Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-09-22 nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-01-20 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 3 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant E. P. visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš E. P. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 170,34 Eur turtinės žalos.

Iš E. P. nukentėjusiosios L. M. naudai priteista 1 000 Eur neturtinės žalos ir 564,33 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmestinas.

9. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. E. P. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi nuteistojo atlikti veiksmai nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu negali būti laikytini būtinąja gintimi. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

10. BK 138 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Byloje nustatyta, kad E. P. nukentėjusiajai L. M. metus į jį bokalą ir pataikius į dešinį smilkinį, tyčia metė bokalą jai į veidą, padarydamas nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu su odos nubrozdinimais nosies nugarėlėje ir poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke.

11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tai, kad abu buvo įvykio vietoje ir tarpusavyje bendravo, neneigia nei nuteistasis, nei nukentėjusioji, abu nurodo, kad tarp jų įvyko konfliktas, kai nuteistasis iš nukentėjusiosios bokalo į savo perpylė alų ir dėl šių E. P. veiksmų nukentėjusioji į jį metė bokalą ir jam padarė sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu dėl tolimesnės įvykių eigos asmenų parodymai išsiskiria. Nukentėjusiosios teigimu, E. P. į ją metė bokalą taip kerštaudamas už jos veiksmus, o, nuteistojo teigimu, jo veiksmai metant bokalą į nukentėjusiąją buvo sąlygoti gynybos tikslų, t. y. laikytini būtinąja gintimi.

12. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ir priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

13. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad konfliktą, kurio metu buvo sužalota L. M., pradėjo pati nukentėjusioji, t. y. ji pirma panaudojo fizinį smurtą prieš E. P., kuris tuo metu neatliko jokiu? agresyviu? veiksmų – nukentėjusioji paėmė nuo stalo alaus bokalą ir metė nuteistajam E. P. į galvą ir jį sužalojo. Tokie nukentėjusiosios veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti ir keliantys grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, už tai, kad sukėlė E. P. nežymų sveikatos sutrikdymą L. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-30 nuosprendžiu buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Vis dėlto, konstatuotas L. M. atliktų veiksmų apelianto atžvilgiu pavojingumas ir smurtiniais veiksmais sukelta žala savaime nereiškia, kad atsakomieji nuteistojo veiksmai metant bokalą į L. M. pripažinti teisėta gynyba būtinosios ginties situacijos kontekste. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, remiantis teismų praktika, būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio, o tik nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2018). Taigi, siekiant konstatuoti arba paneigti E. P. veiksmų teisėtumą/neteisėtumą trenkiant alaus bokalu L. M. į veidą būtina nustatyti, ar jo atžvilgiu egzistavęs kėsinimasis tęsėsi, ar jau buvo pasibaigęs.

14. Nors nuteistasis E. P. duodamas parodymus teisme nurodė, kad smurtinių veiksmų jis neatliko sąmoningai, buvo šoko būsenoje, po smūgio pradėjo gausiai kraujuoti, žaizda buvo pora milimetrų nuo smilkinio, suprato, kad jam nėra gerai, galvojo, kad nukraujuos, todėl instinktyviai paleido bokalą į L. M., nes galvojo, kad jį galimai dar užpuls, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra užfiksuota jokių duomenų, jog nukentėjusioji būtų ir toliau elgusis agresyviai ar mėginusi pakartotinai smurtauti E. P. atžvilgiu. Iš nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų matyti, kad nuteistasis reaguodamas į smurtinius nukentėjusiosios veiksmus jo atžvilgiu, staigiai atsistojo ir smūgiavo, tuo tarpu nukentėjusioji jai suduoto smūgio metu sėdėjo ir savo smurtinius veiksmus buvo baigusi. Nukentėjusioji L. M., 2019-11-06 pareiškime nurodė, kad E. P. sėdėjo prie stalo iš priešingos pusės, po to, kai ji pastūmė alaus bokalą, E. P. staiga atsistojo ant kojų ir metė bokalą į ją (t. 1, b. l. 4), apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad, kai ji pastūmė bokalą ranka, E. P. atsistojo paėmė taurę ir metė jai į veidą (t. 1, b. l. 11), teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad po to, kai ji į E. P. atmetė tuščią bokalą, E. P. atsistojo ir metė bokalą jai tiesiai į veidą, jai sėdint. Tai, kad nukentėjusiosios smurtas E. P. atžvilgiu buvo baigtas patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojas P. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad moteris (L. M.), atlikusi smurtinius veiksmus, atsisėdo, ją pradėjo raminti žmonės, kurie su ja sėdėjo, liudytoja J. L., duodama parodymus teisme taip pat parodė, kad, kai bandė pakelti E. P., jis paėmė bokalą ir metė, nukentėjusioji tuo metu sėdėjo.

15. Nors, apelianto teigimu, būtinąja gintimi gali būti pripažįstamos ir tos situacijos, kai kėsinimosi pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad L. M. kėsinimasis jau kurį laiką akivaizdžiai buvo nutrūkęs. Iš įvykių eigos matyti, kad nukentėjusioji po smūgio buvo išsigandusi, atsisėdo ir jokių kitų veiksmų nuteistojo atžvilgiu neinicijavo. Apklausiama teisme nukentėjusioji parodė, kad bokalu taikė ne tiesiai į žmogų, stikliukas atsimušė ir pataikė E. P. į galvą, ji to nesitikėjo, tikrai nenorėjo, kad tas bokalas sužeistų žmogų, buvo išsigandusi, kad sužeidė žmogų, nes E. P. bėgo kraujas iš šono. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien E. P. subjektyvus manymas, jog L. M. tęs smurtinius veiksmus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad egzistavo pavojingo kėsinimosi situacija, nuo kurios būtina staigi gynyba. Tai, kad nuteistojo smūgis bokalu nebuvo gynyba nuo L. M. smurtinių veiksmų, patvirtina ir tolimesnė asmenų veiksmų eiga. Pats nuteistasis E. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad alaus bokalą, kurį vėliau metė į nukentėjusiąją, paėmė ne nedelsiant po smūgio, o galimai tada, kai draugas pradėjo jį išvesti (iš baro), pakeliui, liudytojas P. S., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, taip pat parodė, kad po nukentėjusiosios smūgio jis pradėjo E. P. vesti iš baro, liudytoja J. L., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad moteris (L. M.) pirma metė bokalą ir kai jie bandė išvesti vaikiną (E. P.), kai visi pribėgo jį kelti, tada vaikinas metė bokalą į L. M.. Iš to darytina išvada, kad nuteistojo veiksmai metant alaus bokalą į nukentėjusiąją buvo atsakas, kerštas už jos atliktus smurtinius veiksmus jo atžvilgiu, o ne gynyba ir tai jis pasielgė tyčia.

16. Nuteistasis skunde nurodo, kad iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog būtent nukentėjusioji, prisidengdama menka dingstimi, nesutarimu dėl alaus, pradėjo smurtinius veiksmus jo atžvilgiu, mėtė alaus bokalą ir padarė jam sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį, atkreipia nuteistojo dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas į smurtinius nukentėjusiosios veiksmus atsižvelgė. Nors skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, jog L. M. pavojingas kėsinimasis buvo pasibaigęs, todėl E. P. nebebuvo pagrindo gintis, teismas, spręsdamas nuteistojo asmens teisinės atsakomybės klausimą tokius nukentėjusiosios veiksmus prilygino rizikingais BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme bei pripažino tai E. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nukentėjusiosios veiksmų įvertinimas yra tinkamas, kadangi jos elgesys iš tiesų turėjo įtakos nuteistojo veiksmų kryptingumui, vis dėlto, net ir nustačius jų neteisėtumą, nesant tebesitęsiančio kėsinimosi, jie negali būti pripažįstami pagrindu būtinajai ginčiai.

17. Kaip ir minėta anksčiau, siekiant konstatuoti būtinosios ginties situaciją būtina nustatyti vis dar tebesitęsiantį kėsinimąsi ar akivaizdžią jo grėsmę, tuo tarpu, situacija, kai kėsinimasis jau yra pasibaigęs, o asmuo subjektyviai mano, kad galimai gali prasidėti naujas, pakartotinis kėsinimasis, nesant tą pagrindžiančių aplinkybių, negali būti laikytina pagrindu konstatuoti būtinąją gintį ir tokie veiksmai, nustačius nusikalstamos veikos sudėties požymius, turi būti kvalifikuojami kaip tyčinė nusikalstama veika. Atsižengiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra abejonių, kad E. P. veiksmai nelaikytini būtinąja gintimi ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-09-22 nuosprendį ir tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

18. Byloje nevienareikšmiai nustačius, kad apelianto veiksmuose nebuvo būtinosios ginties, kiti skundo argumentai (dėl apelianto parodymų kaip gynybinių vertinimo, nepakankamos veikos motyvų, tikslo atskleidimo), kaip negalintys pakeisti aukščiau nurodytų išvadų, plačiau neanalizuojami ir neaptariami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.