Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-03-07 · Civilinė byla Nr. e2-352-180/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-07
Bylos Nr.
e2-352-180/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
M. A.
Atsakovas
P. F., A. F.
Kategorijos
  • 3.6.1.1.4Lietuvos Respublikos teismams neteismingos bylos
Civilinė byla Nr. e2-352-180/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00097-2016-0Procesinio sprendimo kategorija: 3.6.1.1.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. A. (M. A.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovo ieškinys atsakovams P. F. (P. F.) ir A. F. dėl skolos priteisimo (civilinės bylos Nr. e2-4251-560/2016), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų P. F. ir A. F. 258 099,07 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas P. F. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tiek jis, tiek ieškovas yra ne Lietuvos Respublikos, o Rusijos Federacijos gyventojai, ir byloje pareikštas reikalavimas yra niekaip nesusijęs su Lietuvos Respublika, todėl ši byla negali būti nagrinėjama Lietuvos teismuose. Atsakovas teigė, kad ši byla neabejotinai turi tarptautinį elementą, o teismas privalo ex officio patikrinti bylos teismingumą. Nagrinėjamoje byloje turi būti taikomos Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – dvišalė sutartis) nuostatos. Šios sutarties 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp šalių, iš kurių nei ieškovas, nei atsakovai neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, todėl ši byla niekaip netenkina dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalies kriterijų, kad galėtų būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą; išaiškino ieškovui, kad jis turi teisę su ieškiniu kreiptis į atitinkamą teismą Rusijos Federacijoje.Nors ieškovas ieškinyje atsakovų gyvenamąją vietą nurodė (duomenys neskelbtini), tačiau iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai nurodytu adresu Lietuvoje negyvena, jų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijoje. Šios aplinkybės neginčija ir pats ieškovas, į bylą pateikęs 2016 m. gegužės 19 d. išrašą iš Rusijos Federacijos nekilnojamojo turto registro, kuriame buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke nurodyta atsakovė A. F., o atsakovui P. F. yra išduotas leidimas laikinai gyventi šiame bute. Teismas sutiko su atsakovu, kad ši byla turi tarptautinį elementą, kadangi tiek ieškovo, tiek atsakovų gyvenamosios vietos yra Maskvoje, Rusijos Federacijoje.CPK 782 straipsnis nustato, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį asmens gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kur fizinis asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys turi gyvenamąsias vietas Maskvoje. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas, vienintelis su Lietuva susijęs faktas, kuriuo ieškovas remiasi reikšdamas atsakovams ieškinį Lietuvos teisme, yra tai, kad pastarieji nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau ieškinio reikalavimas su minėtu butu yra visiškai nesusijęs. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, kad ir pati byla nėra susijusi su Lietuvos Respublika. Ieškovo pateiktas paskolos raštelis yra surašytas rusų kalba, jame nurodyti asmenys – paskolos davėjas ir jos gavėjas – gyvena Maskvoje, Rusijos Federacijoje, dėl kokio nors pareigų vykdymo Lietuvoje, ar pareigų, susijusių su Lietuvoje esančiu turtu, nėra susitarta, nurodoma paskolos suma yra išreikšta JAV doleriais. Teismas konstatavo, kad atsakovams neturint gyvenamosios vietos Lietuvoje arba šalims nesudarius susitarimo dėl ginčo sprendimo Lietuvos teismuose, Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šio ginčo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Ieškovas M. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, atitinkamai nuo 2006 m. balandžio 3 d. ir 2010 m. gegužės 11 d. deklaravę savo gyvenamąsias vietas Lietuvos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovai nėra deklaravę išvykimo iš Lietuvos Respublikos, todėl laikytina, kad jų nuolatinė gyvenamoji vieta ir pagrindinė interesų vieta yra Lietuvos Respublika. Šią išvadą papildomai patvirtina paties atsakovo P. F. pateikti duomenys, kuriais įrodinėjama, kad tik nuo 2015 m. sausio 20 d. ir tik laikinai jam yra išduotas leidimas gyventi Rusijos Federacijoje. Nurodyto laikino leidimo turėjimas pats savaime neįrodo, kad atsakovas faktiškai gyvena Rusijos Federacijoje. Dėl atsakovės A. F. byloje nėra jokių duomenų, kad ji gyvena, turėjo ar turi leidimą gyventi Rusijos Federacijoje. Atsakovai turi nekilnojamojo turto Lietuvoje – yra buto, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovų faktinė gyvenamoji ir interesų vieta yra būtent Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas turi kokio nors nekilnojamojo turto kitur, nei Lietuvoje. Ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, pagal nacionalinę teisę gali būti pareiškiamas pagal atsakovo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 30 str. 1, 2 d.). Šios nuostatos tik patvirtina, kad pagal dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalį teismas turėjo nustatyti, kad byla teisminga Lietuvos teismams. Ieškovo žiniomis, paskutinė atsakovų gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), todėl ieškinys buvo pagrįstai pareikštas Vilniaus apygardos teismui.CK 2.17 straipsnio 3 dalis nustato pozityvią pareigą asmeniui informuoti kitą sandorio šalį apie pasikeitusią gyvenamąją vietą. Visos neigiamos pasekmės dėl informavimo pareigos pažeidimo turi tekti ne sąžiningam ieškovui, bet savo pareigų nevykdžiusiems atsakovams.Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014 yra išaiškinęs, kad bylose su tarptautiniu elementu, nustatant teismingumą pagal dvišalę sutartį, ieškovas turi teisę kreiptis į teismą būtent pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą, jei pastarasis nėra įvykdęs CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos.Lietuvos Respublika yra pagrindinė atsakovų gyvenamoji ir interesų vieta ir todėl, kad atsakovai naudojasi ne viena banko sąskaita ir banko kortele Lietuvoje ir jose laiko dideles pinigų sumas, vykdo atsiskaitymus, apmoka žyminį mokestį. Be to, atsakovas yra Lietuvoje registruotos ir veikiančios UAB „Vladiza“ vienintelis savininkas ir vadovas. Byloje pateikti Turto arešto aktų registro duomenys patvirtina, kad atsakovų atžvilgiu yra vykdomi išieškojimai Lietuvos teismų sprendimų pagrindu. Be to, ieškinys atsakovui buvo įteiktas Lietuvoje. Atsakovas paskyrė savo atstovus byloje, todėl nėra jokio pagrindo prielaidoms, kad yra kliūčių nagrinėti šį ginčą Lietuvos teisme.Skundžiamoje nutartyje buvo pateikti tik atsakovo argumentai, tačiau visiškai nepasisakyta dėl ieškovo pateiktų argumentų ir įrodymų vertinimo apie atsakovų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.Atsakovo atstovų pateiktas leidimo P. F. laikinai gyventi Rusijos Federacijoje vertimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje, nes nebuvo pateikta nurodyto leidimo kopija rusų kalba, t. y. neaišku, kokį dokumentą pateikė ir ar teisingai jį išvertė atsakovo atstovai.Atsakovams deklaruojant, kad jie abu gyvena Maskvoje, atsakovas turėjo nedelsiant informuoti savo sutuoktinę apie vykstantį procesą ir imtis priemonių įteikti jai ieškinį, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi kokių nors veiksmų šiam procesiniam veiksmui atlikti. P. F. elgesys procese akivaizdžiai neatitinka proceso principų, šalių pareigos bendradarbiauti su teismu. Be to, aplinkybė, kad būtent A. F. 2016 m. balandžio 12 d. apmokėjo už P. F. atskirąjį skundą, neabejotinai patvirtina, kad ji yra de faco informuota apie šį teisminį procesą.Skundžiama nutartis prieštarauja konstitucinei teisei į teisminę gynybą. Nors ieškovas galėtų bandyti savo teises ginti Rusijos Federacijoje, šiuo atveju atsakovai galėtų pagrįstai įrodinėti, kad jie faktiškai gyvena Lietuvos Respublikoje, yra šios šalies piliečiai etc. Tokiu būdu ieškinys Rusijos Federacijos teismuose būtų paliktas nenagrinėtas.Byloje paaiškėjus aplinkybei, kai atsakovei ieškinys nebuvo įteiktas, teismas byloje turėjo spręsti ne ieškinio palikimo nenagrinėtu klausimą, bet ieškinio įteikimo atsakovei klausimą kitomis procesinėmis priemonės, t. y. paskiriant atsakovą P. F. jos atstovu procesiniams dokumentams gauti (CPK 120 str. 1 d.).

Atsakovas P. F. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nei pilietybės, nei nekilnojamojo turto, nei banko sąskaitų, nei veiklos nevykdančios įmonės akcijų turėjimas nepagrindžia asmens nuolatinės gyvenamosios vietos vienoje ar kitoje valstybėje. Nuolatinės ar didžiosios laiko dalies gyvenimo vietoje kriterijus kasacinio teismo praktikoje taikomas net ir tais atvejais, kai asmuo neišregistruoja gyvenamosios vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Ieškovui pačiam teigiant ir pripažįstant, kad atsakovai gyvena Maskvoje, jų gyvenamoji vieta pagrįstai nustatyta esanti Rusijos Federacijoje. Byloje nėra nei vieno priešingo įrodymo, kad atsakovai faktiškai gyventų Lietuvoje, ar kad jie turėtų apskirtai kokių nors interesų Lietuvoje, išskyrus faktą, kad vienas iš jiems priklausančių nekilnojamojo turto objektų yra Vilniuje, tačiau šis objektas nėra niekaip susijęs su šiuo ginču.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimas už akių (civilinė byla Nr. 2-37106-819/2015) dėl skolos už buto, esančio (duomenys neskelbtini), administravimo paslaugas, kuris buvo priimtas atsakovams net nežinant apie tokią bylą, procesinius dokumentus jiems įteikus viešo paskelbimo būdu, patvirtina, kad atsakovai neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje. Jei būtų priešingai, akivaizdu, kad atsakovai priimtų procesinius teisminius dokumentus ir būtų apmokėję įsiskolinimus be kreditoriaus kreipimosi į teismą. Apie nagrinėjamą bylą atsakovas sužinojo būdamas Rusijos Federacijoje. Naudojantis elektronine bankininkyste buvo nustatyta, kad atsakovo banko sąskaitos Lietuvos bankuose yra areštuotos. Banko darbuotoja telefonu informavo apie Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje. Ieškovas negali ne tik pateikti nei vieno įrodymo apie tariamą atsakovų gyvenimą Lietuvoje, bet ir negali nurodyti, kokiu konkrečiu adresu atsakovai turi būti laikomi gyvenantys Lietuvoje. Ieškovas nurodo net du adresus, tačiau nei vienu iš jų atsakovai negyvena. Nei vienas iš atsakovų nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), šiuo adresu jokie dokumentai atsakovams nėra įteikiami, o butas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovams net nepriklauso. Šiuo adresu atsakovai realiai niekada negyveno, jame tik šio turto savininkų sutikimu buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą tam, kad galėtų gauti ir prasitęsti leidimus gyventi Rusijos Federacijoje.Skundžiama nutartis yra visiškai suderinta su Lietuvos teismų praktikoje suformuota pozicija, kad kai ieškinys yra pareiškiamas asmeniui, kurio buveinė yra Rusijos Federacijoje, tokia byla turi būti nagrinėjama Rusijos Federacijos teismuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-664/2011, išaiškino, kad pagal dvišalės sutarties 21 straipsnį, ieškinys turi būti reiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, nors nurodytoje byloje ieškovas buvo Lietuvos subjektas. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovas, tiek atsakovai yra Rusijos Federacijos gyventojai.Ne tik bylos šalys, bet ir visi įrodymai, kurie galėtų būti reikšmingi šiais bylai, yra Rusijos Federacijoje. Be to, byloje yra pateikti įrodymai, kad atsakovams priklauso ne tik butas Vilniuje, bet ir butas Maskvoje, todėl teigti, kad vien dėl vieno buto turėjimo atsakovų interesai kaip nors labiau yra susiję su Lietuva, nėra jokio pagrindo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo prašoma priteisti tariama skola yra atsiradusi Lietuvoje, ar kaip nors susijusi su šia šalimi. Ieškinio sąsajų su Lietuva nebuvimą patvirtina ir tai, kad prašoma priteisti tariamos paskolos suma buvo suteikta JAV doleriais, kuri nėra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvoje.CPK 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tuo atveju, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, teismų jurisdikcijos klausimo nereglamentuoja kitaip (CPK 780 str.). Skundžiama nutartimi nebuvo sprendžiamas procesinių dokumentų atsakovei įteikimo klausimas, todėl su nurodyta aplinkybe susiję skundo argumentai nenagrinėtini. Dvišalės sutarties 50 straipsnio 1 dalies nustato, kad susitariančios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus. Įsiteisėjus skundžiamai nutarčiai, ji galės būti pripažinta Rusijos Federacijos teritorijoje ir nagrinėjamoje byloje dalyvaujantiems asmenims, ir analogišką ieškinį nagrinėjančiam Rusijos Federacijos teismui turės įstatymo galią.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo M. A. ieškinys atsakovams P. F. ir A. F. dėl skolos priteisimo paliktas nenagrinėtas, kaip neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 str.).Nagrinėjamu atveju, priėmęs ieškovo ieškinį, teismas šį procesinį dokumentą, pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo bei 2016 m. kovo 30 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams išsiuntė ieškinyje nurodytu adresu, (duomenys neskelbtini), tačiau procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, nurodant, kad jų neįteikimo priežastis – netikslus adresas. Nepaisant to, atsakovas P. F. pateikė teismui atskirąjį skundą dėl teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties, o vėliau ir atsiliepimą į ieškinį, kuriame, be kita ko, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą. Motyvuodamas aplinkybėmis, kad ginčas nėra susijęs su Lietuvos Respublika, kad jo ir sutuoktinės gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, atsakovas teigė, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šio ginčo. Teismas sutiko su tokia atsakovo pozicija ir, remdamasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą, minėtu CPK 782 straipsniu, ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtu.Spręsdamas dėl atsakovų gyvenamosios vietos teismas rėmėsi CK 2.16 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Ginčo atveju teismas sprendė, kad atsakovų gyvenamoji vieta, kurioje jie nuolat ir daugiausiai gyvena, yra Rusijos Federacija. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovu, kad tokia teismo išvada stokoja pagrįstumo. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas P. F. aplinkybę, kad jo ir sutuoktinės gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, įrodinėjo: Valstybinės registracijos, kadastro ir kartografijos federalinės tarnybos Maskvos valdybos išrašu, kad atsakovė A. F. nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini); 2016 m. balandžio 5 d. lėktuvo bilietu skrydžiui iš Maskvos į Vilnių; atsakovui P. F. suteiktu leidimu laikinai gyventi Rusijos Federacijoje; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-37106-819/2015, kurioje atsakovams procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti duomenys nėra pakankami skundžiamai teismo išvadai pagrįsti. Pirma, tai, kad atsakovė A. F. nuosavybės teise valdo butą Maskvoje, nepatvirtina atsakovų gyvenimo Rusijos Federacijos sostinėje, nes bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jie valdo ir butą Vilniuje. Be to, ieškovas į bylą pateikė VĮ Registrų centro Gyventojų registro išrašą, iš kurio matyti, kad paskutinė atsakovų gyvenamoji vieta yra deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). Nors atsiliepime į skundą atsakovas teigia, kad jis su žmona savo gyvenamąją vietą paminėtu adresu buvo nurodę formaliai, siekdami gauti leidimą gyventi Rusijos Federacijoje, atsakovas nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Deklaruodamas, kad su sutuoktine gyvena Rusijos Federacijoje, atsakovas nei VĮ Registrų centrui, nei teismui nėra pateikęs jokių duomenų apie pasikeitusią jų gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai asmens gyvenamoji vieta yra nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 str. 2 d.). Antra, sutiktina su ieškovu, kad laikinas leidimas gyventi Rusijos Federacijoje pats savaime neįrodo atsakovų faktinio gyvenimo Rusijos Federacijoje. Tuo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų apie deklaruojamą atsakovės A. F. gyvenimą nurodytoje užsienio šalyje, t. y. ar ji turi leidimą gyventi Rusijos Federacijoje. Kadangi iš bylos duomenų matyti, kad abu atsakovai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, atsakovė turėtų disponuoti atitinkamu dokumentu, suteikiančiu teisę jai gyventi Rusijos Federacijoje, tačiau įrodymų, galinčių patvirtinti nurodytą aplinkybę, byloje nepateikta (CPK 178 str.). Nors byloje nėra duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, kad atsakovei yra žinoma apie šį ginčą, tokią išvadą leidžia daryti aplinkybė, kad pastaroji sumokėjo žyminį mokestį už atsakovo pateiktą atskirąjį skundą dėl teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties. Trečia, menkos įrodomosios vertės laikytini atsakovo į bylą pateiktas lėktuvo bilietas, patvirtinantis, kad 2016 m. balandžio 5 d. pastarasis skrido iš Maskvos į Vilnių, bei Vilniaus miesto aplinkybės teismo civilinės bylos Nr. 2-37106-819/2015 duomenys, kad procesiniai dokumentai nurodytoje byloje atsakovams buvo įteikti viešojo paskelbimo būdu. Vienkartinė atsakovo kelionė, ir tai, kad ir kitoje civilinėje byloje atsakovams nebuvo įteikti procesiniai dokumentai, pastariesiems siųsti teismui žinomais adresais Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovų gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje. Atsakovo akcentuojama aplinkybė dėl procesinių dokumentų nurodytoje civilinėje byloje įteikimo viešo paskelbimo būdu, įvertinus tai, kad byla inicijuota dėl to, kad atsakovai, valdydami nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), neapmokėjo šiam butui suteiktų administravimo paslaugų, gali būti vertinama ir kaip pastarųjų siekis išvengti jiems, kaip nurodyto turto savininkams, nustatytų pareigų vykdymo (CPK 185 str.). Atsakovų gyvenimo Rusijos Federacijoje neįrodo ir tai, kad skolos lapelis, kuriuo ieškovas šioje byloje grindžia reikalavimus atsakovams, buvo surašytas rusų kalba, kad skolos lapelyje nurodyta, jog skola suteikiama JAV doleriais (CPK 185 str.).Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad atsakovai nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra vienintelė, kurios pagrindu ieškovas Pavelo ir A. F. gyvenamąją vietą sieja su Lietuva. Paminėta, kad atsakovai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvoje yra deklaravę paskutinę savo gyvenamąją vietą, be to, Lietuvoje turi bankų sąskaitų, jomis aktyviai naudojasi (atsakovė A. F. 2016 m. balandžio 12 d. iš Danske Bank A/S Lietuvos filiale turimos banko sąskaitos sumokėjo žyminį mokestį už atsakovo P. F. atskirąjį skundą dėl teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties; iš nurodytos sąskaitos matyti, kad atsakovė bankui yra nurodžiusi, kad gyvena adresu(duomenys neskelbtini)); atsakovas Lietuvoje turi verslą, yra Lietuvoje įregistruotos bendrovės „Vladiza“ vienintelis akcininkas ir vadovas. Pirmosios instancijos teismas nurodytų faktinių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė, skundžiamą procesinį sprendimą iš esmės pagrindė tuo, kad atsakovai turi gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje, nors atsakovo pateikti į bylą duomenys tokios vienareikšmės išvados nepagrindžia. Teismas nesiaiškino visų kitų reikšmingų aplinkybių, nusprendžiant dėl atsakovų realios gyvenamosios vietos ir tuo pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo CPK nuostatas (CPK 177, 178, 185 str). Nagrinėjamu atveju nepaneigta, kad atsakovai turi ne vieną gyvenamąją vietą. Jeigu asmuo gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK 2.16 str. 2 d.). Remiantis CK 2.12 straipsnio 2 dalimi fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Teismas šių aplinkybių neišaiškino.Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).Priimdamas skundžiamą nutartį teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo į bylą pateiktų įrodymų, nesprendė atsakovų gyvenamosios vietos klausimo CK 2.12, 2.16 straipsnių ir jų aiškinimo kasacinio teismo praktikoje prasme, t. y. nenustatinėjo aplinkybių, kurios visapusiškai atskleistų atsakovų santykį su atitinkama valstybe, kurią pastarieji laiko jų asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru, ir kartu leistų teisingai išspręsti klausimą dėl šios bylos teismingumo. Skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas dėl bylos jurisdikcijos perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas primena šalims jų įrodinėjo pareigą (CPK 12, 13, 42, 176-178 str.).Kiti skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra reikšmingi, sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės, todėl šioje proceso stadijoje dėl ieškovo prašymo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas nesprendžiama.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti.

Klausimą dėl bylos jurisdikcijos pagal ieškovo M. A. (M. A.) ieškinį atsakovams P. F. (P. F.) ir A. F. dėl skolos priteisimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėja Nijolė Piškinaitė