- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-894-967/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24351-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė (pran.)
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- SUA3, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija, Švenčionių rajono savivaldybės administracija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys SUA3, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija ir Švenčionių rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas PRS1 kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad PRS1 bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 0,88 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas), buvo sodyba. Pareiškime nurodė šias aplinkybes:
Pareiškėjo senelis Č. T., kuriam apie 1990 metus vykdant privatizaciją už investicinius čekius buvo paskirtas aukščiau nurodytas žemės sklypas, giminaičiams ne kartą yra pasakojęs, kad paskirtas žemės sklypas yra tame pačiame kaime, kuriame gyveno pareiškėjo senelis. Č. T. namus nuo įsigyto žemės sklypo skyrė maždaug 300 metrų atstumas. Pareiškėjo senelis artimai bendravo su šio sklypo savininko G. šeima, kuri šiame sklype buvo pasistačiusi gyvenamąjį namą bei tvartą. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui G. šeima pasitraukė į Lenkiją, o sklypas ir jame buvusi sodyba liko bešeimininkiai. Pareiškėjo senelis matė, kaip iš medžio pastatytos sodybos – gyvenamojo namo ir tvarto pastatai sunyko ir sugriuvo, o mediena buvo prašalaičių išvogta. Č. T. paskyrus minėtą sklypą, jame sodybos jau nebebuvo. Kadangi tvartas buvo be pamatų, jo pėdsakų apskritai neliko, o gyvenamojo namo vietoje liko tik pamatai – akmenys, kurie seneliams trukdė dirbti žemę. Todėl pareiškėjo senelis kartu su pareiškėjo tėvu bei pareiškėju traktoriumi akmenis ištempė ir sudėjo gretimame sklype. Buvę pamatų akmenys jau yra apaugę samanomis ir krūmais, tačiau šalia gyvenamojo namo augęs medis liko nepaliestas.
Pareiškėjas, paveldėjęs minėtą žemės sklypą, panoro jame atstatyti sodybą, tačiau Lietuvos archyvuose topografinių planų nepavyko rasti, kadangi nuo 1920 m. spalio 9 d. iki antrojo pasaulinio karo pradžios Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai. Pareiškėjui pavyko rasti Poznanės valstybinio archyvo kartografinę medžiagą, iš kurios matyti, kad sklypo teritorijoje buvo du nekilnojamojo turto objektai – gyvenamasis namas su ne mažiau nei vienu priklausiniu. Pareiškėjas kreipėsi į Aukštaitijos saugomų teritorijų direkciją (toliau – Direkcija), tačiau Direkcija atsisakė tenkinti pareiškimą dėl to, jog ji nagrinėja tik Lietuvos archyvų direktorių ir jų įgaliotų asmenų patvirtintus valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas, o patikrinus Lietuvos erdvinės informacijos portalo geoportal.lt žemėlapių fondus nustatė, kad 1942 m. žemėlapiuose nagrinėjamoje vietovėje, žemės plane (duomenys neskelbtini) kartografinių dokumentų kopijose negalima identifikuoti buvusios sodybos pastatų. Prašomą nustatyti faktą pareiškėjas grindžia Poznanės valstybinio archyvo kartografine medžiaga ir savo senelio pasakojimais pareiškėjui.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti.
Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad remiantis viešai prieinama kartografine medžiaga (topografiniais žemėlapiais 1942 m. Nr. N-35-28-V, M-1:50000), žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kartografinių dokumentų kopijose negalima identifikuoti buvusios sodybos pastatų (vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrų arba visos sodybos, pažymėtos sutartiniais ženklais. Susipažinus su pareiškėjo pateiktais archyviniais dokumentais, taip pat nenustatyta pažymėtų pastatų. Remiantis sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106, 6 punktu, Direkcija nagrinėja tik valstybės archyvų direktorių ar jų įgaliotų asmenų patvirtintas valstybės archyvuose saugomų kartografinių dokumentų kopijas ir nėra įpareigota nagrinėti kitų valstybių kartografinius dokumentus, todėl priimat sprendimą dėl sodybos atstatymo minėtame žemės sklype Direkcija nenagrinėjo Lenkijos valstybinio archyvo kartografinių dokumentų. Pats pareiškėjas nenurodo, kokių statinių pamatai galimai išlikę jo žemės sklype. Nors pareiškėjas nurodo, kad žemės sklype esantys akmenys ir medis įrodo buvusios sodybos vietą, tačiau pagal Nutarimu Nr. 106 patvirtintą tvarką tokie gamtiniai elementai nelaikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais gyvenamojo namo buvimą. Pagal Nutarimo 106 nuostatas, sodybos atstatymo klausimas gali būti sprendžiamas tik tuo atveju, kai nustatoma buvusio gyvenamojo namo vieta, o ne vien gamtiniai vietovės elementai ar kitos subjektyvios prielaidos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimu PRS1 pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Teismas nurodė šiuos motyvus:
Kadangi pareiškėjo žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių, gamtinių, kompleksinių ir kraštovaizdžio draustinių, valstybinio parko apsaugos zoną, o būtent – į valstybinio Asvejos regioninio parko teritoriją, ginčui aktualios ir taikytinos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatos. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktą, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir inžinerinių statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos). Sodybos buvimo pareiškėjo žemės sklype juridinio fakto nustatymas teismo sprendimu iš esmės sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, nes jis įgytų teisę atstatyti buvusios sodybos pastatus arba statyti naujus pastatus ir inžinerinius statinius buvusios sodybos vietoje (Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4-5 punktai).
Įstatymų leidėjas nurodo tris savarankiškus būdus, kaip yra patvirtinamas buvusios sodybos faktas, suteikiantis teisę statyti saugomoje teritorijoje: 1) statinių ir (ar) sodų fizinių liekanų buvimas; 2) tos teritorijos planai, žemėlapiai ir panašūs dokumentai, kuriuose pažymėta buvusi sodyba; 3) sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas teismo sprendimu, kai nėra išlikę nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų. Nagrinėjamu atveju prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį sodybos buvimo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pareiškėjas grindžia Poznanės valstybinio archyvo istorinio topografinio žemėlapio duomenimis, tačiau teismas tokį įrodymą laiko neinformatyviu ir nepakankamu prašomam nustatyti faktui pagrįsti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie Poznanės valstybinio archyvo istorinio topografinio žemėlapio ir jame pažymėtų pastatų sugretinimą su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastro duomenimis, atitinkamos srities specialistų matavimų, kurie patvirtintų, jog minėtame žemėlapyje pavaizduoti pastatai patenka į pareiškėjo sklypą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų apie sodybos liekanas jam priklausančiame žemės sklype. Pareiškėjo pateiktos foto nuotraukos, kuriose užfiksuoti samanomis ir krūmais apaugę akmenys, nelaikytinos įrodymais apie sodybos liekanas pareiškėjo žemės sklype, nes byloje nepateikta duomenų apie nurodytų akmenų kilmę, jų buvimo vietą, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog nurodyti akmenys yra gyvenamojo namo pamatai.
Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo senelis Č. T. gyveno tame pačiame kaime, kuriame yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis sklypas, kad senelio namus nuo įsigyto žemės sklypo skyrė maždaug 300 metrų atstumas, kad anksčiau pareiškėjui priklausančio sklypo savininkais buvo G. šeima. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio, neapibrėžtos nei konkrečia vieta, nei laikotarpiu. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų apie pastatų sunykimo priežastis ir laikotarpį. Todėl išvada, jog pareiškėjui priklausančiame sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu, yra pagrįsta spėjimais, o ne objektyviais duomenimis. Į teismo 2025 m. rugsėjo 30 d. nutartyje nurodytą siūlymą pateikti papildomus įrodymus prašomam nustatyti faktui pagrįsti, pareiškėjas neatsiliepė. Atsižvelgęs į tai, kad pagal Lietuvos erdvinės informacijos portalo geoportal.lt žemėlapių fondus 1942 m. žemėlapiuose nagrinėjamoje vietovėje, žemės plane (duomenys neskelbtini) kartografinių dokumentų kopijose negalima identifikuoti buvusios sodybos pastatų, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė buvusios sodybos fakto pareiškėjui priklausančiame žemės sklype. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Pareiškėjas (apeliantas) PRS1 apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo pareiškimą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, jog po bylos išnagrinėjimo, po ilgų ir iki tol nesėkmingų paieškų, visiško atsitiktinumo ir sėkmės dėka, remiantis pažįstamo rekomendacija, pavyko gauti Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto kartografo, prof. habil. dr. A. Č., kontaktus. A. Č. parengė kartografinę išvadą (toliau – Išvada), kurioje atliktas 1916 m. ir 1938 m. topografinių žemėlapių sugretinimas su šiuolaikiniais ortofotografiniais duomenimis ir nustatyta, jog minėtuose istoriniuose kartografiniuose šaltiniuose yra aiškiai pažymėtas pastatas, kuris lokalizuojamas toje pačioje vietoje, kurioje šiuo metu yra pareiškėjui priklausantis sklypas. Joje nustatyta konkreti buvusio pastato vieta, pateikiant koordinates tiek LKS-94, tiek WGS-84 koordinačių sistemomis, taip pat pateikiant archyvinių žemėlapių iškarpas ir jų sugretinimą su 2025 m. ortofoto. Tai leidžia ne tik konstatuoti, kad sodyba egzistavo, bet ir neabejotinai identifikuoti jos buvimo vietą dabartinio sklypo ribose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog kartografinė Išvada tiesiogiai ir nedviprasmiškai patvirtina du esminius faktus: pirma, kad nagrinėjamoje vietoje istoriškai buvo sodyba (gyvenamasis pastatas su priklausiniais); antra, kad ši sodyba buvo būtent toje vietoje, kurioje šiuo metu yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas. Tokia išvada pašalina bet kokias abejones dėl buvusios sodybos lokalizacijos ir paneigia prielaidą, jog pastato vietos identifikuoti neįmanoma. Išvada sudaro prielaidas pripažinti, jog prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas – buvusios sodybos egzistavimas ir jos buvimo vieta pareiškėjui priklausančiame sklype – gali būti konstatuotas. Atsižvelgiant į tai, atsiranda teisinis pagrindas apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktus duomenis reikalavo, kad pareiškėjas papildomai pagrįstų aplinkybę, jog jo senelis gyveno maždaug 300 metrų atstumu nuo ginčo sklypo. Pareiškėjo vertinimu, toks reikalavimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176, 185 straipsnių logikos, kadangi juridinio fakto nustatymui neturi lemiamos reikšmės tikslus atstumo metrais nustatymas. Svarbi yra pati aplinkybė, jog senelis gyveno netoliese ir turėjo realią galimybę žinoti apie sklype buvusią sodybą. Reikalavimas tiksliai ir dokumentais pagrįsti gyvenamąją vietą bei konkretų atstumą kaimo vietovėje prieš kelis dešimtmečius, kai dar nebuvo elektroninės deklaravimo sistemos, pareiškėjo nuomone, yra perteklinis. Be kita ko, teismų praktikoje yra išaiškinta, jog šaliai negali būti keliami tokie įrodinėjimo reikalavimai, kurių objektyviai neįmanoma įvykdyti dėl laiko, istorinių aplinkybių ar dokumentų neišlikimo. Analogiškai nepagrįstai aukštas įrodinėjimo standartas, pareiškėjo nuomone, buvo taikytas ir vertinant pareiškėjo pateiktas fotografijas, kuriose užfiksuoti akmenys, anksčiau naudoti sodybos gyvenamojo namo pamatams. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog šie akmenys buvo būtent sodybos pamatai, neįvertinęs, ar tokia aplinkybė apskritai gali būti įrodyta. Akcentuotina, jog pamatus sudarę akmenys buvo perkelti į kitą vietą (nes trukdė ūkio darbams) prieš daugelį metų, todėl akmenų (ne)panaudojimo sodybos pamatams faktas objektyviai negali būti nustatytas dokumentais ar kitais neabejotinais įrodymais. Atitinkamai, tokio įrodymo reikalavimas reiškia pareiškėjui faktiškai neįmanomos įgyvendinti įrodinėjimo pareigos sukūrimą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau pateiktus duomenis apie sodybos egzistavimą, nukrypo nuo CPK 176 ir 185 straipsniuose bei teismų praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo kriterijų, pareiškėjui nustatydamas realiai neįgyvendinamą įrodinėjimo kartelę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismo prašo netaikyti naujų įrodymų priėmimo apeliacinėje instancijoje ribojimo, kadangi naujai teikiamas įrodymas atitinka kasacinio teismo suformuotas naujai teikiamų įrodymų apeliacinėje instancijoje priėmimo sąlygas (pateikimo negalimumas pirmosios instancijos teismui; bylos nagrinėjimo nevilkinimas; įrodomoji reikšmė). Pareiškėjas dar nuo pirminio kreipimosi į teismą aktyviai ieškojo asmens, turinčio specialių kartografinių žinių, galinčio sugretinti istorinius topografinius žemėlapius su šiuolaikiniais kartografiniais duomenimis. Tokios paslaugos nėra teikiamos laisvai rinkoje, įprasti matininkai tam netinka, o kompetentingi asmenys dažniausiai yra akademinės bendruomenės atstovai, kurie tokia veikla neužsiima komerciniais pagrindais, dažnai neatsako į užklausas ar nesutinka imtis tokio darbo. Todėl objektyviai egzistavo aplinkybės, nepriklausančios nuo pareiškėjo valios, dėl kurių šio įrodymo pateikimas pirmosios instancijos teisme nebuvo įmanomas. Naujai teikiamos specialisto išvados priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Ši išvada yra rašytinis įrodymas, parengtas specialių žinių turinčio asmens, joje pateikti konkretūs, aiškūs ir patikrinami duomenys (istorinių žemėlapių analizė, jų sugretinimas su ortofoto, koordinatės), kuriems įvertinti nereikalingi papildomi sudėtingi procesiniai veiksmai ar ilgalaikis įrodymų rinkimas. Naujai teikiama specialisto išvada yra tiesiogiai susijusi su bylos nagrinėjimo dalyku ir turi esminę įrodomąją reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Švenčionių rajono savivaldybės administracija prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracija neturi duomenų, kad pareiškėjui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 0,88 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo sodyba. Nagrinėjant bylą apylinkės teismo posėdyje, pareiškėjas neįrodė buvusios sodybos fakto jam priklausančiame žemės sklype, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija atsiliepime teigia, jog pareiškėjas neįrodė juridinio fakto egzistavimo, todėl prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: Remiantis viešai prieinama kartografine medžiaga Sklypo kartografinių dokumentų kopijose negalima identifikuoti buvusios sodybos pastatų (vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrų arba visos sodybos, pažymėtos sutartiniais ženklais). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjo Sklype, kurio pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, nėra įregistruota jokių statinių. Pats pareiškėjas nenurodo, kokių statinių pamatai galimai yra išlikę jo žemės sklype. Nors pareiškėjas nurodo, kad Sklype esantys akmenys ir medis įrodo buvusios sodybos vietą, tačiau pagal Nutarimu Nr. 106 patvirtintą tvarką tokie gamtiniai elementai nelaikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais gyvenamojo namo buvimą. Pagal Nutarimo 106 nuostatas, sodybos atstatymo klausimas gali būti sprendžiamas tik tuo atveju, kai nustatoma buvusio gyvenamojo namo vieta, o ne vien gamtiniai vietovės elementai ar kitos subjektyvios prielaidos. Saugomose teritorijose įstatymas suteikia išimtinę teisę statyti ar atstatyti statinius tik asmenims, kuriems priklausančioje žemėje yra suformuotas sodybinis žemės sklypas, o taip pat jame yra ar buvo gyvenamasis namas, o ne ir tiems asmenims, kurių žemėje liko tik gyvenamojo namo priklausiniai, tačiau nėra gyvenamojo namo ir sodybinio sklypo. Taigi, nesant suformuoto sodybinio sklypo ir jame pagrindinio sodybos statinio (gyvenamojo namo), vien jo priklausinių buvimas asmeniui priklausančiame žemės sklype, negali sukelti šio žemės sklypo savininkui tokių pačių teisinių pasekmių, nes kitaip aiškinant Saugomų teritorijų įstatymą ir kitus teisės aktus, gali atsirasti galimybė plėsti statybų mastą saugomose teritorijose. Pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas. Jei negalima nustatyti iš statinių liekanų ar pažymėjimo vietovės dokumentuose, ar teismo sprendimu vadovaujantis įrodymais juridinio fakto, kur buvo statiniai, žemės savininkui neatsiranda teisės statyti jo pageidaujamoje vietoje kitokius nei su draustinio tikslais susijusius statinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. nutartis Nr. 3K-3-270/2013, 2007 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-373/2007). Buvusiai sodybai atstatyti žemės sklypo savininkas privalo pateikti įrodymus, kokie statiniai buvo sodyboje, kiek jų buvo bei kokius siekia buvusioje sodybos vietoje atkurti. Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui naują įrodymą – išvadą, kurios net nebandė pateikti pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas neįrodė, kad šis įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau (nepateikė įrodymų, kad jis buvo kreipęsis anksčiau į kokias nors institucijas ar specialistus dėl išvadų), tik deklaratyviai, kad tokių specialistų jam rasti nepavyko. Taip pat nepagrindė, kad įrodymo nepateikimas buvo nulemtas nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Juridinis faktas nustatomas pagal įrodymų visumą, o ne vieną naują pateiktą dokumentą. Pateikta specialisto išvada negali kompensuoti ankstesnių esminių įrodymų trūkumų (nuosavybės ryšio, pastatų lokalizacijos, laikotarpio, sunykimo aplinkybių). Juridinio fakto nustatymas negali būti grindžiamas tikimybe ar rekonstrukcija po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis neįrodė, jog akmenys buvo būtent sodybos pamatai, mano, kad teismas taikė per aukštą įrodinėjimo standartą net nevertindamas, ar sprendime nurodomas aplinkybes apskritai galima įrodyti.
Suinteresuoti asmenys su apeliacinius skundu nesutinka, mano, jog pareiškėjas neįrodė juridiniam faktui nustatyti būtinų sąlygų egzistavimo.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra teismo diskrecija, kurią įgyvendindamas teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus duomenis – kartografijos ir geoinformatikos katedros vedėjo prof. habil. dr. A. Č. išvadą. Nurodo, kad anksčiau nebuvo radęs specialisto, galinčio sugretinti kartografinius duomenis žemėlapiuose, todėl būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo jau išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus papildomus rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme laiko, jog pareiškėjo pateikti nauji duomenys gali turėti reikšmingos įtakos vertinant pareiškimo pagrįstumą, todėl nutaria papildomus įrodymus priimti ir pridėti prie bylos.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas PRS1 2024 m. liepos 4 d. kreipėsi į Aukštaitijos saugomų teritorijų direkciją su prašymu dėl leidimo atstatyti buvusią sodybą saugomoje teritorijoje žemės sklype, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamoji turto registro duomenų matyti, kad minėtas žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso pareiškėjui PRS1 ir suinteresuotam asmeniui SUA3. Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėtas sklypas yra žemės ūkio paskirties ir patenka į valstybinio Asvejos regioninio parko teritoriją, kurį administruoja Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija. Direkcija 2024 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 106 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas 2024 m. spalio 15 d. pakartotinai kreipėsi į Direkciją su prašymu dėl leidimo atstatyti buvusią sodybą Sklype, kartu pateikdamas Lenkijos valstybinio archyvo Poznane kartografinį dokumentą. Direkcija 2024 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. S2-4201 prašymą atsisakė tenkinti. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl sodybos buvimo jo žemės sklype fakto, turinčio pareiškėjui juridinę reikšmę nustatymo.
Dėl apeliacinio skundo motyvų
Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų apie Poznanės valstybinio archyvo istorinio topografinio žemėlapio ir jame pažymėtų pastatų sugretinimą su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastro duomenimis, atitinkamos srities specialistų matavimų, kurie patvirtintų, jog minėtame žemėlapyje pavaizduoti pastatai patenka į pareiškėjo sklypą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų apie sodybos liekanas jam priklausančiame žemės sklype. Pareiškėjo pateiktos foto nuotraukos, kuriose užfiksuoti samanomis ir krūmais apaugę akmenys, nelaikytinos įrodymais apie sodybos liekanas pareiškėjo žemės sklype, nes byloje nepateikta duomenų apie nurodytų akmenų kilmę, jų buvimo vietą, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog nurodyti akmenys yra gyvenamojo namo pamatai. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjo senelis Č. T. gyveno tame pačiame kaime, kuriame yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis sklypas, kad senelio namus nuo įsigyto žemės sklypo skyrė maždaug 300 metrų atstumas, kad anksčiau pareiškėjui priklausančio sklypo savininkais buvo G. šeima. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų apie pastatų sunykimo priežastis ir laikotarpį, todėl išvada, jog pareiškėjui priklausančiame sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu, yra pagrįsta spėjimais, o ne objektyviais duomenimis.
Statybos santykiai – kompleksiniai, nes susiję ne tik su statytojų privačiais tikslais, bet ir su daugeliu viešųjų tikslų (ekonomikos plėtra, aplinkosauga, paveldo apsauga, socialiniais tikslais ir kita), todėl šiuos santykius reglamentuoja tiek viešosios tiek privatinės teisės aktai, kuriais nustatomi privačių ir viešųjų interesų derinimo principai, derinimo tvarka ir sąlygos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 106 „Dėl Sprendimų dėl buvusių sodybų atstatymo gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose priėmimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo (toliau – ir Aprašas) 8 punkte nustatyta, kad saugomos teritorijos direkcija ar savivaldybės administracija priima sprendimą, kad pareiškėjo prašyme nurodytame žemės sklype, kuriame norima atstatyti buvusią sodybą, leidžiama atstatyti buvusią sodybą, jeigu valstybės archyvuose arba Nacionalinės žemės tarnybos saugomų kartografinių dokumentų kopijose galima identifikuoti nurodytame žemės sklype buvusios sodybos pastatus (priklausomai nuo mastelio – vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastato (namo) su jo priklausiniais ar be jų kontūrai arba visa sodyba pažymėti sutartiniais ženklais, kurių paaiškinimas pateiktas žemėlapio legendoje).
Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 2 straipsnio 6 dalį buvusi sodyba – vieta, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, kuris neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyti pagal valstybės archyvuose arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos saugomų kartografinių dokumentų, išleistų 1900 metais ar vėlesniais metais, patvirtintas kopijas, jeigu jie neišlikę ar išleisti ankstesniais nei 1900 metais, – jų buvimo juridinis faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo seneliui Č. T. apie 1990 metus, vykdant privatizaciją, už investicinius čekius buvo paskirtas žemės sklypas, (duomenys neskelbtini). Teigia, kad Sklype buvo sodyba, tačiau ji neišliko – gyvenamojo namo ir tvarto pastatai sunyko ir sugriuvo, o mediena buvo prašalaičių išvogta. Likę gyvenamojo namo pamatų akmenys pareiškėjo, jo tėvo ir senelio pastangomis buvo pernešti į kitą vietą, nes trukdė dirbti žemę. Šią aplinkybę pareiškėjas įrodinėja pateiktomis akmenų, išlikusio medžio fotonuotraukomis. Byloje nėra ginčo, kad Sklype sodybos statinių liekanų pareiškėjui dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype neišlikę, jos nepažymėtos nei VĮ Registrų centro pažymėjime apie pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą, nei šio sklypo plane ar kituose šiuolaikiniuose kartografiniuose žemėlapiuose, planuose. Prašomą nustatyti faktą pareiškėjas grindžia Poznanės valstybinio archyvo kartografine medžiaga bei apeliacinės instancijos teismui pateikta prof. habil. dr. A. Č. išvada, kurioje atliktas 1916 m. ir 1938 m. topografinių žemėlapių sugretinimas su šiuolaikiniais ortofotografiniais duomenimis. Šioje išvadoje nustatyta, kad minėtuose istoriniuose kartografiniuose šaltiniuose užfiksuotas pastatas patenka į pareiškėjui priklausantį Sklypą.
Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, faktas, kad sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių liekanų arba kai sodyba yra pažymėta vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas pirmiausiai siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo konstatuota, kad sodybos buvimo pareiškėjo žemės sklype juridinio fakto nustatymas teismo sprendimu iš esmės sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes, nes jis įgytų teisę atstatyti buvusios sodybos pastatus arba statyti naujus pastatus ir inžinerinius statinius buvusios sodybos vietoje. Kadangi Sklypas patenka į valstybinio Asvejos regioninio parko teritoriją, kur naujų statinių statybos, atkūrimas ar atstatymas yra ribojamas, todėl būtina išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai žemės savininkas siekia įgyvendinti išimtinę įstatyme įtvirtintą teisę, be aplinkybės, kur buvo sodyba, privalo įrodyti tokiai teisei atsirasti ir būtiną aplinkybę, kokie statiniai buvo sodyboje ir kokius siekia buvusioje sodybos vietoje statyti ar atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2013). Taigi, svarbus ir atkuriamų statinių skaičius, kad be pakankamo pagrindo nebūtų didinamas saugomos teritorijos užstatymas. Reikšmingos ir kitos aplinkybės, kurios vertintinos atsižvelgiant į saugomų teritorijų tikslus ir jų santykį su statybų draudimo nustatymo išimtimis. Šias aplinkybes itin svarbu nustatyti, kadangi buvusios sodybos atstatymo teisė gali būti įgyvendinta taip, kad vietoj vienos buvusios sodybos gali būti atstatoma tik viena sodyba (STĮ 9 straipsnio 3 dalies 5 punkto d papunktis).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodinėjimo proceso ypatumus bylose dėl juridinę reikšmę faktų nustatymo nulemia tai, kad šios kategorijos bylose paprastai yra naudojami netiesioginiai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinė byla Nr. 3K-3-82/2006). Įrodymų pakankamumo problema sprendžiama vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. nereikalaujama šimtaprocentinio įsitikinimo, bet laikoma, kad įrodymų padaryti išvadą apie fakto buvimą pakanka, jeigu iš surinktų įrodymų galima labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtina detaliai išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, kadangi iš apelianto pateiktos Išvados matyti, kad pareiškėjui priklausančiame Sklype visgi buvo pastatų, tačiau jie konkrečiai neidentifikuoti, t. y. nėra aišku, kokios paskirties pastatai buvo Sklype (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir pan.), kokiose konkrečiai Sklypo ribose, ar nėra iš esmės pasikeitęs kraštovaizdis, turint omenyje, kad Sklypas ribojasi su vandens telkiniu. Atkreiptinas dėmesys, kad byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, todėl pareiškėjui pateikus papildomus duomenis atsirado būtinybė apklausti tiek pareiškėją, tiek Išvadą parengusį asmenį, kuris galėtų plačiau pakomentuoti Išvadoje nustatytas aplinkybes. Be to, nėra aiški Išvados surašymo data, neišsklaidytos kitos abejonės dėl Sklypo įsigijimo aplinkybių, pareiškėjo senelio gyvenamosios vietos, akmenų buvimo ir perkėlimo aplinkybių ir pan.
Dėl procesinės bylos baigties
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, nes netinkamai vertino įrodymus, nesiaiškino visų turinčių reikšmės bylai aplinkybių, padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybėms ir surinktiems įrodymams, dėl ko byla galėjo būti neteisingai išspręsta (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą sprendimą, tačiau faktinių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme yra ribotas, nes peržiūros procedūra varžoma papildomų įrodymų priėmimo apribojimais, tyrimo apimtis susiaurina apeliacinių skundų ribos. Atsižvelgiant į tai, kad įrodymų tyrimas ir vertinimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apskųstas sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 27 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.