Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-446-460/2012

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Rimvidos Zubernienės, kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. N2-2145-122/2011 pagal ieškovės J. Z. patikslintą ieškinį atsakovui A. Z., trečiajam asmeniui A. Z., institucijai, teikiančiai išvadą byloje Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui pakeitimo ir atsakovo A. Z. priešieškinį ieškovei J. Z., trečiajam asmeniui A. Z., institucijai, teikiančiai išvadą byloje Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo jam priteisimo bei atsakovo (apelianto) A. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė yra įsitikinusi, jog tokius klausimus šalys galėjos išsispręsti gražiuoju. Savaip tėvas sprendžia jam rūpimus klausimus, o kitaip vaiko motina. Džiugu, kad vaikų motina telkiasi specialistus, t. y. lankosi pas psichologę. Gaila, kad nepilnamečių tėvai, spręsdami savo ginčus, įtraukia ir vaikus, kurie naudojasi situacija –gudrauja, išsisukinėja ar kalba tėvams tai, ką pastarieji nori iš jų išgirsti. Šiuo atveju nepastebėjo, kad berniukas kažką kalbėtų apie tėvus blogai, tik paaiškino, kad pas tėvą jam geriau. Suprantama, kad reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo suvokimą susidariusiai situacijai ir mokėjimą reikšti mintis. Būna atvejų, kai vaiko mamos prieštarauja jų interesams, bet šiuo atveju to neįžvelgė. Anaiptol, mama siekia tinkamai pasirūpinti abiem vaikais. Sprendimai yra negalutiniai, gyvenime gali situacija pasikeisti. Mano, kad mamai reikia ieškoti sąlyčio taškų su sūnumi, kalbėtis, bendrauti, kreiptis į specialistus pagalbos ir daugiau bendradarbiauti su tėčiu. Jei atsiranda kokia nors problema tarp vieno iš tėvų, abu tėvai turi bendradarbiauti ir spręsti, kad vaikas nesijaustų blogas ar nenorėtų kalbėtis su vienu iš tėvų. Tai ypač svarbu, kad visa šeima susitelktų. Neturi būti baimės, išsisukinėjimų ir nepagarbos motinai. Faktiškai dabar nereikėtų vaiko traumuoti, mama turėtų leisti sūnui gyventi pas tėtį. Kaip bus ateityje, priklausys nuo pačios mamos, tėvo, nuo šeimos, darbo, noro, meilės vaikui ir įdėtų pastangų. Pažymėjo, kad keturių šimtų litų parama nepilnamečiams vaikams, pagal dabartinę infliaciją, yra minimali, todėl atsakovas turi rasti galimybę padėti motinai išlaikyti vaikus. Mano, jog ieškovė iki šiol puikiai rūpinosi jais, tačiau esant tokiam dideliam įsiskolinimui bei laikinai ieškovei nedirbant, nepakanka jos finansinių galimybių nors minimaliems paauglių poreikiams patenkinti. Šalių iškreiptas požiūris į gyvenimiškas situacijas, vaikų auklėjimui gali padaryti neigiamos įtakos, todėl teismui siūlo vertinti faktinį ir dokumentinį abiejų tėvų biudžetą bei gerbūvį ir, atsižvelgiant į vaikų interesus, priimti atitinkantį vaikų interesus, procesinį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš byloje pateiktų įrodymų ir šalių paaiškinimų matyti, jog ieškovei ir atsakovui santuokoje 1997-01-16 gimė sūnus K. Z., o 2000-09-05 duktė A. Z. (t. 1, b. l. 7). Vaikų tėvai išsituokė 2005-02-02 (t. 1 b. l. 8). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004-07-15 sprendimo dalis, kuria kiekvienam šalių vaikui iš tėvo buvo priteista po 350 Lt iki jų pilnametystės, Klaipėdos apygardos teismas 2005-02-02 nutartimi sumažino išlaikymo vaikams dydį iki 280 Lt kiekvienam iki pilnametystės (civilinė byla N2-662-35/2004, t. 3, b. l. 76–89). Antstolio Giedriaus Jonausko kontora pažymi, jog vykdant 2005-02-17 išduotą vykdomąjį raštą Nr. N2-662-35/2004, skolininkas A. Z. yra iki 2010-11-01 įsiskolinęs išieškotojai J. Z. 15 681 Lt (t. 1, b. l. 12).

Dėl teismo sprendimo galios bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo)

Vienas iš teisės principų - teisinis stabilumas procese pasireiškia tuo, kad kartą tarp dalyvaujančių byloje asmenų galutinai išspręstas ginčas įgyja res judicata galią ir pakartotinai, nebegali būti nagrinėjamas. Šis, kaip, beje, ir kiti teisės principai, nėra absoliutus. Tam tikri materialiosios teisės reglamentuojami teisiniai santykiai, net ir teismui juos išsprendus sprendimu, dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali pasikeisti ir sudaryti pagrindą iš naujo juos persvarstyti. Vienas iš tokių teismo sprendimų, kuris neįgyja res judicata galios, yra priimamas bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. CK 3.169 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasikeitus aplinkybėms, vienas iš tėvų gali reikšti ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, sprendžiant dėl teismo sprendimu šalių sūnaus gyvenamosios vietos su atsakove pakeitimo, taikymo

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (straipsnio 1 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis (straipsnio 2 dalis). Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-139/2010).

Bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo) ieškovas turi įrodinėti, kad pasikeitė aplinkybės, kurios egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės, o atsakovas – kad tokios aplinkybės nepasikeitė ir nėra (kito) pagrindo pakeisti teismo sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą. Sprendžiant, ar teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus tokiose bylose, visų pirma, būtina nustatyti, ar tinkamai taikyti kriterijai, kurie yra reikšmingi tokių bylų teisingam išsprendimui (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Dėl kriterijų, kuriais remiantis teisingai išsprendžiamas materialinis teisinis reikalavimas nustatyti (pakeisti) vaiko gyvenamąją vietą

Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. 1-983 ratifikuota 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir turėtų būti taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija yra teisės šaltinis, suformuluotas lyties požiūriu neutraliais terminais ir įtvirtina geriausių vaiko interesų kriterijų kaip kertinį atskaitos tašką, sprendžiant visus su vaiku susijusius klausimus. Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje I. J. (L.) v. V. U., byla Nr. 3K-3-302/2006). Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį, 8 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 1 dalį valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje konvencijoje įtvirtintas teises, tarp jų – teisę būti išklausytam, teisę į šeimos ryšius, teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, kiekvienam vaikui, priklausančiai jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar sočiai kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. Iš Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalies suformuluotos nuostatos išplaukia, kad sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, sočiai padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. CK 3.156 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad abiejų tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Laikomasi tolerancijos lyties aspektu principo – tėvų negali nulemti teismo sprendimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu ar motina. Kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesai: atsižvelgiant į jo norą, išskyrus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Taigi teismas, spręsdamas ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti: 1) kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą; 2) kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį; vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius be kita ko nulemia vaiko prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas netinkamo vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės); 4) vaiko norus ir pažiūras. Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsniu teismas ir kitos institucijos, sprendžiant ginčus dėl vaiko, yra įpareigojamos išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo nuomonę.

Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas be kita ko turi nustatyti ir vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, senelių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybę sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuokti požiūrį į vaiką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių b skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006).

Dėl vaiko noro, kaip esminę reikšmę bylai turinčio įrodymo teisinės reikšmės

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kaip ir nacionalinis įstatymas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnis 4 dalis), nenustato vaiko amžiaus ribų dėl vaiko apklausos; sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvams gyvenant skyrium, pirmiau turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. CK 3.177 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras ir išsiaiškinti vaiko norus. Taigi vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Vaiko norus būtina vertinti atsižvelgiant į tai, ar vaiko norai atitinka jo interesus (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis). Vertindamas vaiko išsakytą norą gyventi su tėvu ar motina, teismas turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, t. y. aplinkybes, kurios nulemia tokį vaiko apsisprendimą. Tai yra svarbi sąlyga, nes būtent prisirišimo pagrindas (natūralus ar nulemtas vieno iš tėvų elgesio ar nuomonės) nulemia vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008). Taip pat vaiko norų vertinimas priklauso ir nuo motyvacijos, kurią šis pateikia, nes vaikas gali norėti likti su tuo iš tėvų, kuris, pvz., yra ne toks reiklus, tačiau tai nesuderinama su vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2005). Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Taigi, vaiko noras gyventi ne su tuo iš tėvų, su kuriuo jo gyvenamąją vietą buvo nustatęs teismas, o su kitu iš tėvų, turi būti pagrįstas pasikeitusiomis aplinkybėmis ir atitikti jo interesus.

Nagrinėjamu atveju yra sprendžiama dėl K. Z., gimusio 1997-01-16 gyvenamosios vietos pakeitimo. Šiuo atveju teisiškai reikšminga ta aplinkybė, kad vaikas, dėl kurio gyvenamosios vietos kilo ginčas tarp šalių, nebėra mažametis, o turi dalinį civilinį veiksnumą. Toks asmuo iš esmės gali pats savarankiškai sudarinėti sandorius, tik kai kurių iš jų sudarymui yra reikalingas tėvų ar rūpintojų sutikimas (CK 2.8 straipsnis). Galimybė savarankiškai dalyvauti rinkoje yra paaiškinama paauglio socialine branda. Paprastai tokio amžiaus vaikas jau yra savarankiškas, jo pasaulėžiūra, moralinės vertybės yra susiformavusios, jis geba tinkamai suvokti savo interesus, gyvenimo tikslus ir siekius, juos išreikšti. Todėl tokio vaiko noras gyventi su vienu iš tėvų yra itin svarus įrodymas. Jeigu keturiolikmetis posėdžio metu aiškiai išreiškė norą pakeisti gyvenamąją vietą ir gyventi su kitu iš tėvų bei faktiškai jau ilgą laiką gyvena su tuo tėvu, teismas, siekdamas paneigti tokį įrodymą, turi turėti kitų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog subrendusio vaiko norai aiškiai neatitinka jo paties interesų, kenkia vaiko brandai ir asmenybės vystymuisi. Tai galėtų būti psichologinių ekspertizių visapusiškos išvados, kad vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas kenkia jo asmenybės formavimuisi, labai žaloja jo psichiką, kenkia sveikatai, aplinka, kurioje nori gyventi vaikas, itin nepalanki, vaiko tėvas yra visiškai amoralus ir pan. Nesant tokių duomenų, teismas turi nustatyti paauglio gyvenamąją vietą su tuo iš tėvų, su kuriuo gyventi kartu nori paauglys. Pabrėžtina, kad šiuo atveju vien ekonominė gerovė, t. y. sąlygos, kuriose gyvena vaikas (pavyzdžiui, didesnis gyvenamasis plotas, moderniau įrengtos patalpos ir kt.) negali paneigti vaiko noro pasirinkti ne tokią prabangią gyvenamąją vietą, kadangi esminę reikšmę turi vaiko emocinis ryšys su tėvu ir tinkamų sąlygų jo vystymuisi sudarymas, kas ir nulemia dvasinį komfortą, taip būtiną asmenybės vystymuisi. Kitokia išvada reikštų ne tik tai, kad teismas nepagrįstai ignoruoja asmenybės, kurios likimo klausimą sprendžia, norus, juos nepagrįstai suvaržydamas, bet ir diskredituoja teisminę valdžią, kadangi priima baigiamąjį aktą, kurio nebus įmanoma įvykdyti. Pažymėtina, jog net ir tėvai negali priversti paauglio gyventi toje aplinkoje, kurioje jis nenori gyventi, jeigu vaiko pasirinkta kita aplinka jam yra priimtinesnė ir nekenkia vystymuisi. Byloje esantis K. Z., kuriam 2012 m. pradžioje suėjo 15 metų, 2012 m. kovo 21 d. vaikų teisių apsaugos skyriaus raštas patvirtina, jog berniukas nori gyventi tik su tėvu, t. y. su atsakovu A. Z.. Kaip minėta, vaiko, kuris yra paauglys ir geba suvokti savo sprendimų bei pasirinkimų esmę noras yra vienas iš esminių įrodymų byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos 2011 m. rugsėjo 15 d. pažyma (t. 2, b. l. 18), pateikta į bylą, patvirtina, jog K. Z. pagal paties paaiškinimą nuo 2011 m. vasario 2 d. nuolatos gyvena kartu su tėvu A. Z. dviejų kambarių bute adresu (duomenys neskelbtini). Berniuko pasiryžimas gyventi kartu su tėvu yra tvirtas, jis pas tėvą jaučiasi geriau emociškai. Gyvenimo bei buitinės sąlygos yra geros, vaikas šiuose namuose kartu su tėvu jaučiasi ženkliai geriau nei anksčiau jautėsi gyvendamas su motina. Pažymoje taip pat nurodyta, jog K. Z. mokosi (duomenys neskelbtini), jis yra pažangus, daug sportuoja. Trečiasis asmuo A. Z. patvirtino ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai taip pat pažymėjo, jog K. Z. emocinis ryšys su tėvu yra labai stiprus, nepertraukiamas nuo vaiko gimimo. Duomenų apie tai, jog A. Z. nesirūpina vaikais, elgiasi amoraliai ir pan. byloje nėra. Tai, kad atsakovas anksčiau ne visuomet pajėgė teikti išlaikymą vaikai, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis nesirūpina K. Z. ir vaikų nemyli, daro jiems žalingą poveikį. Taigi, kolegijos nuomone, bylos duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad K. Z., kurio branda akcentuota, pasirinkimas gyventi su tėvu neatitinka vaiko interesų.

Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiltą vaiko emocinį ryšį su tėvu. Be to, vaikas nepateko į jam nežinomą aplinką. Jis nuo gimimo nuolat lankydavosi pas močiutę A. Z., vėliau, tėvui atsikrausčius gyventi šiuo adresu, ir su tėvu. Byloje yra duomenys, kad tėvas itin rūpestingai rūpinosi ir rūpinasi sūnumi: leidžia vaiką į futbolo treniruotes, skatina mokytis gimnazijoje, sudaro sąlygas net ir ne itin erdvioje patalpoje turėti tik sūnui skirtą vietą, jausti nuolatinį rūpestį ir nejausti diskomforto. K. Z. nuomonė apie savo motiną nėra bloga ir ji nėra nulemta atsakovo ar su juo susijusių asmenų daromos įtakos. Tokių duomenų byloje nėra ir negali būti. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas ne tik nevertino, bet apskritai netyrė sprendime ir dėl jų nepasisakė. Teismas sprendimo aprašomojoje dalyje apskritai nenurodė K. Z. duotų parodymų posėdžio metu bei jo rašytinio paaiškinimo, šių duomenų nevertino kitais įrodymais ir dėl jų nepasisakė. Tokiu būdu, ignoruodamas paauglio norus paneigdamas jo, kaip visuomenės nario, teisėtus lūkesčius, teismas ne tik pažeidė įrodymų tyrimo vertinimo taisykles, bet ir priėmė sprendimą, pažeidžiantį vaiko, kurio gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas sprendžiamas byloje, teises.

Pažymėtina, kad teismo sprendimo motyvas, jog A. Z. pagal savo gyvenimo būdą negalėtų nuolat pakankamai pasirūpinti nepilnamečiu sūnumi ir tinkamai jį auklėti, visis nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas dirba ir siekia kuo daugiau prisidėti prie geresnių sąlygų vaikams sukūrimo. Kaip minėta, K. Z., jo močiutė A. Z. ir net pati ieškovė patvirtino, jog atsakovas labai rūpinasi savo sūnumi. Todėl minėta teismo išvada, neigiamai apibūdinanti atsakovą, kaip vedantį netinkamą gyvenimo būdą, nepagrįstai diskredituoja jį ne tik kaip vaiko tėvą, bet ir kaip vyrą.

Esant tokioms aplinkybėms, sprendimo dalis, kuria priešieškinis atmestas, panaikinta (CPK 183 straipsnis, CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 330 straipsnis, CK 3.169 straipsnis, CK 3.174 straipsnio 2 dalis).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškinys dėl išlaikymo dydžio pakeitimo

Neabejotina, jog vaikų gerovė priklauso ir nuo jiems abiejų tėvų teikiamo išlaikymo dydžio. Įstatymai nedraudžia teismui padidinti išlaikymo dydį, jeigu pasikeičia aplinkybės, reikšmingos šio klausimo teisingam išsprendimui. Tai gali būti tiek ženkliai padidėję vaiko poreikiai, tiek tėvų pagerėjusi finansinė padėtis ir pan. Išlaikymo dydžio pakeitimo klausimas turi būti sprendžiamas individualiai, įvertinus kiekvienos bylos faktines aplinkybes. Tai, kad valstybėje susidarė sudėtingesnė ekonominė situacija, dar nesudaro pagrindo didinti priteisto išlaikymo vaikui dydžio. Atvirkščiai, ekonominis sunkmetis paliečia kiekvieną asmenį, taigi, ir vaiką, didėja nedarbas, paprastai mažėja vartojimas. Ekonominis sunkmetis buvo itin sudėtingas ir atsakovui. Tačiau jis niekuomet nepaliovė rūpintis vaikais ir nors ne visuomet pavykdavo tinkamai įvykdyti teismo sprendimą dėl išlaikymo priteisimo, nuolatiniai ilgai trunkantys pasimatymai su vaikais, stiprus emocinis ryšys su sūnumi K. Z., leido atsakovui sukurti sūnui palankią dvasiniam tobulėjimui aplinką, kuri nėra pagrįsta vien tik turtine gerove.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3. straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-10-nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009)

Vadovaujantis vaiko teisių ir interesų prioriteto, proporcingumo vaiko poreikiams ir jo tėvų turtinei padėčiai principais, vaikui nustatytinas įmanomai maksimalus išlaikymo dydis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004), tik jeigu tėvo, iš kurio priteisiamas išlaikymas, turtinė padėtis labai sunki, tai galima priteisti mažesnį negu MMA išlaikymą.

Pirmosios instancijos teismas, padidindamas išlaikymą A. Z. sprendimo motyvuojamojoje dalyje tiesiog konstatavo, jog vaikai paaugo ir jų poreikiai dėl noro užsiimti papildoma veikla padidėjo. Pirma, žmogaus augimas yra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti nereikia. Antra, duomenys apie išlaikymui būtiną išlaikymo dydį turi būti pagrįsti konkrečiais įrodymais apie išlaidas, o ne vien kito tėvo vienasmeniškais skaičiavimais, kadangi yra keičiamas sprendimu nustatytas išlaikymo dydis, turi būti vadovaujamasi įrodymais apie būtinybę keisti tai, ką yra nustatęs teismas. Trečia, teismo priteistas išlaikymo vaikui dydis didėja, atsižvelgiant į Vyriausybės nustatytą vartojimo kainų indeksą ir tai nuolat užtikrina didesnio dydžio išlaikymo teikimą. Ketvirta, šiuo konkrečiu atveju atsakovui nepagrįstai pablogintų jo turtinę padėtį.

Esant nurodytoms aplinkybėms ir vertinant tai, kad K. Z. yra vyresnis ir jo poreikiai yra ženkliai didesni, tenkintinas atsakovo prašymas priteisti iš ieškovės J. Z. 400 Lt išlaikymą K. Z., lėšas indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, paskiriant nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoju uzufrukto teise atsakovą A. Z.. Tuo pačiu ieškovės prašymas atmestinas.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – priešieškinio dalį dėl gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintinas, iš atsakovės priteistinas atsakovui atidėtas žyminio mokesčio sumokėjimas į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį atmesti.

Priešieškinio dalį dėl gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo tenkinti. Nustatyti, kad K. Z., gimusio 1997-01-16, gyvenamoji vieta yra su tėvu A. Z.. Priteisti iš ieškovės J. Z. 400 Lt išlaikymą K. Z., lėšas indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, paskiriant nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoju uzufrukto teise atsakovą A. Z..

Atidėtą 164 Lt žyminį mokestį priteisti iš ieškovės J. Z. į valstybės biudžetą.