- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-24
- Bylos Nr.
- eI-9021-789/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03639-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjai R. K., atsakovės Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Olgai Kilkinovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. TE-157 R. K., ėjusi FNTT Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas, buvo atleista iš vidaus tarnybos, pripažinus, kad ji savo elgesiu pažemino pareigūno vardą. R. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) dėl sprendimo panaikinimo, kuris 2013 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 panaikino FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. TE-157 ir grąžino ją į vidaus tarnybą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 paliko nepakeistą VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu pareiškėja pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas), 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 pareiškėją pripažino kalta padarius tyčines nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas), 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas). FNTT direktorius 2014 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. TE-140 pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., kadangi įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis už jos padarytą tyčinę nusikalstamą veiką.
Šalies argumentai
Pareiškėja R. K. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į VAAT su skundu, prašydama panaikinti FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 dalį dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d. (toliau – ir skundžiamas įsakymas), grąžinti ją į vidaus tarnybą į FNTT Administravimo valdybos Teisės ir personalo skyriaus viršininkės pareigas, iš FNTT priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. VAAT 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja R. K. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti VAAT 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti jos skundą. LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir pakeitė VAAT 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą. LVAT pakeitė FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punktą ir nustatė, kad vidaus tarnybos majorė R. K. atleista iš vidaus tarnybos 2014 m. birželio 23 d. Bylą dėl R. K. piniginių reikalavimų, susijusių su atleidimu iš FNTT priteisimo, perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kitą VAAT 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje nustatė, kad šioje byloje ginčijamu įsakymu pareiškėja iš tarnybos atleista, remiantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Pareiškėjos atleidimo metu, 2014 m. birželio 23 d., buvo įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014, kuriuo buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl pareiškėjos nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. LVAT konstatavo, kad nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2015 m. sausio 27 d. nutartimi minėtoje baudžiamojoje byloje pareiškėją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau ji yra teismo pripažinta kalta padariusi tyčinį nusikaltimą, todėl, esant šioms aplinkybėms, atsakovė turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, remdamasi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. LVAT konstatavo, kad atsakovė, 2014 m. birželio 23 d. įsakymu atleisdama pareiškėją iš tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., pažeidė Statuto 56 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kadangi įsakymą dėl atleidimo priėmė 2014 m. birželio 23 d. ir perkėlė atleidimo datą į 2014 m. gegužės 23 d. Nutarė, kad šis pažeidimas turi būti ištaisytas ir atleidimo data, nurodyta FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punkte, turi būti perkelta į 2014 m. birželio 23 d. Pažymėjo, kad LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į vidaus tarnybą. Tokiu būdu po minėtos LVAT nutarties VAAT sprendimas įsiteisėjo ir pareiškėja turėjo būti grąžinta į tarnybą. LVAT konstatavo, kad atsakovė, remdamasi Statuto 59 straipsnio 2 dalimi, privalėjo, teismui grąžinus pareiškėją į tarnybą, tai įforminti įsakymu, tačiau tokio įsakymo nepriėmimas negali paneigti teismo sprendimo ir pareiškėjos teisės užimti ankstesnes arba lygiavertes pareigas, nes teismo sprendimu faktiškai yra atkurti tarnybiniai santykiai, buvę iki neteisėto atleidimo. Esant tokiai situacijai, atsakovė, atsiradus kitam atleidimo iš tarnybos pagrindui, galėjo atleisti pareiškėją iš tarnybos. LVAT atsakovės neveikimą, pasireiškusį įsakymo dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą nepriėmimu, vertino kaip pareiškėjos teisės pažeidimą, kuriam apginti VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimu yra priteistas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d., todėl konstatavo, kad pareiškėjos teisė yra apginta. LVAT nusprendė, kad priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2014 m. birželio 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos nėra pagrindo, kadangi nuo šios datos pareiškėjos atleidimas iš vidaus tarnybos yra teisėtas ir pareiškėjai darbo užmokestis nepriklauso. LVAT atkreipė dėmesį, kad, pareiškėją atleidus iš tarnybos, 2014 m. birželio 23 d. su ja nebuvo visiškai atsiskaityta, t. y. nebuvo priteista kompensacija už atostogas. Pažymėjo, kad šio reikalavimo pareiškėja pirmosios instancijos teismui nereiškė ir teismas jo nenagrinėjo, todėl bylą dėl piniginių reikalavimų, kylančių dėl atleidimo iš tarnybos, perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
VAAT, vadovaudamasis LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi ir ABTĮ 10 straipsniu, 2015 m. gegužės 26 d. raštu, vadovaudamasis, išaiškino pareiškėjai teisę pateikti teismui patikslintą skundą, kuriame būtų suformuluoti piniginiai reikalavimai, susiję su atleidimu iš FNTT.
Šalies argumentai
Pareiškėja R. K. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovės neišmokėtą kompensaciją už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų; 2) priteisti iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovės kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti nuo 2014-06-23 iki visiško atsiskaitymo. Paaiškino, kad atsakovė nevykdė pareigos grąžinti ją į pareigas vidaus tarnyboje ir su ja neatsiskaitė atleidimo dieną (2014 m. birželio 23 d.). Atkreipė dėmesį, kad LVAT nutartimi atleidimo dieną perkėlė iš 2014-05-23 į 2014-06-23. Už šį laikotarpį atsakovė atsiskaitė tik 2015 m. gegužės mėn. Pažymėjo, kad atsakovė taip pat neapskaičiavo kompensacijos už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 24 d., t. y. nuo panaikinto įsakymo Nr. TE-157 priėmimo dienos, iki 2014 m. birželio 23 d. Paaiškino, kad, vadovaujantis Statuto 32 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kasmetinių atostogų trukmė 35 kalendorinės dienos, todėl dėl atsakovės kaltės delsiama išmokėti kompensaciją už 73 nepanaudotas kasmetines atostogų dienas. Pažymi, kad Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas.
Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į tai, kad nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenustato garantijos dėl darbdavio uždelsimo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu tarnautoju ir sankcijos darbdaviams skyrimu, nagrinėjamu atveju taikytinos darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojančios DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovė FNTT atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad FNTT kaltės konstatavimas dėl uždelsto atsiskaitymo yra nepagrįstas faktiniais duomenimis, todėl vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką nepriteistinas. Nagrinėjamu atveju egzistavo DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, kai atsiskaitymas su atleidžiama iš vidaus tarnybos pareiškėja vyko ne jos atleidimo dieną, o pagal įstatymų nustatytą tvarką ir procedūras, nustatančias kitokią atsiskaitymo tvarką, t. y. vykdant teismų procesinius sprendimus. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad 11 mėnesių uždelsė atsiskaityti už papildomą mėnesį (nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d.).
Faktas, kad FNTT direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakyme Nr. TE-140 neteisingai nurodyta pareiškėjos atleidimo data, buvo konstatuotas tik LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1392-261/2015, kurios rezoliucinę dalį FNTT įvykdė laiku, t. y. priėmė 2015 m gegužės 24 d. įsakymą Nr. TE-147, kurio pagrindu pakeitė pareiškėjos atleidimo datą ir pavedė FNTT Finansų skyriui išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2014-05-24 iki 2014-06-23, kuris yra įvykdytas 2015 metų gegužės mėn. Todėl ir už šį laikotarpį su pareiškėja atsiskaitė laiku. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatytas (neįrodytas) neatsiskaitymo su pareiškėja laiku faktas, mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą sankciją – vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimą už dėl FNTT kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti.
Pažymi, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d. nedirbo, todėl nepagrįstai reiškia reikalavimą dėl kompensacijos už nepanaudotas per šį laikotarpį atostogas. 2013 m. spalio 25 d. VAAT ir 2014 m. birželio 9 d. LVAT priimti sprendimai dėl FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, panaikinimo, savaime nereiškia, kad turi būti taikomos teisinės pasekmės visose teisinių santykių, tarp jų ir darbo, srityse. Atsakovės teigimu, ši situacija galėtų būti įvertinta ir kitu aspektu, išanalizuojant 2015 m. gegužės 18 d. LVAT nutartyje nurodytus argumentus dėl pareiškėjos atžvilgiu priimtų trijų ir tarpusavyje susijusių FNTT direktoriaus įsakymų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pareiškėjai pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią, jog kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, ir kompensacijos už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo
Statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Statute nėra nuostatų, kurios nustatytų garantijas statutiniams valstybės tarnautojams ir sankcijas vidaus reikalų statutinėms įstaigoms, kurios neįvykdo ar netinkamai įvykdo Statuto 58 straipsnyje įtvirtintą pareigą su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant DK 141 straipsnio 3 dalį (LVAT 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1021/2009; 2009 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1296/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010 ir kt.).
DK 141 straipsnyje, kuris reglamentuoja teisinius santykius dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos, be kita ko, nurodyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis), darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (2 dalis). Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis).
LVAT ir LAT yra konstatavę, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009, 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013, LVAT 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1779/2012 ir kt.).
Taigi, DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną. Antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos vidutinio darbo užmokesčio priteisimui.
Byloje nustatyta, kad VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 panaikino FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157 dalį, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą ir priteisė iš FNTT vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. spalio 25 d. 85 861 Lt ir nuo 2013 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos vidutinį darbo užmokestį po 240,51 Lt skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei. Sprendimas įsigaliojo 2014 m. birželio 9 d., LVAT priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. A143-941/2014, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. FNTT nutartį gavo 2014 m. birželio 10 d. Pareiškėja pasirašytinai 2014-06-10 raštu buvo informuota apie tai, kad, vadovaujantis ABTĮ 97 str., sprendimas dėl LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 įvykdymo bus priimtas per 15 dienų. FNTT, atsižvelgdama į tai, kad 2014 m. gegužės 23 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 dėl pareiškėjos nuteisimo pagal BK 228 str. 1 d. ir BK 300 str. 1 d., manydama, kad, įvykdžius VAAT sprendimą, būtų pažeistos Statuto 11 str. 1 d. 2 p. ir 53 str. 1 d. 8 p. nuostatos, taip pat dėl lėšų trūkumo įvykdyti teismų sprendimus 2014 m. birželio 11 d. kreipėsi į LVAT su prašymu išaiškinti sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-2923-168/2013. 2014 m. birželio 17 d. atsakovė su prašymu kreipėsi ir į VAAT, kuris 2014 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 pareiškėjai priteistos neišmokėtos sumos išmokėjimą išdėstė dalimis iki 2015 m. vasario 1 d. FNTT direktorius, vykdydamas 2014 m. birželio 9 d. įsiteisėjusį 2013 m. spalio 25 d. VAAT sprendimą, atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 336 str. 3 d., vadovaudamasis Statuto 53 str. 1 d. 8 p., 2014 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. TE-140 atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d. ir pavedė FNTT Finansų skyriui išmokėti priteistą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį pagal 2014 m. birželio 20 d. VAAT nutartyje nustatytus atsiskaitymo terminus.
Byloje nustatyta, kad atsakovė neišmokėtą sumą už laikotarpį nuo 2012 gegužės 25 d. teismo sprendimo įvykdymo dienos pareiškėjai išmokėjo pagal 2014 m. birželio 20 d. VAAT nutartyje nustatytą mokėjimų vykdymo išdėstymą iki 2015 m. vasario 1 d. Ginčo dėl to byloje nėra.
Ginčas šioje byloje kyla dėl to, ar atsakovė uždelsė atsiskaityti su pareiškėja už vieną mėnesį, t. y. nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d. Tai, kad pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos ne 2014 m. gegužės 23 d., o 2014 m. birželio 23 d., išaiškėjo LVAT priėmus 2015 m. gegužės 18 d. nutartį. Už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d. su pareiškėja buvo atsiskaityta 2015 m. gegužės mėn. pagal FNTT direktoriaus 2015 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. TE-147.
Teismas, išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, vadovaudamasis DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir jų aiškinimu teismų praktikoje, daro išvadą, kad atsakovė uždelsė atsiskaityti su pareiškėja už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d.
LAT yra konstatavęs, kad, jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007, 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013). Taigi, tai, kad tik LVAT nutartimi buvo pripažinta, kad atsakovė neteisingai nustatė pareiškėjos atleidimo iš tarnybos datą, nesudaro pagrindo vertinti susiklosčiusios situacijos kitaip.
Tačiau teismas, vadovaudamasis LAT praktika, pažymi, kad taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (LAT 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010, 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012, 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013).
Pareiškėja prašo priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovės kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki visiško atsiskaitymo, t. y. iki 2015 m. gegužės mėn.
Teismas, atsižvelgdamas į minėtas DK nuostatas ir jų aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat į nustatytas bylos faktines aplinkybes, t. y. į tai, kad uždelstos išmokėti išmokos faktas buvo nustatytas tik LVAT priėmus 2015 m. gegužės 18 d. nutartį, atsakovė iki šios nutarties priėmimo nežinojo apie neatsiskaitymo su pareiškėja faktą, atsakovė, gavusi LVAT nutartį, nedelsdama atsiskaitė su pareiškėja, uždelsta išmokėti išmoka yra tik už vieną kalendorinį darbo mėnesį, konstatuoja, kad vidutinio darbo užmokesčio po 5 050,70 Lt (1 462,78 Eur) per mėnesį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat neatitiktų proporcingumo principo. Teismas, remdamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2014 m. birželio 23 d. iki visiško atsiskaitymo tenkintinas iš dalies, pareiškėjai iš atsakovės priteisiant 1 500 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 2, 35 straipsnis, 141 straipsnio 3 dalis).
Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo
Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovės neišmokėtą kompensaciją už 73 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.
DK 177 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jeigu darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip.
Kaip minėta, LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas VAAT 2013 m. spalio 25 d. sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į vidaus tarnybą, todėl po minėtos LVAT nutarties, įsiteisėjus VAAT sprendimui, atsakovė turėjo pareigą pareiškėją nuo 2014 m. birželio 10 d. grąžinti į vidaus tarnybą, o jeigu tokių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė įsakymu įformino pareiškėjos grąžinimą į tarnybą, šios aplinkybės neneigia ir atsakovė.
Sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, išskirtini du laikotarpiai: pirmas – nuo 2012 m. gegužės 25 d. (priverstinės pravaikštos laiko pradžia) iki 2013 spalio 25 d. VAAT sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d., įvykdymo dienos pagal 2014 m. birželio 20 d. VAAT nutartyje nustatytus terminus), antras – nuo 2014 m. birželio 10 d., kai pareiškėja turėjo būti grąžinta į vidaus tarnybą, iki 2014 m. birželio 23 d., kai pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos.
Pažymėtina, kad 2013 m. spalio 25 d. VAAT sprendimu priteisė pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 23 d. atsakovė darbo užmokestį pareiškėjai išmokėjo LVAT priėmus 2014 m. birželio 9 d. nutartį. Teismas šiame sprendime konstatavo, kad pareiškėjai priteistina 1 500 Eur suma už uždelsimo atsiskaityti laiką.
Nagrinėjant klausimą dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, aktualus ir DK 300 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.
Pažymėtina, kad minėtose Darbo kodekso nuostatose nėra numatyta galimybė priteisti darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl tenkinti tokio pobūdžio pareiškėjos reikalavimą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 25 d. (priverstinės pravaikštos laiko pradžia) iki 2014 m. birželio 10 d. (pareiškėja turėjo būti grąžinta į vidaus tarnybą) nėra teisinio pagrindo. Tokios pozicijos aiškinant Darbo kodekso nuostatas laikosi ir LVAT (2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1524/2009, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A391-492/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo buvo priimta į darbą įsiteisėjus LVAT 2014 m. birželio 9 d. nutarčiai, tačiau jos grąžinimas į tarnybą nebuvo įformintas, o vėliau priimta LVAT 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi buvo pripažinta, kad pareiškėja iš vidaus tarnybos atleista nuo 2014 m. birželio 23 d. Teismo vertinimu, laikotarpis nuo 2014 m. birželio 10 d., kai pareiškėjo turėjo būti grąžinta į tarnybą, iki 2014 m. birželio 23 d., kai ji buvo atleista iš tarnybos, įskaitytinas į jos vidaus tarnybos laiką ir už šį laikotarpį pareiškėja pagal DK 177 straipsnio 2 dalį turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjai piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d. Kadangi byloje nėra pateikta piniginės kompensacijos dydžio paskaičiavimų už teismo nurodytą laikotarpį, atsakovė įpareigotina apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 ir 4 p., 127 str. ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
pareiškėjos R. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjai R. K. priteisti iš atsakovės Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) už uždelsimo atsiskaityti laiką ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d.
Įpareigoti atsakovę Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.