Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

B. Š. naudai iš R. K. priteista 1735,06 eurų turtinei žalai ir 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

D. Š. naudai iš R. K. priteista 15 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

A. S. naudai iš R. K. priteista 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. K. nuteistas už tai, kad tyčia, iš chuliganiškų paskatų nužudė G. Š., o būtent: 2015 m. birželio 7 d., apie 14-17 val. (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sudavė smūgius G. Š., dėl ko pastarasis griuvo ir tokiu būdu R. K. G. Š. padarė galvos traumą su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimus tarp galvos smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, galvos smegenų edemą, komą, daugybinius galvos vidinės dalies nubrozdinimus, kraujosruvą, muštinę žaizdą dešiniame lūpų kampe, kaklo, krūtinės dešinės pusės, dešinės plaštakos, dešinio klubo sparno, kairio klubo srities, kairio dilbio kraujosruvas, dešinio kelio sąnario, kairio kelio sąnario sričių nubrozdinimus, dėl ko G. Š. 2015 m. birželio 12 d. 18 val. (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė.

12. Nuteistojo R. K. gynėjo advokato A. Cemnolonsko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendis keičiamas dėl teismo išvadų, susijusių su nuosprendyje įrodyta pripažintinos nusikalstamos veikos faktinėms aplinkybėms, neatitikimo bylos duomenims, taip pat dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas, 3 punktas).

13. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, t. y. patikrinti pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir/ar proceso teisės normas, ši klaida turi būti taisoma apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą ir pagrįstą baigiamąjį aktą. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant tiek faktines bylos aplinkybes (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), tiek taikant įstatymus (teisės taikymo) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-425/2012), kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas bei tokiu būdu neleisti, kad kokioje nors pirmos instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Be to, tikrinant pirmosios instancijos nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę apeliacinės instancijos teismui remtis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme surinkta medžiaga, o taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2014).

14. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas, prašydamas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, perkvalifikuojant R. K. veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 284 straipsnio 1 dalį, iš esmės nesutinka su apygardos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis, pateiktu bylos įrodymų vertinimu dėl R. K. kaltės, jo nusikalstamų veiksmų teisine kvalifikacija. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateikto apeliacinio skundo argumentus, siekdama objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes bei nustatyti joje tiesą, šią baudžiamąją bylą nagrinėdama apeliacine tvarka, atliko įrodymų tyrimą – dar kartą apklausė byloje specialisto išvadą pateikusį teismo medicinos ekspertą Stasį Fedaravičių, nuteistąjį R. K., ištyrė kitus bylos įrodymus. Patikrinusi apskųsto teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu bei teisiniu aspektu pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad R. K. tyčia dėl chuliganiškų paskatų (dėl menkavertės dingsties suduodamas smūgius, po ko nukentėjusysis krito ir patyrė mirtiną galvos traumą) nužudė G. Š.. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl R. K. kaltės atitinka faktines bylos aplinkybes. R. K. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs R. K., nereiškia, jog teismo išvados dėl nuteistojo kaltės yra neteisingos. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis nepagrįstas išvadas, susijusias su įrodyta pripažintinos nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis. Todėl apskųstasis teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiamos ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014).

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

16. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas nusikaltimo padarymo būdą, t. y, jog R. K. sudavė smūgius G. Š., dėl ko jis griuvo ir tokiu būdu patyrė galvos traumą, buvo nekonkretus (nenurodyta kiek smūgių, kuo jie buvo suduoti, į kurias vietas), nes šios aplinkybės taip pat yra svarbios nustatant nukentėjusiajam sukeltus padarinius. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės – jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taigi aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodytos visos aplinkybės, kurios reikšmingos padarytai veikai teisingai teisiškai įvertinti.

16.2. Taigi, iš R. K. kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo ir teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl G. Š. nužudymo, matyti, kad tiek pirminiame, tiek patikslintame kaltinamajame akte nurodant nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių (ne mažiau 18) pažymima, kad jie buvo suduoti rankomis ir kojomis (jų neišskiriant) į įvairias kūno vietas, o skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstant įrodytą pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes nėra nurodyta nei kuo, nei kiek ir kur buvo suduoti smūgiai G. Š., po ko šis griuvo bei atsitrenkdamas pakaušine dalimi į neribotai platų paviršių patyrė galvos traumą, kurios pasekoje nukentėjusysis 2015 m. birželio 12 d. apie 18 val. ligoninėje mirė. Pagal skundžiamame nuosprendyje konstatuotas įrodytas pripažintinos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kuriomis remiantis R. K. nuteistas, nukentėjusiojo mirtį lėmė visi jam (G. Š.) nustatyti ir kaltinime išvardinti sužalojimai. Gi, iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, specialisto išvados Nr. M29/15(08) ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos eksperto S. Fedaravičiaus duotų paaiškinimų akivaizdu, kad G. Š. mirtį lėmęs sužalojimas yra jo patirta buka kieta galvos trauma su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimais tarp galvos smegenų dangalų, smegenyse, skilveliuose, ką iš esmės ir pats apygardos teismas konstatavo skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Visi kiti specialisto konstatuoti sužalojimai yra nesusiję su nukentėjusiojo mirtimi. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atskleisdamas nuteistojo kaltės turinį, t. y. įrodytas pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodydamas, kad R. K. smurtiniais veiksmais G. Š. padarė sužalojimus, nuo kurių visumos jis (nukentėjusysis) mirė, bei tuo pačiu nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas motyvus, kad G. Š. mirė nuo patirtos galvos traumos, padarė prieštaringas išvadas dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų apimties ir dėl to kilusių pasekmių.

16.3. Teismo medicinos eksperto pateikta išvada nustatyta, kad 18 atskirų išorinių kūno sužalojimų (nubrozdinimų, kraujosruvų ir žaizda), kurie kaip minėta nukentėjusiojo mirčiai įtakos neturėjo, galėjo būti padaryti mažiausiai 18 trauminių poveikių pasekoje, kartu pažymint, kad šiuos nustatytus veido, rankų, kojų lengvus sužalojimus, nubrozdinimus, kraujosruvas nukentėjęs galėjo pasidaryti ir pats, nes šios sritys yra lengvai prieinamos susižaloti. Jų padarymo sekos nėra galimybės nustatyti, kadangi jie yra vieno ir to paties laikotarpio, be to, kadangi šie konstatuoti kūno sužalojimai yra padaryti bukais kietais daiktais, kurie atspindi tik bendruosius bukų kietų daiktų požymius, todėl šių daiktų išskirti nėra galimybės (t. 1, b. l. 38-42). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas, patvirtinęs teismo išvadą, papildomai taip pat paaiškino, kad visi nustatyti 18 trauminių poveikių nelaikytini nukentėjusiajam suduotais smūgiais, kadangi tarp jų galėjo būti trauminių poveikių, kuriuos nukentėjusysis pasidarė pats kur nors jam griūvant ar pan. Tuo tarpu sužalojimas, dėl kurio nukentėjusysis patyrė mirtiną galvos traumą, tikėtina buvo sąlygotas suduodant G. Š. smūgius į galvos (veido) sritį ir šiam griuvus bei pakaušine dalimi atsitrenkus į neribotą platų paviršių. Baudžiamojoje byloje apklaustas nuteistasis R. K. neneigė įvykio dieną smūgiavęs G. Š., tačiau tvirtino, kad pastarajam rankomis sudavė tik du smūgius į veidą, po ko šis krito ir galva trenkėsi į kelio bortelį. Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, pažymėdamas, kad nukentėjusiajam rankomis (tiek viena, tiek kita) sudavė po vieną smūgį į veidą (akį ir lūpą). Šių nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių patvirtino ir byloje liudytoju apklaustas K. Š., parodydamas, kad matė, kaip R. K. pribėgęs prie G. Š., pastarajam sudavė du smūgius į veidą, po ko šis krito aukštielninkas ant šaligatvio. Kitų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių apie tai, kad R. K. būtų sudavęs nukentėjusiajam daugiau smūgių, baudžiamojoje byloje nėra, to iš esmės nenustatė ir apygardos teismas. Ir nors pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas P. S. parodė, kad įvykio dieną matė, kaip R. K. pribėgęs prie G. Š., koja jam sudavė du smūgius į galvos sritį, tačiau šiais parodymais gali būti vadovaujamasi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šio liudytojo nurodomos tam tikros nagrinėjamo įvykio aplinkybės (dėl laiko, sužinojimo apie G. Š. atžvilgiu buvusį smurtą, įvykį mačiusių kitų asmenų, paties G. Š. buvimo vietos) viso bylos proceso metu nebuvo nuosekliai tokios pat, o ir smūgių sudavimas kojomis nukentėjusiajam baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, be paties šio liudytojo parodymų, nebuvo patvirtintas. Kartu atsižvelgtina ir į šio liudytojo būklę (nurodė vartojęs alkoholio, kas taip pat galėjo įtakoti jo duotų parodymų teisingumą). Teisme apklaustas ekspertas paneigti ar patvirtinti, kad po dviejų smūgių rankomis į galvos sritį nukentėjusiajam taip pat galėjo būti suduoti ir du smūgiai koja, nesant ataskaitos taško ir sužalojimų skirtingumo, negalėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos padarymą, byloje privalo nustatyti veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo įstatymo proceso tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Šiuo konkrečiu atveju byloje surinktais įrodymais, jų visuma, neginčijamai nustatytas dviejų smūgių rankomis sudavimas nukentėjusiajam į galvos sritį, tačiau nesurinkta abejonių nekeliančių įrodymų dėl smūgių sudavimo koja bei, kad visi G. Š. specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent R. K. veiksmais.

16.4. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, specialisto išvada nukentėjusiajam nustatyti kaklo sužalojimai, krūtinės dešinės pusės, dešinės plaštakos, dešinio klubo sparno, kairio klubo srities, kairio dilbio kraujosruvos, dešinio kelio sąnario, kairio kelio sąnario sričių nubrozdinimai, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, negali būti priskirti R. K., juo labiau sužalojimų visumai nuo kurių nukentėjusysis mirė, kadangi kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje esančia surinkta ir teisme patikrinta medžiaga tai nebuvo patvirtinta. Todėl šios aplinkybės iš R. K. nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių šalinamos. Juolab, kad ir vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymu, kiekviena inkriminuojamos nusikalstamos veikos nurodyta aplinkybė gali būti konstatuojama ją pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltininko kaltę. Tuo tarpu išvados, kurių teismas negali pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, o grindžia iš esmės tik prielaidomis, pripažįstamos nepagrįstomis. Kita vertus, šioje baudžiamojoje byloje surinktais ir teisme patikrintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad R. K. nukentėjusiajam sudavė du smūgius rankomis į veido sritį, po ko šis krito ir galva trenkėsi į pakelės bortelį, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime ir apygardos teismo nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su R. K. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, objektyviąją puse apibūdinančiais požymiais, keistinos, pripažįstant, kad R. K. 2015 m. birželio 7 d., apie 14-17 val. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų, rankomis sudavė du smūgius G. Š. į veido sritį, tokiu būdu jam padarydamas muštinę žaizdą dešiniame lūpų kampe, o G. Š. griuvus ir pakaušine dalimi atsitrenkus į neribotai platų paviršių, pastarasis patyrė buką kietą galvos traumą su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimus tarp galvos smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, kas komplikavosi į galvos smegenų edemą, komą, dėl ko 2015 m. birželio 12 d. 18 val. (duomenys neskelbtini) ligoninėje G. Š. mirė.

16.5. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinamajame akte nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teisiamajame posėdyje, priimant nuosprendį, jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nes teisingumą bylose vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas nėra pasyvus bylų proceso stebėtojas ir teisingumo vykdymas nepriklauso tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti juos atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad esant būtinybei kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti keičiamos tiek iš esmės, tiek ne iš esmės skirtingomis bylas nagrinėjant instancine tvarka (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Šiuo aspektu pastebėtina tik tai, kad tokiu atveju tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal tarptautinių teismų formuojamą praktiką turi būti įvykdyta vienintelė sąlyga, t. y. kaltinamajam skubiai ir nuodugniai jam suprantama kalba turi būti pranešta apie reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus bei suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje 2K-23/2013, 2K-315/2014). Ši sąlyga šioje baudžiamojoje byloje, ją nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo įvykdyta.

Motyvuojamoji dalis

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį, svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius, tiek subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius.

17.1. Byloje, specialisto išvada Nr. M29/15(08) ir eksperto paaiškinimais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustatyta, kad G. Š. mirė dėl patirtos bukos kietos galvos traumos su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimo tarp galvos smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, kas komplikavosi į galvos smegenų edemą, komą (t. 1, b. l. 38-42). Taigi, G. Š. mirties priežastis – patirta galvos trauma. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų duomenų visumą, padarė išvadą, kad G. Š. mirties priežastis buvo jo atžvilgiu R. K. pavartotas smurtas (smūgių sudavimas į veidą, po ko šis krito ir pakaušiu atsitrenkė į neribotai platų paviršių), dėl ko nukentėjusysis patyrė jo mirtį lėmusį sužalojimą.

17.2. Nuteistasis R. K. neneigia smurtavęs prieš G. Š., t. y. sudavęs jam du smūgius į galvos sritį, po ko šis krito ir galva trenkėsi į pakelės bortelį, tačiau teigiama, kad jo kaltė tyčia iš chuliganiškų paskatų nužudžius G. Š. nebuvo įrodyta, apeliuojant į paties nukentėjusiojo po šių jo veiksmų atliktus veiksmus, liudytojų parodymus apie pastarojo būklę. Dėl šių priežasčių manoma, kad R. K. veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 284 straipsnio 1 dalį, nustatančią atsakomybę už viešosios tvarkos pažeidimą. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl R. K. kaltės nužudžius G. Š., todėl prašymas perkvalifikuoti nuteistojo veiką negali būti tenkinamas.

17.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bylos aplinkybių visumą bei atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, gautų iš skirtingų šaltinių, atskleidžiančių nuteistojo R. K. įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių, jo kaltės turinį. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai be pagrindo reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kurio pagrindu R. K. nuteistas už G. Š. nužudymą. Išvados dėl R. K. kaltės nužudžius G. Š. pagrįstos įrodymais, t. y. paties nuteistojo R. K. parodymais, kuriais jis pripažino be jokios priežasties sudavęs du smūgius nukentėjusiajam į veido sritį, dėl ko pastarasis griuvo ir pakaušiu atsitrenkęs į pakelės bordiūrą prarado sąmonę; liudytojo K. Š. parodymais, kuriais jis parodė matęs, kaip R. K. du kartus rankomis smūgiavo G. Š., po ko šis aukštielninkas kritęs ant žemės ir praradęs sąmonę; iš dalies liudytojos J. K. parodymais, kuriais ji parodė, kad išgirdusi šurmulį, riksmą „R. ką darai“, atbėgusi pamatė gulintį be sąmonės G. Š.; 2015 m. birželio 8 d. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis; 2015 m. birželio 30 d. įtariamojo ir 2015 m. spalio 7 d. liudytojo parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis; Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. M29/15(08), kurioje konstatuota, kad G. Š. mirė nuo patirtos bukos kietos galvos traumos su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimu tarp galvos smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, kas komplikavosi į galvos smegenų edemą, komą; teismo medicinos eksperto duotais paaiškinimais teisme. Visus šiuos ištirtus ir įvertintus patikimus bei teisėtu būdu gautus įrodymus sujungus į vieningą loginę seką, padaryta pagrįsta išvada dėl R. K. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

17.4. Nors iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad byloje yra ginčijamas teismo nustatytas priežastinis ryšys tarp R. K. padarytų veiksmų ir dėl to kilusių padarinių (nukentėjusiojo mirties), t. y., kad būtent nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas sužalojimas nuo kurio šis mirė, tačiau nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnį kyla tik tada, kai nukentėjusiojo mirtis yra dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Priežastinis ryšys yra būtinasis – būtina nustatyti, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą, t. y., ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-443/2014). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-386/2012). Kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-281/2008). Tais atvejais, kai tarp smurtinių veiksmų ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009). Ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lėmė nukentėjusio mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos, sprendžiama vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste taip pat akcentuotina, jog išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, naudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinamąsias išvadas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7/2014).

17.5. Byloje nustatyta ir įrodyta, kad R. K. smurtavo prieš G. Š. suduodamas šiam du smūgius rankomis į veido sritį, po ko šis krito ir galva trenkėsi į pakelės bortelį. Paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad po šių jo atliktų veiksmų, nukentėjusiajam nukritus, jis prarado sąmonę, į nieką neragavo, ir tik užpylus ant pastarojo vandens, G. Š. kiek atsigavo. Kaip minėta, nuteistojo fizinio smurto panaudojimo faktą nukentėjusiojo atžvilgiu patvirtino ir liudytojas K. Š., kuris taip pat nurodė, kad iškart po suduotų smūgių G. Š. krito, buvo praradęs sąmonę. Apie tai, kad po suduotų smūgių G. Š. buvo praradęs sąmonę, netiesiogiai patvirtino ir liudytoja J. K., kuri parodė, jog matė kieme gulintį be sąmonės nukentėjusįjį, po ko ant pastarojo užpylus du kibirus vandens, G. Š. buvo pusiau sąmoningas. Matė, jog pastarajam buvo prakirstas antakis, sužalotas paakys. Aptariama specialisto išvada Nr. M29/15(08) ir eksperto S. Fedaravičiaus paaiškinimais, nustatyta, kad nukentėjusysis G. Š. mirtiną galvos sužalojimą – buką kietą galvos traumą su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimu tarp galvos smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, kas komplikavosi į galvos smegenų edemą, komą – patyrė atsitrenkdamas pakaušine dalimi į neribotai platų paviršių (specialisto išvada Nr. M29/15(08)). Nagrinėjamoje byloje be šių, jokių kitų aplinkybių, galėjusių lemti nukentėjusiojo sužalojimą, nuo kurio jis vėliau mirė, išskyrus nuteistojo R. K. prieš jį panaudotą smurtą, nenustatyta. Apklaustos nukentėjusiosios (G. Š. motina ir sesuo) parodė, kad įvykio dieną – po pietų – prieš joms išvykstant, G. Š. buvo sveikas ir nesužalotas. Liudytoja apklausta M. A., taip pat parodė, kad apie 14 val. užėjęs G. Š. buvo blaivus ir nesužalotas. Jokių duomenų, paneigiančių šias nukentėjusiųjų ir liudytojos nurodomas aplinkybes, t. y., kad iki aptariamo įvykio nukentėjusysis nebuvo sužalotas, surinkta nebuvo. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad po R. K. smurtinių veiksmų G. Š. atžvilgiu, būtų buvęs koks nors kitas veiksnys, turėjęs lemiamos įtakos kilusiems padariniams atsirasti. Taigi, aplinkybės, kad G. Š. galėjo patirti mirtiną galvos traumą ne dėl R. K. jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų, paneigtos šioje byloje surinktais ir aptartais įrodymais. Konstatuotina, kad būtent R. K. suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvą) vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų kritęs ir patyręs galvos traumos, dėl kurios, praėjus kelioms dienoms, jis ligoninėje mirė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo veiksmai dėsningai sukėlė G. Š. mirtį ir yra pagrindinė to priežastis. Priežastingumo negali paneigti ir nurodyti faktai, kad nukentėjusysis po jam suduotų smūgių atėjo į R. K. kiemą, kalbėjo, rūkė. Iš tiesų, byloje tiek nuteistasis R. K., tiek liudytojas K. Š. parodė, kad netrukus po to, kai G. Š. buvo suduoti smūgiai, šis, kiek atsigavęs, atėjo prie R. K. namų bei prisėdo prie verandos ant žemės. Apie tai, kad G. Š. sėdėjo prie verandos ant žemės, nurodė ir liudytoja apklausta R. K.. Tačiau pažymėtina ir tai, kad liudytoju apklaustas K. Š. taip pat parodė, jog po tokių R. K. smurtinių veiksmų, G. Š. atėjo svirduliuodamas. Tuo tarpu liudytoja R. K., nieko daugiau be to, kad matė sėdintį G. Š. prie verandos, nenurodė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, įvykio liudytojai buvo neblaivūs. Be to, kaip jau minėta, nenustatyta, kad po R. K. smurtinių veiksmų nukentėjusiojo G. Š. atžvilgiu, pastarasis galėjo būti sužalotas kitų asmenų. Atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusysis G. Š. sunkios būklės buvo rastas ne kur kitur, o būtent prie R. K. namų. Tiek nuteistas R. K., tiek liudytojas K. Š. parodė, kad po nukentėjusiojo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų, pastarąjį paliko sėdėti prie namo verandos. Liudytoja G. D. parodė, kad matė gulintį G. Š. prie namo verandos durų ant plytelių, kad daugiau žmonių tuo metu nebuvo. Liudytojas A. P. parodė, kad po to, kai jis su R. K. atėjo į pastarojo namus, kieme matė gulintį be sąmonės G. Š., kurį patraukus prie kelio, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas S. Fedaravičius, patvirtinęs specialisto išvadoje konstatuotų duomenų teisingumą ir papildomai patikslinęs savo duotus paaiškinimus bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, paaiškino, kad nukentėjusiajam kaukolė lūžo dėl fizinio poveikio, kas galėjo sąlygoti nukentėjusiojo kritimas jam sudavus smūgius ir galvos pakaušine dalimi atsitrenkus į neribotai platų paviršių. Dėl šių priežasčių, lūžus kaukolės skliautui ir pamatui, kraujas išsiliejo tarp galvos dangalų, dėl ko išsivystė smegenų edema, o vėliau ir koma. Eksperto vertinimu, po patirtos traumos, nukentėjusysis galėjo prarasti sąmonę tuoj pat (nuteistasis, liudytojas K. Š., taip pat netiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja J. K. patvirtino, kad G. Š. buvo be sąmonės), tuo tarpu smegenų edema, o po to ir koma galėjo išsivystyti palaipsniui. Kiekvienu atveju, po patirto sužalojimo, asmeniui smegenų edema ir koma išsivysto skirtingai. Ekspertas neatmetė galimybės, kad po patirtos traumos nukentėjusysis galėjo prarasti sąmonę, o ją atgavus, jam pakako fizinių jėgų atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau išsiliejus kraujui, pradėjo vystytis visas mirties mechanizmas, kurio laikotarpį sunku nustatyti, kadangi viskas priklauso nuo kraujo išsiliejimo greičio.

17.6. Teisėjų kolegija pažymi, kad priežastinis ryšys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose nustatomas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Aptarti bylos įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, leidžia susiformuoti apeliacinės instancijos teismo vidiniam įsitikinimui, kad G. Š. galvos traumą, lėmusią jo mirtį, patyrė būtent dėl tyčinių R. K. jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų. Akcentuotina, kad fizinio smurto padariniai gali būti įvairūs: gyvybės atėmimas, sveikatos sutrikdymas ir pan. Taigi, jeigu R. K. nebūtų smūgiavęs G. Š., jis nebūtų nugriuvęs bei patyręs galvos traumos, nuo kurios vėliau mirtų. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad tuo atveju, kai dėl sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis miršta, asmens veiksmai kvalifikuojami pagal pasekmes, t. y. kaip tyčinis nužudymas. Ir nors nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo griuvimas ir pakaušine dalimi atsitrenkimas į neribotai platų paviršių, t. y. galvos traumos, lėmusios G. Š. mirtį sukėlusius sužalojimas, kuris komplikavosi galvos smegenų edema, koma, yra tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp R. K. tyčinių veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Byloje ištirti įrodymai paneigia, kad G. Š. mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas kitomis aplinkybėmis. Tokiu būdu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybės, susijusios su G. Š. mirties priežastimi, pirmosios instancijos teismo nustatytos teisingai. Įrodyta, kad tarp R. K. veikos ir atsiradusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo G. Š. mirties, yra tiesioginis priežastinis ryšys.

17.7. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad byloje liko neįvertinti J. K. parodymai apie tai, kad jai mama buvo sakiusi, jog A. L. matė G. Š. apie 15 val. miestelyje prie parduotuvės, atsižvelgus į šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, neturi įtakos R. K. padarytos veikos kvalifikavimui. Be to, byloje buvo imtasi visų įmanomų priemonių surasti ir iškviesti A. L. apklausai, tačiau išnaudojus visas galimybes, šios liudytojos surasti ir apklausti nepavyko. Kita vertus, ši liudytoja paties įvykio nematė, tuo tarpu byloje duomenų pakako R. K. kaltei pagrįsti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiesioginė ir pagrindinė padarinių (nukentėjusiojo mirties) atsiradimo priežastis ir sąlyga buvo R. K. nusikalstami veiksmai, t. y. nuteistojo suduoti smūgiai nukentėjusiajam.

17.8. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-46-895/2015).

17.9. Teisėjų kolegija pažymi, kad suduodant smūgį į galvą, daroma veika, kelianti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada dėl R. K. kaltės formos ir rūšies, nes teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Įvertinęs bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tyčinę R. K. kaltę atėmus G. Š. gyvybę ir teisingai veiką kvalifikavo kaip nužudymą. R. K., suduodamas smūgius G. Š. į galvą, nuo kurių šis krito (to neneigia pats nuteistasis) ir patyrė traumą, nors ir neturėjo tikslo ar motyvo nužudyti, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti. G. Š. mirtis buvo R. K. tyčinių veiksmų pasekmė, jie yra dėsningi ir nors nuteistasis tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. galimoms pasekmėms buvo abejingas. Aplinkybes, kad nuteistasis buvo abejingas kilsiančioms pasekmėms bei G. Š. likimui ir, kad jį tenkino bet kokios kilsiančios pasekmės, patvirtina nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis matė, kad sudavus smūgius nukentėjusiajam, pastarasis prarado sąmonę, į nieką nereagavo, tik K. Š. pasiūlius atnešė vandens ir užpylė ant nukentėjusiojo, po ko šiam kiek atsigavus, pastarąjį paliko prie medžio, o pats nuėjęs toliau vartojo alkoholį. Toks R. K. abejingumas nustatytas ir tuomet, kai jis grįžęs su A. P. namo, matė gulintį nukentėjusįjį jo namų kieme, po ko pastarąjį patraukę ant vejos, šalia kelio, būtent A. P., susirūpinęs pastarojo būkle, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, o R. K. nuėjo miegoti. Tokie R. K. veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad jis buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Esant šių aplinkybių visumai, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. K. nužudė G. Š. veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

17.10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažinęs R. K. kaltu dėl G. Š. nužudymo, teisingai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą nustatė ir nusikaltimą kvalifikuojantį požymį, t. y. chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nužudymas laikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai. Taigi, chuliganiškos paskatos apibūdina nusikaltimo padarymo motyvą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis R. K. nužudė G. Š. demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – dėl to, kad G. Š. eidamas pro R. K. namus, pabeldė į langą. Pritartina, kad tokie nukentėjusiojo G. Š. veiksmai, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, laikytini menkaverčiais, palyginus su tuo, kokių veiksmų dėl to ėmęsis R. K. ir kokias pasekmes šie veiksmai sukėlė. Byloje išnagrinėtais įrodymais pagrįstai nustatyta, kad R. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų sudavė du smūgius iš esmės jokio pasipriešinimo ir grėsmės nekėlusiam nukentėjusiajam į galvos sritį, dėl ko pastarasis krito ir patyrė specialisto išvadoje konstatuotą mirtį lėmusį sužalojimą. Toks nuteistojo elgesys - smurto naudojimas be jokios aiškios priežasties rodo ne ką kitą, o nuteistojo požiūrį į visuomeninę tvarką, elgesio ir moralės normas, aiškų jų ir visuomenės negerbimą, t. y. jo vidines paskatas lėmusias chuliganiškai nusikalsti. Priežastis nukentėjusiojo atžvilgiu atlikti smurtinius veiksmus buvo menkavertė, o R. K. reakcija į susidariusią situaciją buvo neadekvati.

17.11. Atsižvelgiant į išdėstytą, nagrinėjamu atveju, vertinti pirmiau aptartus R. K. veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnio 1 dalis) nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

18. Apeliaciniame skunde taip pat buvo teigiama, kad perkvalifikavus R. K. inkriminuotą nusikalstamą veiką, jam turi būti paskirta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažino, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo R. K. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų) yra teisinga ir pagrįsta. Nuosprendį priėmęs teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, paskyrė R. K. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį pagrįstai parinko kiek mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Atsižvelgus į tai, kad nusikalstamos veikos apimtis, kuri inkriminuota R. K., buvo sumažinta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina išvados, kad ir laisvės atėmimo bausmė nuteistajam turi būti švelninama.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje be kita ko tinkamai išspręsti civilinių ieškinių atlyginimo klausimai. Apygardos teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų (BPK 109, 113, 115 straipsniai; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis). Nukentėjusiesiems priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai yra pagrįsti bylos duomenimis, neturtinės žalos dydžiai adekvatūs nuteistojo padarytai tyčiniai nusikalstamai veikai, dėl kurios nukentėjusieji neteko artimo žmogaus – sūnaus, brolio ir tėvo, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, iš esmės atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per dideli.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktu, 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nuosprendį.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybes, kad R. K. G. Š. padarė daugybinius galvos veidinės dalies nubrozdinimus, kraujosruvą, kaklo, krūtinės dešinės pusės, dešinės plaštakos, dešinio klubo sparno, kairio klubo srities, kairio dilbio kraujosruvas, dešinio kelio sąnario, kairio kelio sąnario sričių nubrozdinimus.

Pakeisti nuosprendžio nustatomojoje dalyje R. K. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos veikos aprašymą pripažįstant, kad R. K. veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

R. K., 2015 m. birželio 7 d., apie 14-17 val. (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų, rankomis sudavė du smūgius G. Š. į veido sritį, tokiu būdu jam padarydamas muštinę žaizdą dešiniame lūpų kampe, o G. Š. griuvus ir pakaušine dalimi atsitrenkus į neribotai platų paviršių, pastarasis patyrė buką kietą galvos traumą su kaukolės skliauto ir pamato lūžimais, kraujo išsiliejimus tarp galvos smegenų dangalų, po galvos smegenų dangalais, smegenyse, skilveliuose, kas komplikavosi į galvos smegenų edemą, komą, dėl ko 2015 m. birželio 12 d. 18 val. (duomenys neskelbtini) ligoninėje G. Š. mirė.

Pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtos bausmės:

R. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki 10 metų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.