Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismas, pirmininkaujant civilinių bylų skyriaus teisėjui Vytautui Kursevičiui,

ieškovės, bankrutavusios B. tikrosios ūkinės bendrijos „EMO“, įmonės kodas 144151236, a/s LT837400043820923810 Danske bank A/s Lietuvos filialas, atstovei bankroto administratorei S. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės bankrutavusios B. tikrosios ūkinės bendrijos „EMO“ bankroto administratorės S. G. ieškinį atsakovui R. B. dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais ir lėšų, įgytų be teisinio pagrindo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Kaip teismo jau buvo teigta šio procesinio sprendimo aprašomoje dalyje, ieškovė pateiktą ieškinį kildino ir grindė iš baudžiamosios bylos Nr. 1-4-167/2017 tirtų faktinių aplinkybių, kurioje kaltinamuoju pagal BK 183 str. 2 d. (dėl B. TŪB „EMO“ turto pasisavinimo ir jo panaudojimo savoms reikmėms) buvo atsakovas šioje civilinėje byloje – R. B.,

Tačiau, analizuojant baudžiamojoje byloje priimtus galutinius procesinius abiejų teisminių instancijų (I-osios ir apeliacinės) sprendimus, kurie šiai bylai reikšmingi, kaip esantys aukštesnės galios įrodymai, nustatyta, jog 2018 m. balandžio 12 d. Šiaulių apygardos teismas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-167/2017 R. B. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 2 d., t. y. dėl B. TŪB „EMO“ turto pasisavinimo, taigi iš esmės po šio nuosprendžio išnyko ir paties ieškinio dalykas ir pagrindas, nes ieškovė niekaip, jokiais civiline tvarka teiktais įrodymais į šią nagrinėjamą bylą, neįrodė ieškinio dalyko, t. y. Butvdo TŪB “EMO” kilusios dėl atsakovo veiksų žalos ar jos turto sumažėjimo nurodyta ieškinyje suma ir atsakovo praturtėjimo analogiška pinigų suma.

Nors ieškovė teigia, kad, nepaisant 2018 m. balandžio 12 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo R. B. buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 183 str. 2 d., t. y. dėl B. TŪB „EMO“ turto pasisavinimo, jam vis tiek kyla civilinė atsakomybė. Toks ieškovės teiginys iš principo šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje galėtų būti vertinamas kaip pagrįstas ir reiškiamas, ir teismui priimtinas, nes civilinės atsakomybės buvimas ar jos nebuvimas gali būti įrodinėjamas ir civilinio kodekso, ir civilinio proceso kodekso normomis, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog visais atvejais ji (civilinė atsakomybė) gali kilti tik esant tam tikriems teisiniams ir faktiniams pagrindams.

CK XXII skyriuje Civilinė atsakomybė, Bendrosios nuostatos, 6.245 str. apibrėžta civilinės atsakomybės samprata ir rūšys. Čia nurodoma, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Šiuo nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog ieškovė atsakovo civilinę atsakomybę kildina iš delikto.

Teismas, sutikdamas su ieškovės teiginiu dėl būtinumo šiuo atveju spręsti atsakovo civilinės atsakomybės klausimą primena, jog vadovaujantis CK XXII skyriaus nuostatomis, civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma:

c) kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis),

d) žala (nuostoliai) (CK 6.246 str.–6.249 str.).

Kartu pažymėtina, jog iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų turinio akivaizdu, jog ieškovė visais atvejais, reikšdama tokio pobūdžio ieškinį privalo įrodyti ir neteisėtus atsakovo veiksmus, ir padarytą žalą, ir neteisėtų veiksmų bei kilusios žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Be to, civilinei atsakomybei atsirasti būtina ir atsakovo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė jau būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei kilti būtina visų šių sąlygų visuma.

pirma, – būtina nustatyti ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų;

antra, – ar atsakovo praturtėjimą sąlygojo atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita);

trečia, – ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo;

ketvirta, – atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.);

penkta, – nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį;

šešta, - šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos;

septinta, – ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (tokia teisminė praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).

Minėta, jog ieškovė ieškinio reikalavimą grindžia baudžiamosios bylos medžiaga ir duomenimis, susijusiais su TŪB „EMO“ mokestiniu patikrinimu už 2007 ir 2008 metų mokestinius laikotarpius, dėl UAB „Nalca“ išrašytų sąskaitų už elektros instaliavimo prekes B. TŪB „EMO“, bei buhalterinės apskaitos dokumentų pildymo pažeidimais, bei kitais sandoriais, kurie, kaip nustatyta patikrinimo aktuose ir nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 7-4-167/208, nors ir buvo fiktyvūs, tačiau pagal nustatytus faktus galėjo įvykti kitokiomis negu dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, t. y. ne su ginčijamose sąskaitose faktūrose ir kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodytuose kvituose nurodyta UAB „Nalca“. Tačiau, teismo vertinimu, šie argumentai jokiu būdu dar neįrodo, jog atsakovas R. B., be teisinio pagrindo įgytomis piniginėmis lėšomis asmeniškai praturtėjo, jas pasisavindamas ar kitaip panaudodamas savo interesams, ir tai nereiškia, jog apskritai dėl šių veiksmų (įsigyjant elektros prekes iš kitų, nenustatytų šaltinių) sumažėjo ieškovės TŪB „EMO“ turtas, t. y., kad ieškovė patyrė nuostolį. Pažymėtina, jog ieškovė taip pat neneigia, jog atsakovas aptariamu laikotarpiu, t. y. 2007 m. vasario 2 d – iki 2008 m. sausio 8 d., vykdė ūkinę finansinę veiklą, atliko statybos rangos darbus ir įgijo elektros prekes, kurios buvo užpajamuotos ir sunaudotos ieškovo vykdomuose rangos darbuose 2011m. kovo 10 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/22 nurodytuose objektuose.

Štai 2018 m. balandžio 12 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-167/2018 teismas nustatė jog, nors UAB „Nalca“ ir TŪB „EMO“ aptariamu laikotarpiu neturėjo komercinių santykių, kurie buvo nurodyti bendrijos apskaitos dokumentuose, sąskaitose nurodytos elektros prekės per laikotarpį nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2008 m. sausio 8 d. buvo užpajamuotos sandėliuose nurodant jų pavadinimus (“Sanitex”, “Sostena”, “Rimi Šiauliai”, “Putokšnis”, “Jisk Rimi Šiauliai”). Buvo surašyti atliktų darbų aktai ir šios elektros instaliacijos prekės nurašytos kaip sunaudotos statybos rangos metu. Vadinasi šių duomenų pagrindu galima konstatuoti, jog analogiškos elektros prekės, kaip nurodoma ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose, atsakovo vis gi buvo realiai įgytos, tik iš kitų, nenustatytų šaltinių. Teismas nuosprendžiu be kita ko nustatė ir esminę aplinkybę, bei faktą, jog tokie fiktyvūs sandoriai, kuriuos įvykdė TŪB „EMO“ ir UAB „Nalca“, įtraukus juos į buhalterinę apskaitą pagal netikrus duomenis, bei deklaracijas sudarė sąlygas panaikinti UAB „EMO“ privalomą mokestinę prievolę, t. y. sumokėti privalomą PVM mokestį ir konstatuota: jog nagrinėjamos bylos kontekste dėl R. B. veiksmų vykdant šiuos fiktyvius sandorius B. TŪB „EMO“ gavo finansinės naudos, t. y. neteisėtu būdu panaikinus prievolę B. TŪB „EMO“ mokėti PVM mokestį bendrija faktiškai padidino savo pranašumą rinkoje prieš kitas įmones veikiančias nepažeidžiant įstatymų ir sumokant privalomus mokėti mokesčius, be to taip pat buvo pažeidžiami sąžiningos konkurencijos principai. Taigi dėl tokių atsakovo veiksmų faktiškai B. TŪB „EMO“ turtas nesumažėjo, bet bendrija praturtėjo.

Taigi, šie prejudicijniai faktai paneigia ieškovės teiginius, jog dėl atsakovo R. B. TŪB „EMO“ neteko dallies lėšų, t. y. dalies turto ir ta dalimi nepagrįstai praturtėjo atsakovas. Iekovė neįrodė žalos (nuostolio) atsiradimo dėl atsakovo veiksmų fakto ir atsakovo praturtėjimo fakto.

Ieškovė be kita ko nurodo, jog atsakovui ginčijant nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita faktą, jam vis tiek kyla civilinė atsakomybė, o jo veiksmų teisinį vertinimą gali atlikti ir teismas. Tačiau teismas, vertindamas tokius ieškovės teiginius ir teikiamus argumentus dėl nurodytos pinigų sumos – 175370,40 Eurų (606786,09 Lt) priteisimo iš atsakovo visiškai nenurodo kokio, jei ne nepagrįsto praturtėjimo pobūdžio civilinė atsakomybė kyla atsakovui, nenurodo kuo, po išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje dėl turto (piniginių lėšų) pasisavinimo, grindžiama ieškinio suma – 175 370,40 Eur (606 786,09 Lt), nes ieškinyje ji buvo grindžiama tik R. B. pateiktu kaltinimu baudžiamojoje byloje dėl svetimo turto pasisavinimo, pagal kurį jis buvo išteisintas. Ieškovė jokiais įrodymais nepagrindžia, kad būtent tokio dydžio, kaip nurodoma ieškinyje savo turto vertės sumažėjimą (nuostolį) ieškovė yra patyrusi ir, kad atsakovas būtent tokia pinigine suma yra praturtėjęs ieškovės sąskaita. Taigi konstatuotina, kad ieškovė neįrodinėjo ir negalėjo pagrįsti vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – nurodomo dydžio žalos (nuostolių) atsiradimo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Grįžtant prie ieškovės teiginio, jog atsakovui dėl jo veiksmų vis tiek kyla civilinė atsakomybė ir teismo pareiga teisiškai kvalifikuoti atsakovo veiksmus, jau minėta, jog nagrinėjamu atveju spręstina ar egzistuoja visos sąlygos atsakovo R. B. civilinei atsakomybei kilti, t. y. ar yra atsakovo neteisėti veiksmai, ar buvo padaryta įmonei reali žala, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos ir ar yra tame atsakovo kaltės.

Pirmoji civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėti veiksmai. Vertinant šios sąlygos buvimą dar kartą primintinos CK 6.246 straipsnio nuostatos, kurios nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju atsakovas R. B., būdamas vieninteliu ir tikruoju B. TŪB „EMO“ nariu, paimdamas pinigus iš bendrijos sąskaitos veikė teisės aktų, reglamentuojančių bendijos veiklą rėmuose. Ūkinė bendrija pagal Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymą (redakcija galiojusi veiksmų atlikimo metu – 2003-11-06 redakcija) yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurioje bendrijos turtas nėra atskirtas nuo jos nario turto. Be to, atsakovas buvo vienintelis tikrasis bendrijos narys, ėjo vadovo ir kasininko pareigas, taigi tokią teisę turėjo. Kartu šioje byloje nustatyta, jog paimtus iš bendrijos kasos pinigus atsakovas juos panaudojo bendrijos interesais, nors ir pažeisdamas buhalterinės apskaitos finansinės atskaitomybės taisykles. Taigi teismas sprendžia, jog iš esmės veikė teisėtai, nesiekdamas praturtėti bendrijos sąskaita, nors, savo veiksmais paslėpdamas sandorius po fiktyviomis sąskaitomis ir siekė bei sudarė sąlygas bendrijai išvengti ir išvengė mokesčių valstybės biudžetui. Taigi, elgėsi neteisėtai valstybės atžvilgiu bet ne bendrijos atžvilgiu.

Antroji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – žala, kurios dydis šiuo atveju ieškovės buvo įrodinėjamas tik atsakovui pareikšto kaltinimu ir jo ribose bei motyvais, taip pat ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose bei kasos pajmų ir išlaidų orderiuose nurodytomis sumomis, kurias, anot ieškovės, atsakovas pasisavino. Tačiau tam, kad konstatuoti žalos buvimą (kilimą) būtina nustatyti ieškovės turto sumažėjimą ir atsakovo turto padidėjimą ieškovės turto sumažėjimo sąskaita. Tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo teigta, jog baudžiamosiojoje byloje Nr. 1-4-167/2017 nebuvo nustatyta, jog kaltinamasis R. B. nurodytas fiktyviose PVM sąskaitose faktūrose elektros prekes bendrijos naudai iš tikrųjų neįgijo, o pinigus, nurodytus kasos išlaidų ir pajamų orderiuose pasisavino. Priešinagai byloje nustatytais teismų nuospemdžiais nustatyta, jog atsakovas minėtas elektros instaliacijos prekes aptariamu laikotarpiu , t. y. 2007-2008 metų laikotarpyje įgijo, tik kitokiais būdais ir iš kitų šaltinių nei nurodyta ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose ir jas panaudojo įmonės veikloje, taigi konstatuoti, jog pinigus už šias elektros instaliacijos prekes atsakovas pasisavino pagrindo nėra.

Esant šioms aplinkybėms konstatuoti, jog egzistuoja trečioji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – priežastinio ryšio buvimas tarp veiksmų ir pasekmių, bei ketvirtoji – kaltė civilinės atsakomybės taikymo pagrindu negalima, nes nėra esminės sąlygos – žalos bei atsakovo neteisėtų veiksmų išimant iš bendrijos kasos pinigus elektros instaliacijos prekių įgijimui bendrijos naudai.

Kaip minėta atsiliepime į pateiktą ieškinį Valstybinė mokesčių inspekcija po ikiteisminio tyrimo pradėjimo net du kartus tikrino TŪB „EMO“ buhalterinius dokumentus, ir nustatė, kad UAB „Nalca“ sąskaitose faktūrose išvardintomis prekėmis B. TŪB „EMO“ disponavo. Maža to, tiek atsakovas teigia, tiek ir Valstybinės mokesčių inspekcija konstatavo, kad kaltinime išvardintose (bei ieškinyje pateiktose) sąskaitose faktūrose surašytos elektros prekės buvo panaudotos įmonės veikloje, t. y. jos buvo sunaudotos atliekant elektros montavimo darbus įvairiuose objektuose ir, svarbiausia, už jas gautas apmokėjimas iš užsakovų (t. y. objektų, kuriuose buvo atlikti darbai ir kuriuose buvo sumontuotos šios prekės, savininkai už jas apmokėjo B. TŪB „EMO“), tik suabejota ar šios prekės buvo įgytos būtent iš UAB „Nalca“. Net baudžiamojoje byloje buvo konstatuota ne tai, kad B. TŪB „EMO“ elektros instaliacijos prekių, nurodytų UAB „Nalca“ sąskaitose faktūrose neturėjo ir jų nepanaudojo, o tai, kad šios prekės buvo įgytos kitomis aplinkybėmis negu tai nurodyta buhalteriniuose dokumentuose ir dėl to išvengta mokesčių valstybės biudžetui fiktyviai parodant, kad jie sumokėti.

Šios palinkybės, teismo nuomone, reikšmingos ne ieškinio reikalavimui pagrįsti ir išieškoti iš atsakovo neva gautą nepagrįstai, be teisinio pagrindo turtinę naudą tariamo ieškovės turto sumažėjimo sąskaitą, tačiau nesumokėto (išvengto) mokestinio reikalavimo pagrindimui, kurio neginčija nei ieškovė, nei atsakovas ir dėl kurio yra pateiktas finansinis reikalavimas bankroto byloje.

Fiktyvūs sandoriai, esant kitiems bylos įrodymams dėl lėšų panaudojimo įmonės veikloje, (tai konstatuota priimtais baudžiamojoje byloje nuosprendžiais, kurios dokumentais ir įrodymais remiamas ieškinio reikalavimas), savaime nepreziumuoja realaus įmonės turto sumažėjimo dėl atsakovo veiksmų išimant įmonės pinigus ir įgyjant už juos elektros prekes B. TŪB „EMO“ naudai ne iš tų šaltinių, kurie formaliai nurodyti ginčijamose sąskaitose faktūrose. Ieškovei šiuo atveju kyla pareiga įrodyti ne tik neteisėtus veiksmus, bet ir įmonės turto sumažėjimo sąskaita įgytą atsakovo atitinkamo dydžio naudą. Taigi teismas konstatuoja, jog šie fiktyvūs sandoriai nesukūrė tų pasekmių, kurias nurodo ieškovė, nes pagal juos nebuvo atlikti kokie nors mokėjimai. Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti juos niekiniais nuo jų sudarymo momento nesukelia jokių teisinių pasekmių šalims ir nepagrindžia ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo padarinių, kurie nekilo, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti juos niekiniais ir negaliojančiais, nes jais nesukuriamos teisės ir pareigos šalims.

Ieškovė ieškiniu akcentuoja aplinkybę, jog žala įmonei yra tai, jog atsakovas, atlikdamas neteisėtas operacijas, t. y. įgydamas elektros prekes nenustatytais būdais, bei jų įgijimą pridengdamas fiktyviomis sąskaitomis ir pajamų išlaidų orderiais, išvengė (nesumokėjo) mokesčių ir ši nesumokėtų mokesčių suma ir yra tikroji žala įmonei, kurios galimai nebūtų buvę, jeigu sandoriai būtų buvę teisėti.

Tačiau šiame teismo procesiniame sprendime jau aptarta, jog dėl sandorių bendrijos turtas nesumažėjo, prišingai, ji galėjo gauti ir papildomo naudos, o mokestinė prievolė bendrijai, kurios atsakovo veiksmais ir buvo siekta jos išvengti ir kurios bendrija neįvykdė, ir kitomis sąlygomis (parodant visas ūkines finansines operacijas, bei jas pagrindžiant teisėtais sandoriais) būtų visais atvejais kilusi. Taigi žala (nesumokėtų mokesčių pavidalu) kilo ne dėl atsakovo veiksmų, bet dėl bendrijos vykdomos ūkinės finansinės veiklos ir nemokėtų mokesčių, kurių atsakovas stengėsi išvengti. Analizuojant šias faktines aplinkybes visgi pažymėtina, kad ieškovė žalos bendrijai tiesiogiai nesieja su nesumokėtų mokesčių suma ir jos nekildina iš nesumokėtų mokesčių, juolab, kad ši nesumokėtų mokesčių suma yra pripažinta ir patvirtinta B. TŪB „EMO“ nemokumo byloje kaip Mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas.

Kadangi ieškovė neįrodė civilinei atsakomybei kilti esminių sąlygų buvimo, esant šiame procesiniame sprendime nurodytiems argumentams ir motyvams, ieškovės ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo bankrutavusios B. TŪB „EMO“ ieškinį atsakovui R. B. atmesti.

Priteisti iš bankrutavusios B. TŪB „EMO“ valstybei 7,93 Eur (septynis eurus 93 cnt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.