Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens Į. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-425-1051/2017, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Teismas padarė išvadą, kad trečiasis asmuo iš esmės atkartojo ieškovės teiktus argumentus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, dėl kurių pasisakyta įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Trečiasis asmuo nepateikė naujų įrodymų ir nenurodė jokių naujų aplinkybių, leidžiančių manyti, kad atsirado pagrindas stabdyti išieškojimą vykdymo procese, todėl trečiojo asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

6.2. Šioje byloje priimtas sprendimas turės tiesioginę įtaką teismo sprendimui ir jo vykdymui civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009, išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teisme, nes su minėtos bylos sprendimo įvykdymu susietas ginčas dėl materialios teisės. Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamas ginčas dėl materialios teisės daro tiesioginę įtaką išnagrinėtos bylos sprendimo vykdymui, kaip materialios teisės buvimo, taip ir subjekto (V. P. statuso byloje būti ieškovu) prasme.

6.3. Proceso įstatymas nustato išieškojimo vykdymo sustabdymą kaip savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būdą, kai bylos susijusios, nepriklausomai nuo jų išnagrinėjimo stadijos, t. y. nagrinėjamoje byloje gali būti priimtas sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdant vykdymą išnagrinėtoje byloje.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas V. P. prašo atskirąjį skundą atmesti, nurodo, kad atskirajame skunde pateikiami argumentai taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės tapatūs argumentams, kurie jau buvo išnagrinėti Šiaulių apygardos teismo. Faktas, kad kitoje byloje buvo priimtas nagrinėti kasacinis skundas, nesudaro pagrindo manyti, jog toks kasacinis skundas bus patenkintas ar remiantis vien kasacinio skundo priėmimu Lietuvos Aukščiausiajame Teisme neatsirado objektyvi priežastis taikyti laikinąsias apsaugos priemones visai kitoje civilinėje byloje. Tuo labiau, kai atskirajame skunde net nenurodoma, kokia būtent byla buvo priimta nagrinėti kasaciniame teisme, ir kaip ji yra susijusi su nagrinėjama byla. Ieškovė pareiškė tapatų ieškinį, kuris jau yra išnagrinėtas galutiniu ir įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu. Nuosprendyje nurodyti faktai nėra prejudiciniai nagrinėjamai bylai, todėl kiekvieną teiginį ieškovė turėtų įrodyti iš naujo, ieškovė nurodydama, jog reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja CK 1.80 ir 1.82 straipsniams, vėlgi nenurodė, kokiai konkrečiai imperatyviai teisės normai Reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja. Visa galimai BUAB ,,Vevira“ ir BUAB „Vevira“ kreditorių patirta žala yra priteista iš R. S.. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinys turi būti atmestas ir nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, sustabdant išieškojimą vykdomojoje byloje. UAB „Vevira“ siekia išsiieškoti ne tik priteistą sumą patenkinus civilinį ieškinį, bet ir šioje civilinėje byloje tenkinus dar vieną ieškinį, gauti dvigubą žalos atlyginimą tuo pačiu pagrindu, t. y. nepagrįstai praturtėti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas pats savaime nelemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Teismų praktikoje pasisakyta, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-17 nutartis c. b. Nr. 2-1235/2014), o ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas reikalingas būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-10 nutartis c. b. Nr. 2-2343/2013, 2014-01-09 nutartis c. b. Nr. 2-26/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-614-464/2015).

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009 solidariai iš atsakovų I. R. ir D. R. ieškovei UAB „Vevira“ priteisė 20 931,74 Lt, 2145,80 Lt dydžio palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už 23 077,54 Lt priteistą sumą nuo bylos iškėlimo (2008-03-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis iš atsakovų I. R. ir D. R. ieškovui UAB „Vevira“ priteisė 1692,33 Lt bylinėjimosi išlaidas (IV t., 162–164 b. l.). Įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, 2010 m. kovo 31 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinė kreditorė BUAB „Vevira“ perleido reikalavimo teisę naujajam kreditoriui V. P. į I. R. ir D. R. 20 931,74 Lt (6 062,25 Eur) skolą. Ieškovė BUAB „Vevira“ pareikštu ieškiniu ginčija 2010-03-31 sudarytą reikalavimo teisės perleidimo sandorį tarp UAB „Vevira“ ir V. P., kurio pagrindu jau yra prasidėjęs vykdymo procesas. Vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas antstolio A. N. patvarkymas dėl ekspertizės skyrimo.

Apeliantas atskirajame skunde prašo panaikinti teismo nutartį, klausimą išspręsti iš esmės – sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, vykdant teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-306-592/2009, iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Taigi, faktiškai apeliantas prašo sustabdyti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimo vykdymą.

CPK neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas nustato atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą gali lemti tiek galimi atsakovo veiksmai ar neveikimas, tiek objektyvios aplinkybės. Egzistuojanti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui suponuoja pareigą teismui taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantas grindžia aplinkybe, kad pagal ginčijamą sandorį yra pradėti išieškojimo veiksmai ir materialiosios teisės (teisės į išieškojimą išnagrinėtoje byloje Nr. 2-306-592/2009) nustatymas yra esminis ir tiesiogiai sieja abi bylas, BUAB „Vevira“ administratorius šioje byloje pareiškė prašymą dėl restitucijos taikymo, tad restitucijos taikymo užtikrinimui taipogi būtinas užtikrinimas, nes atsakovo turtinė padėtis leidžia teigti, kad jis neturi pakankamai turto ir piniginių lėšų prievolei įvykdyti.

Sutiktina su apelianto argumentais, kad byloje ginčijamo sandorio objektas yra turtinė teisė (reikalavimo teisė į skolininkus R.), kildinama iš įsiteisėjusio Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuri ieškinio patenkinimo atveju ir taptų restitucijos dalyku. Tačiau apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismui patenkinus ieškinį ir taikius restituciją, atsakovas V. P. neturės piniginių lėšų grąžinti ieškovei, todėl sprendimas nebus įvykdytas arba pasunkės.

Pažymėtina, kad ieškinio reikalavimų užtikrinimui Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartimi areštavo atsakovo V. P. ne tik nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, bet ir pinigines lėšas, turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas disponuoti atsakovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis, turtinėmis teisėmis. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-358-368/2016 Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis palikta nepakeista. Taigi, trečiųjų asmenų atsakovui V. P. pervedamos lėšos yra areštuotos nurodyta teismo nutartimi. Kadangi atsakovo V. P. kilnojamas ir nekilnojamas turtas, piniginės lėšos ir turtinės teisės yra areštuotos, teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismui pritaikius restituciją, pasunkės teismo sprendimo įvykdymas arba jis pasidarys neįmanomas.

Nors apeliantas teigia, kad teismui tenkinus ieškovo ieškinį ir pritaikius restituciją, V. P. neturės pakankamai turto ir piniginių lėšų prievolei įvykdyti, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šias aplinkybes, teismui nepateikė, kaip ir nepateikė įrodymų apie apelianto skolos V. P. sumokėjimą bent iš dalies. Apelianto pateiktas antstolio A. N. 2017-07-07 Patvarkymas dėl ekspertizės skyrimo patvirtina tik tai, kad apelianto žemės sklypui yra paskirta turto vertinimo ekspertizė, tačiau nepatvirtina, jog nustačius I. R. priklausančio žemės sklypo vertę, yra pradėtas priverstinis šio turto realizavimas, parduodant jį iš varžytynių. Apie paskelbtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes teismui įrodymų taip pat nepateikta.

Visiškai sutinka su Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-148-440/2017 nurodytais motyvais, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, paprastai taikoma tais atvejais, kai yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 3 dalis), arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo (CPK 725 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-24 nutartis c. b Nr. 2-480/2011). Taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma paduodant kasacinį skundą toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. Todėl įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, priimto kitoje byloje, vykdymo laikinas uždraudimas taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą, akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą. Privalomumas reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Išieškojimas vykdant teismo spendimą gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis.

Nagrinėjamu atveju būtinybės taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemonės nenustatyta. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Šių išaiškinimų kontekste konstatuotina, kad apeliantas nepagrindė prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo.

Atskirasis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas klaidingai nurodė, jog dėl panašių argumentų yra pasisakęs Šiaulių apygardos teismas, nes apeliantas iki šiol neteikė prašymo dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo, prašymą dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo teikė ieškovė, tačiau jos nurodomi argumentai buvo kiti.

Apelianto teigimu, byla, kuria rėmėsi Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimta nagrinėti Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, ir tai reiškia, kad ginčas neišnagrinėtas ir nėra pagrindo remtis apeliacinio teismo nutartimis.

Pažymėtina, kad apeliantas nenurodo, kokia byla, dėl kurio teismo ir kokios nutarties buvo priimta nagrinėti kasaciniame teisme, o taip pat nenurodo, kaip kasaciniame teisme priimta nagrinėti byla yra susijusi su nagrinėjama byla. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškovė BUAB „Vevira“ pateikė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 21 d. teismo sprendimo, kuriuo panaikintas Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – ieškovės BUAB „Vevira“ ieškinys atmestas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo priimtas nagrinėti kasacinis skundas, nesudaro pagrindo teigti, kad kasacinis skundas bus patenkintas, o taip pat kad kasacinio skundo priėmimas yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Kasacinio skundo priėmimas šiuo atveju neturi įtakos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 straipsnio 1 dalis). Taigi, nustačius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, kasacinis teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita apelianto nurodoma nauja aplinkybė – šios civilinės bylos sustabdymas – apeliacinės instancijos vertinimu taip pat nėra pagrindas stabdyti išieškojimą kitoje civilinėje byloje pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimą.

Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas trečiojo asmens prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, procesinės teisės normų nepažeidė, taikė jas tinkamai ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.