Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“, G. R. ir O. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“, G. R. ir O. R. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankrotas pripažintas tyčiniu; suinteresuoti asmenys – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „ERP“, M. Z..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

3. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas apeliantų prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliantų prašymų perduoti atskirąjį skundą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai ir nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

4. Pagal CPK 336 straipsnio 2 dalį atskirąjį skundą nagrinėja vienas apeliacinės instancijos teismo teisėjas, tačiau apeliacinės instancijos teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę atskirajam skundui nagrinėti sudaryti trijų teisėjų kolegiją. Nutartimi perduoti atskirąjį skundą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai turi teisę ir bylą nagrinėjantis teisėjas.

5. Teismo vertinimu, nei atitinkami atskirojo skundo argumentai, nei bylos medžiaga nepagrindžia byloje sprendžiamų klausimų ypatingo sudėtingo, objektyviai lemiančio poreikį nukrypti nuo bendrosios atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismuose taisyklės, todėl apeliantų prašymas perduoti atskirąjį skundą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai netenkinamas.

6. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Taigi atskirojo skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai.

7. Apeliantai nurodo, kad šioje civilinėje byloje keliami sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ne vienu, o trimis pagrindais, kartu su prašymu pateikta daug rašytinių įrodymų, apeliantai prašo skirti teismo ekspertizę, todėl atskirojo skundo nagrinėjimui būtina išsami, kompleksinė ir visapusiška bylos analizė. Apeliantų teigimu, žodinis bylos nagrinėjimas padėtų jiems geriau atskleisti bylos esmę ir proceso atnaujinimo pagrindus, žodinio proceso tvarka nagrinėti bylą apeliantai prašė ir pirmosios instancijos teismo, be to, bankroto bylose visada egzistuoja ir viešasis interesas, todėl tai tik dar labiau sustiprina poreikį perduoti atskirąjį skundą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai ir nagrinėti jį žodinio proceso tvarka.

8. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad savo poziciją dėl bylos esmės apeliantai turėjo galimybę atskleisti (ir atskleidė) atskirajame skunde, o, remiantis CPK 323, 338 straipsniais, keisti (papildyti) atskirąjį skundą, pasibaigus skundo padavimo terminui, yra draudžiama, taip pat kiti apeliantų prašymai gali būti įvertinti rašytinio proceso tvarka, daro išvadą, kad žodinis šios bylos nagrinėjimas nėra objektyviai būtinas. Todėl apeliantų prašymas nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

9. Minėtų apeliantų prašymų kontekste apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad, priešingai nei nurodo apeliantai, jų prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ne trimis, o dviem pagrindais, taip pat tai, kad bankroto bylose egzistuoja ir viešasis interesas, savaime nelemia poreikio nei perduoti atskirąjį skundą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai, nei nagrinėti jį žodinio proceso tvarka.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių

10. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas visai kitas sprendimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011, kt.).

12. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne bet kokia naujai paaiškėjusi aplinkybė yra reikalavimo dėl proceso atnaujinimo pagrindas, o tik tokia, kuri turi esminę reikšmę bylai. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-2019/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

13. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014).

14. Nagrinėjamu atveju apeliantai teigė, jog naujai paaiškėjusi aplinkybė yra ta, kad turtas (aktyvai) nebuvo perkeltas iš BUAB „ERP“ į UAB „InnoForce“, ir tą apeliantai įrodinėjo pateiktais įrodymais: UAB „Finansų apskaitos centras“ 2021 m. birželio 1 d. pažyma apie UAB „InnoForce“ veiklą 2011–2012 metais, E. L. 2021 m. birželio 3 d. pažyma apie UAB „InnoForce“ dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose 2011–2012 metais ir E. L. 2021 m. birželio 4 d. pažyma apie UAB „InnoForce“ darbuotojus 2011–2012 metais.

15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Finansų apskaitos centras“ 2021 m. birželio 1 d. pažymoje nurodytas turtas, kurį buvo įsigijusi / valdė UAB „InnoForce“ 2011–2012 metais; nurodyta žinoma informacija apie 2011–2012 metais UAB „InnoForce“ dirbusius darbuotojus (pažymėta, kad duomenų, iš kokių bendrovių atėjo darbuotojai ir kaip jie buvo surasti, nėra); nurodyti UAB „InnoForce“ viešojo sektoriaus klientai ir kt. E. L. 2021 m. birželio 3 d. pažymoje apie UAB „InnoForce“ dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose 2011– 2012 metais nurodyta, kad 2011 metais UAB „InnoForce“ viešuosiuose pirkimuose nedalyvavo, 2012 metais dalyvavo 10-yje viešųjų pirkimų (nurodyta, kad UAB „ERP“ nė viename iš pirkimų, kuriame dalyvavo UAB „InnoForce“, nedalyvavo) ir kt. E. L. 2021 m. birželio 4 d. pažymoje apie UAB „InnoForce“ darbuotojus 2011–2012 metais nurodyta, kad buvo apklausti 4 buvę UAB „ERP“ darbuotojai; pažymėta, kad 2011–2012 m. UAB „InnoForce“ draustumo socialiniu draudimo pradžią turėjo 22 asmenys – iš 22 sąrašo darbuotojų 17 asmenų yra dirbę UAB „ERP“. Pažymoje, be kita ko, nurodyta, kad 2012 m. sausio 1 d. UAB „ERP“ dirbo 140 darbuotojų, todėl 15 asmenų išėjimas iš UAB „ERP“ per daugiau kaip pusės metų laikotarpį negalėjo padaryti įtakos UAB „ERP“ veiklai.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytus duomenis (jų pobūdį), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jie neatitinka esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme keliamų reikalavimų.

17. Pirma, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pažymose nurodyti duomenys apie 2011–2012 metais UAB „InnoForce“ valdytą turtą, įmonėje dirbusius darbuotojus, dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose apeliantams (konkrečiai, G. R. ir O. R.) buvo ir (ar) galėjo būti žinomi bylos dėl tyčinio įmonės bankroto nagrinėjimo metu. Apeliantų argumentas, kad minėtos pažymos buvo gautos tik atlikus visapusišką UAB „InnoForce“ auditą (2021 m. birželio mėnesį), kuris O. R. vadovavimo laikotarpiu nebuvo atliekamas ir nebuvo žinoma apie tokių duomenų egzistavimą; kad G. R. bendrovės vadovo pareigų neužėmė, jis tam tikrą laikotarpį tik rūpinosi bendrovės verslo plėtra; kad pažymose analizuojama visapusiška informacija apie UAB „InnoForce“, kurios pavienių duomenų žinojimas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 13 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d., kai O. R. ėjo direktorės pareigas, nesudaro pagrindo teigti, jog tai buvo bendrovės vadovo visuminės žinios apie kiekvieną bendrovės laimėtą viešąjį konkursą, kiekvieną įdarbintą darbuotoją ar kiekvieną bendrovės vardu įsigytą turto objektą, minėtos išvados teisingumo nepaneigia. Kaip pažymima teismų praktikoje, teismai, spręsdami dėl prašymo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pagrįstumo, turėtų vertinti, be kita ko, ir pareiškėjo veiksmus bylos nagrinėjimo metu, t. y. ar jis neveikė aplaidžiai ir (ar) pasyviai, siekdamas savo pažeistų teisių gynimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2010; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-2019/2015). Nagrinėjamu atveju jokių objektyvių kliūčių apeliantams įvertinti minėtų duomenų visumą bylos dėl tyčinio įmonės bankroto nagrinėjimo metu nenustatyta, todėl aplinkybė, kad UAB „InnoForce“ auditas buvo atliktas tik 2021 m. birželio mėnesį, apeliantų savaime nepateisina.

18. Antra, apeliantai atskirajame skunde daugiausia dėmesio skiria argumentavimui, kad jų nurodytos aplinkybės turi esminės reikšmės bylai, t. y. kad jeigu jų nurodytos aplinkybės būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą dėl UAB „ERP“ tyčinio bankroto, būtų buvęs priimtas visiškai kitoks procesinis sprendimas. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašymą atnaujinti procesą grindžiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, turi būti konstatuota kaip įrodyta pareiškėjo nurodytų aplinkybių atitiktis visiems naujai paaiškėjusių aplinkybių kriterijams. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi įrodyti aplinkybių atitiktį kriterijų visumai, o nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bent jau vieno požymio – pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos – apeliantų nurodytos aplinkybės neatitinka.

19. Kita vertus, nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl apeliantų nurodytų aplinkybių / pažymų reikšmės bylai (esminės reikšmės neturėjimo). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtas pažymas ir jose pateiktų duomenų pobūdį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiomis pažymomis siekiama ne įrodyti egzistavus tam tikrus esminius faktus, kurie nebuvo ir negalėjo būti žinomi bylos nagrinėjimo metu, o pateikti naują tyčinio bankroto byloje nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimą, kas nėra bylos dėl proceso atnaujinimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 nurodyta, kad dalies viešųjų pirkimų laimėjimas savaime nekvalifikuotinas kaip bendrovės veiklos perėmimas, tačiau teismų nustatytų aplinkybių visumos pagrindu laikytina, kad kasatorių (G. R. ir O. R.) veiksmai, t. y. perėjimas iš UAB „ERP“ į UAB „InnoForce“, bandymas UAB „ERP“ iškelti bankroto bylą, nemažos dalies UAB „ERP“ darbuotojų įdarbinimas UAB „Innoforce“, kvalifikuotini kaip UAB „ERP“ veiklos perkėlimas, o dalies viešųjų pirkimų konkursų laimėjimas – vienas iš šio veiklos perkėlimo padarinių (nutarties 54 punktas). Taigi apeliantų palaikoma pozicija, kad pavieniui vien pažyma apie UAB „InnoForce“ dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose neleidžia spręsti dėl veiklos perkėlimo nebuvimo, tačiau vertinant šią pažymą kartu su kitais apeliantų pateiktais rašytiniais įrodymais – pažyma dėl turto (aktyvų) perkėlimo nebuvimo, darbuotojų perkėlimo nebuvimo, būtų galima daryti vienareikšmę išvadą, kad konstatavus ir tai, jog visi UAB „InnoForce“ klientai buvo gauti iš naujai ir savarankiškai laimėtų viešųjų pirkimų konkursų, būtų visiškai aišku, kad jokio verslo perkėlimo iš BUAB „ERP“ į UAB „InnoForce“ iš tikrųjų nebuvo, tik patvirtina apeliantus ginčijant anksčiau teismų jau atliktą bylos aplinkybių teisinį vertinimą, nenurodant aplinkybių, kurios atitiktų esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, kaip jos suprantamos pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, keliamus reikalavimus.

20. Trečia, apeliantai nepagrįstai teigia, kad jeigu teismas apeliantų pateiktas pažymas laikė nepakankamais įrodymais, kurie pagrįstų apeliantų poziciją, tuomet teismas pagal apeliantų prašymą privalėjo skirti byloje ekspertizę. Pirmiau minėta, kad, prašymą atnaujinti procesą grindžiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, turi būti konstatuota kaip įrodyta pareiškėjo nurodytų aplinkybių atitiktis visiems naujai paaiškėjusių aplinkybių kriterijams, t. y. pareiškėjas turi įrodyti aplinkybių atitiktį kriterijų visumai, o atsižvelgiant į tai, kad procesas išnagrinėtoje byloje gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, ši atitiktis turi būti nustatyta įvertinus pareiškėjo prašymo argumentus bei kartu su juo pateiktus įrodymus (o ne, kaip nurodo apeliantai, skirti ekspertizę, kad tokia atitiktis būtų nustatyta). Kartu tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje pagrįstai atsisakė tenkinti apeliantų prašymą dėl ekspertizės skyrimo, papildomai nepasisakant dėl kitų teismo atsisakymo skirti ekspertizę motyvų ir atitinkamų atskirojo skundo argumentų kaip teisiškai nereikšmingų bylos rezultatui.

21. Atskirajame skunde apeliantai taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą kitos jų nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės – kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-684/2021 pateiktu išaiškinimu, dėl BUAB „ERP“ paskolų suteikimo G. R. ir O. R. nėra akcininkų teisinės atsakomybės, nes už žalą, kuri atsirado bendrovei dėl suteiktų paskolų fiziniams ir juridiniams asmenims, buvo atsakingas bendrovės vadovas M. Z. – vertinimą. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai yra nesuderinami su minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad bylos dėl tyčinio įmonės bankroto ir bylos dėl žalos atlyginimo dalykas skiriasi, todėl pastarojoje byloje padarytos išvados savaime negali paneigti byloje dėl tyčinio įmonės bankroto padarytų išvadų teisingumo. Be to, atskirajame skunde apeliantai laikosi pozicijos, kad šia naujai paaiškėjusia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu) siekė atkreipti teismo dėmesį į tai, kad vis tik jie, kaip akcininkai, nebuvo atsakingi už žalą, kurią neteisėtais veiksmais sukėlė bendrovės vadovas M. Z., o eliminavus veiklos perkėlimą kaip tyčinio bankroto požymį ir turint mintyje, kad už kitus tyčinio bankroto požymius G. R. ir O. R. nėra atsakingi (jiems, kaip BUAB „ERP“ akcininkams, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. išaiškinimą civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-684/2021 nekilo jokia atsakomybė), būtų galima teigti, jog teismų konstatuotos aplinkybės dėl G. R. ir O. R. atsakomybės už BUAB „ERP“ tyčinį bankrotą turi būti eliminuotos. Vis dėlto nagrinėjamu atveju pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą nėra nustatyta pagrindo abejoti teismų konstatuoto veiklos perkėlimo požymio pagrįstumu, atitinkamai ir civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pateikti kasacinio teismo išaiškinimai negali turėti esminės teisinės reikšmės bylai dėl tyčinio bankroto.

22. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatyta, jog apeliantai (konkrečiai, G. R. ir O. R., nes pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (taigi, UAB „InnoForce“) turi teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu) neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė prašymą atnaujinti procesą, atitikties būtinų kriterijų visumai.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, kai sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų

23. Remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Pagal kasacinio teismo praktiką, pagrindas pripažinti, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Atskirajame skunde tvirtinama, kad apeliantų iškeltas argumentas dėl atsisakymo atnaujinti procesą, kadangi UAB „InnoForce“ nebuvo įtraukta į tyčinio bankroto bylos nagrinėjimą, liko neatsakytas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, neturi pagrindo su tuo sutikti.

25. Pirmiausia, priešingai nei nurodo apeliantai, spręsdamas dėl aptariamo pagrindo atnaujinti procesą buvimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į bylų dėl tyčinio įmonės bankroto nagrinėjimo dalyką, nes nuo pastarojo tiesiogiai priklauso ir tai, kurie asmenys įtrauktini į tokios bylos nagrinėjimą.

26. Antra, apeliantė UAB „InnoForce“ taip ir nepagrindė, kad teismų nutartyse dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu būtų tiesiogiai pasisakyta dėl jos teisių ar pareigų, teismo nutartys būtų sukūrusios jai teisių ar pareigų arba tokiomis nutartimis jos teisės ar įstatymo saugomi interesai būtų pažeisti. Atskirajame skunde referuojama į kitoje civilinėje byloje teismų priimtus sprendimus, tačiau šie atskirojo skundo argumentai patvirtina tik tai, kad būtent pastarojoje buvo sprendžiama dėl apeliantės UAB „InnoForce“ teisių ir pareigų. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019, be kita ko, konstatuota, kad, pirma, pagal bendrąją taisyklę asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus, tačiau šiuo atveju atsakovė UAB „InnoForce“ šios aplinkybės (dėl ieškovės veiklos perkėlimo į UAB „InnoForce“) nagrinėjamoje byloje nenuginčijo (o faktiškai net ir neginčijo) (CPK 12, 178, 185) (nutarties 25 punktas); antra, atkreiptas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas <...> prejudicinėmis aplinkybėmis iš esmės rėmėsi tik kitų atsakovų – G. R. ir O. R. – atžvilgiu (kurie dalyvavo ir nurodytoje byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu) bei atitinkamai, vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, tik pastarųjų atsakovų atžvilgiu padarė išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo ir (ar) pasinaudojimo ieškovės komercine (gamybine) paslaptimi (nutarties 26 punktas). Galiausiai Lietuvos apeliacinio teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019 atmetė apeliantės UAB „InnoForce“ argumentus dėl nepagrįsto rėmimosi prejudiciniais faktais (nutarties 27 punktas). Nurodyti teismo motyvai patvirtina, kad, pirma, byloje dėl tyčinio įmonės bankroto nustatytomis aplinkybėms kaip prejudicinėmis civilinėje byloje Nr. e2A-89-781/2019 buvo remiamasi tik apeliantų G. R. ir O. R. atžvilgiu, antra, apeliantei UAB „InnoForce“ nebuvo užkirstas kelias jų ginčyti. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai, kad nurodytoje byloje praktiškai nebebuvo jokių galimybių paneigti tyčinio bankroto byloje nustatytus prejudicinius faktus, kadangi teismai betarpiškai ir nekvestionuodami jais vadovavosi, atmetami kaip faktiškai nepagrįsti.

27. Trečia, aplinkybę, kad nebuvo įtraukta į bylą dėl tyčinio UAB „ERP“ bankroto pripažinimo, apeliantė UAB „InnoForce“ vėliausiai sužinojo iškėlus pirmiau nurodytą civilinę bylą (t. y. 2016 metais, CPK 179 straipsnio 3 dalis), tačiau dėl proceso atnaujinimo nurodytu pagrindu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą tik 2021 m. birželio 15 d. Toks ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo papildomai patvirtina, kad pati apeliantė UAB „InnoForce“ nemanė, jog teismo nutartyse dėl tyčinio įmonės bankroto buvo nuspręsta dėl jos materialiųjų teisių ar pareigų.

28. Remiantis išdėstytais motyvais, atskirojo skundo argumentai, kad atsisakydamas atnaujinti procesą ir įtraukti į bylos nagrinėjimą UAB „InnoForce“ teismas pažeidė teisinio tikrumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, neužtikrino UAB „InnoForce“ teisės į pažeistų teisių gynybą bei teisės į teisingą teismo procesą, atmetami kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

29. Atskirajame skunde apeliantai taip pat nurodo, kad, siekiant pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, turi būti nustatytos visos nurodytoje teisės normoje įtvirtintos sąlygos; pagal teismų praktiką, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte apibrėžtos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, jog į kitą (kitas) veikiančią(-ias) ar naujai įsteigtą(-as) įmonę(-es) perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kitos būtinos sąlygos šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės valdytą turtą bei nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises, o tyčinio bankroto byloje tirtos aplinkybės, anot apeliantų, neleidžia vien darbuotojų perėjimo dirbti į kitus juridinius asmenis vertinti kaip neteisėtą įmonės veiklos perkėlimą; be to, bylose, kuriose būtina įvertinti, ar verslas / veikla buvo perkelti, yra atliekamos ekonominės (audito) ekspertizės, o nagrinėjamoje byloje jokia ekspertizė apskritai nebuvo atlikta ir tai lėmė, kad teismai klydo konstatuodami buvus verslo perkėlimą.

30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantų prašymas dėl proceso atnaujinimo nebuvo grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu (o kadangi teismo nutartis dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo peržiūrėta apeliacine tvarka – ir negalėjo būti grindžiamas), dėl pirmiau nurodytų apeliantų argumentų plačiau nepasisako.

31. Be to, apeliantų argumentas, kad teismas, nagrinėdamas apeliantų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vertino, jog apeliantų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra tikėtinai pagrįstas, neturi reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip nurodoma teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuriuo šalių ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, o skirtingų procesinių sprendimų pagal tokius prašymus priėmimas neturi reikšmės ginčo baigčiai, kadangi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-862-781/2021).

32. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent apeliantams teko įrodinėjimo našta pagrįsti atitinkamų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, o ne suinteresuotam asmeniui juos paneigti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šios pareigos apeliantai neįvykdė, todėl apeliantų argumentas, kad suinteresuotas asmuo M. Z. nenurodė jokių svarių argumentų ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų teismui suabejoti apeliantų dėstomos pozicijos pagrįstumu, vertinamas kaip netinkamas.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su tuo, kaip apeliantai skaičiuoja CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą naikinamąjį 5 metų prašymo atnaujinti procesą padavimo terminą. Pastarojoje normoje aiškiai nurodyta, kad 5 metų terminas prasideda nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo, nagrinėjamu atveju – nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto kadangi skundžiamoje nutartyje nebuvo konstatuotas aptariamo termino praleidimas, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu taip pat plačiau nepasisako (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

34. Remiantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi ne bet koks, o tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio byla galėjo būti išspręsta neteisingai, yra pagrindas panaikinti teismo procesinį sprendimą. Kadangi apeliantų nurodomi teismo veiksmai, priimant suinteresuoto asmens atsiliepimą į apeliantų prašymą, tokios įtakos bylos baigčiai negalėjo turėti, nėra pagrindo ir teigti, kad dėl jų (net jeigu galimas proceso teisės normų pažeidimas pasitvirtintų) skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aktualias proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais ir (ar) tenkinti kitus atskirojo skundo prašymus nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.