Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios B. tikrosios ūkinės bendrijos ,,Emo“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-38-210/2020 pagal ieškovės bankrutavusios B. tikrosios ūkinės bendrijos „Emo“ bankroto administratorės Sandros Gedminienės ieškinį atsakovui R. B. dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais ir lėšų, įgytų be teisinio pagrindo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.4. Tenkinus ieškinį ieškovė iš tų pačių teisinių santykių gautų apmokėjimą du kartus: jau gautą apmokėjimą iš užsakovų ir reikalavimo teisę į pinigines lėšas, siejamas su tomis pačiomis elektros prekėmis, iš atsakovo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, taip pat nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017; kt.).

20. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017).

21. Pasak apeliantės, atsakovas neįrodė, kad paimtus bendrijos pinigus panaudojo (sumokėjo) apmokėti ginčo sąskaitas faktūras (17 vnt.) ir ginčo kasos pajamų orderius (75 vnt.), todėl teismas turėjo priteisti ginčo sumą kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad elektros instaliacijos prekės buvo įgytos kitomis aplinkybėmis negu tai nurodyta buhalteriniuose dokumentuose.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su pirmiau nurodytais ieškovės argumentais.

23. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 2018 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-167/2018 Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad, nors UAB „Nalca“ ir TŪB „Emo“ aptariamu laikotarpiu neturėjo komercinių santykių, kurie buvo nurodyti bendrijos apskaitos dokumentuose, sąskaitose nurodytos elektros prekės per laikotarpį nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2008 m. sausio 8 d. buvo užpajamuotos sandėliuose nurodant jų pavadinimus („Sanitex“, „Sostena“, „Rimi Šiauliai“, „Putokšnis“, „Jisk Rimi Šiauliai“). Buvo surašyti atliktų darbų aktai ir šios elektros instaliacijos prekės nurašytos kaip sunaudotos statybos rangos metu. Vadinasi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, analogiškos elektros prekės, kaip nurodoma ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose, atsakovo buvo realiai įgytos, tik iš kitų, nenustatytų šaltinių. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas prašomas priteisti lėšas pasiliko sau. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir baudžiamojoje byloje. Taigi, apeliantei neįrodžius, kad atsakovas praturtėjo ieškovės sąskaita, teismui nebuvo pagrindo ginčo sumą ieškovei priteisti kaip atsakovo be teisinio pagrindo įgytą turtą.

24. Pasak apeliantės, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes nepasisakė dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio 33 punkte (baudžiamoji byla Nr. 1A-33-518/2019) nustatytos reikšmingos aplinkybės, kuria rėmėsi ieškovė teismo posėdžio metu, kad atsakovas, įformindamas fiktyvius sandorius ir juos apskaitydamas, siekė sumažinti B. TŪB „Emo“ valstybei mokėtiną PVM, o tokia R. B. veika atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir tik remiantis BK 95 straipsniu esant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo sąlygoms, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Su tokiu apeliantės skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nuosprendžiu buvo nustatyta esminė aplinkybė ir faktas, jog tokie fiktyvūs sandoriai, kuriuos įvykdė TŪB „Emo“ ir UAB „Nalca“, pagal netikrus duomenis įtraukus juos į buhalterinę apskaitą bei deklaracijas, sudarė sąlygas panaikinti UAB „EMO“ privalomą mokestinę prievolę, t. y. sumokėti privalomą PVM mokestį, taigi, dėl tokių atsakovo veiksmų faktiškai B. TŪB „Emo“ turtas nesumažėjo, bet bendrija praturtėjo. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas elgėsi neteisėtai valstybės atžvilgiu, bet ne bendrijos, nes savo veiksmais paslėpdamas sandorius po fiktyviomis sąskaitomis siekė bei sudarė sąlygas bendrijai išvengti ir išvengė mokesčių valstybės biudžetui. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino apeliantės nurodomas aplinkybes, pažymėdamas, kad jos reikšmingos ne ieškovės, o būtent valstybės patirtai žalai pagrįsti.

26. Apeliantė, kaip reikšmingą aplinkybę, nurodo, kad vadovaujantis jungtinės veiklos sutartimi iki 2010 m. lapkričio 16 d., kuomet A. Č. išstojo iš bendrijos, bendrijos tikrieji nariai buvo ne tik atsakovas R. B., bet ir A. Č. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė įtakos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturi.

27. Šiaulių apygardos teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, kad R. B. inkriminuojamoje nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 183 straipsnio 2 dalyje, nėra objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – dalyko (svetimo turto), taigi R. B. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį yra negalima, todėl dėl šio kaltinimo R. B. yra išteisintas. Atsakovas buvo tikrasis ūkinės bendrijos narys, taip pat jos vadovas, todėl jis turėjo teisę iš ūkinės bendrijos paimti bendrijos kasoje esančius pinigus. Nors atsakovas tik nuo 2010 m. lapkričio 16 d. yra vienintelis tikrasis ūkinės bendrijos narys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tai nepaneigia jo teisės ir iki minėtos datos disponuoti tikrosios ūkinės bendrijos turtu, be to, kaip jau buvo minėta, paimtus iš bendrijos kasos pinigus atsakovas panaudojo bendrijos interesais (elektros instaliacijos prekes įgijo, tik kitokiais būdais ir iš kitų šaltinių nei nurodyta ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose ir jas panaudojo įmonės veikloje), nors ir pažeisdamas buhalterinės apskaitos bei finansinės atskaitomybės taisykles. Be to, byloje nėra įrodymų, kad kitas bendrijos tikrasis narys būtų reiškęs atsakovui kokias nors pretenzijas dėl ginčo sąskaitose nurodytų pinigų paėmimo ir jų panaudojimo.

Dėl PVM sąskaitų faktūrų ir kasos pajamų orderių pripažinimo negaliojančiais

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje visų pirma aktualu nustatyti, ar ieškovės nurodomus PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius apskritai galima laikyti sandoriais, taip pat ar šiuos buhalterinės apskaitos dokumentus pripažinus negaliojančiais būtų apgintos ieškovės pažeistos teisės, t. y. ar tokio teismo sprendimo priėmimas sukurtų ieškovės siekiamas teisines pasekmes – 175 370,40 Eur sumos priteisimą iš atsakovo.

30. Remiantis CK 1.63 straipsnio 1 dalimi, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios; iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka (aptariamo straipsnio 4 dalias). Taigi, tam kad būtų pripažinta, jog ieškovės ginčijami PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai yra sandoriai, turėtų būti nustatyta, kad įmonė, kurios vardu jie išrašyti (UAN ,,Nalca“) šiuos dokumentus išrašė, t. y. išreiškė valią reikalauti, kad PVM sąskaitose faktūrose kaip pirkėja nurodyta ieškovė sumokėtų jose nurodytas sumas, o kasos pajamų orderiuose ši įmonė, nurodyta kaip lėšų gavėja, būtų išreiškusi valią (patvirtinimą), kad pinigus gavo. Tačiau baudžiamojoje byloje buvo nustatyta ir apeliantė to neginčija, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ieškovė iš UAB ,,Nalca“ nepirko, o UAB ,,Nalca“ šių sąskaitų neišrašė, jos buvo suklastotos, kaip atitinkamai ir pinigų, nurodytų ieškovės ginčijamuose kasos pajamų orderiuose, kurie taip pat išrašyti kaip patvirtinantys UAB ,,Nalca“ pinigų gavimo faktą, ši įmonė nėra gavusi. Taigi, fiktyvūs buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais nebuvo siekta sukurti civilines teises ir pareigas, o siekta kitų tikslų – išvengti mokestinės prievolės – nelaikytini sandoriais.

31. Aplinkybę, kad pareikšdama reikalavimą pripažinti šiuos buhalterinės apskaitos dokumentus negaliojančiais, ieškovė ne siekia apginti savo pažeistą teisę, o tik pagrįsti kitą byloje pareikštą reikalavimą – įrodyti nepagrįstą atsakovo praturtėjimą – patvirtina ir tai, jog ieškiniu neprašoma taikyti restituciją, t. y. neprašoma tariamai ieškovės UAB ,,Nalca“ sumokėtas lėšas grąžinti ieškovei, dar dagiau, pareikšdama reikalavimą UAB ,,Nalca“ vardu išrašytus PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius pripažinti negaliojančiais, ieškovė net neįtraukė UAB ,,Nalca“ dalyvauti byloje atsakove. Taigi, šių reikalavimų pareiškimas nevertintinas kaip savarankiškas ieškovės teisių gynimo būdas, o tik kaip kito reikalavimo – priteisti iš atsakovo 175 370,40 Eur – faktinį pagrindą sudarantys (turintys pagrįsti) argumentai.

32. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovės ginčijami PVM sąskaitos faktūros ir kasos pajamų orderiai nesukūrė juose nurodytiems asmenims (UAB ,,Nalca“ ir ieškovei) jokių teisių ir pareigų ir, atitinkamai, nesukūrė tų pasekmių, kurias ieškiniu įrodinėja ieškovė – ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovo turtinės naudos gavimo. Todėl pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimo pripažinti PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius niekiniais nuo jų sudarymo momento patenkinimas nesukelia jokių teisinių pasekmių šios bylos šalims, nes net ir pripažinus ieškovės ginčijamus buhalterinius dokumentus negaliojančiais, tai nelems atsakovo pareigos grąžinti ieškovei 175 370, 40 Eur (606 786,09 Lt) sumą. Kaip jau minėta, fiktyviomis sąskaitomis ir pajamų išlaidų orderiais atsakovas ne pasisavino juose įrašytas sumas, ir taip sumažino bendrijos turtą, bet įtraukdamas juos į bendrijos buhalterinę apskaitą. išvengė PVM mokesčio sumokėjimo, t. y. buvo sukurtos (pakeistos, panaikintos) ne civilinės teisės ir / ar pareigos, o išvengta mokestinės prievolės. Kartu pažymėtina, kad iš šio neteisėto veikimo kilusios pasekmės yra pašalintos, patvirtinant VMI reikalavimą ieškovės bankroto byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju apeliantė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Įvertinęs tai, kad ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiomis PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius tenkinimas ieškovei nesukeltų materialinių teisinių pasekmių, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šis ieškovės reikalavimas netenkintas pagrįstai.

33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo aktualias kilusiam ginčui faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė tiek civilinio proceso, tiek materialines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ir keisti apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.