Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui E. T. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Artiksa“, atstovaujama bankroto administratoriaus „Klaipėdos administratorių biuras“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu reikalaudamas iš atsakovo priteisti 1 357,64 Lt nesumokėtų mokėjimų, 67 260,59 Lt nuostolius iš turto pardavimo, 7 650 Lt papildomų išlaidų, 15 608,84 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-07-18 su trečiuoju asmeniu UAB „Artiksa“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT056615 ir Nr. LT056616 (toliau – Lizingo sutartys), pagal kurias ieškovas nuosavybės teise įsigijo UAB „Artiksa“ reikalingą turtą – automobilius BMW X3 ir NISSAN PATHFINDER bei perdavė juos naudotis lizingo gavėjui. Iš Lizingo sutarčių kylančių UAB „Artiksa“ prievolių vykdymo užtikrinimui 2007-07-18 su atsakovu E. T. sudarė laidavimo sutartis Nr. LT056615/PPS ir Nr. LT056616/PPS (toliau – Laidavimo sutartys), pagal kurias atsakovas įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jei UAB „Artiksa“ neįvykdys savo prievolių pagal Lizingo sutartis. UAB „Artiksa“ prievolių pagal Lizingo sutartis tinkamai nevykdė, todėl Lizingo sutartys 2009-06-09 buvo nutrauktos. Ieškovas nurodė, kad pareikalavo atsakovo įvykdyti trečiojo asmens prievoles pagal Lizingo sutartis, tačiau atsakovas prievolių pagal Laidavimo sutartis nevykdė. Ieškovas teigė, kad automobilius, buvusius Lizingo sutarčių dalyku, pardavė patirdamas nuostolius, todėl reikalauja, kad atsakovas juos padengtų.

Atsakovas Egidijus Tisaitis pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad turtas, buvęs Lizingo sutarčių dalyku tretiesiems asmenims buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, negu tikroji transporto priemonių vertė, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti padengti nuostolius. Teigė, kad dalį nuostolių, atsiradusių dėl automobilių pardavimo sudaro suma, kurią ieškovas išmokėjo pačiam automobilių pirkėjui už tarpininkavimą parduodant automobilį. Atsakovas nurodė, kad pasirašydamas Laidavimo sutartis jų neskaitė, o banko atstovai neinformavo atsakovo apie Laidavimo sutarčių pasekmes, todėl Laidavimo sutarčių sąlygos atsakovui buvo vienašališkai primestos. Prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo asmens UAB „Artiksa“ bankroto administratorius „Klaipėdos administratorių biuras“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad 2009-07-21 Klaipėdos apygardos nutartimi trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2009-08-03. Teigė, kad 2009-10-22 buvo patvirtinti trečiojo asmens BUAB „Artiksa“ kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų ir ieškovo 69 034,57 Lt reikalavimas. 2010-06-14 nutartimi BUAB „Artiksa“ pripažinta bankrutavusia ir dėl bankroto likviduojama. Nurodė, kad klausimas dėl skolos priteisimo spręstinas teismo nuožiūra.

Atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priėmė sprendimą už akių.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-10-05 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1 357,64 Lt nesumokėtų mokėjimų, 67 260,59 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 7 650,00 Lt papildomų išlaidų už paslaugas, 1 507, 00 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (t. y. 77 775,23 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-06-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 333 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai, bei 34,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas nustatė, kad ieškovas 2010-01-26 pranešimu Nr. 1270 pareikalavo atsakovo iki 2010-02-12 įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas prievoles pagal Lizingo sutartis (b. l. 25), tačiau šio savo įsipareigojimo pagal Laidavimo sutartis atsakovas neįvykdė. Byloje duomenų apie tai, kad atsakovas sumokėjo ieškovui susidariusį įsiskolinimą, nėra. Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.574 straipsniu, ieškovo apskaičiuotas įsiskolinimas pagal Lizingo sutartis sudaro 91 877,07 Lt, iš jų 1 357,64 Lt nesumokėtų mokėjimų, 67 260,59 Lt nuostolius iš turto pardavimo, 7 650,00 Lt papildomų išlaidų, 15 608,84 Lt palūkanų. Remiantis CK 6.81 straipsnio 1 dalimi, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Jeigu skolininkų prievolė yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolė įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad trečiajam asmeniui UAB „Artiksa“ Klaipėdos apygardos teismo 2009-07-21 nutartimi iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2009-08-03. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, skaičiavimas. Iškėlus UAB „Artiksa“ bankroto bylą, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, turėjo būti nutrauktas kredito sutartyje nustatytų netesybų bei palūkanų skaičiavimas ir taip jo, kaip skolininko pagal kredito sutartį, prievolės ieškovui mastas sumažėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Iš ieškovo pateiktos palūkanų lentelės matyti, kad pagal Lizingo sutartis ieškovas laikotarpiu nuo 2009-06-30 iki 2012-08-30 priskaičiavo 15 608,84 Lt palūkanų (b. l. 82). Atsižvelgiant į tai, kad nutartis trečiajam asmeniui iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2009-08-03, ieškovui priteistina 1 507, 00 Lt palūkanų už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, likusioje dalyje dėl palūkanų priteisimo ieškovo reikalavimas atmestinas. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakė, kad laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas. Vadovaujantis CK 6.574 straipsniu, ieškovui iš atsakovo priteistina 1 357,64 Lt nesumokėtų mokėjimų, 67 260,59 Lt nuostolių iš turto pardavimo ir 7 650,00 Lt papildomų išlaidų už paslaugas, susijusias su lizinguoto turto realizavimu (b. l. 27, 28, 32, 33).

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2011-10-05 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo dalį dėl netiesioginių nuostolių (palūkanų) priteisimo ir šioje dalyje visiškai patenkinti ieškovo reikalavimą – priteisti iš atsakovo likusią netiesioginių nuostolių (palūkanų) dalį, lygią 14 101,84 Lt bei atitinkamai 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad šioje civilinėje byloje sprendžiant klausimą dėl nukentėjusios sutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už pažeistą teisę, esminę reikšmę turi šalies, pažeidusios Lizingo sutartis, veiksmai sąžiningumo požiūriu. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl trečiojo asmens prievolių pagal Lizingo sutartis vykdymo tik turėdamas tam tinkamą pagrindą. Tiek trečiasis asmuo, nesielgė taip rūpestingai ir nepasistengė tiek, kiek reikėjo, kad Lizingo sutartis nebūtų nutraukta ar jos galiojimas būtų atstatytas, tiek atsakovas (laiduotojas) tinkamai nevykdė savo pareigų, kylančių pagal Laidavimo sutartis. Šiuo atveju yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Ieškovas, reikalaudamas priteisti visą palūkanų sumą, siekia prisiteisti tai, kas jam teisėtai ir pagrįstai priklauso vadovaujantis CK 6.249, 6.251, 6.574, 6.872 straipsnių, Lizingo ir Laidavimo sutarčių nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (3K-7-440/2001), t. y. po Lizingo sutarčių nutraukimo ieškinyje įvardintų palūkanų reikalavimas įgauna kitokią reikšmę ir pagrindą nei Lizingo sutarčių galiojimo laikotarpiu. Būtent po Lizingo sutarčių nutraukimo tai kvalifikuojama ieškovo (lizingo bendrovė) patirtais netiesioginiais nuostoliais (negautomis pajamomis), kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Vadinasi šiuo atveju ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas netaikytinas. Sutikdamas su teismo nuomone, kad atsakovo iš Laidavimo sutarčių kylančių prievolių ieškovui mastas yra toks pat, kaip ir skolininko UAB „Artiksa“ prievolės, ieškovas pagrįstai ir teisėtai reikalauja netiesioginių nuostolių (negautų pajamų), sudarančių 15 608,84 Lt, visiško atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pilnai netenkinti ieškinio minėtoje dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Pagrindinis apelianto argumentas, pagrindžiantis pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl sumažintų palūkanų priteisimo neteisėtumą ir nepagrįstumą yra tai, kad apelianto prašomos priteisti palūkanos yra netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų ir kurie turi būti visiškai atlyginti (CK 6.251 straipsnis), todėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas netaikytinas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto teiginiu dėl žemiau nurodytų motyvų.

Kasacinės instancijos teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką dėl laiduotojo prievolės apimties skolininkui iškėlus bankroto bylą, konstatavo, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos skolininko prievolės kreditoriams. Kreditoriai per teismo nustatytą terminą turi teisę bankrutuojančiai įmonei pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Šio reglamentavimo tikslas – bankroto byloje išsiaiškinti kreditorių skaičių ir jų pareikštų reikalavimų apimtį. Kreditoriaus reikalavimo apimtis nustatoma pareikštą reikalavimą patvirtinus teismui nutartimi (ĮBĮ 26 straipsnis). Be to, ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nuostata reiškia, kad yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo. Vienas materialiųjų teisinių bankroto bylos iškėlimo padarinių, aktualus nagrinėjamos bylos ginčo atveju, yra netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skolininkui iškėlus bankroto bylą. Jis turi tiesioginę įtaką bankroto byloje tvirtinamo kreditoriaus reikalavimo apimčiai. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skirtas tam, kad, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų nustatomos įmonės skolos ir kad jos nedidėtų bankroto bylos nagrinėjimo metu. Nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu (CK 6.872 straipsnis), tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui, skolininkui negrąžinant paskolos (CK 6.210, 6.261, 6.874 straipsniai), skaičiavimas. Kasacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi (už didesnę sumą), negu skolininkas skolingas (CK 6.76 straipsnis, 6.78 straipsnio 2 dalis, 6.81 straipsnio 2 dalis). Laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipiamas reikalavimas – į skolininką bankroto procese ar į laiduotoją atskiroje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesijos 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu nutraukus netesybų ir palūkanų už visas BUAB „Artiksa“ prievoles skaičiavimą, t. y. taip sumažinus šios įmonės prievolės kreditoriui UAB „Swedbank lizingas“ apimtį, taip pat buvo pagrindas ir atsakovo E. T. laidavimo prievolių apimčiai sumažėti tokiu pat mastu. Be to, akcentuotina, kad CK 6.82 straipsnio 2 dalies pagrindu laiduotojai turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas turi teisę pareikšti kreditoriaus (ieškovo) reikalavimams taip pat tokius atsikirtimus, kuriuos, remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, galėtų pareikšti skolininkas BUAB „Artiksa“. Minėtame nutarime kasacinis teismas taip pat pasisakė, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimo faktas ir jo nulemtas palūkanų bei netesybų skaičiavimo nutraukimas nekvalifikuotinas kaip teisė, kurios įgyvendinimas išimtinai susijęs su skolininko asmeniu (CK 6.82 straipsnio 3 dalis), nes CK 6.82 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta laiduotojo teisė pareikšti atitinkamus atsikirtimus, t. y. įgyvendinti arba pasinaudoti šia teise. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas vertintinas kaip teisės norma, apsauganti skolininko interesus, nes skirta tam, kad nedidėtų bankrutuojančios įmonės skola. Be to, po bankroto bylos iškėlimo palūkanos ir netesybos už prievoles, atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo, nebeatlieka skatinamosios funkcijos, nes skolininkui draudžiama vykdyti visas finansines prievoles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės turto fondas v. UAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009). Jeigu kreditorius neturi teisės reikalauti iš skolininko palūkanų ir netesybų nuo bankroto bylos iškėlimo, tai teisės neįgis ir laiduotojas. Negalima ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinti taip, kad netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas taikomas tik skolininkui ir netaikomas laiduotojui už užtikrintą prievolę, nes tokiu atveju prievolę įvykdęs ir palūkanas bei netesybas sumokėjęs laiduotojas subrogacijos būdu perimtų didesnės apimties kreditoriaus reikalavimo teisę, negu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, pareikšdamas jį tiesiogiai skolininkui. Toks aiškinimas neatitiktų laiduotojo prievolės akcesoriškumo (CK 6.78 straipsnio 2 dalis) ir sukurtų galimybę apeiti ĮBĮ straipsnio 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytą imperatyvųjį materialiojo teisinio pobūdžio kreditoriaus teisių ribojimą skolininkui iškėlus bankroto bylą, kuris, be kita ko, užtikrina ir visų kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.

Apelianto cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-06-21 nutartyje civilinėje byloje 3K-7-440/2001 buvo analizuojamos ir vertinamos kitokios faktinės aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė. Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008; 2009-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2009; 2011-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjamos ir apelianto nurodytos bylos nėra analogiškos, todėl abejose bylose negali būti priimtas analogiškas procesinis sprendimas.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-05 sprendimą už akių palikti nepakeistą.