- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-23
- Bylos Nr.
- eP-119-662/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03639-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, FNTT) direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 dalį dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d. (toliau – ir skundžiamas įsakymas), grąžinti ją į vidaus tarnybą į FNTT Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas, iš FNTT priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėja R. K. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti pareiškėjos skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą. Pakeitė FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punktą ir nustatė, kad vidaus tarnybos majorė R. K. atleista iš vidaus tarnybos 2014 m. birželio 23 d. Bylą dėl R. K. piniginių reikalavimų, susijusių su atleidimu iš FNTT priteisimo, perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, jog šioje byloje ginčijamu įsakymu pareiškėja iš tarnybos atleista, remiantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Pareiškėjos atleidimo metu, 2014 m. birželio 23 d., buvo įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014, kuriuo buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl pareiškėjos nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, remdamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu.
Nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi minėtoje baudžiamoje byloje pareiškėjos bylą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nutraukė, nustatęs, jog pareiškėja nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, o dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, teismas pareiškėją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu ir, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nutartimi konstatuota, kad formaliai pareiškėjos veikoje yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimo požymiai ir jie patvirtina, kad ji veikė tiesiogine tyčia, tačiau veika pripažintina mažareikšme ir nėra tokia pavojinga, kad būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.
Tokiu būdu pareiškėja, nors ir buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau yra teismo pripažinta kalta padariusi tyčinį nusikaltimą, todėl ji negali eiti pareigų vidaus tarnyboje. Tokia išvada grindžiama Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį asmuo negali būti priimtas į vidaus tarnybą nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo už tyčinį nusikaltimą. Tai reiškia, kad asmuo negali tarnauti vidaus tarnyboje, jei yra teismo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, ir tam nuteisimo faktas nėra privaloma sąlyga, ribojanti priėmimą į vidaus tarnybą. Sisteminiu būdu aiškinant šias normas, padaryta išvada, kad asmuo turi būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nepriklausomai nuo nuteisimo fakto buvimo baudžiamosios teisės prasme ir pakanka fakto, kad asmuo būtų teismo pripažintas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu iš vidaus tarnybos atleista teisėtai, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi pripažino ją padariusia tyčinę nusikalstamą veiką.
Statuto 56 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 įsiteisėjo 2014 m. gegužės 23 d., todėl pareiškėja turėjo būti atleista iš vidaus tarnybos kitą dieną po šio nuosprendžio įsiteisėjimo.
Atsakovas, 2014 m. birželio 23 d. įsakymu atleisdamas pareiškėją iš tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., pažeidė Statuto 56 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kadangi įsakymą dėl atleidimo priėmė 2014 m. birželio 23 d. ir perkėlė atleidimo datą į 2014 m. gegužės 23 d. Šis pažeidimas turi būti ištaisytas ir atleidimo data, nurodyta FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punkte, turi būti perkelta į 2014 m. birželio 23 d.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į vidaus tarnybą. Tokiu būdu po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo ir pareiškėja turėjo būti grąžinta į tarnybą. Pagal Statuto 59 straipsnio 2 dalį, teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Jei tokios pareigos panaikintos, pareigūnas grąžinamas į lygiavertes pareigas. Jeigu tokių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas įformino įsakymu pareiškėjos grąžinimą į tarnybą. Pareiškėja nurodo, kad tokiu atveju atsakovas negalėjo jos atleisti iš tarnybos, nes po teismo sprendimo ji nebuvo grąžinta į tarnybą. Šis argumentas nėra pagrįstas. Kaip minėta, atsakovas, remdamasis Statuto 59 straipsnio 2 dalimi, privalėjo teismui grąžinus pareiškėją į tarnybą tai įforminti įsakymu, tačiau tokio įsakymo nepriėmimas negali paneigti teismo sprendimo ir pareiškėjos teisės užimti ankstesnes arba lygiavertes pareigas, nes teismo sprendimu faktiškai yra atkurti tarnybiniai santykiai, buvę iki neteisėto atleidimo. Todėl, esant tokiai situacijai, atsakovas, atsiradus kitam atleidimo iš tarnybos pagrindui, galėjo atleisti pareiškėją iš tarnybos. Atsakovo neveikimas, pasireiškęs įsakymo dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą nepriėmimu, vertintinas kaip pareiškėjos teisės pažeidimas, kuriai apginti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimu yra priteistas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d., todėl konstatuojama, kad pareiškėjos teisė yra apginta (Statuto 59 str. 1 d.). Priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2014 m. birželio 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos nėra pagrindo, kadangi nuo šios datos pareiškėjos atleidimas iš vidaus tarnybos yra teisėtas ir pareiškėjai darbo užmokestis nepriklauso.
Šalies argumentai
Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ją atleidus iš tarnybos 2014 m. birželio 23 d. su ja nebuvo visiškai atsiskaityta, t. y. nebuvo priteista kompensacija už atostogas. Šio reikalavimo pareiškėja pirmosios instancijos teismui nereiškė ir teismas jo nenagrinėjo. Byla dėl piniginių reikalavimų, kylančių dėl atleidimo iš tarnybos, perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Sprendžiant pareikštus piniginius reikalavimus, būtina patikrinti, kokios sumos pareiškėjai išmokėtos, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą, siekiant išvengti atlyginimo priteisimo už tuos pačius laikotarpius.
II.
Pareiškėja R. K. 2015 m. rugpjūčio 17 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto pagrindu.
Dėl bylos atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 bei konstatuodamas, jog pareiškėja padarė tyčinę nusikalstamą veiką, akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas – Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėja neatliko jokių veikų, dėl kurių jai būtų taikytos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso teisės priemonės bei priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartyje pripažindamas, jog R. K. veika yra nepavojinga, kartu pripažino, jog jos atžvilgiu negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, asmenį galima įvardinti nusikaltėliu arba padariusiu nusikalstamą veiką egzistuojant dviem aplinkybėms: (1) asmens kaltumas įstatymo nustatyta tvarka įrodytas; (2) kalto asmens atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjamu atveju R. K. atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, todėl ji negali būti laikoma kalta padariusi tyčinį nusikaltimą. Taip pat, pareiškėjos nuomone, nėra pagrindo tvirtinti, jog jos kaltumas padarius nusikalstamą veiką įrodytas, kadangi, kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė 2015 m. sausio 27 d. nutartyje, R. K. veika nėra pavojinga, nusikalstamos veikos požymiai egzistuoja tik formaliai, todėl nėra pagrindo jos traukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pažymi, kad Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo sritis neapsiriboja atvejais, kai asmuo turi kaltinamojo baudžiamajame procese statusą, ši nuostata gali apimti ir teismo procesus, vykstančius po to, kai baudžiamasis procesas prieš asmenį buvo nutrauktas arba asmuo išteisintas (pvz., 2012 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Diacenco v. Romania, Nr. 124/04). Taigi pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama ir tais atvejais, kai asmuo įvardijamas padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu jo atžvilgiu baudžiamoji byla yra nutraukiama. Šiuo atveju pareiškėjos atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta, todėl ji negali būti įvardijama nusikaltėle ar padariusia nusikalstamą veiką.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Apie šių nuostatų taikymą yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (pvz., nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, Nr. 2K-7-81/2013, Nr. 2K-285-222/2015). Be visa to, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas nenumato galimybės atleisti tarnautoją tuomet, kai jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Pareiškėjos įsitikinimu, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata turėtų būti taikoma atsižvelgiant į lingvistinį šios nuostatos aiškinimą, nes priešingu atveju yra pažeidžiamos nekaltumo prezumpcijos nuostatos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartyje nurodydamas tai, kad pareiškėjos atžvilgiu yra netaikytinos baudžiamojo poveikio priemonės, kartu nurodė, jog egzistuoja kitos atsakomybės formos. Taigi kasacinės instancijos teismas aiškiai leido suprasti, jog R. K. baudžiamoji atsakomybė yra netaikytina, tačiau galėtų būti svarstomos kitos atsakomybės formos. Akcentuoja, kad administraciniai teismai yra jau pripažinę, jog R. K., pasirašydama atsakymą Kelių policijos valdybai į 2011 m. rugsėjo 9 d. paklausimą, nepadarė tarnybinio nusižengimo.
Dėl bylos atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nurodo, jog pareiškėja kelia vieningai teismų praktikai aktualų teisinį klausimą – ar asmuo gali būti pripažįstamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ir dėl to atleidžiamas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kai yra pripažinta, jog šio asmens padaryta veika nėra pavojinga (mažareikšmė), nesukelianti baudžiamosios teisės priemonių taikymo. Taip pat pareiškėja kelia ir kitus praktikai aktualius klausimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 pateiktu vertinimu, valstybės tarnautojas gali susilaukti baudžiamosios teisės priemonių ir pasekmių (atleidimo iš vidaus tarnybos) net ir tuo atveju, jei yra pripažinta, kad tarnautojo veiksmai dėl jų mažareikšmiškumo negali būti kriminalizuojami.
Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 iš esmės R. K. taikyta tarnybinė atsakomybė, neatlikus FNTT jokio tarnybinio nusižengimo tyrimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad negalima tokia situacija, kai asmeniui, galimai padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė (žr. 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013). Taigi net ir pripažinus, jog pareiškėja galėjo padaryti tarnybinį nusižengimą, jai negalėjo būti taikoma sankcija atleidimas iš tarnybos, kadangi yra suėję Statuto 26 straipsnio 9 dalyje numatyti tarnybinės nuobaudos taikymo senaties terminai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. eA-1392-261/2015, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2015 m. gegužės 18 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2015 m. rugpjūčio 17 d., taigi pareiškėja įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino nepraleido.
Pareiškėja savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011).
Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 konstatuodamas, kad pareiškėja padarė tyčinę nusikalstamą veiką, akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas – Konstitucijos 31 straipsnį ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Kaip matyti, Konstitucijos 31 straipsnyje, be kita ko, yra įtvirtinta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje yra nurodoma, jog kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi baudžiamoje byloje pareiškėjos bylą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nutraukė, nustatęs, jog pareiškėja nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, o dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, teismas pareiškėją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu ir, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nutartimi konstatuota, kad formaliai pareiškėjos veikoje yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimo požymiai ir jie patvirtina, kad ji veikė tiesiogine tyčia, tačiau veika pripažintina mažareikšme ir nėra tokia pavojinga, kad būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, jog pareiškėja, nors ir buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau yra teismo pripažinta kalta padariusi tyčinį nusikaltimą, todėl ji negali eiti pareigų vidaus tarnyboje.
Kaip matyti iš bylos duomenų, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje Konstitucijos 31 straipsnio ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų netaikė ir jų neaiškino, o pareiškėja, teigdama, jog teismas pažeidė minėtas materialinės teisės normas, nepateikė argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą.
Pareiškėja teigdama, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, atitinkamai Konstitucijos 31 straipsnis ir Konvencijos 6 straipsnis, bei nurodydama, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartyje pripažindamas, kad R. K. veika yra nepavojinga, kartu pripažino, jog jos atžvilgiu negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. Pareiškėjos argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties interpretavimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, jog pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties motyvai bei apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą.
Be to, pareiškėjos argumentai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 iš esmės R. K. taikyta tarnybinė atsakomybė, yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas įsakymo, kuriuo pareiškėja iš tarnybos atleista, remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o tarnybinė atsakomybė, kaip patvirtina bylos duomenys, pareiškėjai nebuvo taikyta.
Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.
Pareiškėja prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia tuo, jog ši byla yra aktuali vieningos teismų praktikos suformavimui, tačiau nepagrindžia, kad šioje byloje teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos vieningos praktikos. Argumentas, jog pareiškėja kelia teismų praktikos formavimui aktualius klausimus, nevertintinas kaip pagrįstas pagrindas proceso atnaujinimui ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją, par. 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje R. prieš Rusiją, par. 51–58).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjos R. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos R. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015 pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.