Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-06-20 · Civilinė byla Nr. 2A-841-370/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-20
Bylos Nr.
2A-841-370/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00830-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė, Artūras Driukas, Alvydas Poškus
Ieškovas
J. A., Č. A.
Atsakovas
V. Č.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-841-370/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00830-2013-2Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2603-562/2017 pagal ieškovų J. A. ir Č. A. (Č. A.) ieškinį atsakovei bankrutavusiai individualiai įmonei „Karinos linksmybės“, atstovaujamai bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „BANKROTO LYDERIAI“, ir atsakovui V. Č. (V. Č.) dėl bankroto administratorės veiksmų, bankrutavusios individualios įmonės (toliau – BIĮ) „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimo nutarimų ir nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytynėse sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi individualiai įmonei (toliau – IĮ) „Karinos linksmybės“ iškelta bankroto byla, bankrutuojančios įmonės bankroto administratore paskirta UAB „BANKROTO LYDERIAI“ (toliau – bankroto administratorė). 2013 m. spalio 21 d. nutartimi byloje bendraatsakiais įtraukti J. A. ir Č. A. 2014 m. vasario 17 d. nutartimi bankrutuojanti IĮ „Karinos Linksmybės“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Ieškovai J. A. ir Č. A. pateikė ieškinį (teisme gautas 2016 m. kovo 30 d.), kuriame prašė:Pripažinti BIĮ „Karinos linksmybės“ bankroto administratorės veiksmus, organizuojant laisvą J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto 0,140 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – lauko virtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą, neteisėtais.Panaikinti 2015 m. lapkričio 9 d. ir 2016 m. vasario 8 d. BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimo nutarimų dalį dėl J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto kainos nustatymo.Pripažinti negaliojančia 2016 m. kovo 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytynėse sutartį, sudaryta BIĮ „Karinos linksmybės“, atstovaujamos bankroto administratorės, ir V. Č., nuo jos sudarymo dienos.Panaikinti įrašą VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registre dėl V. Č. nuosavybės teisių į 0,140 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamą namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad nepaisant to, kad jie nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. yra įtraukti į bankroto bylą bendraatsakiais, ieškovams nebuvo teikiama informacija apie bankroto bylos eigą ir J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto realizavimą, nebuvo suteikta galimybė susipažinti su bankroto bylos medžiaga, esančia pas bankroto administratorių, taip pat buvo užkirstas kelias dalyvauti kreditorių susirinkimuose bei surasti 2016 m. kovo 10 d. parduoto turto pirkėją. Teigė, kad su BIĮ „Karinos linksmybės“ bankroto bylos medžiaga susipažino 2016 m. kovo 16 d., iš kurios sužinojo, jog J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas parduotas už mažą kainą.Pažymėjo, kad dėl J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo su priklausiniais ir žemės sklypo pardavimo buvo sušaukti net penki kreditorių susirinkimai, apie kurios ieškovams nebuvo pranešta ir žinoma. BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimuose, kurie vyko 2015 m. kovo 26 d., 2015 m. rugsėjo 3 d., 2015 m. lapkričio 9 d., 2016 m. vasario 8 d., buvo nuspręsta dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Nėra aišku, ar turto pardavimo tvarka buvo tinkamai vykdoma, ar buvo skelbiamos turto pardavimo varžytynės, ar buvo vykdomi turto pardavimo etapai, nėra aišku, kaip buvo nustatyta turto pardavimo kaina. Pagal turto vertinimo ataskaitą J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo su priklausiniais ir žemės sklypo kaina yra 42 000 Eur. Ieškovų teigimu, bankroto administratorė nevykdė laisvo turto pardavimo ir kreditorių susirinkimo nutarimų, turtas buvo parduotas už labai mažą kainą, t. y. 19 100 Eur. Bankroto administratorė veikė kreditoriaus V. Č. interesais, padėdama už neatitinkančią realios rinkos kainą įsigyti turtą ir nesuteikė ieškovams galimybės patiems surasti turto pirkėjus. Nebuvo organizuotos turto varžytynės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 6 dalyje. Dėl šių priežasčių yra visi sandorio negaliojimo požymiai, nurodyti CK 1.91 straipsnyje. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytynėse sutartis buvo sudaryta neturint teismo leidimo šiam turtui parduoti.Atsakovė BIĮ „Karinos linksmybės“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „BANKROTO LYDERIAI“, atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagristą. Nurodė, kad teisės aktai neįpareigoja bankroto administratorės pranešti buvusiai bankrutuojančios įmonės savininkei apie šaukiamus kreditorių susirinkimus ar apie savininkei priklausančio turto realizavimą. Pirmajame kreditorių susirinkime patvirtinta BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarka taip pat neįpareigojo apie šaukiamą kreditorių susirinkimą informuoti įmonės savininkę J. A. Teigė, jog ieškovai patys turėjo būti aktyvūs, domėtis bankroto procedūrų eiga bei prašyti bankroto administratorės juos dominančios informacijos, dalyvauti kreditorių susirinkimuose.BIĮ „Karinos linksmybės“ 2014 m. vasario 3 d. vykusiame kreditorių susirinkime nutarimu buvo patvirtinta „Informacijos apie bankrutuojančios IĮ „Karinos linksmybės“ bankroto procedūrų eigą teikimo tvarka“, kurioje nustatyta, jog asmuo (įmonės kreditorius, savininkas, įgaliotas akcininkų atstovas, valstybės institucijų atstovas), norintis gauti informaciją apie bankroto eigą ir su tuo susijusių dokumentų kopijas, turi registruotu paštu arba pasirašytinai įteikti bankroto administratorei motyvuotą prašymą, kuriame turi būti nurodytas prašomos informacijos pobūdis ir laikotarpis bei pageidaujamas informacijos pateikimo būdas. Bankroto administratorė asmens prašomą informaciją ir (ar) dokumentų, nesusijusių su įvyksiančiais kreditorių susirinkimais, bet susijusių su įmonės bankroto proceso eiga, kopijas privalo pateikti per dvidešimt kalendorinių dienų nuo prašymo įteikimo dienos. Bankroto administratorė privalo pateikti įvykusių įmonės kreditorių susirinkimų protokolus prašymą pateikusiam asmeniui ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos.Iki pat 2016 m. kovo 10 d. ginčijamos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo įmonės savininkė J. A. buvo pasyvi. Tik 2016 m. kovo 10 d. bankroto administratorei įteikė pasirašytinai prašymą suteikti informaciją. Ieškovės prašyme išdėstytas reikalavimas pateikti išrašą, kiek įmonės savininkė J. A. yra skolinga bankrutuojančios įmonės kreditoriams, taip pat pateikti informaciją, kodėl ieškovei nebuvo pateikta informacija apie jai priklausančio turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimą. Atsižvelgdama į patvirtintą informavimo apie bankrotą tvarką, bankroto administratorė laiku, t. y. 2016 m. kovo 24 d. pateikė ieškovei visą jos prašomą informaciją.Nurodė, jog apie parduodamą iš varžytynių turtą skelbta Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos specialiame puslapyje, interneto svetainėse (taip pat ir www.aruodas.lt).2015 m. rugsėjo 3 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu buvo priimti nutarimai organizuoti J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto laisvą pardavimą, turto pardavimo kainą mažinti etapais, apie turto pardavimą skelbti nemokamose interneto svetainėse, www.aruodas.lt ir viename iš respublikinių dienraščių, arba vietinėje spaudoje. Bankroto administratorė turtą pardavinėjo nuosekliai, konkrečiais bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimuose nustatytais etapais, bandymai parduoti šį turtą tęsėsi ilgą laiko tarpą, tačiau iki pat 2016 m. kovo 9 d., kai baigėsi 2016 m. vasario 8 d. kreditorių susirinkimo nustatyto savininkės turto laisvo pardavimo pirmasis etapas, buvo gautas tik vienas (V. Č.) realus pasiūlymas pirkti minėtą turtą. Pažymėjo, jog teismo leidimo J. A. priklausančiam turtui realizuoti nereikėjo.Atsakovas V. Č. atsiliepime prašė ieškovų ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2016 m. vasario 23 d. pateikė bankroto administratorei komercinį pasiūlymą įsigyti turtą už 19 100 Eur, t. y. didesne kaina, nei tuo metu turtas buvo pardavinėjamas. 2016 m. kovo 10 d. buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytynėse sutartis. Už turtą sumokėjo 2016 m. kovo 14 d., o nuosavybės teisė į turtą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2016 m. kovo 30 d. Nurodė, kad ieškovai turėjo pareigą aktyviai domėtis bankroto procesu, ieškovų nerūpestingumas negali būti laikomas svarbia priežastimi praleisti apskundimo terminą. Nurodo, jog pareiškėjų teiginiai, neva sandoris buvo piktavališko susitarimo pasekmė, yra neįrodytas ir paremtas tik prielaidomis. Taip pat nurodė, jog pareiškėjų pateikta turto vertinimo ataskaita vertintina kritiškai, nes joje nurodyta turto rinkos kaina atspindi ataskaitos sudarymo metu nustatytą kainą, o ne varžytynių pradžioje egzistavusią kainą. Ataskaita paremta neteisingomis prielaidomis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu ieškovų J. A. ir Č. A. ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų J. A. ir Č. A. po 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. Č.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog turtas bankroto procese buvo parduodamas nuo 2015 m. birželio 22 d., tačiau pageidaujančių įsigyti ieškovei priklausantį turtą nebuvo. Neatsiradus nė vieno pirkėjo, norinčio įsigyti ginčo turtą, kiekvieną kartą nuosekliai buvo mažinama parduodamo turto kaina. Pirmosiose varžytynėse buvo nustatyta 59 000 Eur turto pardavimo kaina, antrosiose – 47 200 Eur pardavimo kaina, 2015 m. rugsėjo 11 d. paskelbto pardavimo nustatyta turto kaina – 42 500 Eur, 2015 m. rugsėjo 28 d. paskelbtas turto pardavimas už 38 500 Eur kainą, 2015 m. spalio 12 d. paskelbtas turto pardavimas už 34 500 Eur kainą, 2015 m. lapkričio 17 d. paskelbtas turto pardavimas už 27 600 Eur kainą, 2015 m. gruodžio 17 d. paskelbtas turto pardavimas už 22 080 Eur kainą, 2016 m. vasario 9 d. buvo paskelbtas turto pardavimas už 18 768 Eur kainą.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad potencialūs pirkėjai nesusidomėjo turto pirkimu už patvirtintą kainą, yra objektyvus ir pakankamas įrodymas, jog skundžiamuose kreditorių susirinkimo nutarimuose nustatyta turto pardavimo kaina yra pagrįsta. Teismo išvadų nepaneigia ir ieškovų pateikta MB „84 Sprendimai“ turto vertinimo ataskaita, kad minėto turto rinkos vertė 2016 m. kovo 23 d. buvo 42 000 Eurų, nes turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa, tai yra, už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis Nr. 2-863/2011).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad turto realizavimas vyko neskaidriai, ar, kad būtų kitokių jo organizavimo trūkumų. Šių išvadų nepaneigia ir liudytojo S. N. parodymai. Nors liudytojas parodė, kad iš kaimynų kalbų sužinojo, jog buvo įtrauktas į pirkėjų sąrašą parduodant varžytynėse J. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą, byloje pateikti varžytynių protokolai patvirtina, kad varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas pirkėjas.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė tik 2016 m. kovo 10 d. kreipėsi dėl informacijos suteikimo apie bankroto procesą, konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti, kad bankroto administratorė pažeidė reikalavimus dėl informacijos įmonės savininkei suteikimo bankroto procese. Pažymėjo, kad J. A. ir Č. A. yra bendraatsakiai bankroto byloje (Nr. B2-2660-562/2017), todėl turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu. Teismo vertinimu, ieškovams šias procesines pareigas vykdžius tinkamai, jie būtų žinoję apie visus reikšmingus jų teisėms ir pareigoms priimtus procesinius sprendimus bankroto byloje. Šių teismo išvadų nepaneigia ir ieškovės pateikti duomenys apie jos sveikatos būklę, nes bankroto procese ji dalyvauja kartu su sutuoktiniu Č. A., be to, galėjo pasirūpinti tinkamu atstovavimu.Pirmosios instancijos teismo vertinimu, deklaratyvūs ieškovų teiginiai apie bankroto administratorės ir atsakovo V. Č. piktavališką susitarimą nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta esminių pažeidimų, kurie galėjo turėti tiesioginės įtakos vertinant ginčo turto pardavimo procedūrų teisėtumą, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančia nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytynėse sutartį ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti 2017 m. sausio 31 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Faktiškai nebuvo vykdomas turto laisvas pardavimas, nes turtas parduotas už ženkliai mažesnę ir neprotingą kainą – 19 100 Eur, o jo vertė pagal byloje esantį turto vertinimą yra 42 000 Eur.Viso bankroto proceso metu ieškovei nebuvo teikiama informacija apie bankroto bylos eigą bei apie ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto realizavimą. Tai reiškia, kad ieškovei neturint visos informacijos, ji objektyviai neturėjo galimybės pati surasti nekilnojamojo turto pirkėją.Bankroto administratorė veikė vieno iš kreditorių, atsakovo V. Č. interesais.Dėl nekilnojamojo turto nebuvo organizuotos varžytynės, pažeidžiant ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalį.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BIĮ „Karinos linksmybės“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jame nurodomi tie patys atsikirtimai, kurie buvo nurodyti ir atsiliepime į ieškovų ieškinį, todėl nekartojami.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. Č. prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Ieškovė apeliaciniame skunde nepateikė jokių teisinių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad pirmos instancijos teismas netinkamai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos ar netinkamai aiškino turto pardavimo, varžytynių organizavimą reglamentuojančias teisės normas.Pirmos instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad turto pardavimas iš varžytynių vyko, o iš varžytynių turto nepardavus, 2015 m. lapkričio 9 d. kreditorių susirinkime buvo nuspręsta pardavinėti turtą laisvu pardavimu už kreditorių patvirtintas turto pardavimo kainas. Vadovaujantis į bylą pateiktais įrodymais – skelbimais iš interneto tinklapių – pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laisvas turto pardavimas taip pat vyko.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, atsižvelgia į tai, kad jame yra lakoniškai pakartota dalis tų pačių argumentų, kurie buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismui – dėl parduoto turto kainos, pardavimo tvarkos ir ieškovės informavimo. Nors ieškovės apeliaciniame skunde yra įrašyta, kad ji taip pat palaiko ir visus pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, tačiau jie vertintini tik ta apimtimi, kiek papildo apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus (nutarties 21.1-21.4 punktai; CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus bylos medžiagą ir skundžiamą sprendimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pakankamai išsamiai motyvuotą sprendimą, todėl teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos išnagrinėjimui reikšmingų faktinių aplinkybių ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Įvertinęs ieškovės argumentus dėl neprotingos turto pardavimo kainos ir nevykdytų varžytynių, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, varžytynės vadovaujantis aktualiais kreditorių susirinkimo nutarimais (jų teisėtumas nenuginčytas įstatymo numatytais pagrindais, sprendimus dėl ginčo turto, kuriam įregistruota hipoteka priėmė ir hipotekos turėtojas kreditorius AB DNB bankas) buvo organizuojamos ir vykdomos, tačiau pirkėjų neatsirado, todėl ieškovės argumentas, kad dėl nekilnojamojo turto nebuvo organizuotos varžytynės, pažeidžiant ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalį, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Byloje taip pat administratoriaus pateikta pakankamai įrodymų, jog ginčo turto laisvas pardavimas taip pat faktiškai buvo išviešintas per viešus nekilnojamojo turto pardavimo interneto tinklapius.Įvertinęs apeliacinio skundo argumentus dėl turto kainos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas kreditorių balsų dauguma, kreditorių susirinkimas nustato turto pardavimo varžytynėse kainą. Tiesioginį teisinį suinteresuotumą dėl to, kokia kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, turi kreditoriai, kurie jį realizuoja, veikdami per kreditorių susirinkimą. Paprastai kuo didesne kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Visgi, spręsdamas turto pardavimo klausimus, kreditorių susirinkimas paprastai atsižvelgia ir į kitus veiksnius, tokius kaip realios galimybės parduoti turtą, potenciali turto realizavimo trukmė, atsiskaitymo gavimo galimybės ir kt. Atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą kreditoriams gali būti naudingesnis, nei ilgos turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo kaštus. Visų šių klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-338/2012).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo turto pardavimui organizuotos varžytynės neįvyko, nes neatsirado pirkėjo, norinčio įsigyti parduodamą turtą už kreditorių susirinkimo nustatytas kainas, nepaisant to, kad turto kaina buvo nuosekliai mažinama, yra pagrindas pripažinti, jog kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas, kuriuo nutarta ginčo turtą parduoti vieninteliam norinčiam jį įsigyti pirkėjui – atsakovui V. Č., už jo pasiūlytą kainą, neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančioms bankrutuojančios įmonės turto pardavimą, nes tokiu būdu buvo užtikrintas bankroto proceso operatyvumas (taip pat atsižvelgus į tai, kad turtą buvo bandoma parduoti nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2016 m. vasario 9 d., ir, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kaina buvo nuosekliai mažinama nuo 59 000 Eur iki 18 768 Eur) ir viešojo intereso apsauga, o tokią valią išreiškė patys kreditoriai, balsų dauguma pritardami tokiam nutarimui.Įvertinęs ieškovės argumentus dėl turto vertinimo atskaitos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad parduodant turtą varžytynėse, rinkos vertė gali būti tik atskaitos taškas, nustatant parduodamo turto kainą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 punkte išaiškinta, kad turto rinkos vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių turtą perduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų sandorį po šio turto tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių bei interesų. Tuo tarpu likvidacinė vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, kurią galima gauti, parduodant turtą per palyginti trumpą laiką, neatitinkantį normalaus parduodamo turto buvimo rinkoje laikotarpio, numatyto rinkos vertės apibrėžime, kai pirkėjo ir pardavėjo veiksmus bei sprendimus sąlygoja specifinės priverstinio pardavimo sąlygos. Priverstinio pardavimo vertė yra susijusi ir su nenorinčiu parduoti pardavėju bei su pirkėju ar pirkėjais, kurie perka žinodami, kad pardavėjui nenaudingą tą turtą parduoti. Likvidacinė turto vertė yra nulemta skubaus, priverstinio turto pardavimo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-551/2010). Tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymimą bankroto proceso operatyvumo principą, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatymo būdas turi atitikti bankroto proceso operatyvumo ir efektyvumo siekį, bei vieną esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto kuo operatyviau bei kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių patvirtintų pagrįstų finansinių reikalavimų, o tuo įgyvendinamas viešojo intereso bankroto byloje principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, MB „84 Sprendimai“ turto vertinimo ataskaitoje nurodyta turto rinkos vertė 2016 m. kovo 23 d. – 42 000 Eur nepasitvirtino, nes turtą buvo bandoma parduoti ir ženkliai didesne (59 000 Eur ir 47 200 Eur) ar tokia pat kaina (42 500 Eur), tačiau nei varžytynėse, nei organizuojant laisvą turto pardavimą, turto pirkėjų neatsirado. Kaip matyti iš pateiktos turto vertinimo ataskaitos, turto vertė buvo nustatyta pasitelkus lyginamąjį metodą (t. I, b. l. 18). Atsižvelgtina ir į tai, kad ginčo turtui pagal 2016 m. kovo 23 d. išrašą iš Nekilnojamojo turto registro buvo taikyti iš viso 4 areštai (išrašo 7.1, 7.3, 7.4, 7.5 punktai) bei įregistruotos 2 hipotekos (išrašo 7.6 ir 7.7 punktai). Šie juridiniai faktai neabejotinai turi įtakos potencialaus pirkėjo apsisprendimui įsigyti turtą, nes jis susijęs ne tik su turto pirkimu–pardavimu, bet ir atitinkamomis teisinėmis procedūromis (areštų ir hipotekos panaikinimu). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ir išsamiai išdėstė argumentus dėl to, kad turto realizavimo tvarka buvo tinkama, o turtas negali būti parduodamas neapibrėžtą laiko tarpą, nes turi būti užtikrintas bankroto proceso operatyvumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad neturint visos informacijos apie bankroto procesą, ji objektyviai neturėjo galimybės surasti nekilnojamojo turto pirkėjo, taip pat yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra pagrindo pripažinti, kad bankroto administratorė pažeidė reikalavimus dėl informacijos įmonės savininkei suteikimo bankroto procese. Šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Ieškovė, kad buvo bendraatsake bankroto byloje ir apie tai žinojo, pati nurodė savo ieškinyje, todėl turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis jos bet ir bankroto proceso eiga, juolab, kai nagrinėjamas klausimas susijęs ir su galimu išieškojimu iš jai priklausančio turto, siekiant jai žinomų skolų už įmonę padengimo, t.y. atsikaitymo su kreditoriais. Atsižvelgtina ir į tai, kad visi kreditorių susirinkimų nutarimai (protokolai) buvo laiku pateikti bankroto byloje, todėl apie tai, kada ir kokia tvarka bus parduodamas turtas, ieškovė galėjo objektyviai sužinoti bankroto byloje pati, per sutuoktinį (kuris taip pat buvo bendraatsakis bankroto byloje) ar savo pasirinktą atstovą. Ieškovės argumentai, kad bankroto administratorė veikė vieno iš kreditorių, atsakovo V. Č. interesais, yra deklaratyvūs, todėl apeliacinės instancijos teismas, dėl šio argumento sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau nepasisako.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek proceso, tiek ir materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas V. Č. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Iki bylos nagrinėjimo pradžios atsakovas nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasDanguolė MartinavičienėAlvydas Poškus