- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-31
- Bylos Nr.
- 2-863/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kaminera“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kaminera“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kaminera“ skundas dėl bankrutuojančios akcinės bendrovės „Spindulys“ 2010 m. rugsėjo 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimų prapažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas UAB „Kaminera“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti BAB „Spindulys“ 2010-09-30 kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo 2 punktą, kuriuo numatyta viso kilnojamojo turto (taip pat ir įkeisto), išskyrus automobilio Nissan Primera ir gatavos produkcijos (knygų), kainą mažinti 60 proc. nuo antrųjų varžytinių pradinės kainos ir 1 mėnesį (nuo pirmojo skelbimo išspaudinimo) šį turtą komplese pardavinėti laisvu pardavimu už didžiasią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę, nei pradinė 710 283,010 Lt kaina, negaliojančiu, bei priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu nutarimo 5 punktą, kuriuo nustatyta, kad pateikiant pasiūlymus dėl kilnojamojo turto, išskyrus automobilio Nissan Primera ir gatavos produkcijos (knygų) pirkimo, kartu turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, jog sumokėta 20 proc. nustatytos pradinės turto kainos (142 056 Lt), kuri, atsisakius sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį, būtų negrąžinama.
Skunde nurodė, kad dar iki pirmųjų varžytynių buvo nuspręsta bankui įkeistą 12 244 169 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, pareiškėjui įkeistą 1 000 000 Lt vertės kilnojamąjį turtą, neįkeistą 1 632 802 Lt turtą ir 142 655 Lt vertės kitą turtą, pardavinėti kaip vientisą turtinį kompleksą už 15 000 000 Lt. Didžioji dalis įkeisto pareiškėjui kilnojamojo turto (spaustuvės įranga) yra sujungta su nekilnojamuoju turtu, ir be žalos nekilnojamąjam turtui, nėra galimybės atskirti kilnojamojo turto nuo pastatų. Siekiant užtikrinti tinkamą nekilnojamojo turto būklę, 2010-06-28 kreditorių susirinkime bvo nuspręsta, kad jeigu varžytynėse bus nupirktas tik kilnojamas turtas, varžytinių aktas bus pasirašytas ir patvirtintas tik po to, kai pirkėjas bankui sumokės 200 000 Lt nuostolių, kurie bus padaryti įkeistam nekilnojamąjam turtui, išmontuojant kilnojamąjį turtą arba bus gautas šio įkaito turėtojo atsisakymas nuo šių nuostolių. 2010-09-30 kreditorių susirinkime ši nuostata nebuvo įtraukta į turto pardavimo tvarką, todėl lieka neaišku, kas atlygins žalą, jeigu kilnojamas turtas bus parduotas atkirai nuo nekilnojamojo turto ir nekilnojamąjam turtui bus padaryta žala. Įpareigojimas šiuos nuostolius atlyginti pirkėjui yra nepagrįstas ir klaidinantis potencialius pirkėjus. Nuo UAB „Kaminera“ slepiama informacija, kad turtu domisi potencialūs pirkėjai, o bankas tikslingai siekia, kad kaina būtų sumažinta tik kilnojamojo turto sąskaita. Skundžiamo susirinkimo metu buvo nuspręsta bankui įkeistą turtą pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę negu pradinė – 8 470 000 Lt, tuo tarpu visą kilnojamąjį turtą nutarė parduoti sumažinant 60 procentų kainą nuo antrųjų varžytynių kainos – iki 710 283Lt. Tokiu būdu buvo sudarytos nevienodos turto pardavimo sąlygos. Tokios sąlygos naudingos išskirtinai bankui. Nekilnojamojo turto kaina buvo mažinama 13,5 proc., o kilnojamojo – 60 proc. Be to, buvo nustatyta didelė pradinė įmoka siekiant parduodamą turtą įsigyti. Pažymėjo, kad antrose varžytynėse dalyvavo vienas pirkėjas, tačiau varžytynės buvo paskelbtos neįvykusiomis. Tai parodo susidomėjimą parduodamu turtu, tačiau yra laukiama, kol bus sumažinta parduodamo turto kaina. Pareiškėjo nuomone, kaina turi būti mažinama protingai, o ne per pusę. Prieš susirinkimą viso turto pardavimo kaina buvo derinama tik su banku. Administratorius nurodė, jog per klaidą UAB „Kaminera“ įkeisto parduodamo turto kaina nebuvo suderinta su UAB „Kaminera“. Galimybė gauti didesnę kainą, negu nustatyta turtą parduodant yra labai nedidelė, nes pirkėjas, mokėdamas didelę kainą už nekilnojamąjį turtą, norės mokėti kuo mažesnę kainą už kilnojamąjį turtą. Yra nutarta, kad norint įsigyti kilnojamąjį turtą, turi būti sumokama 20 proc. nustatytos pradinės turto kainos, t. y. 142 056 Lt, kurie atsisakius sudaryti sandorį būtų negrąžinami, o norint įsigyti nekilnojamąjį turtą, reikia sumokėti tik 1 proc. nuo pradinės kainos, t. y. tik 84 700 Lt . Bankui įkeisto turto atžvilgiu yra priimtas visai kitoks sprendimas. Tokios mažos kilnojamo turto kainos nustatymas pažeidžia visų kreditorių interesus. Kilnojamojo turto rinos vertė nebuvo nustatyta. Pardavimo kaina buvo nustatoma skaičiuojant procentaliai nuo likutinės įrangos vertės, tuo tarpu likutė vertė naudojama buhalterinei apskaitai neatitinka realios šios įrangos rinkos vertės. Bendrovės turtas šiuo metu yra išnuomotas ir gaunamos pajamos padengia visas bankroto administravimo išlaidas, taigi turto vertinimo atlikimas, kuris užtruktų tik kelis mėnesius, nepadarytų jokios žalos bendrovei.
Atsiliepimas
B AB spaustuvė „Spindulys“ atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad kilnojamojo ir nekilnojamojo turto likvidumas ir kainų pokyčiai laiko atžvilgiu iš esmės skiriasi. Nekilnojamojo turto rinkos kaina nepriklausoma nuo naudojimo ir iš esmės išlieka stabili bendrųjų rinkos tendencijų lygmenyje. Tuo tarpu kilnojamojo turto kaina dėl spartesnio technologinio progreso, nuolat krinta, net ir to turto nenaudojant pagal paskirtį. Įkeistas kilnojamas turtas buvo naudojamas ir didžia dalimi amortizuotas, todėl kilnojamojo turto kainos didesnis procentinis mažinimas yra protingas, teisingas ir sąžiningas sprendimas. Kadangi įkeisto kilnojamojo turto negalima atskirti nuo nekilnojamojo turto be žalos pastarąjam, įkeisto kilnojamojo turto pardavimo procesas yra sudėtingas vien dėl turto specifikos ir todėl potencialių pirkėjų skaičius nėra ir netaps dideliu, todėl buvo priimtas kreditorių sprendimas, kad sudarant tokį sandorį reikalingos ir didesnės sandorio įvykdymo garantijos, nei sudarant nekilnojamojo turto pardavimo sandorį. 142 056 Lt sumos sumokėjimas verslininkui, ketinančiam įsigyti didelį kiekį specifinės paskirties turto, spausdinimo įrangos, kurios atskyrimas bus akivaizdžiai žalingas, neturėtų būti laikoma didele.
Danske Bank A/S atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad nėra įvardintos teisės normos, kurios buvo pažeistos priimant skundžiamus sprendimus. UAB „Kaminera“ nenurodė, kad būtų pažeistos jos ar kitų kreditorių teisės, nustatytos Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje ar 33 straipsnis. Skundžiamu nutarimu kreditoriai nustatė mažiausią kilnojamojo turto pardavimo kainą, tačiau maksimali kaina nėra apribota. Turto pardavimo klausimas turi būti sprendžiamas kompleksiškai ir tokiu būdu, kad būtų parduotas visas turtas ir už įmanomai didžiausią kainą. Tuo tarpu pareiškėjas rūpinasi tik jam įkeisto turto pardavimu. Visas įmonės turtas buvo parduodamas pirmose varžytynėse, tačiau į jas neatėjo nei vienas pirkėjas, todėl kreditoriai nusprendė atskirti nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Į antras varžytynes atvyko pirkėjų, turtas buvo parduodamas tiek atskirai, tiek kartu, tačiau turtas už nustatytą kainą nebuvo parduotas. Tuomet kreditoriai pritarė administratoriaus pasiūlymui mažinti parduodamo turto kainą. Nesutinka su skundo argumentais, kad bankas piktnaudžiauja savo teisėmis, nes turto pardavimo tvarką nustato Įmonių bankroto įstatymas, LR Vyriausybės 2001-07-03 nutarimu Nr.831 patvirtintas Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas, pagal kurį turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo tvarką tvirtina kreditorių susirinkimas. Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Bankas turi 84,89 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų. Pagal aprašą kiek ir kokia tvarka mažinama turto kaina, nustato kreditorių susirinkimas. Aprašo 34.3 punktas nustato, kad nepardavus turto antrose varžytynėse, kreditorių susirinkimas gali nutarti parduoti turtą kreditorių nustatyta tvarka. Pagal aprašą kreditorių susirinkimas turėjo teisę nustatyti ne tik neparduoto varžytynėse turto pradinę pardavimo kainą, bet ir pardavimo tvarką, tarp jų ir užstatą bei jo dydį. Užstatas buvo nustatytas siekiant apsisaugoti nuo aiškiai nepagrįstų pasiūlymų. Banko nuomone, užstatui sumokėti nustatytas pakankamas 30 dienų laiko tarpas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas nurodė, kad nėra jokių procedūrinių susirinkimo, ir jame priimtų nutarimų pažeidimų, todėl tenkinti skundą nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad trečiu darbotvarkės klausimu buvo priimti 7 nutarimai. Taip pat nutarta nekilnojamąjį turtą parduoti atskirai nuo kilnojamojo. Pareiškėjas šio nutarimo neskundė, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sutiko, jog turtas turi būti parduodamas atskirai ir dėl šios priežasties atmeta visus argumentus, susijusius turto pardavimo būdu – t. y. kartu ar atskirai. Teismas atmetė skundo argumentus, kad parduodamo turto kaina yra per maža, nes rinkos kaina yra nustatoma parduodant turtą. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad kilnojamas turtas laiko atžvilgiu labai nuvertėja, kilnojamąjį turtą atskirti nuo nekilnojamojo turto be žalos pastarajam nėra galimybių, atsižvelgiant į tai, kad parduodamas specifinės paskirties turtas ir pareiškėjo kreditorinis reikalavimas bus patenkintas iš įkeisto turo, o kreditoriai turi teisę spręsti, už kokią kainą parduoti turtą, taip pat į tai, kad pareiškėjas nėra įgaliotas atstovauti visų kreditorių ir įmonės interesų, padarė išvadą, kad skundo argumentais šį nutarimą naikinti nėra teisinio pagrindo. Kitus skundo argumentus, kad 20 procentų pradinė įmoka yra pernelyg didelė ir tai atitolins potencialius pirkėjus, atmetė kaip neįrodytus. Teismas pažymėjo, kad bankroto procesas negali tęstis iki begalybės. Pasiūlymų dėl turto įsigijimo neteiks nemokūs asmenys. Pasiūlymų bus laukiama mėnesį. Per mėnesį nėra sunku surinkti tokią pinigų sumą rinkos dalyviui. Tai nėra didelis laiko tarpas kuomet bus sprendžiama, kuriam pirkėjui ir už kiek turtą parduoti. Be to, dalyvaujant tik potencialiems pirkėjams tikėtina, kad turtas bus parduotas, todėl bus galima užbaigti bankroto procedūras. Priešingu atveju didinant kainas ir darant įvairias nuolaidas pirkėjams, būtų vilkinamas bankroto procesas, didinamos administravimo išlaidos ir tai nėra naudinga kreditoriams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėjas UAB „Kaminera“ atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti, ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai pareiškėjo skundą paskyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsisakė iškviesti liudytoją ir išreikalauti iš Danske Bank A/S įrodymus. Pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir pareigą būti aktyviam. Nutartis priimta nesurinkus visų įrodymų. Bylose, kuriose dominuoja viešasis interesas, teismo pareiga veikti aktyviai, prioritetas turi būti skiriamas žodiniam bylos nagrinėjimui, siekiant išsiaiškinti ir ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl buvo nuspręsta pareiškėjo skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nesurinkus ir tokiu būdu neištyrus visų įrodymų.
2. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą išreikalauti atitinkamus įrodymus iš Danske Bank A/S motyvuodamas, kad informacija tik iš vieno banko nepatvirtins aplinkybės, kiek ir kokių asmenų pageidauja gauti paskolas BAB spaustuvė „Spindulys” turtui įsigyti, nes Lietuvoje veikia ne tik Danske Bank A/S. Teismas neįvertino, kad šiuo atveju yra svarbu, kiek ir kokie asmenys kreipėsi būtent į Danske Bank A/S, kuris yra atsakovo kreditorius ir kurio vienintelio balsų kiekio užteko priimti pareiškėjo skundžiamus kreditorių susirinkimo sprendimus.
3. Teismo nutartis yra nemotyvuota, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK329 straipsnis 2 dalis 4 punktas). Teismas tik formaliai įvertino skunde pateiktas aplinkybes ir argumentus, juos atmesdamas, nenurodė jokių tokias išvadas pagrindžiančių įrodymų, o faktiškai tik perrašė kai kuriuos atsakovo administratoriaus ir trečiojo asmens atsiliepimuose pateiktus paaiškinimus. Iš motyvuojamosios skundžiamos nutarties dalies nėra aišku, kodėl vienas ginčui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes teismas laiko nustatytomis (pvz. teismo argumentai dėl kilnojamojo turto rinkos kainos ir šio turto nuvertėjimo), o kitas - nenustatytomis, kas sudaro pagrindo išvadai, jog teismas neteisingai kvalifikavo ginčo santykį, t. y. teisiškai netinkamai įvertino pareiškėjo pareikštus reikalavimus.
4. Teismas nepagrįstai nutartyje visus pareiškėjo argumentus, jog atsakovo nekilnojamasis turtas ir kilnojamasis turtas (spaustuvės įranga) vertintini kaip vientisas turtinis kompleksas, atmetė motyvuodamas, kad pareiškėjas neskundė šio nutarimo.
5. Pareiškėjas nebuvo informuotas apie 2010-11-26 paskirtą rašytinį posėdį. Apie skundžiamos 2010-11-26 nutarties priėmimą kreditorius sužinojo tik gavęs ją 2010-11-30 iš teismo, kartu su atsakovo bankroto administratoriaus ir trečiojo asmens Danske Bank A/S atsiliepimais. Tokiu būdu buvo pažeista ir paneigta pareiškėjo teisė į tinkamą procesą.
6. Teismas konstatuodamas, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti skundą, nes nebuvo nustatyti procedūriniai susirinkimo pažeidimai, neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad priimti nutarimai iš esmės yra naudingi tik vienam kreditoriui ir pažeidžia kitų įmonės kreditorių teises. Bankrutuojančios bendrovės turto realizavimas turi vykti maksimaliai naudingomis sąlygomis, nes tik taip galima patenkinti kuo daugiau bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų. Bankui įkeisto nekilnojamojo turto pradinė kaina susirinkimo metu sumažinta 13,5 proc. nuo antrųjų varžytynių pradinės kainos, tuo tarpu visą kilnojamąjį turtą (tarp jų ir įkeistą) visiškai nepagrįstai nuspręsta pardavinėti komplekse bei sumažinti šio turto pradinę kainą net 60 proc. nuo antrųjų varžytynių pradinės kainos - iki 710 283 Lt. Sumažinus pradinę kilnojamojo turto kainą iki 710 283 Lt, iš viso kilnojamojo turto kaina nuo likutinės (balansinės) vertės (2 959 511,95 Lt) buvo sumažinta net beveik 76 proc., o nuo pradinės (įsigijimo) vertės (14 778 680,58 Lt) iš viso sumažinta net 95 proc. Tuo tarpu bankui įkeisto nekilnojamojo turto pradinė pardavimo kaina nuo likutinės (balansinės) vertės (12 244 169 Lt) sumažinta tik 30,8 proc., tai yra, daugiau kaip du kartus mažiau nei kilnojamojo turto pradinė pardavimo kaina. Toks sprendimas dėl itin mažos pradinės kilnojamojo turto pardavimo kainos nustatymo buvo priimtas be jokio pagrindo. Apelianto nuomone, tokios mažos pradinės kilnojamojo turto kainos nustatymas, nepateikus tokį siūlymą pagrindžiančių motyvų, itin pažeidžia kitų bendrovės kreditorių interesus, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, teismų praktikai, yra visiškai neadekvatus ir neproporcingas.
7. Teismo išvada, kad pareiškėjas nėra įgaliotas atstovauti visų kreditorių interesų, yra ydinga. Įmonių bankroto įstatymas nenumato, jog įmonės bankroto proceso metu turi būti ginami tik pavienių kreditorių interesai, priešingai, turi būti paisoma visų kreditorių interesų ir siekiama, jog būtų patenkinti visų kreditorių finansiniai reikalavimai. AB spaustuvė „Spindulys” bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro beveik 16,4 mln. Lt. Nustačius itin mažą pradinę turto pardavimo kainą, gautų lėšų pardavus turtą nepakaks visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl itin svarbu kiekvieną kartą nustatyti protingas turto pardavimo sąlygas. Siekiant išvengti neefektyvaus bankrutuojančios įmonės turto panaudojimo, šiuo atveju būtina atlikti nepriklausomą turto vertinimą ir šia verte remiantis nustatyti pradinę turto pardavimo kainą varžytinėse. Iki šiol kilnojamojo turto rinkos vertė nebuvo nustatinėjama, pardavimo kaina buvo nustatoma vadovaujantis likutine įrangos verte, tačiau likutinė vertė - buhalterinei apskaitai naudojamas skaičius, jokiu būdu neatspindi tikrosios turto rinkos vertės.
8. Teismas nepagrįstai atmetė skundo argumentus, jog 20 proc. pradinės turto kainos dydžio pirmoji įmoka nėra didelė. Teismo išvada, jog per mėnesį nėra sunku surinkti tokią pinigų sumą rinkos dalyviui, priimta neįvertinus tos aplinkybės, jog šiuo atveju toks įpareigojimas nustatytas pirkėjui, kuriam faktiškai pradinės įmokos mokėjimo dieną net nebus žinoma, ar jo pasiūlymas bus priimtas, t. y. pirkėjui reikalavimas sumokėti 20 proc. pradinės turto kainos įmoką nustatytas dar net negavus pasiūlymo sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį. Iš anksto prašoma įšaldyti pinigų suma yra itin didelė. Tokia sąlyga apsunkina turto pardavimą, o tuo pačiu ir prievolių bankrutuojančios įmonės kreditoriams vykdymą. Pažymi, kad bankui įkeisto turto atžvilgiu nustatyta pradinė įmoka sudaro tik 1 proc. pradinės turto kainos, tačiau kito turto atžvilgiu pradinė įmoka nustatyta net 20 proc. dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovas BAB „Spindulys“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepe nurodė, kad kreditoriaus faktinių ir teisinių argumentų įvertinimui visiškai pakako rašytinio proceso. Atsakovo kreditoriui įkeistas kilnojamas turtas buvo naudojamas atsakovo veiklai ir didžia dalimi amortizuotas. Todėl kilnojamojo turto didesnis, nei nekilnojamojo turto kainos procentinis mažinimas yra protingas, teisingas ir sąžiningas sprendimas. Kilnojamojo įkeisto turto pardavimo procesas yra sudėtingas vien dėl turto specifikos, todėl potencialių pirkėjų skaičius nėra didelis ir netaps dideliu. Tai sąlygojo kreditorių sprendimą nustatyti didesnes sandorio įvykdymo garantijas, nei sudarant nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorį. Toks kreditorių sprendimas neprieštarauja ir pareiškėjo nurodytai teismų praktikai. 142 056 Lt sandorio garantijos suma verslininkui, ketinančiam įsigyti didelį kiekį specifinės paskirties turto, spausdinimo įrangos, kurios atskyrimas nuo trečiajam asmeniui įkeisto turto, bus akivaizdžiai žalingas, neturėtų būti laikoma didele.
Tretysis asmuo Danske Bankas A/S atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog šalys savo reikalavimus ir atskirtimus išdėstė procesiniuose dokumentuose, todėl nebuvo pagrindo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjo prašomi išreikalauti rašytiniai įrodymai iš banko, ir prašymas apklausti leidyklos “Alma litera” direktorę nėra susijęs su įrodinėjimo dalyku, todėl teismo šie prašymai buvo atmesti pagrįstai. Bankas su “Alma litera” leidykla niekada nederino bankrutuojančios įmonės pardavimo sąlygų, todėl “Alma litera” direktorės parodymai neturėtų reikšmės šioje byloje. Teismui buvo pateikti visi su įrodinėjimo dalyku susiję įrodymai, teismas nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka visapusiškai juos ištyrė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir teismo pareiga būti aktyviam. Skundas teismui buvo teikiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Minėtas įstatymas ne tik nenumato privalomos žodinio bylos nagrinėjimo tvarkos, tačiau taip pat nenumato, kad teismui nusprendus bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai turi būti informuojami apie teismo posėdžio vietą bei laiką. Pagal pateiktą skundą nėra užvedama atskira civilinė byla, jis nagrinėjamas toje pačioje bankroto byloje, taigi, išnagrinėjus skundą, bankroto byla nėra išnagrinėjama iš esmės. Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad jam nepranešus apie posėdžio datą ir laiką buvo pažeista jo teisė į tinkamą procesą. Teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, nes jame nenurodyti jokie procesinių bei materialinių teisės normų, reglamentuojančių bankroto procedūrą, pažeidimai. Priimdamas procesinį sprendimą dėl pateikto skundo, teismas negali savo išvadų grįsti prielaidomis bei spėliojimais. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai dėl BAB „Spindulys” turto pardavimo kainos bei tvarkos iš esmės yra grindžiami tik kreditoriaus asmenine nuomone. Apeliantas nurodo, kad ginčijamas kreditorių sprendimas yra išskirtinai palankus bankui, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos argumentus, kreditorius atskirąjame skunde nenurodė ir nepateikė. Priėmus šį nutarimą bankas neįgijo jokio pranašumo prieš kitus kreditorius. Teismas pagrįstai pripažino, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką bei kainą nustato ne konkretus kreditorius ar teismas, o kreditorių susirinkimas. Tokia sprendimų dėl įmonės turto pardavimo tvarka yra nustatyta Įmonių bankroto įstatyme ir ja turi būti vadovaujamasi. Teismas šiuo atveju neturi teisės nurodyti kreditoriui, kaip jam balsuoti kreditorių susirinkime. Esant skirtingų kreditorių skirtingoms nuomonėms dėl turto pardavimo kainos bei tvarkos, jas lemia kreditoriaus, turinčio kreditorių susirinkime balsų daugumą, balsas. Teismas pagrįstai konstatavo, jog turto rinkos kaina yra nustatoma turtą parduodant. Ginčijamu nutarimu kreditoriai nustatė mažiausią galimą šio turto pardavimo kainą, tačiau neapribojo maksimalios jo kainos. Ginčijamas nutarimas užtikrino, kad atsakovo kilnojamąjį turtą įsigis tik pačią didžiausią kainą per nustatytą 30 dienų laikotarpį pasiūlęs pirkėjas. Pažymi, kad kreditoriai 2010-09-30 susirinkime priimtu nutarimu, 3 darbotvarkės klausimu, 7 punktu, kurio pareiškėjas neginčijo, pasiliko sau teisę atsisakyti sudaryti turto pirkimo - pardavimo sutartį net ir su didžiausią pasiūlymą pateikusiu asmeniu, jei pateiktas pasiūlymas neatitiks tikslo - gauti maksimalią įmanomą turto kainą. Turto kainą apsprendžia jo paklausa. Kad ir kokius sprendimus dėl turto pardavimo kainos ir pardavimo tvarkos priimtų vienas iš kreditorių, taip pat ir bankas, ši kaina negalėtų būti mažesnė už tą, kurią už šį turtą būtų pasiruošęs sumokėti bent vienas potencialus pirkėjas. Byloje yra nustatyta ir šios aplinkybės apeliantas neginčija, jog įmonės kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas gali būti nupirkti tiek kartu, tiek atskirai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog daugiau lėšų bus gauta parduodant turtą komplekse nei atskirai. Tokių duomenų neturi ir negali surinkti ir teismas. Iki šiol buvo bandoma parduoti tiek vienu, tiek kitu būdu turtą, tačiau turtas nebuvo parduotas. Bankas nesutinka su apelianto argumentais, kad BAB „Spindulys” turtas turėjo būti įvertintas nepriklausomų turto vertintojų. Bankroto procesą reglamentuojantys teisės aktai nenumato reikalavimo, kad bankrutuojančios įmonės turtą įvertintų nepriklausomas turto vertintojas. Šiuo atveju, priimant sprendimą dėl turto vertinimo tvarkos, buvo atsižvelgta į specifinę bankrutuojančios įmonės turto paskirtį ir ribotą galimybę įvertinti įvykusius analogiško turto pirkimo - pardavimo sandorius. Turto rinkos kainą apsprendžia tokios rūšies turto paklausa ir pasiūla, o šie veiksniai geriausiai patikrinami pateikus pasiūlymą parduoti. Priimant ginčijamą nutarimą pradinė turto pardavimo kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad turtas iš dviejų varžytinių nebuvo parduotas ir siekiant pritraukti kuo daugiau potencialių turto pirkėjų, todėl darytina išvada, jog nustatant pradines turto kainas, teisės aktų reikalavimai bei teisingumo ir protingumo principai nebuvo pažeisti. Užstato tikslas yra sudrausminti potencialius pirkėjus ir leisti bankrutuojančiai įmonei apsisaugoti nuo nemokių pirkėjų bei galimo bankroto proceso vilkinimo, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog vieno mėnesio laikotarpis, nustatytas rinkos dalyviui surinkti pinigų sumą pradiniam įnašui, yra protingas terminas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas
CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras.
Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Kaminera“ prašo pripažinti negaliojančiais BAB „Spindulys“ 2010-09-30 kreditorių susirinkimo nutarimus, kuriais nustatyta bankrutuojančiai įmonei priklausančio ir įkeisto turto pardavimo kainos ir tvarka. Kreditoriaus nuomone, nustatyta nepagrįstai maža (710 283 Lt) pradinė bankrutuojančios įmonės įkeisto kilnojamojo turto pardavimo kaina pažeidžia įmonės kreditorių interesus, o nustatyta tvarka, kad pateikiant pasiūlymus dėl įkeisto kilnojamojo turto pirkimo, turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėta 20 proc. nustatytos pradinės turto kainos (142 056 Lt), kuri atsisakius sudaryti pirkimo - pardavimo sandorį būtų negrąžinama, sumažina galimybes parduoti įkeistą turtą.
Byloje nustatyta, kad BAB „Spindulys“ priklausantis ir kreditoriams įkeistas nekilnojamas ir kilnojamas turtas (spaustuvės įranga) buvo parduodamas dvejose varžytinėse. Varžytinės neįvyko, nes nebuvo norinčių įsigyti parduodamą turtą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo“, reglamentuojančio bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo tvarką, 33 punktu, kaip panaudoti antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse) varžytynėse neparduotą turtą, sprendžia kreditorių susirinkimas. Šio aprašo 34 punkte nustatyta, kad kreditorių susirinkimas dėl antrose varžytynėse neparduoto turto gali nutarti: 1) įpareigoti varžytynių vykdytoją tęsti turto pardavimą iš varžytynių; 2) įpareigoti varžytynių vykdytoją parduoti turtą be varžytynių kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir patvirtintomis parduodamo turto kainomis; 3) perduoti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; 4) kitaip disponuoti turtu. Nagrinėjamu atveju nepavykus įmonės turto realizuoti dvejose varžytynėse, 2010-09-30 kreditorių susirinkimas nustatė jo pardavimo kainą ir tvarką. Kreditorių susirinkimas nėra saistomas tikslia turto rinkos verte. Kaip matyti iš 2010-09-30 bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimo protokolo, už ginčijamų nutarimų priėmimą balsavo 87,89 procentai visų balsų, tai yra turintys daugiau kaip pusę visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių reikalavimų. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams. Taigi, nustatant įkeisto turto kainą ir tvarką, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos.
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis bei ginčijami susirinkimo nutarimai neteisėti ir naikintini, nes parduodamas kilnojamas turtas nebuvo įvertintas nepriklausomų turto vertintojų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį argumentą, nes Įmonių bankroto įstatymas kreditoriams (kreditorių susirinkimui) suteikia plačias teises, susijusias su tokios įmonės turto valdymo ar disponavimo klausimais. Kaip jau minėta, pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas ir teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant šias kainas, todėl teismas turėjo pagrindą išvadai, kad teisė spręsti dėl šios procedūros tikslingumo paliekama kreditoriams. Nagrinėjamu atveju kreditoriai (reikiamas balsų skaičius) neišreiškė valios kreiptis į turto vertintojus dėl parduodamo turto vertės nustatymo. Kaip teisingai nurodo kreditorius Danske Bank A/S bei pirmosios instancijos teismas, turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa, tai yra už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Būtina pažymėti, kad šiuo atveju parduodama spaustuvės įranga, specifinis turtas, ir tokiam turtui nėra rinkoje didelės paklausos, todėl tik kreditorių susirinkimas gali nuspręsti, kiek objektyviai gali būti mažinama parduodamo turto kaina, kad šį turtą galima būtų parduoti. Būtina pažymėti, kad pareiškėjui buvo siūloma perimti įkeistą ir antrose varžytinėse neparduotą kilnojamą turtą, tačiau pareiškėjas neišreiškė valios šio turto perimti. Taigi, iš šių aplinkybių matyti, kad pats pareiškėjas abejoja galimybe perėmus kilnojamą turtą realizuoti už jam priimtiną kainą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su parduodamo kilnojamojo turto kaina, nepateikė teismui preliminaraus šio turto vertinimo, ar kitų įrodymų, t. y. nepagrindė savo argumentų, jog parduodamo kilnojamojo turto kaina yra neprotingai maža.
Apeliantas taip pat nesutinka su parduodamo kilnojamojo turto sąlyga, kuria nustatyta, kad pateikiant pasiūlymus dėl įkeisto kilnojamojo turto pirkimo, turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėta 20 proc. nustatytos pradinės turto kainos (142 056 Lt), kuri atsisakius sudaryti pirkimo - pardavimo sandorį būtų negrąžinama. Apelianto nuomone, tokia nustatyta tvarka sumažina galimybes parduoti įkeistą turtą, nes iš anksto prašoma įšaldyti pinigų suma yra itin didelė. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus, nes rinkos dalyviui per vieną mėnesį surinkti 142 056 Lt sumą pradiniam įnašui, atsižvelgiant į visą parduodamo turto kainą, nėra neprotingai didelė suma, be to pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog tokia nustatyta tvarka apsaugos bankrutuojančią įmonę nuo nemokių rinkos dalyvių, sudrausmins potencialius pirkėjus, nevilkins bankroto proceso, ir bankrutuojančiai įmonei nesudarys papildomų laiko sąnaudų vesti derybas su interesantais, kurie neketina įsigyti parduodamo turto.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, kad teismas nepagrįstai šį klausimą paskyrė nagrinėti rašytinio proceso tvarka, neiškvietė liudytojos spaustuvės „Alma litera“ direktorės, neišreikalavo iš Danske Bank A/S įrodymų, ir tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimą bei viešąjį interesą.
Įmonių bankroto įstaymo 21 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato teisę kreditoriams kreiptis į teismą dėl priimtų kreditorių susirinkimo nutarimų, tačiau įstatymas nereglamentuoja, kokio proceso tvarka nagrinėjami šie kreditorių skundai. Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Kaminera“ kreipdamasis į teismą skunde išdėstė visus argumentus, byloje gauti bankrutuojančios įmonės kitų kreditorių atsiliepimai. Taigi, šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo skirti žodinio bylos nagrinėjimo, nes byloje keliamas klausimas tik dėl parduodamo turto vertės ir tvarkos, kuris objektyviai galėjo būti išnagrinėtas ir rašytinio proceso tvarka. Aplinkybė, kad pareiškėjas prašė iškviesti į teismo posėdį leidyklos „Alma litera“ direktorę bei išreikalauti iš Danske Bank A/S į bylą rašytinius įrodymus dėl galimų parduodamo turto derybų, ir šio turto įsigijimo finansavimo, yra Danske Bank A/S ir leidyklos „Alma litera“ teisiniai santykiai, kurie nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės byloje, todėl dėl šių pareiškėjo reikalavimų nebuvo teisinio pagrindo taip pat skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmos instancijos teisme buvo paneigta ir pažeista teisė į tinkamą procesą, nes teismas pareiškėjo neinformavo apie rašytinį procesą.
CPK 153 straipsnyje numatyta, kad nagrinėjant bylą iš esmės rašytinio prpceso tvarka byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo posėdį informuojami pranešimais. Tačiau tam tikrais atvejais, kai sprendžiami tarpinio pobūdžio procesiniai klausimai arba nagrinėjamos tam tikrų kategorijų bylos, rašytinis posėdis gali vykti ir nepranešus byloje dalyvaujantiems asmenims. Kreditorių reiklavimai bei skundai sprendžiami bankroto byloje, ir yra tarpinis procesinis veiksmas, kuriuo patikrinama bankroto proceso eiga, ar tikslinami kreditorių reikalavimai, naikinamos laikinosios apsaugos priemonės, nustatoma bankrtuojančios įmonės bankroto administravimo sąmata ir kt. Šiais klausimais nėra išsprendžiama bankroto byla iš esmės, ir šiais atvejais pareiškėjai nebūtinai informuojami apie rašytinį posėdį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas realizavo teisę būti išklausytam raštu, pareiškėjas turėjo teisę pirmosios instancijos teismo nutartį apskųsti apeliacine tvarka, tiek pirmos tiek apeliacinės instancijos teisme tokio pobūdžio klausimai bankroto byloje nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog buvo paneigta pareiškėjo teisė būti išklausytam ar pažeista teisė į tinkamą procesą.
Skundžiamoje nutartyje teismas, remdamasis teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl parduodamo įkeisto turto tvarkos, kainos, jos nustatymo tvarkos, kreditorių teisių ir pareigų, kodėl todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvuota ir naikinti ją vadovaujantis CPK 329 straipsnyje nustatytais pagrindais nėra pagrindo.
Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą jog atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmos instancijos teismo nutarties.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.