Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąją A. K. per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu iš A. K. ir G. Z. nukentėjusiajam G. Z. priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, šių priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant atstovę pagal įstatymą R. R.; valstybės naudai priteista po 150 Eur už nukentėjusiajam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. Z., bet jis nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2021 m. spalio mėnesio iki 2022-02-21, tiksliau data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdama atskirai ir bendrai su sugyventiniu G. Z., vartojo psichologinį ir fizinį smurtą prieš mažametį šeimos narį – savo sugyventinio G. Z. mažametį sūnų G. Z., gim. (duomenys neskelbtini), nesikreipė pagalbos į specialistus ir taip palaipsniui sutrikdė jo psichikos būseną ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: ji ir G. Z. nenustatytą skaičių kartų baudė mažametį G. Z. fizine bausme – liepė klauptis kambario kampe ir laikyti rankomis į viršų iškeltą butelį su vandeniu, sudavė nenustatytą skaičių kartų diržu ir delnu per sėdmenis, ypač trumpai, iki nago gyvuonio, nukirpo mažamečiam G. Z. abiejų rankų pirštų nagus, taip pažeidė G. Z. odą abiejų rankų panagėse, taip bendrais veiksmais sukėlė mažamečiam G. Z. fizinį skausmą, tyčiojosi iš mažamečio G. Z. darbelių, vertė valgyti, išsiplauti prišlapintas kelnes, rengė sezoną neatitinkančiais, nudėvėtais rūbais, vadino savivertę mažinančiais žodžiais („berazumiu“), ignoravo Šilutės švietimo pagalbos tarnybos 2020-04-15 atliktą mažamečio G. Z. vertinimą ir neperdavė minėto vertinimo duomenų naujos ugdymo įstaigos administracijai, atimdami galimybę gauti ilgalaikę psichologo ir nuolatinę socialinio pedagogo pagalbą, taip ji bendrai su G. Z., vartodami fizinį ir psichologinį smurtą, nesikreipdami į specialistus, sukėlė mažamečiam G. Z. neigiamus emocinius išgyvenimus: nesaugumo jausmą, baimę, liūdesį, skausmą, pyktį, taip palaipsniui sutrikdė jo psichikos būseną, sukėlė ilgalaikį neigiamą poveikį jo socialinei adaptacijai ir funkcionavimui, dėl to jam konstatuoti kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), ir taip nesunkiai jį sužalojo.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Dėl BK 138 straipsnio taikymo

Dėl esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimo

Dėl teisės į gynybą

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

2.8. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, nustatant tikrąsias bylos aplinkybes, įrodymų vertinimas turi būti atliktas vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami ir įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015). Tik įvertinus visus įrodymus, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), tai taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

2.9. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016).

Dėl bausmės

2.16. Konstitucinis Teismas 2003-06-10 nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas lemia tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai, inter alia (be kita ko), reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Todėl teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro bendrą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. A. K. nuomone, teismas šioje byloje skyrė jai neadekvačią bausmę, neatitinkančią nei bausmės skyrimo tikslų, nei jos asmenybės, nei veikos pavojingumo, nei jos socialinės ir šeiminės padėties.

2. Pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. BK 138 straipsnio 2 dalyje numatyta veika yra apysunkis nusikaltimas, už kurią, apeliantės nuomone, jai, kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, negalėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Be to, apeliantė nurodo, kad ji yra vieniša mama, auginanti du mažamečius vaikus, juos pati finansiškai išlaiko, privalo rūpintis vaikų auklėjimu, ugdymu ir sveikata. Todėl, apeliantės nuomone, jai paskirta laisvės atėmimo bausmė (nors ir atidedant jos vykdymą) atimtų galimybę jai rūpintis vaikais. A. K. pažymi, kad jos mažametė dukra turi klausos sutrikimų ir dėl to turi reguliariai lankytis pas specialistus – gydytojus kituose Lietuvos miestuose, todėl nustatyta pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo yra nesuderinama su jos, kaip vienišos motinos, pareiga rūpintis vaikais, jų sveikata.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Iš A. K. apeliacinio skundo matyti, kad ji nesutinka su jos nuteisimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus ir prašo ją dėl šio nusikaltimo išteisinti, apeliaciniame skunde pažymėdama, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ji sukėlė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. nevertino įrodymų visumos, prioritetinę reikšmę suteikė tik fantazuoti linkusio mažamečio nukentėjusiojo ir suinteresuotų bylos baigtimi bei siekiančių jai pakenkti buvusio jos sugyventinio G. Z. ir S. K. prieštaringiems parodymams, nepagrįstai ignoruodamas jos parodymus ir rašytinius įrodymus – SMS žinutes, kurie, apeliantės teigimu, patvirtina, kad ji prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, tai darė mažamečio nukentėjusiojo tėvas. Apeliantė taip pat kritikuoja ir eksperto išvadą, kurioje konstatuotas priežastinis ryšys tarp nukentėjusiajam konstatuotos ligos – kitų mišraus elgesio ir emocijų sutrikimų – ir jos, A. K., tariamai atliktų veiksmų, apeliaciniame skunde pažymėdama, kad šiuo atveju nei ekspertizės akte, nei teismo nuosprendyje neatskleista ir nepaneigta versija, kad nukentėjusiajam konstatuota liga yra visiškai kitų jo gyvenime patirtų (galbūt net įgimtų) įvykių, kurie iš dalies yra nulemti ir jo socialiai nepriimtino elgesio, pasekmė. Be to, atlikdamas tyrimą byloje, ekspertas nevertino kitų vaiko psichinės sveikatos raidai reikšmės turinčių aplinkybių – biologinių tėvų išgyventų skyrybų, motinos išvykimo į užsienį ir nukentėjusiojo mažamečio palikimo be motinos meilės ir priežiūros, nepašalino byloje surinktų įrodymų prieštaravimų (neapklausė eksperto dėl nukentėjusiojo sužalojimo), o išvadą dėl jos kaltės padarė remdamasis prielaidomis. Be to, pasak apeliantės, jai nepagrįstai buvo inkriminuotas savo artimojo ar šeimos nario nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes nukentėjusysis jai nėra nei artimasis giminaitis, nei šeimos narys. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nuteistosios apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

7. Mažamečio G. parodymai, priešingai apeliantės tvirtinimui, yra nuoseklūs, neprieštaringi, jais netikėti teismas neturi pagrindo, nes, kaip matyti iš 2022-09-14–10-13 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-204/2022 (t. 1, b. l. 119–128), jame, atliekant mažamečio G. Z. psichikos būseną ir psichologinį įvertinimą, užfiksuoti analogiški vaiko parodymai, kuriuos jis davė 2022-03-25 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, jog jis tiek tėvo, tiek tetos („jo sugyventinė su dviem vaikais: E. ir E.“) buvo mušamas, statomas į kampą, t. y. nurodė; „ana mane muš su ranka, su diržu, su kuo tik turėdavo. <...> mane statė į kampą, kuriame reikėjo klūpėti, stovėti ir su bambaliu“, patikslino, kad reikėjo „laikyti didelį bambalį, pilną vandens, tai darant jam rankas „skaudėjo“, teigė, kad teta jį mušdavo labiau, be to, nurodė: „Man iki kraujo teta kirpo nagus. Kai atėjau į darželį, paskundžiau auklėtojai ir ji man užklijavo pleistriuką.“ (t. 1, b. l. 126). Šiame ekspertizės akte, be kita ko, konstatuota, kad: „Padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais) jam nenustatytas. Ekspertizės metu tiriamasis pakartoja 2022-03-25 duotų parodymų esmę (kad buvo skriaudžiamas tėčio ir jo sugyventinės namuose), jo pasakojimas realistiškas, t. y. atitinka jo vartojamą žodyną, protinio išsivystymo lygį bei menką gyvenimišką patirtį. Apie bylos įvykius tiriamasis nuosekliai pasakoja įvairiomis aplinkybėms skirtingiems specialistams, o jo pasakojimą papildo ir liudytojų stebėtas pasikeitęs jo elgesys bei emocinė būsena (atsiradęs nerimastingumas, baimingumas būnant šalia įtariamosios A. K.). Duomenų, kad tiriamasis patirtų kitų asmenų poveikį išsigalvoti ar pateikti tendencingą informaciją apie įtariamuosius negauta. <...> Tiriamasis tiki, kad byloje tiriami įtariamųjų veiksmai jo atžvilgiu buvo pasekmė už jo elgesį. Aktyviau priešintis įtariamiesiems tiriamasis negalėjo dėl mažo amžiaus bei tiesioginės priklausomybės nuo įtariamųjų“ (t. 1, b. l. 128). Šiame akte taip pat konstatuota, kad: „G. Z. nenustatyti tokie kalbos ir pažinties veiklos (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suprasti, prisiminti bei praėjus kuriam laikui atgaminti konkrečių faktinių (kas, ką darė) aplinkybių iš asmeninės patirties.“ (t. 1, b. l. 127 antra pusė), o apibendrinus tyrimo metu išritus duomenis padaryta išvada, kad: „<...> šiuo metu G. Z. konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F.93.8), kurie susiję su byloje tiriama nusikalstama veika (t. y. byloje tiriamais įtariamųjų G. Z. ir A. K. veiksmais). Šis sutrikimas formavosi palaipsniui. Pažymima, kad nors ankstyvosios neigiamos vaikystės patirtys (nepriežiūra, emocinis apleistumas, gyvenimas nesaugioje aplinkoje, galimai patirtas fizinis bei psichologinis smurtas, institucinė globa) trikdė tiriamojo prieraišumo formavimąsi bei emocinę raidą, jis tapo pažeidžiamesnis (didėjo rizika neigiamoms patirtims kartotis), jautresnis neigiamam aplinkos poveikiui, todėl sunkiau adaptavosi darželyje, tačiau ilgainiui jis bendraamžių grupėje priprato ir ugdymo įstaigose elgesio ir / ar emocinių sunkumų nestebėta, t. y. jo būklė buvo kompensuota, adaptacija ryškiau nebuvo sutrikusi, psichikos sutrikimas nenustatytas. Prasidėjus byloje tiriamam laikotarpiui, jo būklė dar išliko gera, iš kitų vaikų tiriamasis neišsiskyrė, tačiau, tęsiantis byloje tiriamiems įtariamųjų G. Z. ir A. K. veiksmams, tiriamajam išgyvenant baimę, liūdesį, skausmą, jo elgesys ir emocinė būsena ėmė keistis: tapo uždaresnis, tylesnis, baukštesnis, įsitempęs, būdavo neišsimiegojęs, nerimaudavo, su baime kalbėjo apie byloje tiriamus įtariamųjų veiksmus, gūždavosi pamatęs įtariamąją A. K.. Ekspertizės metu tiriamojo pateikti paaiškinimai atitinka buvusius ir iki šiol išliekančius emocinius išgyvenimus, susijusius su byloje tiriama nusikalstama veika: pokalbio bylai reikšmingomis temomis metu jam kyla ryškios emocinės reakcijos (auga įtampa, stiprėja priešiškumas), jis nepajėgia susikaupti, kalba nenoriai; vyrauja padidėjęs nerimo lygis, vidinė įtampa, nesaugumo, baimės, pykčio jausmai, liūdesys. Byloje tiriami įtariamųjų G. Z. ir A. K. veiksmai G. Z. atžvilgiu tiek kartu, tiek atskirai sutrikdė jo psichikos būseną ir sukėlė ilgalaikį neigiamą poveikį jo socialinei adaptacijai bei funkcionavimui. <...> G. Z. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus, <...>, nes po byloje tiriamo įvykio sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų. <...> G. Z. nenustatyti tokie kalbos ir pažintinės veiklos (dėmesio, atminties, mąstymo) ypatumai, dėl kurių jis negalėtų suprasti, įsiminti bei praėjus kuriam laikui atgaminti konkrečių faktinių (kas, ką darė) aplinkybių iš asmeninės patirties. G. Z. konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), kilę sąsajoje su byloje tiriama nusikalstama veika, t. y. byloje tiriamais įtariamųjų G. Z. ir A. K. veiksmais, kurie tiek kartu, tiek atskirai trikdė G. Z. psichikos būklę ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas <...>. Dėl G. Z. nustatyto sutrikimo bei atsižvelgiant į tai, kad pokalbis apie byloje tiriamus jam įvykius kelia nemalonius emocinius išgyvenimus (išlieka psichotraumuojantis byloje tiriamų įvykių poveikis), daugiau dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teismo posėdžiuose jam nerekomenduojama. (t. 1, b. l. 128).

8. Nors A. K. apeliaciniame skunde pažymi, kad nei ekspertizės akte, nei teismo nuosprendyje neva neatskleista ir nepaneigta versija, kad nukentėjusiajam konstatuota liga yra visiškai kitų jo gyvenime patirtų (galbūt net įgimtų) įvykių, kurie iš dalies yra nulemti ir jo socialiai nepriimtino elgesio, pasekmė, be to ekspertas nevertino kitų vaiko psichinės sveikatos raidai reikšmės turinčių aplinkybių – biologinių tėvų išgyventų skyrybų, motinos išvykimo į užsienį ir nukentėjusiojo palikimo be motinos meilės ir priežiūros, o teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino, netyrė, tačiau, kaip matyti iš minėto ekspertizės akto Nr. 103MS-204/2022, jame aiškiai nurodyta, kad būtent G. Z. ir A. K. veiksmai prieš G. Z. tiek kartu, tiek atskirai sutrikdė jo psichikos būseną ir sukėlė ilgalaikį neigiamą poveikį jo socialinei adaptacijai ir funkcionavimui, t. y. ekspertas padarė kategorišką išvadą, kad: „G. Z. konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje (F93.8), kilę sąsajoje su byloje tiriama nusikalstama veika, t. y. byloje tiriamais įtariamųjų G. Z. ir A. K. veiksmais, kurie tiek kartu, tiek atskirai trikdė G. Z. psichikos būklę ir tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.“ Todėl nekyla abejonių, kad G. Z. ekspertų, be kita ko, įvertinus ir pateiktus vaiko medicininius duomenis (iš jų ir tai, kad 2019-12-06 vaikas buvo konsultuotas psichiatro, „dgn. problemos, susijusios su įtariamu vaiko fiziniu išnaudojimu (Z61.1)“, rekomenduotos psichologo konsultacijos, tačiau 2019-11-12 į suplanuotą konsultaciją neatvyko, vėliau PSC nesilankė iki 2022 m.“ (t. 1, b. l. 120), konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas yra būtent nuteistųjų vaiko tėvo G. Z. ir jo buvusios sugyventinės A. K. smurtinių veiksmų (tiek fizinio, tiek psichologinio) pasekmė.

9. Tokia išvada darytina įvertinus ir mažamečio G. Z. priešmokyklinio ugdymo įstaigos darbuotojų B. T. ir S. S., vaiko motinos R. R. (anksčiau Š.), taip pat liudytojos S. K. (nurodė, kad su A. buvo šeimos draugės, šiuo metu gyvena su G. Z.) parodymus, kurie netiesiogiai patvirtina mažamečio G. parodymus, jog jis tiek tėvo, tiek tetos A. (taip vaikas vadino A. K.) buvo mušamas, statomas į kampą, vadinamas „berazumiu“, buvo verčiamas valgyti lašinius, kad A. iki kraujo nukirpo jam nagus.

10. Kaip liudytoja bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu apklausta (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo mokytoja B. T. nurodė, kad vienas iš vaikų, su kuriais ji dirbo nuo 2021-09-01, buvo G. Z., jį į darželį dažniausiai atvesdavo ir iš jo pasiimdavo jo tėčio sugyventinė A. (retkarčiais tėtis). Vaikas mokslo metų pradžioje buvo niekuo neišsiskiriantis iš kitų vaikų (buvo drausmingas, žingeidus, noriai įsitraukė į ugdymo procesą, labai norėjo dėmesio, švelnumo), tačiau maždaug spalio mėnesio pabaigoje–lapkričio mėnesį pastebėjo pokyčius G. elgesyje – jis išsigąsdavo pamatęs tetą A. (taip jis vadino A. K.), tiesiog sustingdavo, aiškiai matėsi, jog vaikas bijo. Po kelių tokių atvejų A. paklausus, kodėl vaikas jos bijo, ši atsakė, kad prisidirba „velnių“ ir už tai yra drausminamas. Paklausus, kaip vaikas yra drausminamas ar baudžiamas, A. pripažino, kad jį pastatydavo kampe (vaikas pasakojo, kad jis turėjo stovėti kampe, kartais net laikant „bambalį“ vandens, kuris jam būdavo sunkus, kartą jam iškritus buvo nubaustas), taip pat yra sakiusi, kad neleidžia eiti miegoti tol, kol jis nepavalgo. Kai ji susirgo, ją pavaduojančios kolegės pastebėjo dideles kraujosruvas ant vaiko kūno. Paskutinis lašas buvo, kai pamatė iki gyvnagio nukirptus kruvinus vaiko nagus (vaikas net negalėjo užsisegti rūbų, verkė, nes skaudėjo pirštai, juos sutepė vaistais, apklijavo pleistrais; įpročio kramtyti nagus G. neturėjo). Kaip liudytoja teisme apklausta 2021 m. spalio mėn. darželio, kurį lankė G., auklėtoją pavadavusi S. S. nurodė, jog matė ant vaiko kairiojo šono ir sėdmens kraujosruvas, t. y. 2023-05-25 teismo posėdžio metu nurodė: „Savo akimis mačiau delno atspaudą ant užpakaliuko ir kraujosruvą ant šono. <...> G. paklausiau, kas jam nutiko? Jis atsakė, jog jį mušė. <...> Skaudžiausias momentas buvo, kai vaikas atbėgęs pasakė: „S. žiūrėk, kaip man skauda pirštukus“. Paklausiau kas buvo? Jis pasakė, jog teta nukarpė.“ (t. 3, b. l. 79). Taip pat nurodė, jog G. nenorėdavo neštis savo darbelių į namus, nes sakydavo, kad teta to daryti jam neleidžia, kad jis buvo rengiamas netinkamais rūbais (kai lauke būdavo šalta, vaikas būdavo per plonai aprengtas), neturėjo rūbų šventėms (jį puošdavo rūbais iš „pagalbos spintos“), kai tuo tarpu A. K. sūnus, lankęs tą pačią darželio grupę, buvo viskuo aprūpintas. Abi šios (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo įstaigos darbuotojos paliudijo, jog vaikas bijojo ateinančios jo pasiimti A., net susigūždavo ją pamatęs, taip pat nurodė, jog pati A. pripažino, jog vaikas buvo statomas į kampą, kad neleisdavo jam pakilti nuo stalo nesuvalgius maisto.

11. Pažymėtina, jog ir pati A. K. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu pripažino, jog statydavo vaiką į kampą ir liepdavo rankose laikyti butelį (tik teigė, jog taip elgėsi sugyventiniui liepus), t. y. nurodė: „G. Z. liepus vaiką pastatydavau į kampą, jo liepimu vaikui liepdavau rankose laikyti butelį. Iš dalies darydavau tai, ką liepdavo G. Z..“, atsakydama į prokurorės klausimus nurodė: „G. Z. liepė sūnui klaupti, aš taip pat vaikui liepiau klūpėti G. Z. liepimu. Kelis kartus jam taip liepiau.“, be to, atsakydama į prokurorės klausimus pripažino liepusi vaikui valgyti lašinius, t. y. nurodė: „Vaiką verčiau valgyti lašinius, nenorėjau jo laikyti alkano.“ (t. 3, b. l. 74). O tai atitinka mažamečio nukentėjusiojo parodymus, jog jis ne tik tėčio, bet ir tetos A. buvo statomas į kampą, nors šią aplinkybę A. K. 2022-03-18 apklausiama ikiteisminio tyrimo metu neigė, nurodydama: „<...> nesu vaiko nei mušusi, nei liepusi stovėti kampe, esu tik gąsdinusi kad pastatysiu į kampą jei neklausys.“, be to, tvirtino: „G. drausminant vaiką, bent jau man matant taip pat niekada nėra naudojęs fizinio smurto prieš jį, man matant nėra vaiko statęs į kampą ir liepęs laikyti butelį, yra tik pakėlęs balsą, ir gąsdinęs, kad reikės stovėti kampe. (t. 2, b. l. 129). Tačiau pats vaiko tėvas G. Z. 2022-03-16 įtariamojo apklausos metu pripažino, jog yra statęs vaiką į kampą, t. y. nurodė; „<...> buvo atvejis, kada vieną kartą buvau liepęs stovėti G. kampe, kas truko 20 minučių“ (t. 2, b. l. 79), 2023-02-24 įtariamojo paklausos metu taip pat nurodė: „Pats esu liepęs stovėti G. kampe <...>, tai buvo bausmė už neklausymą darželyje“, be to, pripažino, kad yra mušęs vaiką, nurodydamas: „<...> esu G. pliaukštelėjęs delnu per sėdmenis vieną kartą už neklausymą darželyje <...>“ (t. 2, b. l. 91). Tai G. Z. pripažino ir apklausiamas teisme, o ir pati A. K., priešingai savo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, nurodė, kad vaiko tėvas mušė G., liepdavo stovėti kampe laikant rankose „bambalį“ su vandeniu. Todėl A. K. teiginiai, kad nei ji, nei vaiko tėvas G. Z. G. į kampą nestatė, kad vaikas nebuvo mušamas (nors pats vaiko tėvas, kaip matyti iš pacituotų jo parodymų, pripažino sudavęs vaikui per užpakalį, tik neigė mušęs jį diržu, nors A. K. 2023-05-25 teisiamojo posėdžio metu, atsakydama į prokurorės klausimus, patvirtino, jog tėvas mušė vaiką ir diržu, t. y. nurodė: „Kai vaikas neklausydavo, nevalgydavo jį G. Z. mušdavo diržu. <...> Paskutiniu metu, mušimas diržu kartojosi dažnai <...>. Mušdavo per užpakalį 1–2 kartus. <...> Vaikas mušamas juokdavosi, kodėl taip elgdavosi, nežinau. <...> būdavau kartu kai G. Z. jį mušdavo.“ (t. 3, b. l. 74), o ir pati A. K. apklausiama teisme, skirtingai nei nurodė ikiteisminio tyrimo apklausų metu, jau pripažino stačiusi vaiką į kampą, be to, nurodė, kad tėvas mušdavo G. diržu (tik pati neigė mušusi vaiką), kurie, kaip matyti yra nenuoseklūs ir prieštaringi tiek tarpusavyje, tiek lyginant juos su nuteistojo G. Z. parodymais, todėl kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė, nes jie yra prieštaringi ir neatitinka kitų byloje surinktų duomenų, todėl vertintini kaip A. K. pasirinkta gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į 2022-11-16 liudytojo apklausos protokole užfiksuotus nuteistosios A. K. mažamečio sūnaus E. K., atsakant į ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimą, parodymus: „Nenoriu kalbėti apie mamą, nes mama sakė nieko nesakyti, nes bus „pyzdiec“.“ (t. 2, b. l. 9), o tai neabejotinai pagrindžia A. K. kalbėjus su savo sūnumi ir liepus jam nepasakoti jokių jos gyvenimo su tuometiniu jos sugyventiniu G. Z. ir jo mažamečiu sūnumi G. aplinkybių, susijusių su nagrinėjamu įvykiu.

12. Nors A. K. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jos pateiktų SMS žinučių, kuriose užfiksuotas jos rašytas tekstas buvusiam sugyventiniui G. Z.: „Nemušiu aš tau ir kiek kartų sakiau“ ir G. Z. jai rašytas tekstas: ,,Dėl ko kai aš pasakau klauso. O tu jam nieko nedarai ir tavęs nebijo nes žino kad diržo nuo tavęs negaus.“, tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų A. K. ir G. Z. SMS žinučių, dauguma A. K. G. Z. rašytų žinučių yra ištrintos, taigi nežinomas visas susirašinėjimo kontekstas, be to, nesimato, kada (kokiu konkrečiai laiku) vyko pats susirašinėjimas, iš kurio turinio taip pat matyti, jog G. Z. parašius: „nu tai va pati kariaut nori“ (į šią žinutę A. K. atsakymas ištrintas) ir po to parašius „dirža paimtu ir greit suprastu Arba statyk y kampa kol gryšiu“, A. K. atsako „nu kiek gi galima su tuo dirzu....matai kad vis tiek jam nedaeina“ (t. 3, b. l. 12), o tai netiesiogiai pagrindžia, jog šiuo susirašinėjimu su tuometiniu savo sugyventiniu G. Z., nukentėjusiojo mažamečio G. tėvu, A. K. taip pat pripažino vaiko mušimo diržu faktą.

14. Liudytoja S. K. teisme patvirtino, jog A. skriausdavo G., vadino jį „berazumiu“, invalidu, sakydavo, jog G. prisidirbo, todėl jį nubaus, siuntė jai per Messenger programėlę net vaizdo įrašus, kuriuose, kaip matyti iš byloje esančio 2023-01-23 kitų objektų apžiūros protokolo, matomas iš arti filmuojamas balsu verkiantis mažametis G. Z., laikantis aukštai iškėlęs rankas, girdėti, kaip moterišku balsu vaikas yra raginamas pasakyti, ką sakė, vaikas sako, jog bijo pasakyti. Kitame vaizdo ir garso įraše nufilmuotas prie stalo stovintis ir kažką kramtantis verkiantis mažametis G. Z., girdima, kai moterišku balsu sakoma „valgai“ (t. 1, b. l. 174–175). Iš byloje pateiktų nuotraukų taip pat matyti, kad mažametis vaikas stovi iškėlęs rankas į viršų (tik nesimato delnų), jose aiškiai matyti, kad vaikas liūdnas, nusiminęs, stovi nuleidęs akis žemyn (t. 1, b. l. 171–172). Šių duomenų kontekste A. K. apeliacinio skundo teiginiai, jog S. K. buvo suinteresuota ją apkalbėti, nes nuviliojo nuo jos sugyventinį G. Z., nuo kurio susilaukė vaiko, ir siekė padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės, nepagrįsti. Juolab, kad pats nuteistasis G. Z., apklausiamas 2023-05-25 teisiamojo posėdžio metu, pripažino, jog yra mušęs sūnų su delnu, kad statydavo jį į kampą, t. y. nurodė: „Buvau su delnu jam užmetęs per užpakalį ir pastatęs į kampą 15-20 min.“, taip pat nurodė, jog vaikas bijojo A., kad kaimynai jam sakė, jog girdėdavo verkiantį vaiką naktimis, kai jis buvo išvykęs mėnesiui dirbti į Olandiją, kad vaikui paklausus „ką valgysime“, A. jam atsakydavo, jog lašinius, dėl to vaikas nevalgydavo, nes galvodavo, jog maistas iš lašinių (t. 3, b. l. 76), o tai visiškai atitinka mažamečio G. parodymus, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, nes, kaip minėta, ekspertai, atlikę mažamečio G. Z. psichikos būsenos ir psichologinį įvertinimą, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-204/2022 konstatavo, kad: „Padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais) jam nenustatytas.“ (t. 1, b. l. 128). Šios ekspertų išvados nepaneigia apeliantės minimas Šilutės lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ 2022-04-04 raštas Nr. V-36, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad G. Z. „mėgdavo fantazuoti, o paskui sakydavo, kad pajuokavau“ t. 1, b. l. 31), juolab, kad šiame rašte tik nurodyta Šilutės lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ direktorės nuomonė, tuo tarpu išvadą, jog G. Z. nenustatytas „Padidintas polinkis fantazuoti (painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais)“ ekspertai pateikė, atlikę vaiko psichikos būsenos ir psichologinį įvertinimą, kartu įvertinę ir pateiktus kitus duomenis, iš jų ir vaiko lankyto lopšelio-darželio „(duomenys neskelbtini)“ raštą (t. 1, b. l. 120 antra pusė).

15. Sugretinus mažamečio nukentėjusiojo parodymus su minėtų liudytojų parodymais jokių esminių detalių prieštaravimų nenustatyta. Taigi aptartų duomenų visumos kontekste nekyla abejonių, kad ne tik mažamečio G. tėvas G. Z. (jis nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė, nors apklausiamas teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies), bet ir buvusi jo sugyventinė A. K. tyčia smurtavo prieš mažametį nukentėjusįjį G. Z., taip traumuodami vaiką tiek fiziškai, tiek psichologiškai. A. K. apeliacinio skundo argumentus, jog ji nėra kalta dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos, priešingai apeliantės tvirtinimui, apylinkės teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Pagrindo nuteistosios A. K. kaltės klausimu daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija nenustatė.

16. Dėl A. K. apeliacinio skundo argumentų, jog teismas nepašalino byloje surinktų įrodymų prieštaravimų (pvz., neapklausė eksperto dėl nukentėjusiojo sužalojimo), nepatikrino nuteistojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, visų pirma pažymėtina, jog nuteistasis G. Z. ir liudytojai parodymus davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, jų teisme duoti parodymai ir esmės nesiskyrė nuo jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, todėl tikrinti jų parodymus BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, kai toks prašymas teisme ir nebuvo pareikštas, nebuvo pagrindo. Dėl eksperto apklausos pažymėtina, kad tokio prašymo bylą nagrinėjant teisme nebuvo pareikšta, abejonių dėl byloje ekspertų pateikto ekspertizės akto abejonių proceso dalyviai, iš jų ir pati A. K., nenurodė. Prašymas apklausti ekspertizės aktą pateikusias ekspertes teisme taip pat nebuvo pareikštas, o teismui nekilo abejonių dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių teismo vaikų ir paauglių psichiatrės ekspertės R. G. ir psichologės ekspertės T. G.-N. pateiktų išvadų pagrįstumo. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti ekspertizės akto Nr. 103MS-204/2022 ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių pateiktų išvadų ir paaiškinimų pagrįstumu. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė buvo paskirta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, ji atlikta eksperčių, esančių ekspertų sąrašuose. Tyrimas atliktas Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje dalyvaujant ekspertėms ir nukentėjusiajam, įvertinus visus reikšmingus tokiam tyrimui duomenis – mažamečio nukentėjusiojo med. duomenis, paties vaiko paaiškinimus, liudytojų parodymus ir kitus tokiam tyrimui reikšmingus duomenis. Byloje nėra jokių duomenų, kad ekspertizė atlikta netinkamai, ekspertizės akte yra atsakyta į užduotus klausimus, ekspertizės aktas yra aiškus, išsamus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusių eksperčių kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi minėtame ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, kadangi netikėti nukentėjusiojo mažamečio G. Z. parodymais, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia A. K., kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų visumos, nėra pagrindo. Neabejotina, jog nukentėjusysis mažametis G. Z., pasakodamas apie įvykius šeimoje, kai prieš jį buvo smurtauja, atskleidė savo asmeninę patirtį gyvenant su tėvu ir tuometine jo sugyventine A. K. ir pastarųjų elgesį, pasireiškusį neadekvačių auklėjimo priemonių taikymu. Ekspertės nenustatė veiksnių, dėl kurių nebūtų galima tikėti mažamečio G. Z. apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir atliekant ekspertizę duotais parodymais. Ekspertėms – aukštos kvalifikacijos psichiatrijos / psichologijos mokslų profesionalėms, susipažinusioms su tyrimui pateikta bylos medžiaga ir tiesiogiai atlikusioms mažamečio nukentėjusiojo psichologinės būklės tyrimą, visiškai pakako duomenų išvadai, kad mažamečio G. Z. sveikata sutriko būtent dėl tėvo G. Z. ir tuometinės jo sugyventinės A. K. smurto (tiek fizinio, tiek psichologinio), tai suponuoja išvadą, jog tiek vaiko tėvas G. Z. (jis, kaip minėta, nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė) tiek tuometinė jo sugyventinė A. K. taikė netinkamas ir neadekvačias nukentėjusiajam G. auklėjimo priemones, neužtikrino tinkamų sąlygų vaikui augti saugioje aplinkoje, dėl to buvo padaryta didelė žala vaiko sveikatai ir normaliam vystymuisi. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus ekspertizės aktą Nr. 103MS-204/2022, pagrindo abejoti šio ekspertinio tyrimo išvadų išsamumu, aiškumu ir pagrįstumu bei šį tyrimą atlikusių teismo eksperčių kompetencija nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas ekspertizės aktą ištyrė ir įvertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Toks atlikto specialaus tyrimo rezultatų tikrinimas ir vertinimas pirmosios instancijos teisme atitinka teismų praktiką ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidžia (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022).

17. Pasisakydama dėl A. K. apeliacinio skundo argumentų, kad jai negalėjo būti inkriminuojama BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta veika, nes nukentėjusysis jai nėra nei artimasis giminaitis, nei šeimos narys, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 38 straipsnio nuostatas asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo CK nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, išlaikytiniai ar buvę sutuoktiniai.

18. Kasacinės instancijos teismo praktikoje bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011-09-28 nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Tai suponuoja išvadą, kad šeimos teisine apsauga, kylančia iš Konstitucijos, gali naudotis nebūtinai kraujo ryšiais susiję asmenys, tarp kurių egzistuoja jau minėti supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba grindžiami ilgalaikiai santykiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021).

19. Sprendžiant klausimą, ar veikos žmogaus sveikatai kaltininko šeimos nariu pripažintinas jo neįvaikintas sutuoktinio (sugyventinės) vaikas, kuriam dar nesuėjo 18 metų, pirmiau išdėstyti principai dėl asmenų tarpusavio šeimos santykių taikytini su atitinkamais pakeitimais tuo aspektu, kad vaiko motinai / tėvui sukūrus su kaltininku šeimos santykius ir vaikui gyvenant kartu su jais, t. y. šioje šeimoje, vaikas, atsižvelgiant ir į kitų šeimos santykių požymių visumos buvimą, paprastai faktiškai tampa tokios šeimos nariu, nepriklausomai nuo savo tiesioginio apsisprendimo ir formalaus teisinio statuso kaltininko atžvilgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-648/2021).

20. Pagal byloje nustatytas aplinkybes (A. K. gyvenimo su G. Z. ir jo mažamečiu sūnumi G. trukmę, tarp A. K., G. Z. ir jo vaiko susiklosčiusius santykius ir kt.), akivaizdu, kad A. K. ir G. Z., atsižvelgiant į jų tarpusavio santykių turinį, nors ir nebuvo įregistravę santuokos, tačiau vedė bendrą šeiminį gyvenimą, todėl nekyla abejonių, kad A. K. ir mažametis nukentėjusysis G. – nuteistojo G. Z. sūnus – buvo šeimos nariai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į minėtą kasacinio teismo praktiką iš esmės analogiškoje savo pobūdžiu šiuo klausimu byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-196-303/2022).

21. Dėl A. K. skundo argumentų, kad G. Z. turėjo gynėją ir jis davė parodymus prieš ją, o ji gynėjo neturėjo, todėl toks procesas pažeidė jos teisę į gynybą, pažymėtina, kad, priešingai A. K. apeliacinio skundo teiginiams, bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nuteistasis G. Z. gynėjo neturėjo, nors tiek jis, tiek A. K. Tauragės apylinkės teismo 2023-04-05 pranešimu buvo informuoti, kad vadovaujantis BPK 51 straipsniu, gynėjo dalyvavimas nėra būtinas, o jeigu jie pageidauja turėti gynėją, turi teisę jį pasirinkti ir pasikviesti savo nuožiūra arba kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (t. 3, b. l. 54), tačiau nė vienas iš jų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nenurodė, jog pageidauja turėti gynėją. Be to, kaip matyti iš prokurorės Tauragės apylinkės teismui 2022-03-10 pateikto prašymo apklausti nepilnametį liudytoją (nukentėjusįjį), tiek G. Z., tiek A. K. buvo informuoti apie galimybę dalyvauti nukentėjusiojo apklausoje ir pageidaujant pasikviesti gynėją (t. 1, b. l. 49, 54, 56), tačiau mažamečio nukentėjusiojo apklausoje dalyvavo tik vaiko tėvas, tuo tarpu A. K. nedalyvavo, todėl kalbėti apie galimą jos teisių į gynybą pažeidimą ir tuo aspektu, jog, pasak apeliantės, šioje byloje gynybai nebuvo suteikta teisė apklausti nukentėjusįjį nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu, kai ji pati nukentėjusiojo mažamečio G. Z. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, būdama tinkamai informuota (t. 1, b. l. 56), nedalyvavo, bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu gynėjo nepageidavo, nėra pagrindo.

22. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl A. K. kaltės. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis A. K. kaltės klausimu, jos apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir apeliantės kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.

23. Dėl išvardytų motyvų panaikinti skundžiamą nuosprendžio dalį dėl A. K. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus ir ją dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

24. Nuteistoji A. K. apeliaciniame skunde kaip alternatyvų prašymą nurodo pageidavimą sušvelninti jai paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde pažymėdama, kad jai, kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, negalėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, nors ir atidėtas, atimtų jai, kaip vienišai motinai, galimybę rūpintis savo dviem mažamečiais vaikais. Tačiau pagrindo sušvelninti nuteistajai A. K. paskirtą bausmę apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pažymėtina, kad nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalyje sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, todėl A. K. apeliacinio skundo argumentai, jog jai, kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, apylinkės teismas nepagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, nepagrįsti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad ji padarė vieną apysunkį nusikaltimą, anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, išlaiko du mažamečius vaikus, iš dalies pripažino nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai jai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant jos vykdymą, įpareigojant nuteistąją per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

25. Taigi iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajai A. K. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54 straipsnių nuostatas. Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų A. K. bausmei individualizuoti, vertinimo ir konstatuoja, kad nuteistajai paskirta bausmė yra adekvati padaryto tyčinio nusikaltimo prieš mažametį nukentėjusįjį pavojingumui. Apeliantės A. K. skundo argumentai, kad jai paskirta laisvės atėmimo bausmė, nors ir atidedant jos vykdymą, tačiau įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo yra nesuderinama su jos, kaip vienišos motinos, pareiga rūpintis vaikais, jų sveikata, nepagrįsti. Nuteistoji A. K., esant reikalui nuvežti vaikus pas gydytojus į kitus Lietuvos miestus, gali kreiptis su prašymu į bausmę vykdančią instituciją (šiuo atveju – į Probacijos tarnybą), prašydama leisti išvykti ir pateikdama būtinybę išvykti patvirtinančius duomenis (pvz., medikų siuntimus ar pan.).

26. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, skundžiamas nuosprendis, neperžengiant nuteistosios apeliacinio skundo ribų, yra teisėtas iš pagrįstas, pagrindo panaikinti jį ir A. K. išteisinti arba paskirti jai švelnesnę bausmę teisėjų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. K. apeliacinį skundą atmesti.