- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-02
- Bylos Nr.
- 2A-626/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Bionovus“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto fondas“
- Kategorijos
- 45.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Bionovus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1469-567/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Bionovus“ ieškinį atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Termesta“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Energetikos autotransporto centras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto fondas“, dėl daiktų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Bionovus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams BUAB „Termesta“ ir UAB „Energetikos autotransporto centras“ dėl daiktų pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo ir prašė pripažinti neteisėtomis 2008 m. balandžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 08-04-1/Nr. 03-08, sudarytą tarp pirkėjo UAB „Bionovus“ ir pardavėjo BUAB „Termesta“ ir 2008 m. balandžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 08-04-01, sudarytą tarp pirkėjo UAB „Bionovus“ ir pardavėjo UAB „Energetikos autotransporto centras“. Taip pat prašė taikyti restituciją: atsakovui UAB „Energetikos autotransporto centras“ grąžinti pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 08-04-1/Nr. 03-08 bei pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 08-04-1 ieškovui parduotą turtą natūra (statinius/įrenginius – montažinę aikštelę, bėgius, esančius valstybiniame žemės sklype Jočionių g. 13, Vilniuje, unikalus Nr. 0101-0067-0021, bei ožinį kraną KS50-42B, techninio paso registracijos Nr. 9638); iš atsakovo UAB „Energetikos autotransporto centras“ priteisti ieškovui už grąžinamą turtą ieškovo sumokėtą pinigų sumą 661 000 Lt.
Nurodė, kad ieškovas sutarties Nr. 08-04-1/Nr. 03-08 pagrindu iš BUAB „Termesta“ nusipirko statinius/įrenginius - montažinę aikštelę, bėgius, esančius valstybiniame žemės sklype Jočionių g. 13, Vilniuje, unikalus Nr. 0101-0067-0021 (bendra sutarties objekto kaina 130 000 Lt), o sutarties Nr. 08-04-1 pagrindu UAB „Energetikos autotransporto centras“ nusipirko ožinį kraną KS50-42B, techninio paso registracijos Nr. 9638 (bendra sutarties objekto kaina 531 000 Lt). Papildomu susitarimu Nr. 1 prie pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 08-04-1 dėl atsiskaitymo sąlygų šalys susitarė papildyti sutarties Nr. 08-04-1 4 punktą papildomais 4.1 ir 4.2 papunkčiais:
4.1. Pirkėjas UAB „Bionovus“, turto kainą perveda į pinigų gavėjo UAB „Energetikos autotransporto centras“;
4.2. pardavėjas UAB „Termesta“ patvirtina, kad pirkėjo 4.1. p. turto kainos mokėjimas į nurodytą sąskaitą bus tinkamas atsiskaitymas su juo pagal 2008 m. balandžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 08-04-1.
UAB „Termesta“ 2008 m. balandžio 11 d. pateikė UAB „Energetikos autotransporto centras“ prašymą, nurodydamas, jog atsižvelgiant į tai, jog ieškovo sumokėti 130 000 Lt turėtų būti sumokėti UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, kuriam UAB „Termesta“ buvo skolinga. 2008 m. balandžio 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 158 UAB „Energetikos autotransporto centras“ pervedė į UAB „Nekilnojamojo turto fondą“ 130 000 Lt. Ieškovas pažymėjo, kad ginčijamais sandoriais buvo parduotas pagrindinis objektas - ožinis kranas ir jo priklausiniai - montažinė aikštelė ir bėgiai. Priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Ieškovui įsigijus minėtus įrenginius, laikytina, jog minėtai įmonei ir perėjo visos reikalavimo teisės, susijusios su šių įrenginių naudojimu ir eksploatacija. Ieškovas nežinojo ir nebuvo informuotas, kad minėtam ožiniam kranui ir jo naudojimui skirtiems įrenginiams nebuvo ir nėra nustatytas joks naudojamos valstybinės žemės sklypas, kaip kad nurodyta ginčijamų sutarčių 1.3 ir 1.4 punktuose. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas gavo ožinį kraną ir jo naudojimui skirtus įrenginius pažeidžiant esminius sudarymo principus, šioje byloje yra taikytina restitucija (CK 1.63 str., 1.87 str. 1 d., 1.90 str. 1 d., 1.91 str. 1 d., 4.13 str., 4.14 str., 4.124 str., 4.126 str., 6.154 str. 1 d., 6.158 str., 6.222 str.). Pažymėjo, kad servitutas ožinio krano naudojimui sklype, unikalus Nr. 0101-0067-0021, nėra nustatytas ar nustatinėjamas. Taikos sutartis tarp BUAB „Termesta“ ir UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ nenurodė jokių servitutų ar kitų daiktinės teisės suvaržymų minėto valstybinės žemės sklypo atžvilgiu. Sistemiškai aiškinant taikos sutarties civilinėje byloje Nr. 2A-10-50/2008 nuostatas, matyti, kad šios sutarties šalys nenustatinėjo servitutų, o nustatė savo prievoles, atsižvelgiant į nagrinėtos bylos dalyką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas kritiškai vertino ieškovo argumentą, kad jis nežinojo ir nebuvo informuotas, kad ožiniam kranui ir jo naudojimui skirtiems įrenginiams nebuvo ir nėra nustatytas joks naudojamos valstybinės žemės sklypas pagal ginčijamų sutarčių 1.3 ir 1.4 punktus, nes prie teismui pateiktų ginčijamų sandorių originalų yra pridėti taikos sutarties egzemplioriai, kaip priedai prie ginčijamų sandorių, patvirtinant tai šalių parašais. Ieškovas neįrodė, kad ginčijamais sandoriais buvo siekiama pridengti kitus sandorius, kad šalys siekė kitokių pasekmių, nei nurodyta ir išreikšta šalių valia, kuri, teismo nuomone, atitinka tikrąją šalių valią, nes buvo sudarytas ne su statytiniais, o tikraisiais turto savininkais. Byloje nėra duomenų, kad ginčijamuose sandoriuose išreikšta šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, kad jų sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teismas nenustatė, kad pagal ginčijamus sandorius teisės ir pareigos atsirado kitam asmeniui. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad ieškovas mano, kad su BUAB „Termesta“ sandoris dėl montažinės aikštelės, bėgių įsigijimo sudarytas atsakovo naudai, savaime nepatvirtina apsimestinio sandorio fakto, nes pats ieškovas, įsigijęs iš UAB „Energetikos autotransporto centras“ už 531 000 Lt (įskaitant PVM mokestį) ožinį kraną KS50-42B, buvo suinteresuotas montažinės aikštelės, bei bėgių įsigijimu. Nagrinėjamu atveju ginčijamuose sandoriuose nėra aptarta, kad ožinis kranas yra pagrindinis daiktas, o montažinė aikštelė, bei bėgiai – ožinio krano priklausiniai, todėl teismas kritiškai vertino ieškovo nuorodas į šių kilnojamųjų daiktų skirstymą į pagrindinį daiktą ir jo priklausinius. Tai, kad ginčijamais sandoriais ieškovas įgijo atskirus kilnojamuosius daiktus, kaip savarankiškus teisinių santykių objektus, kuriuos po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovas turi teisę valdyti ir disponuoti jais, kaip pagrindiniu daiktu su priklausiniais, neturi teisinės reikšmės ginčijamų sandorių sudarymo metu nurodytų kilnojamųjų daiktų, kaip pirkimo-pardavimo sandorių savarankiškų objektų, paskirčiai (CK 4.19 str. 2 d.).
Teismas sprendė, jog ta aplinkybė, kad ieškovas turto kainą pervedė į pinigų gavėjo UAB „Energetikos autotransporto centras“, o pardavėjas UAB „Termesta“ patvirtina, kad turto kainos mokėjimas į nurodytą sąskaitą bus tinkamas atsiskaitymas su juo pagal sutartį Nr. 08-04-1, savaime nepatvirtina, kad tikroji ginčijamo sandorio šalis buvo UAB „Energetikos autotransporto centras“, nes byloje nėra įrodymų, kad montavimo aikštelė ir bėgiai ginčijamų sandorių sudarymo metu priklausė atsakovui UAB „Energetikos autotransporto centras“. Atsižvelgdamas į tai, kad 2008 m. kovo 17 d. UAB „Termesta“ valdyba nutarė parduoti UAB „Termesta“ nuosavybės teise priklausančią montažinę aikštelę kartu su bėgiais už ne mažesnę kaip 130 000 Lt sumą, o pagal UAB „Termesta“ prašymą 130 000 Lt buvo prašoma pervesti trečiajam asmeniui UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, kaip UAB „Termesta“ turimos skolos dalies dengimą, kad įsiteisėjusiame Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2006 m. gegužės 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1078-171/2006 yra nustatyta, kad UAB „Termesta“ 2003 m. spalio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.1/09 ožinius kranus pardavė UAB „Energetikos autotransporto centras“, teismas sprendė, kad ieškovas nepagrįstai laikė, jog UAB ,,Termesta“ nebuvo tikroji ginčijamo sandorio šalis. Teismas kritiškai vertino ieškovo argumentą, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartimi apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. 2A-50-492/2008 patvirtintoje UAB „Termesta“ (ieškovas) ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (atsakovas) sudarytoje taikos sutartyje AB „Vilniaus šilumos tinklai“ neturėjo teisės nurodyti, kad neprieštaraus, jog UAB „Termesta“ bet kuriuo paros metu naudosis žemės sklypo dalimi Jočionių g. 13, Vilniuje, nes pateiktu ieškinio argumentu ieškovas siekia revizuoti įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo (CK 6.985 str. 1 d.; CPK 18 str.). Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 15 d. nutartimi Nr. 3K-3-120/2007 konstatavo, kad ožinio krano turėjimas nėra savarankiškas pagrindas suformuoti atskirą valstybinės žemės sklypą šio kilnojamojo daikto eksploatacijai, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes teisė naudotis bet kuriuo paros metu žemės sklypo dalimi Jočionių g. 13, Vilniuje, yra patvirtinta įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartimi dėl taikos sutarties patvirtinimo apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. 2A-50-492/2008. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovui yra trukdoma įgyvendinti teisę naudotis kilnojamaisiais daiktais, esančiais žemės sklypo dalyje Jočionių g. 13, Vilniuje. Ta aplinkybė, kad taikos sutartyje aptartą teisę naudotis žemės sklypo dalimi Jočionių g. 13, Vilniuje, šalys sutarties Nr. 2008-04/01 Nr. 03-07 (pagal kurią pardavėjas UAB „Energetikos autotransporto centras“ pardavė ieškovui ožinį kraną) 1.4 punkte pavadino nustatytu servitutu žemės sklype, negali būti pripažįstama esminiu suklydimu, nes tai nėra esminis sandorio faktas sandorio sudarymo metu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas 1.4 punkte aiškiai įvardino esminį tikslą ir sąlygą sandorio sudarymo metu - ožinį kraną eksploatuoti jo buvimo vietoje, o nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ieškovui yra trukdoma ožinį kraną eksploatuoti jo buvimo vietoje. Nagrinėjamoje byloje netenkinus ieškinio reikalavimų dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, nėra teisinio pagrindo taikyti restitucijos ieškovo prašomu būdu, nes ieškovas pateikė ieškinį, ginčydamas sandorius formaliais pagrindais, nepateikdamas įrodymų, pagrindžiančių ieškinio pagrindą ir dalyką. Ta aplinkybė, kad ieškovas, būdamas rūpestingas ir apdairus verslo subjektas, sudarydamas ginčijamus sandorius, neatliko savo iniciatyva ginčo daiktų nepriklausomo kvalifikuoto vertės nustatymo, savaime nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį. Tai, kad abu atsakovai yra registruoti ir veiklą vykdo tuo pačiu adresu, kokie asmenys yra šalių valdymo organais ar dalyviais, neturi teisinės reikšmės bylos nagrinėjimo dalykui. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad ginčijami sandoriai yra apsimestiniai sandoriai, ar sudaryti iš esmės suklydus arba dėl apgaulės.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Bionovus“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad sutartys tarp šalių buvo sudarytos ne tik dėl turto įsigijimo, bet ir siekiant įgyti specifines (servituto) teises į atitinkamą žemės sklypo dalį. Sutartyse aiškiai nurodyta, kad ieškovas turtą perka tik su sąlyga bei tikslu jį eksploatuoti jo buvimo vietoje. Ožinio krano pirkimo - pardavimo sutartyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai konkretizuota nuostata, nurodant, jog ožinio krano naudojimui žemės sklype yra nustatyti servitutai (sutarties 1.4 p.). Būtent tik dėl šių aplinkybių ir specifinių (servituto) teisių į žemės sklypą buvo sudarytos pirkimo - pardavimo sutartys su atsakovais. Servituto nustatymo galimybę ir atitinkamų teisių suteikimą į žemės sklypą patvirtino ir taikos sutartis. Kadangi taikos sutartis buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-40-5/08, ieškovui net nekilo abejonių, kad servitutas gali būti nenustatytas ir atitinkamos teisės nesuteiktos ar kad taikos sutartyje nustatyti įsipareigojimai gali būti neteisėti bei neįgyvendinami dėl neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Kaina ginčo sutartyse buvo nustatyta įvertinus ne tik turtą, bet ir servituto teisę į žemės sklypą. Akivaizdu, jog 24 m. senumo turtas (ožinis kranas ir montažinė aikštelė) tikrai negali būti vertas 661 000 Lt.
2. Ieškovas iš esmės suklydo dėl teisių į žemės sklypą pobūdžio. Po sutarčių sudarymo paaiškėjo, kad servituto nustatyti neįmanoma, be to, gali būti, kad BUAB ,,Termosta“ ir AB „Šilumos tinklai“ negalėjo susitarti net ir dėl kitokių teisių suteikimo į žemės sklypą, kadangi AB „Šilumos tinklai“ neturėjo nuosavybės teisių į žemės sklypą ir tai nebuvo jų kompetencijoje. Nustačius aukščiau nurodytas aplinkybes paaiškėjo ir tai, kad sandoriai su atsakovais buvo sudaryti suklydimo įtakoje. Jei šias aplinkybes būtų žinojęs ieškovas iki sandorių sudarymo, niekada nebūtų sudaręs sutarčių su atsakovais ir tuo labiau nebūtų mokėjęs atsakovams tokių didelių sumų (CK 1.90 str.). Nepagrįsti teismo bei atsakovų argumentai, kad teisinė sąvoka „servitutas“ sutartyse buvo pavartota kita prasme nei numatyta CK.
3. Nepagrįstas teismo teiginys, kad sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis, kadangi ieškovas nors ir neįgijo servituto teisės, tačiau įgijo teisę naudotis žemės sklypo dalimi. Pabrėžtina, jog servitutas ir kitos teisės naudotis žemės sklypu yra skirtingo pobūdžio ir negali būti sulyginamos.
4. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti sandorius sudarytais dėl apgaulės. Be jau paminėtų aplinkybių, atsakovai žinojo ir nuslėpė aplinkybes, susijusias su servituto teisių įgijimo negalimumu (CK 1.91 str. 5 d.). Atsakovams buvo žinoma informacija apie teisminius ginčus (civilinė byla 3K-3-120/2007) dėl žemės sklypo nuomos ir statinių bei įrenginių žemės sklype naudojimo. Būtent šių teisminių ginčų metu buvo nustatyta, kad turto naudojimui negali būti išskirtas joks žemės sklypas ar nustatytas servitutas. Be to, atsakovai savo atsiliepimuose nurodė, jog sudarydami sutartis su ieškovu jam nesuteikė ir nesiekė suteikti servituto teisės, tačiau suteikė teisę naudotis žemės sklypo dalimi turto eksploatavimui. Taigi atsakovai tiesiogiai sutartyse ar per nuorodą į taikos sutartį pažymėdami, jog turto naudojimui yra nustatomas servitutas, nors tokios teisės realiai nesuteikė, elgėsi nesąžiningai. Atsakovų ieškovui sutartimi suteiktos teisės laikytinos laikinomis, kadangi sutikimas naudotis žemės sklypu yra išreikštas žemės sklypo nuomininko, bet ne savininko. Suteiktos teisės nėra niekur registruojamos ir negali būti panaudotos prieš trečiuosius asmenis. Taigi ieškovas ne tik negavo to, ko tikėjosi, bet ir neįgijo jokių kitų realių teisių į žemės sklypą. Pasikeitus žemės sklypo nuomininkui, šios teisės neabejotinai išnyks.
5. Teismas netyrė ir nevertino, kas buvo ieškovui parduoto turto tikrieji savininkai, t. y. nenustatė, ar atsakovai turėjo nuosavybės teises į turtą ir ar jį galėjo perleisti ieškovui. Nors toks reikalavimas teismui nebuvo iškeltas, tačiau tai turėjo atlikti teismas savo iniciatyva. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jų nuosavybės teises į turtą, o byloje esantys įrodymai yra prieštaringi ir nepatikimi. Vadovaujantis taikos sutartimi, turėtų būti daroma išvada, kad visas ieškovui parduotas turtas priklausė UAB ,,Termesta“, todėl UAB ,,Energetikos autotransporto centras“ negalėjo perleisti ieškovui ožinio krano. Taigi net nustačius, jog šioje byloje nebuvo pagrindo taikyti CK 1.90 ar 1.91 straipsnių, sutartis tarp ieškovo ir UAB ,,Energetikos autotransporto centras“ turėtų būti pripažinta niekine. Tokiu atveju taip pat turėtų būti taikoma restitucija. O tuo atveju, jei paaiškėtų, kad montažinė aikštelė buvo perleista UAB ,,Energetikos autotransporto centras“ kaip ožinio krano priklausinys, niekine turėtų būti pripažinta sutartis su UAB ,,Termesta“.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo UAB ,,Bionovus“ apeliacinį skundą atsakovas BUAB ,,Termesta“ prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad parduota montavimo aikštelė ir bėgiai, esantys 75 903 kv. m ploto žemės sklype adresu Jočionių g. 13, Vilniuje, kuri yra bendrame 852 355 kv. m bendro ploto valstybinės žemės sklype, yra specifinė prekė, todėl suprantama, kad reikšmę pardavimo kainos nustatymui turėjo ir turto buvimo vieta, galimybė nekliudomai jį eksploatuoti ir prižiūrėti. Ieškovui niekas netrukdė vykdyti veiklos. Jis pats trejus metus niekur nesikreipė dėl žemės klausimo sprendimo. UAB „Termesta“ parduoti už 130 000 Lt daiktai priklausė nuosavybės teise įmonei, tą patvirtina prie nagrinėjamos bylos prijungtų civ. bylų Nr.2A-1050/2008 ir Nr. 3K-3-120/2007 medžiaga, daiktų kaina buvo nustatyta abipusiu šalių susitarimu, be to, pardavimo kaina buvo patvirtinta 2008 m. kovo 17 d. UAB „Termesta“ valdybos nutarimu, sutartyje nustatytos atsiskaitymo sąlygos buvo įvykdytos, pirkėjas per protingą terminą pretenzijų dėl sutartyje egzistavusių sąlygų nepareiškė, todėl pirkimo-pardavimo sutartis yra tinkamai įgyvendinta. UAB „Termesta“ 2003 m. spalio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.1/09 pardavė ožinius kranus UAB „Energetikos autotransporto centras“ ir eilę metų šiuos kranus nuomojo iš šios įmonės pagal 2003 m. rugsėjo 15 d. sudarytą mechanizuotų priemonių teikimo paslaugų sutartį, tai įrodo pridėtos prie bylos sąskaitos faktūros.
Atsiliepimu į ieškovo UAB ,,Bionovus“ apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Energetikos autotransporto centras“ prašo palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą. Nurodo, kad:
Šalies argumentai
1. Kaip nurodo ir pats apeliantas, jis ginčijamas sutartis sudarė įvertinęs taikos sutarčių, kurios buvo neatskiriama pirkimo-pardavimo sutarčių dalis, turinį, tačiau tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodo, jog taikos sutartyje yra numatyta servituto teisė į perkamą turtą. Nė viena taikos sutarties nuostata nenurodo ir nepatvirtina, jog perkamam turtui ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nustatyti servitutai. Šias aplinkybes tiek iki pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, tiek jų sudarymo metu žinojo ir apeliantas. Ginčo sutarčių projektus rengė ir teikė derinimui pats apeliantas. Nors ieškovas žinojo, kad perkamam ožiniam kranui nebuvo nustatytas servitutas, toks, kokį jį numato CK VII skyriaus nuostatos, tačiau esant situacijai, jog perkamam daikto naudojimui yra nustatyta teisė į svetimą nekilnojamąją turtą, ir buvo į sutartį įrašyta sąvoka „servitutas“.
2. Apeliantas nurodo, jog montažinės aikštelės ir ožinio krano kaina pirkimo-pardavimo sutartyse buvo nustatyta įvertinus ne tik turtą, bet ir servituto teisę į žemės sklypą, tačiau tai tik deklaratyvūs teiginiai, neparemti nė vienu tai patvirtinančiu įrodymu. Faktas, jog yra ar ne parduodamam daiktui nustatytas servitutas, pats savaime neįtakoja perkamo-parduodamo daikto kainos. Ieškovas, žinodamas, jog perka kilnojamąjį turtą, įvertino, o jeigu neįvertino - turėjo ir galėjo įvertinti, aplinkybę, kad jo eksploatavimui žemės sklypo išsinuomoti ne aukciono būdu nepavyks.
3. Apeliantas teigia, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti suklydimo įtakoje. Sprendžiant klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik to atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus asmuo nebūtų sudaręs sandorio tokiomis sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Be to, sandorį pripažinti negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo. Aplinkybė, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje aptartą teisę naudotis žemės sklypo dalimi šalys ginčijamoje sutartyje pavadino nustatytu servitutu žemės sklype, negali būti pripažįstama esminiu suklydimu, nes tai nėra esminis sandorio faktas sandorio sudarymo metu. Kaip matyti iš CK 4.111 straipsnio 1 dalies normos analizės, servituto nustatymo tikslas - užtikrinti viešpataujančio daikto savininko tinkamą naudojimąsi daiktu. Teisė naudotis žemės sklypo dalimi yra analogiška servituto suteikiamai teisei, tačiau neįregistruota įstatymu nustatyta tvarka. Apelianto teiginys, jog jam svarbu buvo turėti servituto teisę, o ne teisę naudotis žemės sklypu, nes servituto teisę vėliau, jei atsirastų tam palankios aplinkybės, jis galėtų pakeisti į nuomos ar nuosavybės, vertintinas kritiškai, nes apeliantas nepateikia duomenų ir įrodymų, jog tokią galimybę jis iš tikrųjų būtų turėjęs.
4. Apeliantas skunde teigia, jog teismas privalėjo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Iš prie ieškinio pridėtų dokumentų matyti, jog atsakovai tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek sudarant sutartį elgėsi sąžiningai, suteikdami ieškovui visą su parduodamu daiktu susijusią informaciją.
5. Sutarties 10.2 punktas numato, jog visi ginčai ir nesutarimai, kylantys iš sutarties, susiję su jos aiškinimu, vykdymu pirmiausia yra sprendžiami derybomis. Ieškovas nesikreipė į atsakovą su atitinkamos pretenzijomis, nevyko derybos dėl atitinkamų sutarčių sąlygų aiškinimo ar galimų ieškovo teisių pažeidimų.
6. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog teismas netyrė ir nevertino, kas buvo ieškovui parduoto turto tikrieji savininkai. Tam klausimui išsiaiškinti teismas prijungė prie bylos jau išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-1078-171/2006 medžiagą, kurioje yra pakankamai įrodymų apie nuosavybės teisių priklausymą atsakovams.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Kasacinis teismas taip pat formuoja praktiką, kad įstatymais suteikiamas prioritetas sutarties išsaugojimui, o ne jos nutraukimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009).
Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Šiame straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas, antra, suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis, trečia, suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, kt.).
Byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2008-04/01 Nr. 03-07 atsakovas UAB „Energetikos autotransporto centras“ pardavė ieškovui ožinį kraną KS50-42B, adresu Jočionių g. 13, Vilniuje, techninio paso registracijos Nr. 9638 už 531 000 Lt (1 t., 203-206, 207 b. l.). Tą pačią dieną buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 08-04-1/Nr. 03-08, pagal kurią atsakovas UAB „Termesta“ pardavė ieškovui montažinę aikštelę, bėgius, esančius minėtos sutarties priede Nr. 1 pažymėtą raide „H2“, apribotoje taškais 366-400-55-54-1000-1001-61-62-63-366, raudona linija apibrėžtoje žemės sklypo Jočionių g. 13, Vilniuje, kurio unikalus Nr. 0101-0067-0021, dalyje už 130 000 Lt (1 t., 196-199, 201 b. l.).
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog šios sutartys buvo sudarytos ne tik dėl turto įsigijimo, bet ir siekiant įgyti specifines (servituto) teises į atitinkamą žemės sklypo, ant kurio yra turtas, dalį.
Abiejose sutartyse šalys aiškiai nurodė, kad ieškovas sutarčių objektą (kraną ir montažinę aikštelę, bėgius) perka su sąlyga bei tikslu jį eksploatuoti apibrėžtoje žemės sklypo adresu Jočionių g. 13, Vilniuje, kurio unikalus Nr. 0101-0067-0021, dalyje. Taigi sutartimis šalys nedviprasmiškai apibrėžė jomis siekiamų tikslų – sutartyse nurodyto turto naudojimą konkrečiame žemės sklype. Iš sutarties turinio nėra pagrindo spręsti, jog būtent servitutas žemės sklypo daliai lėmė sutarties sudarymą, apeliantas minimos aplinkybės nepagrindė ir jokiais kitais įrodymais, iki sutarčių sudarymo buvusiais šalių santykiais (CPK 178, 185 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto nurodyta aplinkybe, kad vienoje iš sutarčių (Nr. 2008-04/01 Nr. 03-07) 1.4 punkte yra nurodyta, jog šalims yra žinoma, kad AB ,,Šilumos tinklai“ ir UAB ,,Termesta“ 2008 m. vasario 6 d. sudarė ir teisme patvirtino taikos sutartį (sutarties priedas Nr. 2- ,,Taikos sutartis“), pagal kurią krano naudojimui yra nustatyti servitutai žemės sklype. Kita vertus, iš šios sutarties sąlygos turinio akivaizdu, kad servitutai turėjo būti nustatyti taikos sutartimi, kuri buvo 2008 m. balandžio 7 d. sutarčių priedas ir su kurios turiniu ieškovas susipažino arba turėjo susipažinti. Esant šalių ginčui, tikslinga atlikti minėtos taikos sutarties turinio analizę.
Iš nagrinėjamos bylos ir jos priedų medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartimi apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. 2A-50-492/2008 buvo patvirtinta UAB „Termesta“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sudaryta taikos sutartis (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-3408-726/2007), pagal kurią šalys susitarė, kad AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“, šią sutartį patvirtinus teisme, esant UAB ,,Termesta“ rašytiniam prašymui, įsipareigoja imtis visų būtinų priemonių, bei suteikti visus būtinus sutikimus, parengti ir pateikti visus būtinus dokumentus UAB ,,Termesta“, ketinančiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti servituto nustatymo procedūrą Vilniaus apskrities viršininko administracijoje.
Šalies argumentai
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas pats savo skunde nurodo, kad 2008 m. balandžio 7 d. sutartis sudarė vadovaudamasis ne sudaromų sutarčių tekstu, o įvertinęs taikos sutarties turinį (2 t., 4 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, taikos sutarties sąlyga, su kuria, kaip minėta, ieškovas susipažino sudarydamas 2008 m. balandžio 7 d. sutartis, niekaip neleidžia prieiti prie išvados, jog UAB ,,Termesta“ ožinio krano naudojimui skirtam žemės sklypui suteikta servituto teisė (CPK 185 str.) ir kad ieškovas suklydo.
Apelianto teigimu, jo suklydimą įrodo ir sandorių kaina, nes 24 metų senumo turtas negali būti vertas 661 000 Lt. Tokiems savo teiginiams patvirtinti apeliantas nepateikia jokių įrodymų, kad analogiško turto rinkos kaina analogiškoje vietoje pardavimo dienai būtų žymiai mažesnė (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, kad sutarčių objektas yra specifinė prekė, teisėjų kolegija sutinka, kad reikšmę pardavimo kainos nustatymui turėjo ir turto buvimo vieta – žemės sklypas, galimybė nekliudomai jį eksploatuoti ir prižiūrėti. Akivaizdu, kad pagal atsakovo UAB ,,Termesta“ taikos sutarties su teisėtu žemės sklypo nuomotoju AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sąlygas, minėtas atsakovas netrukdomai galėjo naudotis savo įrenginiais, o byloje nėra duomenų, kad naujiesiems savininkams, t. y. ieškovui įsigijus iš UAB „Termesta“ turtą, būtų trukdoma veikti ginčo žemės sklype. Atkreiptinas dėmesys, kad montažinės aikštelės, bėgių pardavimo kaina buvo patvirtinta 2008 m. kovo 17 d. UAB „Termesta“ valdybos nutarimu (1 t., 163 b. l.), todėl sprendžiama, kad visoms šalims tinkamą turto kainą jos (šalys) nustatė bendru sutarimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo argumentų, jog Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartimi apeliacine tvarka civilinėje byloje Nr. 2A-50-492/2008 patvirtintoje taikos sutartyje, kuri nėra nuginčyta ar panaikinta įstatymų nustatyta tvarka, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB ,,Termosta“ neturėjo teisės susitarti dėl teisių į sklypą. Akivaizdu, kad pateiktu ieškinio argumentu ieškovas siekia revizuoti įsiteisėjusią Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartį dėl taikos sutarties patvirtinimo (CK 6.985 str. 1 d.; CPK 18 str.).
Pasisakydama dėl apeliacinio teismo argumentų, susijusių su sandorių sudarymu dėl apgaulės, teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis CK 1.91 straipsniu, apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti. Taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po jo sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog jis tikėjosi įgyti ne tik turtą, bet ir teisę į žemės sklypo servitutą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad įrodymų pagrindžiančių tai, jog apeliantui nebuvo žinomos kokios nors aplinkybės apie neegzistuojantį servitutą, nepateikta. Taip pat nenustatyti tyčiniai atsakovų veiksmai, kuriais buvo siekta suklaidinti ieškovą (CPK 178 str.). Apie tai, ar servituto galimybė reali, ieškovas, būdamas rūpestingas ir apdairus verslininkas, turėjo įsitikinti dar iki sutarčių sudarymo, nes servituto nebuvimo faktas, kaip jau minėta, iš taikos sutarties turinio buvo akivaizdus, o ieškovas buvo supažindintas tiek su taikos sutartimi, tiek su kitais dokumentais, kurių pagrindu jis nagrinėjamoje byloje siekia pripažinti negaliojančiomis 2008 m. balandžio 7 d. sutartis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentas apie sutarčių sudarymą dėl apgaulės yra nepagrįstas (CK 1.91 str., CPK 185 str.).
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kas buvo ieškovui parduoto turto tikrieji savininkai, t. y. nenustatė ar atsakovas UAB ,,Energetikos autotransporto centras“ turėjo nuosavybės teises į ožinį kraną ir ar jį galėjo perleisti ieškovui. Pažymėtina, kad byloje nėra įrodymų, jog, sudarant 2008 m. balandžio 7 d. sutartis, atsakovų parduotas turtas jiems (atsakovams) nepriklausė. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB ,,Termesta“ 2003 m. spalio 1 d. ožinius kranus pardavė UAB ,,Energetikos autotransporto centras“ ir po to šią įrangą nuomojosi pagal paslaugų teikimo sutartį (Vilniaus m. pirmos apylinkės teismo civilinė bylą Nr. 2-1078-171/2006, 1 t., 13, 25 b. l., ). Nesant byloje įrodymų, paneigiančių minėto atsakovo nuosavybės teises į parduotą kraną, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad ieškovui turtą pardavė tikrieji jo savininkai. Be to, būtina pažymėti, kad sandorio šalis, prieš sudarydama sutartį, privalo įsitikinti šiuo sandoriu ketinamo įsigyti turto priklausomybe (turto savininku).
Žemesnės instancijos teismas
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.
Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis tenkinti ieškovo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Nepatenkinus ieškovo apeliacinio skundo, atsakovui UAB ,,Energetikos autotransporto centras“ iš ieškovo priteisiama 1 200 Lt patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovo UAB ,,Bionovus“ (į. k. 126298754) priteisti atsakovui UAB ,,Energetikos autotransporto centras“ (į. k. 126297129) 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.