Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-329-124/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos ūkis“ ieškinį atsakovui A. M., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. N., Lygumų žemės ūkio bendrovei dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo procesą, rašytinių sandorių sudarymą, taikymo bei aiškinimo klausimai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 straipsnio nuostatos bei kasacinio teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004) patvirtina, kad PVM sąskaita – faktūra, nesant sudarytos rašytinės sutarties, patvirtina prekių perdavimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje V. R. v. N. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis).

Apeliaciniame skunde apeliantas A. M., įrodinėdamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų nepagrįstumą bei neteisėtumą, akcentuoja netinkamą įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimą ir taikymą, kuris, anot apelianto, lėmė, kad buvo netinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklostę santykiai, o šis faktas nulėmė klaidingas teismo išvadas dėl ginčo dalyko. Taip pat apeliantas kelia materialiosios teisės normų, nustatančių rašytinės sandorių formos reikalavimus bei reglamentuojančių jų nesilaikymo pasekmes, netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimus. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalyką apibrėžia keletas atskirų aspektų, teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl kiekvieno iš jų būtina pasisakyti aptariant pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atskirų ieškinio reikalavimų pagrįstumo.

Vienas iš šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyko aspektų yra ieškovo reikalavimo priteisti iš apelianto 31 614,80 Lt skolą už pirktas trąšas pagal 2008 m. rugsėjo 10 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Serija AŪ Nr. 0015 pagrįstumo klausimas (t. 1, b. l. 13). Apeliantas įrodinėja, jog trąšų pagal šią PVM sąskaitą – faktūrą iš ieškovo nepirko, o teismo išvados šiuo klausimu yra nepagrįstos bei padarytos nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrus byloje surinktus įrodymus.

Pagal bylos medžiagą tarp šalių trąšų pirkimo – pardavimo sutartis raštu sudaryta nebuvo, bet apeliantui PVM sąskaita – faktūra buvo išrašyta kaip ūkininkui. Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ūkininkas yra fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. To paties straipsnio 3 dalyje ūkininko ūkis apibrėžtas kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei prievolių visuma. Kasacinio teismo praktikoje ūkininko ūkis laikomas turtinių ir neturtinių teisių kompleksu, galinčiu būti nuosavybės teisės objektu, bei tuo pačiu esančiu tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiško ūkio subjekto statuso (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį, priimą civilinėje T. S. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-113/2011). Nors minėtas išaiškinimas pateiktas kitokių teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste (buvo sprendžiamas ūkininko ūkio ir jam skirtų tiesioginių išmokų pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe klausimas), tačiau jis aktualus, nes abiem atvejais keliamas ūkininko ūkio apibrėžties turinio klausimas. Iš paminėto aišku, jog ginčo trąšų pirkimo – pardavimo teisiniame santykyje apeliantas veikė kaip verslininkas (CK 2.4 straipsnio 2 dalis).

CK 1.73 straipsnio 1 dalie 1 punkte nustatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, jeigu sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Nors apeliantas yra fizinis asmuo, o ūkininko ūkis neturi savarankiško ūkio subjekto statuso, tačiau CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata nagrinėjamo ginčo atveju netaikytina, kadangi ieškovo įrodinėjamas sandoris buvo sudarytas tarp juridinio asmens ir fizinio asmens, ginčo teisiniame santykyje veikusio kaip verslininkas. CK 1.73 straipsnio 1 dalyje nustatytos normos, atsižvelgiant į CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą jos hipotezę, taikymas siejamas ne su asmens fiziniu, bet teisiniu statusu, tai reiškia, kad jos taikymo sfera neapima tų atvejų, kai inicijuojame teisiniame santykyje fiziniai asmenys veikia verslo, bet ne asmeniniais tikslais. Taigi trąšų pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymas raštu neatėmė iš ieškovo procesinės teisės sandorio sudarymo ir jo įvykdymo fakto įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

Trąšų pirkimo – pardavimo 31 614,80 Lt sumai sandorio sudarymo faktą ieškovas įrodinėjo pirmiau minėta 2008 m. rugsėjo 10 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra. Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Litagros prekyba“ v. G. B. įmonė, bylos Nr. 3K-3-55/2012), tačiau kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų - faktūrų duomenimis, šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Ginčo PVM sąskaita – faktūra pasirašyta tik ieškovo darbuotojos S. B., kuri pagal apelianto paaiškinimus tvarkė ir jo buhalterinę apskaitą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2009 m. liepos 10 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/66, parengtoje atliekant ieškovo ir apelianto ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nurodyta, jog PVM sąskaita – faktūra Serija AŪ Nr. 0015 buvo įtraukta tiek į ieškovo, tiek į apelianto buhalterinę apskaitą (t. 1, b. l. 87). Įrodymų, kad apeliantui apie ginčo PVM sąskaitos – faktūros įtraukimą į jo ūkio buhalterinės apskaitos dokumentus nebuvo žinoma, byloje nebuvo pateikta. Nors apeliantas teigė, kad ginčo PVM sąskaita – faktūra buvo įtraukta į jo ūkio buhalterinę apskaitą be jo žinios S. B., tačiau jokių įrodymų, galinčių pagrįsti šį teiginį, į bylą nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neapribojo apelianto teisės įrodinėti savo atsikirtimus S. B. kaip liudytojos parodymais: 2012 m. vasario 9 d. teismo posėdžio metu teismas įpareigojo apelianto atstovą nurodyti S. B. adresą (t. 1, b. l. 147), nepavykus teismo šaukimo šiam asmeniui įteikti jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir per darbovietę – teismas 2012 m. kovo 9 d. protokoline nutartimi leido apeliantui šaukimą S. B. įteikti per antstolį (t. 1, b. l. 168). Nepavykus šaukimo S. B. įteikti per antstolį (t. 1, b. l. 173), kadangi jos darbovietė atsisakė jį priimti dėl S. B. nedarbingumo, pirmosios instancijos teismas apeliantą pakartotinai įpareigojo šiam asmeniui šaukimą įteikti per antstolį 2012 m. balandžio 21 d. protokoline nutartimi (t. 2, b. l. 39). Įrodymų, kad iki paskutinio teismo posėdžio, vykusio 2012 m. birželio 19 d., apeliantas būtų vykdęs teismo įpareigojimą įteikti šaukimą S. B. byloje nėra. Paminėtos faktinės aplinkybės betarpiškai patvirtina, kad apeliantui buvo sudarytos sąlygos teikti jo atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, tačiau apeliantas elgėsi pasyviai, nesirūpino S. B. iškvietimu į teismo posėdį. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog šioje byloje yra kilęs privataus pobūdžio ginčas, taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos už apeliantą rinkti įrodymų, galinčių pagrįsti jo procesinę poziciją. Papildomai pasisakant klausimu dėl S. B. parodymų įrodomosios reikšmės, būtina pažymėti, kad į bylą nebuvo pateikta jokių konkrečių įrodymų – be paties apelianto paaiškinimų, jog apelianto ūkio buhalterinę apskaitą tvarkė būtent S. B.. Priešingai, byloje apklausta FNTT specialistė, parengusi 2009 m. liepos 10 d. specialisto išvadą Nr. 5-4/66, parodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad apelianto apskaitą būtų tvarkęs konkretus buhalteris (t. 2, b. l. 63). Be to, pagal bylos medžiagą akivaizdu, kad apeliantui apie ginčo PVM sąskaitą – faktūrą turėjo būti žinoma, kadangi ji buvo įtraukta ne tik į apelianto ūkio buhalterinę apskaitą, bet ir į metinę PVM deklaraciją. Apelianto žinojimą apie šias aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir tai, kad po FNTT specialistės 2009 m. liepos 10 d. parengtos išvados, kurioje buvo konstatuotas ginčo PVM sąskaitos – faktūros įtraukimas į ieškovo ir apelianto ūkio buhalterinės apskaitos dokumentus, apeliantas nesiėmė jokių veiksmų šiai sąskaitai panaikinti ar paneigti jose užfiksuotus duomenis. Toks neveikimas rūpestingo, protingo, apdairaus asmens standarto požiūriu suponuoja, jog apeliantas pripažino trąšų pirkimo pagal ginčo PVM sąskaitą – faktūrą faktą, tačiau savo poziciją šiuo klausimu kardinaliai pakeitė tik ieškovo bankroto administratoriui pareiškus pretenzijas dėl neatsiskaitymo už įgytas prekes (CPK 185 straipsnis).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taipogi pažymi, kad byloje apklausiama FNTT specialistė taip pat paaiškino, jog, atliekant apelianto ūkinės finansinės veiklos tyrimą, ginčo PVM sąskaita – faktūra buvo rasta tarp jo buhalterinės apskaitos dokumentų, kuri buvo įtraukta ir į ieškovo kasos knygą. Iš byloje esančio 2010 m. balandžio 16 d. apelianto apklausos baudžiamojoje byloje protokolo matyti, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo pareigūnams patvirtino, jog 2008 m. rugsėjo mėn. tręšė dirbamą žemės sklypą trąša NPK 8-24-24, kurią pirko iš ieškovo (t. 2, b. l. 57). Apelianto apklausos metu nurodytas trąšų tipas ir kiekis sutampa su užfiksuotais ginčo PVM sąskaitoje faktūroje.

Iš to, kas paminėta, teisėjų kolegijos nuomone aišku, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovo ir apelianto 2008 m. rugsėjo 10 d. buvo sudarytas trąšų 31 614,80 Lt sumai pirkimo – pardavimo sandoris (CPK 185 straipsnis). Nesutikti su šiomis teismo išvadomis nėra jokio konkretaus teisinio ar faktinio pagrindo. Pasisakant dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad apelianto nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis pats savaime netraktuotinas kaip pagrindas jas laikyti klaidingomis ar padarytomis pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-459/2011), tuo labiau, kad paties apelianto argumentacija yra prieštaringa bei grindžiama išimtinai jam palankiu faktinių aplinkybių traktavimu. Šiuo aspektu pastebėtina, kad apeliantas darydamas nuorodą į 2009 m. liepos 10 d. specialisto išvadoje Nr. 5-4/66 nustatytą faktą, jog ieškovas buvo išrašęs daugiau trąšų pardavimą patvirtinančių PVM sąskaitų faktūrų nei buvo įgijęs, ignoruoja išvadą parengusios specialistės paaiškinimus, jog 2008 m. rugsėjo 10 d. ieškovo buhalterinėje apskaitoje trąšų įsigijimo ir pardavimo sąskaitų kiekis atitiko (t. 2, b. l. 63). Nors byloje ir nėra tiesioginių įrodymų, kad ieškovas pristatė apeliantui ginčo trąšas, tačiau šį faktą patvirtina tiek paties sandorio dėl trąšų pirkimo sudarymas, tiek aplinkybė, jog apeliantas pats pripažino tręšęs 2008 m. rugsėjo mėn. dirbtą žemę trąšomis NPK 8-24-24, įgytomis iš ieškovo (t. 2, b. l. 57).

Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ginčo dalyje dėl 31 614,80 Lt skolos už parduotas trąšas priteisimo tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir jas kvalifikavo įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo požiūriu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl skolos už žemės sklypo nuomą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl skolos už žemės sklypo nuomą skundžiamas iš esmės tuo motyvu, jog apeliantas nesutinka su teismo nustatytu žemės sklypo, kurio plotas 5,15 ha, kadastro Nr. 9152/0004:39, unikalus Nr. 9152-0004-0039, nuomos mokesčio dydžiu už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 8 d. iki 2010 m. balandžio 15 d. Nuomos mokesčio įsiskolinimo dydį, o kartu ir šalių sutarto nuomos mokesčio dydį, teismas nustatė remdamasis apelianto ir trečiojo asmens A. N. paaiškinimais. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinktų duomenų visetas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ieškovas ir apeliantas buvo susitarę dėl 230 Lt už vieną hektarą metinio nuomos mokesčio (CPK 185 straipsnis).

Pirmiau minėto žemės sklypo nuomos teisinių santykių tarp bylos šalių egzistavimo faktą ieškovas grindė 2008 m. balandžio 8 d. Žemės sklypo nuomos sutarties kopija (t. 1, b. l. 8-9). Apeliantas neigė ją pasirašęs, tačiau į bylą nuomos sutarties originalas nebuvo pateiktas, kadangi ieškovo bankroto administratoriui jis nebuvo perduotas (t. 2, b. l. 19, 35-37). Taigi nustatyti, ar Žemės sklypo nuomos sutartį pasirašė apeliantas ar kitas asmuo, objektyviai neįmanoma. Tačiau 2011 m. vasario 2 d. apeliantas, apklausiamas baudžiamojoje byloje Nr. 96-2-00054-09, nurodė, kad su ieškovo vadove G. N. buvo sudaręs rašytinę ginčo žemės sklypo nuomos sutartį, kuria susitarė, kad žemės nuomos mokestis bus 230 Lt už vieną hektarą metams (t. 2, b. l. 55). Vis dėlto šios bylos nagrinėjimo metu apeliantas savo poziciją ginčo klausimu pakeitė: neigė rašytinės nuomos sutarties sudarymo faktą, bei tvirtino, jog šalių buvo susitarta dėl 100 Lt dydžio už vieną žemės sklypo hektarą nuomos mokesčio (t. 1, b. l. 107, 146). Tokia apelianto pozicijos ginčo klausimu kaita, susijusi su turinių reikalavimų apelianto atžvilgiu pareiškimu, suponuoja, jog Žemės sklypo nuomos sutarties originalo nepateikimas negali turėti jokios reikšmės ne tik šalių tarpusavio teisinių santykių kvalifikacijai, bet ir jų turinio vertinimui. Atsižvelgdama į tai, kad dar 2011 m. vasario 2 d. apeliantas pripažino, jog buvo susitaręs su ieškovu už žemės sklypo hektarą į metus mokėti 230 Lt dydžio nuomos mokestį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas pagrįstai reikalavo iš apelianto už ginčo žemės sklypo nuomą priteisti 2 341,44 Lt nuomos mokesčio įsiskolinimą, kuris paskaičiuotas pagal tarp ieškovo ir apelianto sudaryto susitarimo sąlygas (CPK 185 straipsnis). Objektyvaus pagrindo nesiremti apelianto parodymais ikiteisminio tyrimo byloje nenustatyta. Jų neabejotinai negali paneigti šioje byloje pateikti apelianto paaiškinimai, kurių patikimumas, įvertinus apelianto materialinį suinteresuotumą šio proceso baigtimi, yra abejotinas.

Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto parodymų baudžiamojoje byloje Nr. 96-2-00054-09 ir paaiškinimų šioje byloje ginčo nuomos teisinių santykių klausimu santykį bei įrodomąją reikšmę, bei padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto, kaip nuomininko, turtinės prievolės dydžio. Keisti ar panaikinti skundžiamo teismo sprendimo šioje dalyje apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai šioje ginčo dalyje nėra susiję su ginčo dalyku, todėl neturi reikšmės nagrinėjamos bylos procesiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas iš apelianto ieškovui priteisė 1 500 Lt išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą. Ieškovas pagrįsti šioms išlaidoms pateikė 2012 m. vasario 9 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą ir suteiktų paslaugų detalizaciją (t. 1, b. l. 135-136), tačiau įrodymų, patvirtinančių sąskaitos apmokėjimą, nepateikė. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos, jeigu jos atitinka tris požymius: 1) realumą; 2) būtinumą; 3) pagrįstumą (CPK 79, 88 straipsniai). Realumas reiškia, kad jos tikrai sumokėtos, t. y. išleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-212/2009, nutartis paskelbta Teismų praktika 32, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Orlen Lietuva“ v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-194/2011). Byloje nurodytų bylinėjimosi išlaidų realumas neįrodytas, t. y. nepateikti įrodymai apie jų realų sumokėjimą. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį ieškovui advokato atstovavimo išlaidos negalėjo būti priteistos, kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikti įrodymai, kurie patvirtintų šių išlaidų sumokėjimo faktą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keičiama – atmetant ieškovo prašymą priteisti iš apelianto atstovavimo išlaidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinis skundas patenkintas tik dėl procesinio pobūdžio klausimo, taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ginčo paliekamas nepakeistas. Dėl to apelianto patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 93, 98 straipsniai). Pagal Šiaulių apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybė turėjo 14,24 Lt pašto išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo persiuntimu šalims bei bylos persiuntimu Lietuvos apeliaciniame teismui (t. 2, b. l. 109). Kadangi apeliacinis skundas iš esmės atmestas kaip nepagrįstas, minėtos išlaidos valstybei priteisiamos iš apelianto (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos ūkis“ (j. a. k. 301021541) prašymą priteisti iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atstovavimo išlaidas atmesti.

Kitoje dalyje Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. M. valstybei 14,24 Lt pašto išlaidų.