Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „BankingLab Processing“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „BankingLab Processing“ ieškinį atsakovei „Sofitis GmbH“ dėl skolos priteisimo ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, nurodydamas, jog byla pagal bendrąją taisyklę teisminga atsakovės buveinės vietos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Grįsdama atskirąjį skundą, apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjos pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos materialiąją teisę, reglamentuojančią PVM mokėjimą, vertintina, kad prekių, už kurias susidariusią skolą prašoma priteisti ieškiniu, tiekimo vieta buvo Lietuvos Respublika. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro.

10. Pirma, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra tiek būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, tiek ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga. Pripažinimas, jog teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis); be to, yra nustatomas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, net jeigu juo ir pripažintas atitinkamos subjektinės teisės pažeidimas ir nustatytas pagrindas taikyti ieškovo reikalaujamą pažeistos teisės gynimo būdą, jeigu aukštesnės instancijos teismas pripažįsta, kad pažeistos teismingumo nustatymo taisyklės (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Kasacinis teismas pažymėjo, kad pastarasis procesinis aspektas parodo, koks svarbus yra teismingumo klausimo tinkamas išsprendimas. Todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018).

11. Taigi, tuo atveju, kai ieškinio reikalavimų (ne)teismingumas grindžiamas specialios jurisdikcijos taisyklėmis, pareiškėjas (ieškovas) atitinkamai turi pateikti duomenis ir įrodyti, kad egzistuoja atitinkamų ieškinio reikalavimų teismingumo teismui sąlygos – teismas negali nustatyti teismo jurisdikcijos remdamasis spėjamomis aplinkybėmis ar prielaidomis.

12. Antra, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, kilus tarptautinį elementą turinčiam ginčui, prieš priimant sprendimą, kurios valstybės teismai turi jurisdikciją nagrinėti atitinkamus ieškinio reikalavimus, būtina įvertinti pačių reikalavimų pobūdį. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas atskirai kiekvienam pareikštam reikalavimui pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 59 punktas). Taigi, sprendžiant dėl ieškinio (ne)teismingumo, kiekvieno iš ieškinio reikalavimų (ne)teismingumas teismui įvertinamas ir nustatomas atskirai.

13. Taigi, aplinkybė, kad, ieškiniu pareiškus kelis reikalavimus, nustatomas vieno iš reikalavimų teismingumas, savaime nesuponuoja ir kitų ieškinio reikalavimų teismingumo. Ieškinio reikalavimų sąsajumas vertinant jų (ne)teismingumą gali būti reikšmingas tik tuo atveju, jei tai numatyta teisės akte, pagal kurį nustatomas ieškinio reikalavimų (ne)teismingumas.

14. Nagrinėjamu atveju, nors apeliantė nurodo, kad jos ieškiniu pareikšti reikalavimai – dėl skolos ir dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, yra susiję, tačiau nėra aišku, kuo remiantis daroma tokia išvada. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei aplinkybių, nei duomenų, kurie sudarytų pagrindą daryti tokią išvadą dėl reikalavimų tarpusavio susietumo, pareiškėja nepateikė. Kaip minėta, prieš priimant sprendimą, kurios valstybės teismai turi jurisdikciją nagrinėti atitinkamus ieškinio reikalavimus, būtina įvertinti pačių reikalavimų pobūdį. Nagrinėjamu atveju, nesant detalesnių pareiškėjos paaiškinimų ir faktinių aplinkybių dėl reiškiamų reikalavimų sąsajos konkretizavimo, ieškiniu reiškiamo reikalavimo dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo pobūdis savaime suponuoja, kad šis ieškinio reikalavimas negali būti susijęs su sutartimis ir (ar) paslaugų ar prekių tiekimu, taigi, paneigia ieškinio reikalavimų tarpusavio sąsajumo galimybę. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo ir ieškinio reikalavimo dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo teismingumas vertintini atskirai.

15. Trečia, nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad atsižvelgiant į tai, jog kilo Lietuvos Respublikos subjekto (pareiškėja) ir Vokietijos Federacinės Respublikos subjekto (atsakovė) ginčas, ginčo teisiniai santykiai sieja dvi Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybes nares, todėl šalių tarpusavio ginčams spręsti taikytinas ES teisinis reguliavimas. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija) (toliau – Reglamentas).

16. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau tam tikrais atvejais reikalavimai gali būti reiškiami ir kitoje nei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) valstybėje. Pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose.

17. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams grindžia Reglamento 7 straipsnio 1 dalimi, dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo – reikalavimo sąsajumu su reikalavimu dėl skolos priteisimo.

18. Kaip jau buvo minėta, ieškinio reikalavimų tarpusavio sąsaja nebuvo įrodyta, todėl ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo ir ieškinio reikalavimo dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo teismingumas vertintini atskirai. Reglamentas reikalavimams dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo specialių jurisdikcijos taisyklių, t. y. numatančių išimtis iš bendrosios jurisdikcijos taisyklės, nenustato. Tai reiškia, kad reikalavimai dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo nagrinėtini pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę – ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje (Reglamento 4 straipsnio 1 dalis).

19. Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, bylose, kylančiose iš sutarčių, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teisme. Kasacinis teismas savo praktikoje dėl Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės yra pažymėjęs, kad šios specialiosios teisės normos papildo bendrąjį principą, kad bylos asmenims turi būti keliamos jų nuolatinės gyvenamosios arba įsisteigimo vietos teisme, ir, pažymėtina, yra pagrįstos glaudaus sutarties ir sprendimą turinčio priimti teismo ryšio buvimu. Taikant šias taisykles, atsakovui byla gali būti iškelta ir vietos, kurioje nagrinėjama prievolė, kuria grindžiamas ieškinys, buvo ar turi būti įvykdyta, teisme, preziumuojant, kad šis teismas yra su sutartimi glaudžiai susijęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018).

20. Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad „atitinkamos prievolės įvykdymo vieta“ yra: 1) kai sutarties dalykas – prekių pardavimas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoji įtrauka); 2) kai sutarties dalykas – paslaugų suteikimas – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį paslaugos buvo arba turėjo būti suteiktos (7 straipsnio 1 dalies b punkto antroji įtrauka).

21. Reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta, kad, jeigu b punktas netaikomas, taikomas a punktas. Tai reiškia, kad a punkte nustatyta jurisdikcijos taisyklė taikoma tik alternatyviai, t. y. tik jeigu nėra galimybės taikyti b papunktyje esančios jurisdikcijos taisyklės (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2016 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Granarolo, C-196/15, 30–31 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Kiekvienu atveju teismas turi įvertinti, ar ginčas vyksta dėl sutartinės prievolės, jei taip, ar ši prievolė susijusi su prekių pirkimu ir pardavimu ar paslaugų teikimu. Tik tuo atveju, jei yra pagrindas konstatuoti, kad ginčas yra kilęs dėl prievolės, nesusijusios su prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo teisiniais santykiais, gali būti taikomas Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a papunktis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018). Pažymėtina, kad atitinkamu atveju nustačius, jog, atsižvelgiant į sutarties dalyką, yra taikytina b papunktyje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė – pagal prekių pristatymo ir / arba paslaugos suteikimo vietą, ji taikytina visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios sutarties, o ne tik tiems, kurie kyla dėl pačios pristatymo (paslaugos suteikimo) prievolės (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Color Drack, C-386/05, 26 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1568-943/2020), t. y., pavyzdžiui, ne tik dėl prekės nepristatymo, tačiau ir dėl neatsiskaitymo už prekės pristatymą.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėja ieškinyje nurodė, kad prašoma priteisti skola yra už suteiktas paslaugas. Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, kad neturi sutarties, pagal kurią buvo išrašytos sąskaitos, kuriomis grindžiamas reikalavimas, neturi ir pačių sąskaitų, dėl to negali tiksliai įvardyti, už kokias prekes ar paslaugas buvo išrašytos ginčo sąskaitos; taip pat atskirajame skunde pareiškėja nurodo, jog pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo sąskaitos susijusios su pareiškėjos anksčiau vykdyta automobilių detalių pardavimo veikla, ir pažymi, jog ieškinio reikalavimas reiškiamas dėl skolos už patiektas prekes.

23. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors pareiškėja nuosekliai nenurodė, prašoma priteisti skola atsirado dėl neatsiskaitymo už prekes ar paslaugas, tačiau pareiškėjos argumentai ir nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą laikyti, jog nėra klausimo dėl to, kad ginčas yra kilęs dėl neatsiskaitymo už prekes ar paslaugas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad visų reikalavimų, kylančių iš sutarties, iš kurios kyla pareiškėjos reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, specialioji jurisdikcija nustatinėtina pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b papunktį.

24. Šios specialiosios jurisdikcijos nustatymo taisyklės – pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b papunktį, taikymo aspektu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Reglamentas neapibrėžia sąvokos „prekių pateikimo vieta“. Aiškinant šią sąvoką, aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika aiškinant Reglamentu pakeistą iki tol galiojusį 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018). Pagal ją, ši sąvoka aiškinama autonomiškai, t. y. aiškinant šios sąvokos turinį netaikytina pačiai sutarčiai taikytina materialioji teisė (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, 53 punktas). Remiantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirma įtrauka (atitinkančia Reglamento 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio pirmą įtrauką), ji iš esmės reiškia, kad prekių pateikimo vieta yra arba šalių sutartyje nustatyta vieta (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, 45-46 punktai), arba, jeigu pagal sutarties nuostatas nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe, C-87/10, 26 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018).

25. Taigi, visų pirma, nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas patvirtina, kad Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos sąvokos aiškinamos autonomiškai, t. y. aiškinant šių sąvokų turinį netaikytina pačiai sutarčiai taikytina materialioji teisė. Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad prekių, dėl neatsiskaitymo už kurias reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo, pateikimo vieta nagrinėjamu atveju galėtų būti nustatyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis. Antra, sprendžiant, ar pareiškėjos ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, aktualu nustatyti, ar sutartimi, iš kurios kyla pareiškėjos reikalavimas dėl skolos priteisimo, buvo nustatyta jos dalyko – prekės ar paslaugos, pristatymo vieta, kur prekės (paslaugos) buvo ar turėjo būti pateiktos (suteiktos).

26. Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad neturi sutarties, pagal kurią buvo išrašytos sąskaitos, neturi ir pačių sąskaitų, dėl to negali tiksliai įvardyti, už kokias prekes ar paslaugas buvo išrašytos ginčo sąskaitos. Pareiškėja teigia, kad negalėjimas tiksliai įvardyti, už kokias prekes ar paslaugas buvo išrašytos ginčo sąskaitos, neturi būti vertinamas kaip kliūtis bylai pagal ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo pradėti, tačiau, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ne dėl galimybės pradėti bylą pagal pareikštą ieškinį apskritai, o dėl tokio pareikšto ieškinio priskirtinumo tam tikros valstybės teismams. Sprendžiant šį klausimą, pagal Reglamento nuostatas, esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi ne tai, už kokias prekes ar paslaugas buvo išrašytos ginčo sąskaitos, o tai, kur prekės (paslaugos), už kurias buvo išrašytos ginčo sąskaitos, buvo pateiktos (suteiktos) – tai yra specialiosios jurisdikcijos pagal Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b papunktį taikymo pagrindas ir kriterijus. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja šio specialiosios jurisdikcijos taikymo pagrindo neįrodė, t. y. nepagrindė ir neįrodė, kad ginčo prekės (paslaugos) buvo pateiktos (suteiktos) Lietuvos Respublikoje.

27. Kaip minėta, tinkamas ieškinio reikalavimų teismingumo nustatymas sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų (ne)priėmimo, yra ypatingai svarbus. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, pareiškėjai nepagrindus specialiosios jurisdikcijos taikymo pagrindo ir, atitinkamai, Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos, pareiškėjos reikalavimo teismingumas nustatytinas pagal Reglamente įtvirtintą bendrąją teismingumo taisyklę, pagal kurią, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimai reiškiami atsakovo buveinės vietos teismams. Apeliantės argumentas, kad atsakovė pripažįsta skolos pagal ginčo sąskaitas faktą, pagrindo daryti kitokias išvadas nesudaro: viena vertus, tai, ar atsakovė (ne)pripažįsta skolos faktą, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, kita vertus – tai niekaip nepatvirtina nei prekių pateikimo vietos, nei to, jog atsakovė sutinka su ne jos buveinės vietos teismo jurisdikcija. Priešingai, nagrinėjamu atveju atsakovė pareiškė nesutinkanti, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismų.

28. Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai aiškino ir taikė aktualias civilinio proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti ieškinį kaip Lietuvos teismams neteismingą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.