- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-10
- Bylos Nr.
- e2S-271-560/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24351-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- T. T.
- Suinteresuotas asmuo
- Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija, Švenčionių rajono savivaldybės administracija
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija ir Švenčionių rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas T. T. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 0,88 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 29 d. nutartimi pareiškėjo T. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti.
3. Teismas nurodė, kad pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, kuriame jis siekia atstatyti buvusią sodybą, yra saugomoje teritorijoje, todėl taikytinos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) nuostatos. STĮ 2 straipsnio 52 punkte numatyta, kad buvusi sodyba – vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Atsižvelgiant į STĮ 9 straipsnio 3 dalies 4-5 punktuose įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias neišlikusios sodybos atstatymo tvarką, sodybos buvimo pareiškėjo žemės sklype juridinio fakto nustatymas teismo sprendimu iš esmės sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, nes jis įgytų teisę atstatyti buvusios sodybos pastatus arba statyti naujus pastatus ir inžinerinius statinius buvusios sodybos vietoje.
4. STĮ 9 straipsnio, įtvirtinančio veiklos draustiniuose reglamentavimą, 3 dalies 7 punkte numatyta, kad sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo priėmimo tvarką nustato Vyriausybė. Įgyvendinant šią įstatymo Vyriausybei priskirtą funkciją, buvo priimtas Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 „Dėl Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas). Aprašo 5 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, kitos užsienio organizacijos, siekiantys atstatyti buvusią sodybą saugomoje teritorijoje esančiame žemės sklype, arba sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, siekiantys atstatyti buvusią sodybą privačioje miško žemėje, esančioje saugomoje teritorijoje (toliau – pareiškėjai), teikia prašymą raštu (tiesiogiai atvykus į saugomos teritorijos direkciją arba savivaldybės administraciją arba atsiuntus prašymą paštu, faksu ar elektroniniu paštu) atitinkamai saugomos teritorijos direkcijai arba savivaldybės administracijai pagal žemės sklypo buvimo vietą; pareiškėjai, norintys atstatyti buvusią sodybą valstybės įsteigtame gamtiniame ar kompleksiniame draustinyje, neturinčiame direkcijos, kreipiasi į atitinkamos saugomos teritorijos direkciją, priskirtą Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu.
5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Aukštaitijos saugomų teritorijų direkciją, kuri 2024 m. liepos 17 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Viešojo administravimo subjekto – Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos, administracinis sprendimas (individualaus pobūdžio administracinis aktas), gali būti skundžiamas įstatyme numatyta tvarka. Nuo Aprašo, kuriuo patvirtinta neteisminė sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarka, įsigaliojimo momento sodybos atstatymu suinteresuotas asmuo dėl atitinkamo sprendimo priėmimo turi kreiptis į saugomos teritorijos direkciją arba savivaldybės administraciją, o šių institucijų priimtas sprendimas gali būti skundžiamas, kaip individualaus taikymo administracinis aktas administracine tvarka ir šiame procese, o ne civiline tvarka nagrinėjamoje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, įrodinėjamas teisiškai reikšmingas sodybos buvimo faktas. Tokios pozicijos yra laikomasi ir apeliacinės instancijos teismų praktikoje (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-2150-854/2023). Teismas sprendė, kad pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme, kadangi įstatymai (STĮ 9 straipsnio 3 dalies 7 punktas, Aprašo 5 punktas) nustato neteisminę šio fakto nustatymo tvarką, todėl pareikimą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Pareiškėjas T. T. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl pareiškimo priėmimo pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
7. Nurodė, kad teismo cituojamoje nutartyje pareiškėjas į direkciją apskritai nebuvo kreipęsis, toje byloje asmuo iš karto, net prieš tai nesikreipęs į direkciją, kaip tai numato Aprašas, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atitinkamai, į bylą asmuo nebuvo pateikęs direkcijos sprendimo, kuriuo būtų konstatuota, jog asmens turimi duomenys (dokumentai) nėra pakankami leisti atstatyti sodybą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės praplėtė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. išaiškinimą ir nurodė, jog net ir direkcijos sprendimas, kuriame konstatuota, jog sodybos negalima atstatyti dėl duomenų trūkumo, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo neturi galimybės gauti juridinę reikšmę pavirtinančių dokumentų kita (ne teismo tvarka). Anot teismo, Direkcijos sprendimo teisėtumas turi būti privalomai patikrintas administracinio teismo ir tik administraciniam teismui patvirtinus Direkcijos sprendimo teisėtumą, bus laikoma, kad asmuo tikrai tokių dokumentų kitokia (ne teismo) tvarka gauti negali. Pareiškėjo nuomone, toks išaiškinimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pastaruoju buvo nukrypta nuo nurodytos teismų praktikos. Pareiškėjui nėra suprantama, kaip asmuo gali būti įpareigojamas privalomai skųsti individualų administracinį aktą administraciniam teismui (siekti akto pagrįstumo įvertinimo), jei asmuo individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo nekvestionuoja. Pareiškėjas gali būti įpareigojamas formaliai ir dirbtinai skųsti individualų administracinį aktą, jei realiai asmuo su individualaus administracinio akto motyvais sutinka ir laiko aktą pagrįstu ir teisėtu. Jokiame teisės akte nėra įtvirtinta pareiga, jog tam, kad asmuo galėtų pasinaudoti CPK 445 straipsnyje suteikta teise kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šis turi privalomai apskųsti individualų administracinį aktą, kuriuo buvo konstatuotas negalėjimas gauti juridinį faktą patvirtinančio dokumento ne teismo tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas.
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
9. Šiuo atveju pareiškėjas T. T. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 0,88 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba.
10. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik kai yra visos šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020). Minėtos įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyta, kad teismas nagrinėja bylas ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Teismas, priimdamas pareiškimą, pasirengdamas bylos nagrinėjimui, nagrinėdamas bylą, taip pat privalo išsiaiškinti, koks teisės aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę, priešingu atveju gali būti neišaiškintos byloje turinčios reikšmės aplinkybės arba aiškinamos tokios aplinkybės, kurios neturi reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2004; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008).
11. Teismas nustato juridinę reikšmę turintį faktą tik jeigu pareiškėjas neturi jį patvirtinančių dokumentų ir negali jų gauti kitokia tvarka. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, o priėmęs pareiškimą (iškėlęs civilinę bylą) – civilinę bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog teismas nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. T. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas kreipėsi į Aukštaitijos saugomų teritorijų direkciją, kuri 2024 m. liepos 17 d. sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą.
12. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-2150-854/2023 ir joje išdėstyta teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Šiuo atveju teismo cituotoje civilinėje byloje faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios civilinės bylos. Toje byloje pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą nesikreipė į atitinkamą saugomos teritorijos direkciją arba savivaldybės administraciją, kas yra privaloma pagal teisės aktus, todėl teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą vertinti, jog pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka, gauti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Šiuo atveju šioje civilinėje faktinės aplinkybės yra kitokios ir pareiškėjo į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog jis į atitinkamą saugomos teritorijos direkciją kreipėsi, direkcija jo prašymą atmetė. Šis bylos aplinkybių skirtumas yra esminis ir patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėta Vilniaus apygardos teismo nutartimi.
13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas turi kreiptis į saugomos teritorijos direkciją arba savivaldybės administraciją, o šių institucijų priimtas sprendimas gali būti skundžiamas, kaip individualaus taikymo administracinis aktas administracine tvarka ir šiame procese, o ne civiline tvarka nagrinėjamoje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, įrodinėjamas teisiškai reikšmingas sodybos buvimo faktas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, kaip pagrindą atsisakyti priimti pareiškimą, vertina kritiškai. Kaip jau nustatyta byloje, pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą, kreipėsi į Aukštaitijos saugomų teritorijų direkciją, kuri 2024 m. liepos 17 d. sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą. Kaip nurodo pats apeliantas, jis individualaus administracinio akto neskundė, nes jis su šio akto motyvais sutinka ir jį laiko pagrįstu ir teisėtu. Administracinė teisena, kuria būtų nagrinėjamas individualaus administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas nėra tapati civilinei bylai, kurioje yra sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šiose bylose yra vertinami skirtingi dalykai. Pagal CPK 446 straipsnį bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos apylinkės teisme, ypatingąja teisena (CPK 442 straipsnio 1 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo pareiškėją kreiptis administracine tvarka dėl individualaus taikymo administracinio akto apskundimo.
14. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimą, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Pareiškėjo T. T. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl pareiškimo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.