien tik nukentėjusiosios parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad priimant A. Š. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas jo kaltę pirmiausia grindė nukentėjusiosios parodymais, vertindamas, kad jos parodymai kartu su kitais ištirtais teisme įrodymais (patrulių G. G., E. T. parodymai, medicininiai išrašai iš (duomenys neskelbtini) klinikos ( t. 1, b. l. 50-51), dantų plokštelės apžiūros protokolas ( t. 1, b. l. 93)) patvirtina nukentėjusiajai suduoto smūgio faktą, tačiau pašalino iš kaltinimo pasekmę – ekchimozės susidarymą ir vertino, kad minėti duomenys sudaro nuoseklią grandinę bei yra pakankami priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Visgi pagrindiniai įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra nukentėjusiosios parodymai ir išvestiniai iš jos parodymų duomenys. Pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nukentėjusiosios parodymus, kurie, kaip nustatyta nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nebuvo nuoseklūs, o iš dalies yra paneigti kitais abejonių nekeliančiais duomenimis.

16. Sprendžiant, ar nukentėjusiajai buvo suduotas smūgis, visų pirma pažymėtina, kad Ž. C. iš karto po įvykio matė policijos pareigūnai, tuo metu dirbę Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ajame būryje: E. T. ir G. G., bei gydytojas J. K., kuris ją apžiūrėjo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“.

17. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojų G. G. ir E. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ( t. 1, b. l. 162-164 ir 166-168) yra iš esmės identiški. Tai matyti iš jų apklausos protokolų. Tačiau sprendžia, kad savaime ši aplinkybė nesudaro pagrindo šių liudytojų parodymais nesuvadovauti tuo labiau, kad jie buvo apklausti ir pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra duomenų, kad pareigūnai būtų šališki, tendencingi, neobjektyvūs ar suinteresuoti apkalbėti A. Š., tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje neabejotinai nustatyta, kad abu pareigūnai vyko į įvykio vietą 2019 m. gegužės 14 d., apie 10.00 val. Aplinkybės, kurias pareigūnai nustatė atvykę į įvykio vietą, užfiksuotos 20219 m. gegužės 14 d. E. T. tarnybiniame pranešime.

18. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausiojo patrulio E. T. 2019 m. gegužės 14 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad įvykio vietoje bendraujant su Ž. C. matėsi akivaizdus paraudimas kairėje jos veido pusėje, ji buvo stipriai susijaudinusi ir verkė dėl patirto išgąsčio ir sumušimo (1 t., b. l. 11). Įrodymais baudžiamojoje byloje pripažįstami teisiamajame posėdyje duoti liudytojų parodymai, todėl šiuo atveju nėra pagrindo iš esmės analogiškai surašytų apklausos protokolų laikyti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. T. parodė, kad įvykio vietoje nukentėjusioji nurodė, jog jai sudavė ranka į veidą, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, kairys skruostas buvo paraudęs, atrodė kaip paburkimas, lūpų kamputyje matėsi kraujo pėdsakų. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu G. G. parodė, kad nukentėjusioji teigė, jog jai sudavė į veidą. Pasak jo, matėsi, jog veidas buvo paraudęs, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė, kad išoriškai kraujo nesimatė, bet jai parausdavo ir vėl pabaldavo dantys. Teigė, kad ant dantų matėsi kraujo atspalvis. Taigi liudytojai iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog nukentėjusiosios veidas buvo paraudęs, tačiau nurodė ir naujas aplinkybes, susijusias su kraujo atspalviu ant dantų bei kraujo pėdsakais lūpų kamputyje. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytojų E. T. ir G. G. parodymai duoti teisiamojo posėdžio metu tokie patys kaip ir duoti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, kaip jau aptarta, teisiamojo posėdžio metu buvo nurodyti sužalojimai, kurių pareigūnai nenurodė nei tarnybiniame pranešime, nei apklausiami ikiteisminio tyrimo metu. Vertinant šių liudytojų parodymus pažymėtina, kad liudytojai aplinkybes dėl sumušimo nurodė iš nukentėjusiosios žodžių, o jų nurodytos aplinkybės susijusios su kraujo atspalviu ant dantų ir kraujo pėdsakais lūpų kamputyje nėra patvirtintos jokiais kitais objektyviais duomenimis, todėl nėra pakankamos kategoriškai tvirtinti nukentėjusiosios sumušimo fakto.

19. Teisiamojo posėdžio metu teismo ekspertas K. Z. parodė, kad nors įvykio dieną ir buvo nurodyta „sumušimui būdingas vaizdas“, tačiau nėra tai pagrindžiančių objektyvių duomenų. Ž. C. įvykio dieną buvo apžiūrėta VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. Iš medicinos dokumentų išrašo ( t. 1, b. l. 124) matyti, kad ji skundėsi skausmu kairės pusės apatinio žandikaulio srityje ir smakro srities odos jautrumo sutrikimu; nukentėjusiąją apžiūrėjęs gydytojas nustatė, kad veidas simetriškas be patologinių pakitimų, išsižiojimas laisvas, neskausmingas, odos spalvos ir vientisumo pažeidimų nenustatyta, sąkandis nesutrikęs, intraoraliai be pakitimų, kliniškai ir radiologiškai veido kaulų, žandikaulių, dantų traumų nestebima; veido sumušimui būdingas vaizdas. Apklausiamas gydytojas J. K. parodė, kad Ž. C. skundėsi skausmu apatinio žandikaulio kairėje pusėje, jos teigimu, jai buvo trenkta į veidą, jai buvo sunku išsižioti. Jis nurodė, kad nebuvo nustatyta jokių kraujosruvų ar gleivinės pažeidimų. Jis paaiškino, kad rašydamas „veido sumušimui būdingas vaizdas“, turėjo omenyje traumos aplinkybę, jog, pacientės teigimu, buvo smūgis į veidą, t. y. iš subjektyvių nusiskundimų. Paaiškino, kad veido paraudimas galimas tiek nuo smūgio, tiek nuo streso, tiek nuo didelio verkimo.

20. Be kita ko, tiek iš K. Z. specialisto išvadų, jo paaiškinimų bei duotų parodymų, tiek iš J. K. pasirašyto medicininio dokumento bei jo parodymų matyti, kad iš karto po įvykio nebuvo fiksuoti jokie sužalojimai ar veido pakitimai, todėl pareigūnų duoti parodymai dėl vizualiai matytų sužalojimų nėra patvirtinti kitais objektyviais duomenimis. Tuo tarpu tarnybiniame pranešime, apklausų protokoluose bei apklausų metu nurodyti duomenys, susiję su paraudusiu veidu, nereiškia, kad paraudimas atsirado nuo smūgio, kadangi gydytojas J. K. veido spalvos pakitimų nenustatė. Tuo tarpu pareigūnai parodė, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi ir verkė. Pastebėtina, kad ir Bendrojo pagalbos centro darbuotojas telefonu prašė nukentėjusiosios, bendraujant telefonu, nusiraminti. Tuo tarpu medicininiai duomenys, gauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, nei patvirtina, nei paneigia, kad 2019 m. gegužės 14 d. A. Š. sudavė smūgį į veidą nukentėjusiajai, kadangi Ž. C. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo gydoma nuo 2017 metų dėl apatinio žandikaulio kairiojo sąnario disfunkcijos. Be kita ko, liudytoja V. B. parodė, kad Ž. C. dėl sąkandžio skundžiasi nuo 2017 metų ir kad yra nepatenkinta gydymo rezultatais.

21. Taigi tiek gydytojo, tiek eksperto, tiek vykusių į įvykio vietą pareigūnų parodymus sugretinus tarpusavyje matyti, kad juose fiksuotas nukentėjusiosios veido sumušimas ir skausmas yra iš pačios nukentėjusiosios Ž. C. žodžių, nei vienas šių liudytojų įvykio aplinkybių tiesiogiai nematė. Kaip patvirtino teismo medicinos ekspertas, objektyvių duomenų, pagrindžiančių nukentėjusiosios sumušimą, nėra. Liudytojų E. T. ir G. G. parodymai, kad nukentėjusiosios veidas buvo paraudęs šiuo atveju nei paneigia nei patvirtina smurto vartojimo fakto, nes kaip paaiškino gydytojas J. K., veido paraudimas galimas dėl įvairių priežasčių: streso, smūgio sudavimo ar verkimo. Šiuo atveju tiek pačios nukentėjusiosios, tiek minėtų policijos pareigūnų, tiek paties A. Š. parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, o aplinkybę, kad ant jos veido buvo raudonos dėmės, nurodo ir A. Š..

22. Aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios Ž. C. nurodytų aplinkybių dėl jai suduoto smūgio ir fizinio skausmo sukėlimo nepatvirtina kiti bylos duomenys.

23. Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą yra svarbūs ir apeliacinės instancijos teisme dalinio įrodymų tyrimo metu gauti duomenys. Nukentėjusioji teigė, kad jos burnoje buvusi dantų plokštelė buvo sulaužyta smūgio metu. Visgi tokie nukentėjusiosios parodymai yra paneigti liudytojos V. B. parodymais bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ medicininiais duomenimis.

24. Liudytoja V. B. patvirtino, kad nuo smūgio į veidą plokštelė negali sulūžti, nes ji yra burnos viduje, įstatyta į gomurį, o smūgio metu lūžta dantys arba žandikaulis. Veikiant delnu į apatinį žandikaulį plokštelė gomuryje lūžti negali. Liudytoja patvirtino ir tai, kad pati Ž. C. nuo smūgio plokštelės perkąsti negalėjo. Taigi šios liudytojos parodymais neabejotinai nustatyta, kad tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė nukentėjusioji, dantų plokštelė sulūžti negalėjo, kas kelia pagrįstų abejonių nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Be kita ko, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiosios sveikatos kortelėje yra užfiksuoti duomenys, kad nukentėjusioji klinikoje lankėsi 2019 m. vasario 15 d., o po to tik 2020 m. spalio 28 d.

25. Byloje jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kad nukentėjusiajai A. Š. sudavė smūgį, nėra. Dar kartą pastebėtina, kad visi tai patvirtinantys duomenys yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, o, esant pagrindui abejoti nukentėjusiosios parodymais, jų neužtenka apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Nukentėjusioji paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą parodė, kad važiavo pas gydytojus (1 t., b. l. 35), 2019 m. gegužės 14 d. apklausiama parodė, kad tą dieną važiavo pas gydytojus į (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 41), teisiamojo posėdžio 2019 m. liepos 1 d. metu parodė, kad važiavo pas gydytoją dėl žandikaulio, pas protezuotoją, paaiškino, kad jai atstatinėja galinius dantis po operacijos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (UAB „(duomenys neskelbtini)“), esančioje (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji lankėsi 2019 m. gegužės 7 d., gegužės 13 d., gegužės 15 d., gegužės 18 d., gegužės 27 d., birželio 11 d., birželio 14 d., liepos 9 d. Nustatyta, kad gegužės 13 d. nejautroje, naudojant Septanest, buvo atlikta procedūra, susijusi su 37 danties, esančio apačioje, kairėje pusėje, kanalais. Tuo tarpu gegužės 15 d. nukentėjusioji skundėsi kairės pusės SAŽS (smilkininio apatinio žandikaulio sąnario) skausmu ir sumažėjusia išsižiojimo amplitude. Gydytojas nustatė, kad žandikaulis žiojantis devijuoja į kairę pusę, jaučiamas skausmas kairiojo sąnario srityje. Preliminari diagnozė: veido sumušimas, SAŽS disfunkcija, apatinio žandikaulio sumušimas. Iš 2019 m. gegužės 15 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašto matyti, kad nukentėjusioji klinikoje buvo gydoma dėl apatinio žandikaulio kairiojo sąnario disfunkcijos, gydymo rezultatas geras. Objektyviai nustatyta: išorinių veido deformacijų nematyti, apatinio žandikaulio kairiojo kampo srityje ekchimozė, sumušimo žymė, jaučiamas skausmas kairiojo sąnario srityje. Taigi kitą dieną po įvykio objektyviai buvo nustatyta ekchimozė bei sumušimo žymė, t. y. sužalojimai, kurių įvykio dieną nebuvo, ką nustatė tiek įvykio dieną nukentėjusiąją apžiūrėjęs J. K., tiek objektų tyrimą atlikęs bei paaiškinimus davęs specialistas K. Z.. Vadinasi, sužalojimai atsirado jau po įvykio, todėl nukentėjusioji nepagrįstai juos sieja su A. Š. veiksmais. Be kita ko, įvykio dieną nefiksuota, kad nukentėjusioji būtų lankiusis pas gydytoją.

26. Tuo pačiu pažymėtina, kad nors nuteistasis ir siekė, kad būtų atliktas jo atžvilgiu tyrimas poligrafu, tačiau reikia pažymėti, jog tyrimas poligrafu gali būti priemone surinkti bylos duomenis siekiant išsiaiškinti tyrimo kryptis, strategiją – pagalbine priemone sėkmingam ikiteisminiam tyrimui, tačiau ne veiksniu, lemiančiu ar darančiu įtaką teismo sprendimui, nes poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017), todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018). Priimant išteisinamąjį nuosprendį gali turėti įtakos ar lemti teismo vidinį įsitikinimą ne tik įrodymai, bet ir jų tarpusavio santykis, nepašalintos abejonės, tačiau teismo apsisprendimui priimti apkaltinamąjį nuosprendį turi reikšmę tik bylos proceso metu BPK nustatyta tvarka išnagrinėti įrodymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018). Taigi nei ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, nei juo labiau pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos skirti tyrimą poligrafu.

27. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, jame nurodytu būdu A. Š. sukėlė Ž. C. fizinį skausmą ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019). Nagrinėjamu atveju nėra teisėtų priemonių kylančioms abejonėms dėl smūgio sudavimo pašalinti, todėl A. Š. yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

28. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos bei nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Ž. C. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išlaidos, kurias patyrė Ž. C. advokato paslaugoms apmokėti, negali būti priteistos iš A. Š., kadangi jis yra išteisinamas.

29. Atsižvelgiant į tai, kad yra naikinamas apkaltinamasis nuosprendis ir priimamas išteisinamas nuosprendis, teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti kitais apelianto keliamais klausimais

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti A. Š., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti A. Š. panaikinti;

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą;

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Ž. C. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą;

Ž. C. prašymą priteisti iš A. Š. 1500 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmesti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.