- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-29
- Bylos Nr.
- 2-551/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Ogmios centras“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Šviesos idėja“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės ,,Ogmios centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimu civilinėje byloje Nr. L2-2035-661/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Ogmios centras“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šviesos idėja“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius AB „Ogmios centras“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko UAB „Šviesos idėja“ atžvilgiu, prašydamas priteisti iš skolininko kreditoriaus naudai 102 377,37 Lt skolos, 7 395,28 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas 2009 m. gruodžio 2 d. priėmė teismo įsakymą. Tos pačios dienos nutartimi teismas patenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių bei areštavo skolininko turtą bei pinigines lėšas.
UAB „Šviesos idėja“ 2009 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su atskiruoju skundu, kuriuo skolininkas prašė 2009 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinti. Nurodė, kad skolininko turimo turto užtenka galimo kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones UAB „Šviesos idėja“ atžvilgiu. Teismas nurodė, kad CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas reglamentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą ir sutikdamas su juo, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų CPK 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų įrodymų spręstina, kad UAB „Šviesos idėja“ valdo didelės vertės ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, atitinkamai – 1 072 138 Lt ir 692 352 Lt. Iš pateikto 2009 m. sausio 9 d. balanso matyti, jog skolininkas UAB „Šviesos idėja“ turi turto už 1 764 490 Lt, o skolininko per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 598 643 Lt. Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas padarė išvadą, jog pareiškimas yra pareikštas ekonomiškai stipriam juridiniam asmeniui, kurio turimo turto vertė viršija AB „Ogmios centras“ reikalavimo dydį, bendrovės turimo turto užtenka galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl nėra teisinio pagrindo skolininkui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymėjo, kad pasikeitus situacijai dėl atsakovo mokumo, ieškovas gali iš naujo kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB ,,Ogmios centras“ prašo šią teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – palikti galioti 2009 m. gruodžio 2 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovas teismui pateikė 2009 m. sausio 9 d. balansą, kurio duomenys iki skundžiamos nutarties priėmimo galėjo pasikeisti.Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas – prekybos patalpos, esančios Savanorių g. 235, Kaune, yra įkeistas AB Parex bankui. Pažymėtina, kad šio nekilnojamojo turto rinkos vertė – 698 000 Lt, o atsakovo bendras įsipareigojimas bankui – 275 000 eurų (949 520 Lt).Faktą, kad atsakovo atžvilgiu būtina pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones patvirtina ta aplinkybė, kad, kaip matyti iš balanso, atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro net 1 597 103 Lt, o bendrovės įstatinis kapitalas yra tik 75 500 Lt, ataskaitiniu laikotarpiu pinigų ir jų ekvivalentų atsakovas turėjo tik 2 775 Lt, ir, kaip minėta, pagrindinis bendrovės nekilnojamasis turtas apsunkintas hipoteka.Pažymėtina, kad atsakovas ir toliau nevykdo savo įsipareigojimų ieškovui pagal nuomos sutartis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas AB ,,Šviesos idėja“ prašo jo netenkinti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad į bylą pateiktas balansas atspindi bendrovės finansinę būklę būtent 2009 m. spalio 1 dienai. Be to, bankui įkeisto nekilnojamojo turto vertė sudaro 1 100 000 Lt, ką patvirtina preliminari išvada dėl turto vertės, o atsakovo skola bankui sudaro tik 797 191,27 Lt. Nors ieškovas teigia, kad atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 1 597 103 Lt, pažymėtina, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro tik 598 643 Lt. Kita dalis yra ilgalaikiai mokėjimai, kurie nėra pradelsti. Atsakovas pažymi, kad pinigai įmonės sąskaitoje nuolat kinta. Atsakovas taip pat nurodo, kad nevykdo ieškovo nurodytų įsipareigojimų pagal nuomos sutartis dėl to, kad suskyla nesutinka.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.
Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ši prezumpcija nėra absoliuti. Prezumpcija remiasi prielaida, kad atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl taikant šią prezumpciją teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne.
Apeliantas su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad atsakovo nekilnojamasis turtas yra įkeistas sutartine hipoteka atsakovo kitų prievolių įvykdymo užtikrinimui kreditoriaus AB Parex banko naudai (b. l. 88-95). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas minėtam bankui skolingas 230 882,55 eurų (797 191,27 Lt), o UAB ,,Lituka“ 2009 m. vasario 17 d. turto rinkos vertė preliminari išvada dėl atsakovo nekilnojamojo turto, įkeisto bankui, vertės patvirtina, kad turto vertė tą dieną būtų 1 100 000 Lt, toje pačioje išvadoje nurodoma, kad priverstinio pardavimo vertė būtų 715 000 Lt. Pažymėtina, kad ši preliminari išvada dėl turto vertės yra dokumentas, skirtas bankui, be to, minėto turto vertė nustatyta 2009 m. vasario 19 d., t. y. daugiau nei prieš metus laiko. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepateikė teismui patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad šiuo metu turto vertė yra iš esmės nepasikeitusi. Tačiau net ir laikant, kad minėtoje preliminarioje išvadoje nurodytos turto vertės yra patikimos, pažymėtina, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalis rinkos vertę apibrėžia kaip apskaičiuotą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Šiame įstatyme likvidacinės vertės sąvoka neatskleista, tačiau iš esmės likvidacinė vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, kurią galima gauti, parduodant turtą per palyginti trumpą laiką, neatitinkantį normalaus parduodamo turto buvimo rinkoje laikotarpio, numatyto rinkos vertės apibrėžime, kai pirkėjo ir pardavėjo veiksmus bei sprendimus sąlygoja specifinės priverstinio pardavimo sąlygos. Priverstinio pardavimo vertė yra susijusi ir su nenorinčiu parduoti pardavėju bei su pirkėju ar pirkėjais, kurie perka žinodami, kad pardavėjui nenaudingą tą turtą parduoti. Iš nurodyto matyti, kad likvidacinė turto vertė yra sąlygojama skubaus, priverstinio turto pardavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje egzistuoja aplinkybės, dėl kurių, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikėtų vadovautis įkeisto turto likvidacine, o ne rinkos verte, nes susiklosčius situacijai, kai hipotekos kreditoriaus iniciatyva bus parduotas atsakovo turtas, galimai nebūtų galimybių jį parduoti rinkos verte (CPK 185 str.). Tokiu būdu akivaizdu, jog įkeistas nekilnojamasis turtas nepadengia atsakovo skolos AB Parex bankui.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie duomenys patvirtina, kad atsakovui bus sudėtingiau įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, tikslinga sprendimo įvykdymo užtikrinimui palikti galioti 2009 m. gruodžio 2 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštuotą skolininko turtą ieškinio reikalavimų sumai.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti.