- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-31
- Bylos Nr.
- 2-2603-562/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00830-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Atsakovas
- V. Č.
- Ieškovas
- J. A., Č. A.
- Kategorijos
- 3.4.3.7.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant ieškovų atstovei advokatei J. Ž., atsakovo V. Č. atstovei advokato padėjėjai V. S.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. A. ir Č. A. ieškinį dėl bankroto administratoriaus veiksmų, bankrutavusios individualios įmonės „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimo nutarimų ir nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytinėse sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovui bankrutavusiai individualiai įmonei „Karinos linksmybės“, atstovaujamai bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto lyderiai“, atsakovui – V. Č..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1) pripažinti BIĮ „Karinos linksmybės“ bankroto administratoriaus veiksmus, organizuojant laisvą J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio turto 0,140 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, unikalus (duomenys neskelbtini), pastato – ūkio pastato, (duomenys neskelbtini), pastato – lauko virtuvės, (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą neteisėtais;
2) panaikinti 2015 m. lapkričio 9 d. ir 2016 m. vasario 8 d. BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimo nutarimus dalyje dėl J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio turto kainos nustatymo;
3) pripažinti negaliojančia 2016 m. kovo 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytinėse sutartį, sudaryta tarp BIĮ „Karinos linksmybės“, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ir V. Č., nuo jos sudarymo dienos.
4) panaikinti įrašą VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registre dėl V. Č. nuosavybės teisių į 0,140 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), gyvenamą namą, (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkio pastatą, (duomenys neskelbtini), pastatą – lauko virtuvę, (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
Nurodo, kad jiems nebuvo teikiama jokia informacija apie bankroto bylos eigą ir J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio turto realizavimą, nebuvo suteikta galimybė susipažinti su bankroto bylos medžiaga, esančia pas bankroto administratorių, taip pat buvo užkirstas kelias dalyvauti kreditorių susirinkimuose bei surasti 2016 m. kovo 10 d. parduoto turto pirkėją. Teigia, jog su IĮ „Karinos linksmybės“ bankroto bylos medžiaga susipažino 2016 m. kovo 16 d., iš kurios sužinojo, jog J. A. asmenine nuosavybės teise priklausantis turtas parduotas už mažą kainą.
Pažymi, jog dėl J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio namo su priklausiniais ir žemės sklypo buvo sušaukti net penki kreditorių susirinkimai, apie kurios ieškovams nebuvo pranešta ir žinoma. 2014 m. rugpjūčio 18 d. vykusio BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta atlikti nepriklausomą turto vertinimą pardavimo kainos nustatymui. Nežino, ar buvo atliktas turto vertinimas. Kituose BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimuose, kurie vyko 2015 m. kovo 26 d., 2015 m. rugsėjo 3 d., 2015 m. lapkričio 9 d., 2016 m. vasario 8 d., buvo nuspręsta dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Pažymi, jog nėra aišku, ar turto pardavimo tvarka buvo tinkamai vykdoma, ar buvo skelbiamos turto pardavimo varžytinės, ar buvo vykdomi turto pardavimo etapai, nėra aišku kokiu pagrindu buvo nustatyta turto pardavimo kaina. Nurodo, jog pagal pridedamą turto vertinimą J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio namo su priklausiniais ir žemės sklypo kaina yra 42 000 Eur. Teigia, jog bankroto administratorius praktiškai nevykdė laisvo turto pardavimo ir kreditorių susirinkimo nutarimų, dėl ko turtas buvo parduotas už labai mažą kainą, t. y. 19 100 Eur. Nurodo, jog bankroto administratorius veikė vieno iš kreditorių V. Č. interesais, padėdamas už neatitinkančią realios rinkos kainą įsigyti turtą ir nesuteikė pareiškėjams galimybės patiems surasti turto pirkėjus. Nurodo, jog nebuvo organizuotos turto varžytinės, kaip tai numatyta Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje. Bankroto administratorius veikė ne BIĮ „Karinos linksmybės“ interesais, bet faktiškai padėjo įmonės kreditoriui V. Č. įsigyti turtą už neatitinkančią rinkos kainą, kas atitinka ir sandorio negaliojimo požymius, nurodytus Civilinio kodekso 1.91 straipsnyje.
Dėl 2015 m. lapkričio 9 d. ir 2016 m. vasario 8 d. BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimo nutarimų nurodo, jog atsižvelgiant į priimtus nutarimus, pirmas turto pardavimo etapas turėjo pasibaigti 2016 m. sausio 23 d., po to turėjo būti patalpinti skelbimai, po kurių antras pardavimo etapas turėjo vykti iki 2016 m. vasario 23 d., tačiau sekantis kreditorių susirinkimas, per kuri turto kaina vėl buvo sumažinta, įvyko 2016 m. vasario 8 d. Nurodyti kreditorių susirinkimo nutarimai turėtų būti panaikinti, kadangi labai sumažinta parduodamo turto kaina, o tai pažeidžia ieškovų interesus ir bankrutuojančios įmonės interesus.
Ieškovai teigia, jog nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytinėse sutartis buvo sudaryta neturint teismo leidimo šiam turtui parduoti.
Apie kreditorių susirinkimo nutarimus sužinojo tik 2016 m. kovo 16 d., todėl nepraleido termino jiems apskųsti.
Atsakovas BIĮ „Karinos linksmybės“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“, atsiliepimu į ieškinį prašo atmesti kaip nepagristus ieškovų reikalavimus. Nurodo, jog teisės aktai neįpareigoja administratorių pranešti buvusiam bankrutuojančios įmonės savininkui apie šaukiamus kreditorių susirinkimus ar apie savininkui priklausančio turto realizavimą. Pirmajame kreditorių susirinkime patvirtinta BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarka taip pat neįpareigojo administratorių apie šaukiamą kreditorių susirinkimą informuoti įmonės savininkę J. A.. Teigia, jog ieškovai patys turėtų būti aktyvūs, domėtis bankroto procedūrų eiga bei prašyti administratoriaus dominančios informacijos, dalyvauti kreditorių susirinkimuose.
Remiantis IBĮ 23 str. 11 p. nuostatomis BIĮ „Karinos linksmybės“ 2014-02-03 vykusiame kreditorių susirinkime nutarimu buvo patvirtinta „Informacijos apie bankrutuojančios IĮ „Karinos linksmybės“ bankroto procedūrų eigą teikimo tvarka“, kurioje nustatyta, jog asmuo (įmonės kreditorius, savininkas, įgaliotas akcininkų atstovas, valstybės institucijų atstovas), norintis gauti informaciją apie bankroto eigą ir su tuo susijusių dokumentų kopijas, turi registruotu paštu arba pasirašytinai įteikti bankroto administratoriui motyvuotą prašymą, kuriame turi būti nurodyta prašomos informacijos pobūdis ir laikotarpis bei pageidaujamas informacijos pateikimo būdas. Administratorius asmens prašomą informaciją ir (ar) dokumentų, nesusijusių su įvyksiančiais kreditorių susirinkimais, bet susijusių su įmonės bankroto proceso eiga, kopijas privalo pateikti per dvidešimt kalendorinių dienų nuo prašymo įteikimo dienos. Administratorius privalo pateikti įvykusių įmonės kreditorių susirinkimų protokolus prašymą pateikusiam asmeniui ne vėliau kaip per penkias: darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos.
Pažymi, jog iki pat 2016-03-10 ginčijamos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo įmonės savininkė J. A. buvo pasyvi, nesidomėjo bankroto procesu, nesikreipė į administratorių su prašymu suteikti informaciją (ar dokumentų kopijas) apie BIĮ „Karinos linksmybės“ bankroto procedūrų eigą. Nurodo, jog J. A. tik 2016-03-10 administratoriui įteikė pasirašytinai prašymą suteikti informaciją. Prašyme išdėstytas reikalavimas pateikti išrašą kokią sumą skolinga įmonės savininkė J. A. bankrutuojančios įmonės kreditoriams, taip pat pateikti informaciją, kodėl ieškovei nebuvo pateikta informacija apie jai priklausančio turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pardavimą. Atsižvelgdamas į patvirtintą informavimo apie bankrotą tvarką, administratorius laiku, t. y. 2016-03-24 pateikė ieškovei visą jos prašomą informaciją, kas tik dar kartą patvirtina administratoriaus veiksmų teisėtumą.
Nurodo, jog apie parduodamą iš varžytinių turtą paskelbė Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos specialiame puslapyje, interneto svetainėse (tame tarpe ir www.aruodas.lt).
2015-09-03 vykusio kreditorių susirinkimo metu buvo priimti nutarimai organizuoti J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto laisvą pardavimą, turto pardavimo kainą mažinti etapais, apie turto pardavimą skelbti nemokamose interneto svetainėse, www.aruodas.lt ir viename iš respublikinių dienraščių, arba vietinėje spaudoje. Nurodo, kad savo skunde ieškovai nepagrįstai teigia, jog „duomenų apie tai, kad iš tikrųjų kreditorių susirinkimo metu nustatyta, turto pardavimo tvarka, bankroto administratoriaus buvo tinkamai vykdoma, taip pat nėra, nes bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad siekė parduoti turtą ir patalpino skelbimus į laikraštį, ir į internetinį puslapį“.
Paneigiant nurodytas melagingas faktines aplinkybes apie turto pardavimo tvarką, administratorius pateikė skelbimų interneto svetainėse kopijas. Kaip matyti iš administratoriaus pateikiamų rašytinių įrodymų, vykdant 2015-11-09 kreditorių susirinkime patvirtintą savininkės turto pardavimo tvarką, pirmieji skelbimai internetinėse svetainėse (tame tarpe ir www.aruodas.lt) buvo patalpinti 2015-11-17 nurodant pirmojo etapo pardavimo kainą – 27 600 Eur, skelbimų galiojimo trukmė – iki 2015-12-17. Vykdant minėtu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą savininkės turto pardavimo antrąjį etapą, skelbimai interneto portaluose (tame tarpe ir www.aruodas.lt) buvo patalpinti 2015-12-17, nurodant antrojo etapo pardavimo kainą – 22 080 Eur, skelbimų galiojimo trukmė - iki 2016-01-16. Iš šių duomenų akivaizdu, jog laisvas savininkės turto pardavimas buvo realiai vykdomas pagal 2015-11-09 kreditorių susirinkimo nustatytą turto pardavimo tvarką.
Šalies argumentai
Ieškovai savo skunde nepagrįstai teigia, jog „parduodamo turto kaina yra sumažinta iki absurdiško minimumo, kuris neatitinka šiuo metu galiojančioms tokio pobūdžio nekilnojamojo turto kainoms, ką patvirtina pridedama prie šio skundo tūrio vertinimo ataskaita“.
Atsiliepimas
Remiantis aukščiau minėtais su šiuo atsiliepimu pateikiamais rašytiniais įrodymais, administratorius turtą pardavinėjo nuosekliai konkrečiais bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimuose nustatytais etapais, bandymai parduoti šį turtą tęsėsi ilgą laiko tarpą, tačiau iki pat 2016-03-09, kuomet baigėsi 2016-02-08 kreditorių susirinkimo nustatyto savininkės turto laisvo pardavimo pirmasis etapas, buvo gautas tik vienas (V. Č.) realus pasiūlymas pirkti minėtą turtą.
Taigi aiškiai nepagrįsti ieškovų teiginiai, jog bankroto administratorius neva veikė ne BĮĮ „Karinos linksmybės“ interesais, bet faktiškai padėjo įmonės kreditoriui V. Č. įsigyti turtą už neatitinkančią rinkos kainą. Bankroto administratoriaus nuomone nėra jokio teisinio pagrindo 2016-03-10 nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo ne varžytynėse sutartį, sudarytą tarp BIĮ „Karinos linksmybės“, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ir V. Č., pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos.
Pažymi, jog teismo leidimo J. A. priklausančiam turtui realizuoti nereikėjo.
Atsiliepimas
Atsakovas V. Č. atsiliepimu prašo ieškovų ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2016 m. vasario 23 d. pateikė bankroto administratoriui komercinį pasiūlymą įsigyti turtą už 19 100 Eur, t. y. didesne kaina, nei tuo metu turtas buvo pardavinėjamas. 2016 m. kovo 10 d. buvo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytinėse sutartis. Už turtą suinteresuotas asmuo sumokėjo 2016 m. kovo 14 d. o nuosavybės teisė į turtą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2016 m. kovo 30 d. Pabrėžė, jog ieškovai turi pareigą aktyviai domėtis bankroto procesu, ieškovų nerūpestingumas negali būti laikomas svarbia priežastimi praleisti apskundimo terminą. Nurodo, jog pareiškėjų teiginiai, neva sandoris buvo piktavališko susitarimo pasekmė, yra neįrodytas, paremtas prielaidomis ir subjektyviais pamąstymais. Taip pat nurodo, jog pareiškėjų pateikta turto vertinimo ataskaita vertintina kritiškai, nes joje nurodyta turto rinkos kaina atspindi ataskaitos sudarymo metu nustatytą kainą, o ne varžytinių pradžioje egzistavusią kainą. Ataskaita paremta neteisingomis prielaidomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartimi IĮ „Karinos linksmybės“ iškelta bankroto byla, įmonės administratorė paskirta UAB „Bankroto lyderiai“. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi, išnagrinėjęs IĮ „Karinos linksmybės“ atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 21 d. nutartimi patenkino BIĮ „Karinos linksmybės“ administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ prašymą ir įtraukė atsakovais J. A. ir Č. A. į IĮ „Karinos linksmybės“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 23 d. nutartimi tenkino BIĮ „Karinos linksmybės“ administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“ prašymą ir BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių reikalavimų užtikrinimui areštavo visą J. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą.
BIĮ „Karinos linksmybės“ 2015 m. kovo 26 d. kreditorių susirinkimas nusprendė parduoti IĮ savininkei J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (žemės sklypą su namu ir priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini)) varžytynėse.
Žemesnės instancijos teismas
Nepavykus parduoti turto iš varžytynių, 2015-09-03, 2015-11-09, 2016-02-08 vykusio kreditorių susirinkimo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl IĮ savininkei J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos.
Vykdant kreditorių susirinkimo 2016-02-08 metu patvirtintą ieškovei priklausančio turto laisvą pardavimą, atsakovas V. Č. 2016-02-23 pateikė komercinį pasiūlymą įsigyti gyvenamąjį namą už 19 100 Eur BIĮ „Karinos linksmybės“ bankroto byloje (1t., b.l.101).
Žemesnės instancijos teismas
Nepateikus daugiau pasiūlymų įsigyti ginčo turtą, 2016-03-10 sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo, kurios pagrindo minėtas turtas parduodas atsakovui V. Č. už 19 100 Eur (1t., b.l.102-106).
Dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo vertinimo
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina. Teisminė kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo kontrolė skirta užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo procedūros, nebūtų pažeistos kitos imperatyvios teisės normos ir kad nė vieno asmens interesas nebūtų suabsoliutinamas kito asmens intereso sąskaita. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog priimant ginčijamus nutarimus buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų.
Ieškovai ginčija kreditorių susirinkimo nutarimus bei bankroto administratoriaus veiksmus, organizuojant laisvą J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio turto pardavimą, nes nekilnojamasis turtas parduotas už labai mažą kainą, dėl ko bus pažeisti ne tik visų IĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių interesai, bet ir ieškovų, nes gautos už parduotą turtą sumos neužteks net trečdaliai patvirtintų kreditorių reikalavimų patenkinimui, todėl paskesnis skolų išieškojimas bus nukreiptas į vienintelį likusį ieškovei J. A. priklausantį turtą - butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Vertinant ieškovų argumentus dėl ginčo turto kainos, teismas pažymi, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatymas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas klausimas (ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas). ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, jog įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, yra bendrą taisyklę šiuo klausimu įtvirtinanti norma. Įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai išsamiai nereglamentuoja minimos tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų, tačiau vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorių reikalavimų patenkinimo, jų interesų pusiausvyros užtikrinimo, dėl to kreditorių susirinkimo patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina turi būti reali, atitikti tikrąją jo rinkos vertę. Be to, teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad visiems įmonės kreditoriams sutinkant su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 straipsnis). Tokia pozicija suformuluota ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2053/2011, 2014 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1782/2014).
Bylos (Nr. B2-2660-562/2017) duomenimis nustatyta, kad 2015-03-26 kreditorių susirinkimo metu (kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 4) nutarta J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (žemės sklypą su namu ir priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini)) pardavinėti I ir II varžytinėse įstatymų nustatyta tvarka; I varžytinės turtas parduodamas už 59 000 EUR; nepardavus turto I varžytinėse, skelbti II varžytines, turtą parduodant už 47 200 EUR; apie vykdomas varžytines skelbti teisės aktų nustatyta tvarka, bei internetinėse svetainėse (www.aruodas.lt ; www.skelbiu.lt ).
Nepavykus parduoti turto iš varžytynių ir įkaito turėtojui nesutikus perimti turto, 2015-09-03 vykusio kreditorių susirinkimo metu (kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 5) nutarta dvi savaites organizuoti laisvą pardavimą, turto pardavimo kainą mažinti 10 proc. nuo paskutinių varžytinių nustatytos kainos (tai yra nuo 47 200 EUR) ir turtą pardavinėti už 42 500 EUR; nepardavus turto per dvi savaites, organizuoti turto laisvą pardavimą, turto pardavimo kainą mažinti dar 10 proc. ir turtą pardavinėti už 38 500 EUR; nepardavus turto per dvi savaites, dar dvi savaites organizuoti turto laisvą pardavimą, turto pardavimo kainą mažinti dar 10 proc. ir turtą pardavinėti už 34 500 EUR; apie turto pardavimą papildomai skelbti nemokamuose interneto svetainėse www.aruodas.lr ir viename iš respublikinių dienraščių, arba vietinėje spaudoje.
Šeštojo kreditorių susirinkimo 2015-11-09 metu priimtas sprendimas J. A. asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą - 0,1400 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), pastato-garažo, (duomenys neskelbtini), pastato-ūkio pastato, (duomenys neskelbtini), pastato-lauko virtuvės, (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavinėti komplekse kaip vieną turtinį vienetą laisvu pardavimu, skelbiant du pardavimus ir nustatant kiekviename pardavimo etape kainą - I etapo pardavimo kaina - 27 600 Eur (kaina sumažinta 20 proc. nuo paskutinio pardavimo kainos); II etapo pardavimo kaina - 22 080 Eur (kaina sumažinta 20 proc. nuo paskutinio pardavimo kainos); vieno etapo trukmė - vienas mėnuo nuo skelbimo apie pardavimą paskelbimo: pardavimo kaina viešinama tik konkrečiam pardavimo etapui; apie turto pardavimą skelbti spaudoje bei internetinėse svetainėse (www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt ir kt.)
Pagal bylos duomenis 2016-02-08 kreditorių susirinkimas (kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 7) nustatė sekančią turto pardavimo tvarką - I etapo pardavimo kaina – 18 768 EUR (kaina sumažinta 15 proc. nuo paskutinio pardavimo kainos); II etapo pardavimo kaina – 15 952,80 EUR (kaina sumažinta 15 proc. nuo paskutinio pardavimo kainos); vieno etapo trukmė vienas mėnuo po skelbimo apie pardavimą paskelbimo; pardavimo kaina viešinama tik konkrečiam pardavimo etapui; apie turto pardavimą skelbti spaudoje bei internetinėse svetainėse (www.aruodas.lt, www.ntzemelapis.lt ) bei viename iš respublikinių bei regioninių dienraščių (1t., b. l. 119-122).
Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad turtas bankroto procese buvo pardavinėjamas nuo 2015-06-22, tačiau pageidaujančių įsigyti ieškovei priklausantį turtą nebuvo. Nagrinėjamu atveju neatsiradus nė vieno pirkėjo, norinčio įsigyti ginčo turtą, kiekvieną kartą nuosekliai buvo mažinama parduodamo turto kaina. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pirmosiose varžytynėse buvo nustatyta 59 000 Eur turto pardavimo kaina, antrosiose - 47 200 Eur pardavimo kaina, 2015-09-11 paskelbto pardavimo nustatyta turto kaina - 42 500 Eur, 2015-09-28 paskelbtas turto pardavimas už 38 500 Eur kainą, 2015-10-12 paskelbtas turto pardavimas už 34 500 Eur kainą, 2015-11-17 paskelbtas turto pardavimas už 27 600 Eur kainą, 2015-12-17 paskelbtas turto pardavimas už 22 080 Eur kainą, 2016-02-09 buvo paskelbtas turto pardavimas už 18 768 Eur kainą.
Teismo vertinimu, aplinkybė, jog potencialūs pirkėjai nesusidomėjo turto pirkimu už patvirtintą kainą, šioje situacijoje yra objektyvus ir pakankamas įrodymas, kad skundžiamuose kreditorių susirinkimo nutarimuose nustatyta turto pardavimo kaina yra pagrįsta. Šių teismo išvadų nepaneigia ir ieškovų pateikta MB „84 Sprendimai“ turto vertinimo ataskaita, kad minėto turto rinkos vertė 2016 m. kovo 23 d. – 42 000 Eurų, nes turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa, tai yra, už kokią pinigų sumą turtas galėtų būti parduotas sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir pirkti asmenų (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis Nr.2-863/2011). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad
iki kreditorių susirinkimo (įvykusio 2016-02-08) nustatyto turto pardavimo pirmojo etapo pabaigos, t. y. iki 2016-03-09 buvo gautas tik vienas atsakovo V. Č. pasiūlymas įsigyti ieškovei priklausantį turtą (1t., b.l.101). Bylos duomenimis sutartis dėl ginčo turto pirkimo- paradavimo su atsakovu V. Č. sudaryta 2016-03-10 (1t. b. l. 102-106). Taigi atsižvelgiant į tai, kad pateikus į rinką ginčo turtui, bylai aktualiu laikotarpiu potencialių pirkėjų neatsirado, todėl tik kreditorių susirinkimas galėjo nuspręsti, kiek tikslinga mažinti parduodamo turto kainą ar keisti jo pardavimo tvarką.
Ieškovai nurodo, kad bylos duomenimis 2014-08-18 kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta atlikti nepriklausomą turto vertinimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks vertinimas buvo atliktas. Pasisakydamas dėl šių argumentų, teismas pažymi, kad bankroto procesą reguliuojančios teisės normos nenumato imperatyvios pareigos turto realizavimo tikslu atlikti jo vertinimą, o atlikto turo vertinimo duomenys, sprendžiant pardavimo kainos nustatymo klausimą, nėra privalomi. Minėta, kad turto rinkos vertę apsprendžia ne turto vertintojų išvados, o parduodamo turto paklausa. Ieškovai, nesutikdami su kreditorių sprendimais dėl ginčo turto kainos, nepateikė teismui duomenų, jog nagrinėjamoje situacijoje buvo potencialių pirkėjų, kurie domėjosi parduodamu turtu. Aplinkybė, kad 2013-06-17 teismo nutartimi iškelta IĮ „Karinos linksmybės“ bankroto byla, ieškovams buvo žinoma, todėl siekdami, kad įkeistas turtas būtų realizuotas už didžiausią įmanomą kainą, turėjo galimybę savo iniciatyva ieškoti ginčo turto pirkėjų. Bankroto tikslas yra kuo operatyviau ir kuo mažesniais kaštais eliminuoti iš rinkos nemokius jos dalyvius, patenkinant ar iš dalies patenkinant kreditorių interesus, – taigi bankroto procesas negali tęstis neribotą laiką. Teismo vertinimu, ginčijami nutarimai, kuriais nustatyta ekonomiškai pagrįsta ir daugumos kreditorių interesus atitinkanti turto pardavimo kaina ir tvarka, neprieštarauja įstatymui, bankroto proceso principams bei nurodytiems tikslams (CPK 185 straipsnis).
Nors ieškovai nurodo, kad laisvas pardavimas faktiškai vykdomas nebuvo, šiuos argumentus paneigia bankroto administratoriaus pateikti įrodymai. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015-11-09 kreditorių susirinkimas nusprendė J. A. asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą (0,1400 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, pastatą-garažą, ūkio pastatą, lauko virtuvę, esančius (duomenys neskelbtini)) pardavinėti komplekse kaip vieną turtinį vienetą laisvu pardavimu, skelbiant du pardavimus ir nustatant kiekviename pardavimo etape kainą - I etapo pardavimo kaina - 27 600 Eur (kaina sumažinta 20 proc. nuo paskutinio pardavimo kainos); II etapo pardavimo kaina - 22 080 Eur (kaina sumažinta 20 proc. nuo paskutinio pardavimo kainos); vieno etapo trukmė - vienas mėnuo nuo skelbimo apie pardavimą paskelbimo; apie turto pardavimą skelbiant spaudoje bei internetinėse svetainėse (www.aruodas.lt, www.skelbiu.lt ir kt.).
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, vykdant 2015-11-09 kreditorių susirinkime patvirtintą turto pardavimo tvarką, pirmieji skelbimai internetinėse svetainėse (taip pat ir www.aruodas.lt) buvo patalpinti 2015-11-17, nurodant pirmojo etapo pardavimo kainą – 27 600 Eur, skelbimų galiojimo trukmė - iki 2015-12-17 (2 t., b. l. 24-28). Vykdant minėtu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą turto pardavimo antrąjį etapą, skelbimai interneto portaluose (taip pat ir www.aruodas.lt) buvo patalpinti 2015-12-17, nurodant antrojo etapo pardavimo kainą – 22 080 Eur, skelbimų galiojimo trukmė - iki 2016-01-16 (2 t., b. l. 29-32, 1t., b. l. 49-52, b.l.67-89). Pažymėtina, kad www.aruodas.lt 2015-11-17 įdėtas skelbimas redaguotas 2016-02-22, nurodant parduodamo turto kainą 18 768 Eur (1t., b. l. 52, 115). Taigi šie duomenys patvirtina, kad laisvas turto pardavimas buvo realiai vykdomas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, atnaujinant informaciją apie kreditorių susirinkimo metu sumažintą ginčo turto kainą.
Ieškovai nurodo, kad nėra duomenų ar realiai buvo skelbiamos turto pardavimo varžytynės už nurodytas kainas. Vertinant šiuos ieškovų motyvus, teismas pažymi, kad nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321 (bylai aktuali 2014-11-12 redakcija) patvirtintas Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kurio 6 punktas nustato, kad varžytynės skelbiamos specialiojoje interneto svetainėje. Aprašo 7.1. p. numatyta, kad informacija apie varžytynes turi būti paskelbta: ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki varžytynių pradžios – jeigu iš varžytynių parduodamas nekilnojamasis turtas ir kitas įstatymų nustatyta tvarka registruotas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio pradinė pardavimo kaina viršija 30 000 (trisdešimt tūkstančių) eurų. Aprašo 8 p. numato, kad skelbime apie varžytynes nurodoma varžytynių vieta, data ir laikas; turto savininko fizinio asmens vardas ir pavardė ar įmonės pavadinimas ir kodas <...> parduodamo turto pavadinimas, buvimo vieta, trumpas apibūdinimas, <...> pradinė pardavimo kaina ir pradinė pardavimo kaina antrosiose varžytynėse, jeigu pirmosios ir antrosios varžytynės skelbiamos, kaip nurodyta Aprašo 9 punkte. Aprašo 9 p. numatė, kad skelbiant pirmąsias varžytynes, tame pačiame skelbime iš karto gali būti skelbiamos ir antrosios (jeigu pirmosios neįvyktų dėl Aprašo 25.1 ar 25.2 punkte nurodytų priežasčių) arba pakartotinės (jeigu pirmosios neįvyktų dėl Aprašo 25.3 punkte nurodytų priežasčių) varžytynės, nurodoma jų vykdymo data pagal Aprašo 26.1 punkte nustatytą terminą. Pagal Aprašo 12 p. nuostatas apie įkeisto turto pardavimą iš varžytynių (varžytynių vietą, datą ir laiką, pradinę turto pardavimo kainą) varžytynių vykdytojas ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų iki varžytynių dienos raštu praneša įkaito turėtojui ar hipotekos kreditoriui. Aprašo 25.1 p. nustatyta, kad varžytynės laikomos neįvykusiomis ir tai įrašoma varžytynių protokolo papildyme, jeigu varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas. Pagal Aprašo 26.1. p. nuostatas varžytynėms neįvykus varžytynių vykdytojas ne anksčiau kaip po 10 kalendorinių dienų ar po 20 kalendorinių dienų, kai iš varžytynių parduodamas įkeistas turtas, ir ne vėliau kaip po 30 kalendorinių dienų nuo paskelbtų pirmųjų varžytynių dienos vykdo antrąsias (pirmosioms neįvykus dėl Aprašo 25.1 ar 25.2 punkte nurodytų priežasčių) <...> jeigu apie jas buvo paskelbta Aprašo 9 punkte nurodyta tvarka. Aprašo 27 p. numatė, kad antrosiose varžytynėse kreditorių susirinkimo sprendimu gali būti mažinama pradinė turto pardavimo kaina. Aprašo 29 p. nustatė, kad antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse) varžytynėse nepardavus įkeisto turto ir įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui atsisakius perimti turtą, turto pardavimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (jeigu varžytynėse buvo parduodamas fizinio asmens turtas) arba Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (jeigu varžytynėse buvo parduodamas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. kovo 26 d. kreditorių susirinkimo metu (kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 4) nutarta J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą (žemės sklypą su namu ir priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini)) pardavinėti I ir II varžytinėse įstatymų nustatyta tvarka; I varžytinės turtas parduodamas už 59 000 EUR; nepardavus turto I varžytinėse, skelbti II varžytines, turtą parduodant už 47 200 EUR; apie vykdomas varžytines skelbti teisės aktų nustatyta tvarka, bei internetinėse svetainėse (www.aruodas.lt ; www.skelbiu.lt ). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad bankroto administratorius, vadovaudamasis 2015-03-26 kreditorių susirinkimo nutarimu, 2015-06-22 paskelbė apie varžytynes Įmonių bankroto valdymo departamento specialiame puslapyje, nurodant varžytynių datą – 2015-07-23, antrųjų varžytynių – 2015-08-13 (2 t., b. l. 10). Pagal bylos duomenis apie parduodamą turtą buvo skelbiama ir kitose interneto svetainėse (2 t., b.l.11-32). Taigi ieškovai nepagrįstai nurodo, kad nėra duomenų, jog buvo skelbiama apie turto pardavimą. Byloje pateikti IĮ „Karinos Linksmybės“ varžytynių protokolai (2015-07-23, 2015-08-13) patvirtina, kad paskelbtos varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas pirkėjas (Aprašo 25.1.p) (2 t., b. l. 74-77). Minėta, kad visais atvejais bankrutuojančios įmonės nekilnojamasis, taip pat ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju vertinant byloje pateiktus duomenis, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti nustatyti turto paradavimo iš varžytynių reikalavimai.
Nepardavus ginčo turto iš varžytynių ir šio turto neperėmus kreditoriui, nekilnojamojo turto vertinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo klausimas įstatymų leidėjo pavestas kreditorių susirinkimui, nes būtent kreditorių susirinkimas sprendžia esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, tokius kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis, Aprašo 29 p). Nagrinėjamu atveju nepavykus parduoti iš varžytynių individualios įmonės savininkei priklausančio bankui įkeisto nekilnojamojo turto, kreditorių susirinkimas skundžiamais nutarimais realizavo savo kompetenciją dėl tolimesnės turto pardavimo kainos ir tvarkos.
Taigi įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad turto realizavimas vyko neskaidriai, ar, kad būtų kitokių jo organizavimo trūkumų. Šių išvadų nepaneigia ir liudytojo S. N. parodymai. Nors liudytojas parodė, kad iš kaimynų kalbų sužinojo, jog buvo įtrauktas į pirkėjų sąrašą parduodant varžytynėse J. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą, byloje pateikti varžytynių protokolai patvirtina, kad varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas pirkėjas.
Pažymėtina, kad bylos duomenimis Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2015-02-18 nutartimi atsisakė išduoti teismo leidimą parduoti J. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nes minėtas turtas neatitinka šeimos turto statuso (1 t., b. l. 93). Taigi ieškovų argumentai, susiję su ginčo turto realizavimu neturint teismo leidimo, yra nepagrįsti.
Apibendrinant nustatytas aplinkybes,nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista imperatyvi bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka.
Teismas taip pat nesutinka ir su ieškovų argumentais, susijusiais su informacijos apie bankroto bylos eigą, nepateikimu.
IBĮ 23 str. 11 p. nustato, kad kreditorių susirinkimas turi teisę nustatyti, kokia tvarka kreditoriai, įmonės savininkas (savininkai) gauna iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. Bylos duomenimis nustatyta, kad BIĮ „Karinos linksmybės“ 2014-02-03 kreditorių susirinkimas patvirtino „Informacijos apie bankrutuojančios IĮ „Karinos linksmybės“ bankroto procedūrų eigą teikimo tvarka“ (toliau — Informavimo tvarka), kurioje numatė, jog asmuo (įmonės kreditorius, savininkas, įgaliotas akcininkų atstovas, valstybės institucijų atstovas), norintis gauti informaciją apie bankroto eigą ir su tuo susijusių dokumentų kopijas, turi registruotu paštu arba pasirašytinai įteikti bankroto administratoriui motyvuotą prašymą, kuriame turi būti nurodyta prašomos informacijos pobūdis ir laikotarpis bei pageidaujamas informacijos pateikimo būdas. Administratorius asmens prašomą informaciją ir (ar) dokumentų, nesusijusių su įvyksiančiais kreditorių susirinkimais, bet susijusių su įmonės bankroto proceso eiga, kopijas privalo pateikti per dvidešimt kalendorinių dienų nuo prašymo įteikimo dienos. Administratorius privalo pateikti įvykusių įmonės kreditorių susirinkimų protokolus prašymą pateikusiam asmeniui ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos ( 1 t., b. l. 65, 66).
Bankroto administratoriaus duomenimis ieškovei J. A. 2016-03-10 pateikus prašymą suteikti informaciją (pateikti išrašą kokią sumą skolinga įmonės savininkė J. A. bankrutuojančios įmonės kreditoriams, pateikti informaciją, kodėl nebuvo informuota apie nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą), administratorius laiku, t. y. 2016-03-24 pateikė ieškovei visą jos prašomą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė tik 2016-03-10 kreipėsi dėl informacijos suteikimo apie bankroto procesą, nėra pagrindo pripažinti, kad bankroto administratorius pažeidė reikalavimus dėl informacijos įmonės savininkei suteikimo bankroto procese. Kartu pažymėtina, kad J. A. ir Č. A. yra atsakovai bankroto byloje (Nr. B2-2660-562/2017). Taigi turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Teismo vertinimu ieškovams šias procesines pareigas vykdžius tinkamai, jie būtų žinoję apie visus reikšmingus jų teisėms ir pareigoms priimtus procesinius sprendimus bankroto byloje. Šių teismo išvadų nepaneigia ir ieškovės pateikti duomenys apie jos sveikatos būklę (1t., b.l.141,142, 162), nes bankroto procese ji dalyvauja kartu su sutuoktiniu Č. A., be to, galėjo pasirūpinti tinkamu atstovavimu.
Apibendrinant teismo nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti neteisėtais bankroto administratoriaus veiksmus, organizuojant J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turo, esančio (duomenys neskelbtini), realizavimą.
Dėl termino ginčijant kreditorių susirinkimo nutarimus.
Atsakovo V. Č. atstovas nurodo, kad ieškovai praleido ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą 14 dienų terminą skundui paduoti.
Byloje nustatyta, kad skundžiami kreditorių susirinkimo priimti 2015-11-09 ir 2016-02-08. Skundas dėl ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų pateiktas teismui 2016-03-30 (1 t., b.l.1).
ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą.
Ieškovai nurodo, kad apie ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus sužinojo 2016-03-16 susipažinus su bankroto byla Nr.B2-3173-562/2016.
Nagrinėjamu atveju ieškovai minėtų kreditorių susirinkimuose nedalyvavo. Pažymėtina, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje numatytas terminas kreditoriams skundžiant jiems nepalankius susirinkimo priimtus nutarimus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai nėra kreditoriai ir savo teises gina skundžiant bankroto administratoriaus veiksmus, taip pat įvertinus ieškovų nurodytą aplinkybę, jog apie ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus sužinojo 2016-03-16, teismo vertinimu nėra pagrindo pripažinti, kad yra praleistas ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytas terminas.
Dėl ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad BIĮ „Karinos linksmybės“, atstovaujamos bankroto administratoriaus įgalioto asmens M. B. ir V. Č., 2016-03-10 sudarė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytinėse sutartį, kurios pagrindo ginčo turtas (0,140 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, (duomenys neskelbtini), pastato – ūkio pastato, (duomenys neskelbtini), pastato – lauko virtuvės, (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)) parduotas už 19 100 Eur (1t., b.l.102-106).
Ieškovai nurodo, kad J. A. asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas parduotas už labai mažą kainą, todėl kyla pagrįstos abejonės, ar bankroto administratorius, sudarydamas tokį sandorį, veikė išimtinai BIĮ „Karinos linksmybės“ naudai, siekdamas kuo efektyviau parduoti turtą, ar visgi galėjo būti susitarimas tarp bankroto administratoriaus ir vieno iš kreditorių V. Č., ir šio sandorio dėka V. Č. už minimalią kainą įsigijo namą su priklausiniais bei žemės sklypu. Ieškovų nuomone, yra visos CK 1.91 straipsnyje numatytos sąlygos, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu.
CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sandoris, sudarytas dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Atstovas privalo veikti pagal įgaliojimus ir atstovaujamojo interesais. Jeigu sandorį atstovas sudaro piktavališkai susitaręs su kita šalimi (jos atstovu) ir kenkia atstovaujamojo interesams, toks sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Piktavališkas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sąlygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavališko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties šalies atstovo, ir kitos šalies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavališko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties šalies atstovo ir kitos šalies (jos atstovo) kaltę tyčios forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tefire“ v. UAB „Lakis“, kt., bylos Nr. 3K-3-555/2009; kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad ieškovei priklausančio turto realizavimo procese kreditoriai nustatė neteisingą ginčo turto kainą bei pardavimo tvarką. Taigi tik deklaratyvūs ieškovų teiginiai dėl bankroto administratoriaus ir atsakovo V. Č. piktavališko susitarimo, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamo sandorio negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį.
Teismo vertinimu nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad toks sandoris negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 ir joje nurodyta praktika).
Minėta, kad šiuo atveju teismas nenustatė esminių pažeidimų, kurie galėjo turėti tiesioginės įtakos vertinant ginčo turto pardavimo procedūrų teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytinėse sutartį ir CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 2016-03-10 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytinėse sutartį, nėra tenkinamas ir reikalavimas dėl įrašo VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre panaikinimo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus pripažinti BIĮ „Karinos linksmybės“ bankroto administratoriaus veiksmus, organizuojant laisvą J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio turto (0,140 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, (duomenys neskelbtini), pastato – ūkio pastato, (duomenys neskelbtini), pastato – lauko virtuvės, (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)) pardavimą neteisėtais; panaikinti 2015-11-09 ir 2016-02-08 BIĮ „Karinos linksmybės“ kreditorių susirinkimo nutarimus dalyje dėl J. A. asmenine nuosavybės teise priklausančio turto kainos nustatymo; pripažinti negaliojančia 2016-03-10 nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo ne varžytinėse sutartį bei panaikinti įrašą VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto registre dėl V. Č. nuosavybės teisių į minėtą turtą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Atsakovo atstovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovų J. A. ir Č. A. bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 302,50 Eur atsiliepimo su priedais parengimas ir pateikimas teismui (1 t., b. l. 123), 242 Eur už pasiruošimą ir atstovavimą 2016-08-26 teismo posėdyje (1 t., b. l. 143).
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį.
Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes (2.1–2.10 p.).
Atsižvelgiant į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytus maksimalius dydžius (8.2 p., 8.19 p.), tai, kad byloje sprendžiami klausimai nėra sudėtingi, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas mažina bylinėjimosi išlaidas ir priteisia atsakovui iš ieškovų po 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti .
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 263-270, 279 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovų J. A. ir Č. A. ieškinį atsakovams bankrutavusiai individualiai įmonei „Karinos linksmybės“ ir V. Č. atmesti.
Priteisti iš ieškovų J. A. ir Č. A. po 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo V. Č. naudai.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.