Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo Drąsučio Narmonto ir nuteistojo M. N. gynėjos Gražinos Mauručaitienės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal BK 222 str. 1 d. – areštu 50 (penkiasdešimt) parų,pagal BK 183 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. „a“ p.p., 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., 71 str., 67 str. 2 d. 6 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, nuteistajam A. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – sumokėti 25 MGL dydžio (941,50 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. G. pagal BK 182 str. 2 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.

M. N. nuteistas pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., 71 str., 67 str. 2 d. 6 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, nuteistajam M. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – sumokėti 20 MGL dydžio (753,20 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

BUAB „A“ bankroto administratoriaus UAB „T“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad būdamas UAB A“, įmonės kodas XXXXXX, adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2009 m. gegužės 27 d. apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus, numatančius kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 2008 m. rugsėjo iki 2009 m. gegužės mėnesių laikotarpiu į UAB „A“ buhalterinę apskaitą – pajamas neįtraukė 8 PVM sąskaitų faktūrų, kuriuose įformintos paslaugų pardavimo ūkinės operacijos už 291590,91 Lt sumą, tai yra 2008 m. rugsėjo mėn. serija AGM Nr. X40 ir 2008 spalio mėn. 24 d. serija AGM Nr. X41 dėl atliktų statybos darbų UAB „NS“, 2008 m. lapkričio mėn. 05 d. be numerio dėl atliktų statybos darbų UAB „AV“, 2009 m. sausio mėn. 7 d., serija AG Nr. Y dėl atliktų statybos darbų UAB „AV“, 2009 m. sausio mėn. 26 d., serija AGM Nr. X46 ir serija AGM Nr. X47, 2009 m. vasario 27 d., serija AGM Nr. X48 ir 2009 m. gegužės 27 d. serija AGM Nr. X52 dėl atliktų statybos darbų UAB „NS“, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 ir 2009 metus.

Be to, A. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008-11-05 iki 2009-08-24, būdamas UAB „A“, įmonės kodas XXXXXX, adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, iš bendrovės kaip atskaitingas asmuo gavo piniginių lėšų sumoje 166 422,33 Lt (48 199,24 Eur), kurių juridinę galią turinčiais dokumentais išlaidų nepateisino, bendrovei pinigų negrąžino, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą –166 422,33 Lt (48 199,24Eur ) pinigų sumą.

M. N. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008-10-29 iki 2009-07-21, iš UAB „A“, įmonės kodas XXXXXX, adresas (duomenys neskelbtini), kaip atskaitingas asmuo gavo piniginių lėšų 182 516,97 Lt (52 860,57 Eur), kurių juridinę galią turinčiais dokumentais išlaidų nepateisino, bendrovei pinigų negrąžino, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą – 182 516,97 Lt (52860,57 Eur) pinigų sumą.

Gynėjos manymu, byloje nesurinkta pakankamai M. N. kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, todėl tai neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių ir nuteistojo M. N. kaltumo. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K- 619/2012, 2K- 232/2014 2K-440-976/2015). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese. Atsižvelgiant į tai, kad už įmonės buhalterinę veiklą atsako bendrovės vadovas, jis privalo ją tinkamai organizuoti, todėl M. N. veikoje dėl to, kad bendrovės vadovas nereikalavo iš jo pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus, nėra nusikalstamos veikos požymių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai bei nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino A. G. ir M. N. kaltais. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

UAB „A“ atskaitingas asmuo A. G. tyrimui nepateikė pagal buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus nustatyto nepanaudoto atskaitingų asmenų avanso likučio 224 613,00 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2008-03-29 iki 2009-12-31, panaudojimą pagrindžiančių dokumentų. M. N. nepateikė pagal buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus nustatyto nepanaudoto atskaitingų asmenų avanso likučio 188 293,48 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2008-10-29 iki 2009-07-11. Dėl to tyrimo metu nebuvo galima nustatyti šių pinigų panaudojimo.

Specialistė N. S. teisme patvirtino savo duotą specialisto išvadą Nr. 5-4/13 ir paaiškino, kad ji atliko BUAB „A“ buhalterinės apskaitos tyrimą. Šioje išvadoje nurodyta, kad 2010 m. sausio 28 d. A. G. skolos likutis bendrovei buvo 224 613 Lt. Tai nustatyta pagal pateiktus išrašus iš „YXX“ ir „Z“ banko sąskaitų. Skola 140 0100,67 Lt susidarė išėmus pinigus iš banko sąskaitos. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokiu būdu susidarė dar 84 446 Lt skola, nebuvo pateiktos avansų apyskaitos, todėl ir nebuvo nagrinėjama ši suma. Norint nustatyti šią skolą reikėtų suvesti visos įmonės buhalterinę apskaitą. Tyrimui nebuvo pateiktos avansų apyskaitos, iš kurių būtų galima nustatyti, kaip susidarė 84 446 Lt skola. 2010 m. sausio 28 d. įmonės apskaitoje yra užfiksuota skola. Pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus galima tikslinti laikotarpį per kurį susidarė A. G. skola įmonei. A. G. iš kasos gavo ir dokumentais nepateisino pinigų paimtų laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio iki 2009 m. rugpjūčio, pagal bankų sąskaitų išrašus pasižiūrėjus į įmonės dokumentus, specialistės nuomone, šis laikotarpis didėtų, t. y. nuo kada pateikti banko išrašai nuo tada pradedamas žiūrėti laikotarpis. Norint tiksliai nustatyti laikotarpį reikia žiūrėti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir koks likutis persikelia. Nustatant 2010 m. sausio 28 d. skolą buvo vertinami sąskaitos atskaitingų asmenys duomenys. Tyrimo metu sąskaitos likutis su darbo apskaitos žiniaraščiuose esančiais duomenimis vertinamas nebuvo. Teisme buvo apklausti liudytojai, kurie patvirtino gavę darbo užmokestį, todėl ji kaip specialistė gali įvertinti jų gautas sumas kaip išmokėtas, tačiau A. G. ir M. N. skolos bendrovei mažinamos nebus, nes iš sąskaitos išmokėti pinigai, kurie nėra pateisinti. Šiuo atveju laikytina, jog pinigai išimti iš įmonės kasos, jie yra pas atskaitingus asmenis, jeigu jie pateiks dokumentus, kur juos panaudojo, tada skolos bendrovei galėtų būti mažinamos.

Iš 2014 m. spalio 8 d. AB „Z“ rašto Nr. S/11540 ir jo priedų matosi užfiksuoti piniginių lėšų pervedimai iš UAB „A“ sąskaitos į A. G. ir M. N. sąskaitas (2 t., 135-159 b.l.).

Iš 2015 m. gegužės 11 d. ir 15 d. UAB „AV“ ir UAB „NS“ raštų, taip pat ir iš kartu su šiais raštais pateiktų dokumentų, matosi, kad UAB „AV‘ ir „NS“ apmokėjo sąskaitas faktūras išrašytas UAB „A“ (5 t., 53-68, 117-150 b.l.).

Visi šie dar kartą išdėstyti bylos duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais, paneigė nuteistųjų A. G. ir M. N. parodymus ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentus. Išnagrinėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, taip, kaip numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Šie apgaulingos apskaitos tvarkymo požymiai BK 222 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš joje nurodytų veikų. A. G. pagal BK 222 str. 1 d. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „A“ direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą: laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2009 m. gegužės 27 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. reikalavimus – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 str. 4 d. reikalavimus –apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, į UAB „A“ buhalterinę apskaitą – pajamas neįtraukė 8 PVM sąskaitų faktūrų, kuriuose įformintos paslaugų pardavimo ūkinės operacijos už 291 590,91 Lt sumą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 ir 2009 metus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, o būtent pagal šį požymį ir nuteistas A. G., galiojančioje teisminėje praktikoje aiškinamas kaip sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita, kaip pirmiau minėta, gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu.

Pats A. G. neneigia to, kad 8 sąskaitų faktūrų nepateikė UAB „A“ buhalterei, tačiau parodė, jog tai padarė dėl aplaidumo, nes šios sąskaitos faktūros buvo likusios nuomojamame bute, o vėliau jas pateikė Mokesčių inspekcijai. Aplinkybę, kad A. G. 8 sąskaitas faktūras pateikė Mokesčių inspekcijai, patvirtino ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė liudytoja R. J., taip pat ši aplinkybė matosi ir iš patikrinimo akto Nr. X ir Mokesčių inspekcijai pateikto A. G. paaiškinimo. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad minėtos 8 sąskaitos faktūros nebuvo pateiktos UAB „A“ buhalterei, dėl ko ji šių apskaitos dokumentų neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą. Pati UAB „A“ buhalterė liudytoja M. Š. parodė, kad įmonės buhalteriją tvarkė pagal dokumentus, kuriuos pateikdavo A. G.. Nors A. G. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, taip pat ir A. G. teisme parodė, kad buhalterė, matydama įmonės banko sąskaitoje atliktus pinigų pervedimus, turėjo šias pinigų operacijas tinkamai apskaityti buhalterinėje apskaitoje, tačiau pati M. Š. parodė, kad ji prieigos prie visų UAB „A“ banko sąskaitų neturėjo, nors vienoje banko sąskaitoje „Z“ ir matydavo finansines operacijas bei prašydavo A. G. pateikti dokumentus, tačiau jis jų nepateikdavo, todėl įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė tik pagal A. G. pateiktus dokumentus. Aplinkybės, kad ne visus dokumentus pateikdavo UAB „A“ buhalterei, neneigia ir pats nuteistasis A. G..

Skundžiamame nuosprendyje, taip pat ir nuteistojo A. G. gynėjo apeliaciniame skunde, teisingai nurodyta, kad, nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau, pagal galiojančią teisminę praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-41/2012, 2K-569/2012, 2K-430/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į galiojančią teisminę praktiką, taip pat į tai, jog UAB „A“ direktorius A. G. buhalterei nepateikė 8 sąskaitų faktūrų, atmetami nuteistojo A. G. apeliacinio skundo argumentai, kad pagal įmonės elektroninę banko sąskaitą buhalterė turėjo ir galėjo tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, nes įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Apeliaciniame skunde nurodoma dar ir apie tai, kad A. G. nepateikė šių 8 sąskaitų faktūrų UAB „A“ buhalterei dėl aplaidumo, nes šios sąskaitos faktūros buvo likusios nuomojamose patalpose. Ir šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad tokie A. G. aiškinimai yra tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, nes nepateikta jokių duomenų apie tai, kokiame bute buvo laikomos sąskaitos, kiek laiko buvo laikoma, nepateikta buto nuomos sutartis, todėl nėra galimybės apklausti buto savininką. Nesant galimybės patikrinti A. G. versiją, teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai šią nuteistojo versiją atmetė. Be to, iš UAB „A“ buhalterės liudytojos M. Š. ir paties nuteistojo A. G. parodymų matosi, kad buhalterė direktoriaus nuolatos prašydavo pateikti dokumentus už atliktas finansines operacijas, tačiau prašomi dokumentai pateikti nebuvo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, A. G. sąmoningai nepateikė sąskaitų faktūrų, o ne dėl aplaidumo, nes buhalterė ne vienkartiniu, o nuolatiniais prašymais prašydavo pateikti buhalterinei apskaitai reikalingus dokumentus. Nuteistojo A. G. gynėjo skunde nurodoma, kad A. G. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą dar ir dėl to, kad šias 8 sąskaitas faktūras, kurias nepateikė UAB „A“ buhalterei, jis pateikė Mokesčių inspekcijai dar neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui ir priešpriešiniam patikrinimui. Šie apeliacinio skundo argumentai irgi atmetami. Aplinkybės, kad A. G. 8 sąskaitas faktūras, kurios nebuvo pateiktos UAB „A“ buhalterei, buvo pateiktos Mokesčių inspekcijai dar neprasidėjus ikiteisminiam tyrimui ar priešpriešiniam patikrinimui, nepaneigia A. G. kaltės. Priešingai, pagal galiojančią teisminę praktiką apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme – nusikalstamų padarinių buvimą. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Iš bylos matosi, kad A. G. iš tikrųjų šias sąskaitas faktūras pateikė Mokesčių inspekcijai, kol dar nebuvo prasidėjęs ikiteisminis tyrimas. Taip pat iš bylos matosi ir tai, kad Mokesčių inspekcijai atliekant mokestinį patikrinimą ir surašant operatyvaus patikrinimo ataskaitą Nr. OP-X, priešpriešinės informacijos surinkimo pažymą Nr. OP-X, patikrinimo aktą Nr. X (1 t., 103-106, 109-110,116-121 b.l.), A. G. patikrinimo metu pateikė UAB „NS“ ir „AV“ išrašytas 8 sąskaitas faktūras, kurios neužregistruotos UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje. Pagal BUAB „A“ veiklos dokumentus (gautas ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kasos operacijų dokumentus, naudotų bankų sąskaitų išrašus, apskaitos registrą „Didžioji knyga“ už 2007, 2008, 2009 m., baudžiamosios bylos dokumentus) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vyriausioji specialistė N. S. atliko BUAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikė specialisto išvadą Nr. 5-4/13. Šioje išvadoje nurodyta, kad bendrovė „A“, pažeisdama Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 4 d. nuostatas, neįrašė į 2008 m. ir 2009 m. pajamų apskaitą statybos darbų pardavimų už 291 590,91 Lt (130596,17+160994,74) pagal 2008 m. rugsėjo mėn. – 2009 m. gegužės 27 d. išrašytas 8 PVM sąskaitas faktūras, dėl to negalima iš dalies nustatyti BUAB „A“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 ir 2009 metus. Šiuo laikotarpiu bendrovei „A“ vadovavo direktorius A. G.. Nuteistojo A. G. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas tik abstrakčiai konstatavo šių padarinių kilimą, jų niekaip nepagrindė ir nenurodė, ko konkrečiai negalima nustatyti, taip pat nurodoma, kad šios teismo išvados neteisingos ir prieštaringos bylos medžiagai. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas padarė teisingas ir bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Jau buvo nurodyta, kad UAB „A“ direktorius A. G. nepateikė buhalterei 8 sąskaitų faktūrų, to neneigia ir pats nuteistasis, dėl to šios sąskaitos faktūros nebuvo įrašytos į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, o dėl šių A. G. sąmoningų ir neteisėtų veiksmų, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 d. ir 12 str. 4 d. reikalavimų nesilaikymo, ir kilo konkretūs padariniai – negalima iš dalies nustatyti BUAB „A“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 ir 2009 metus.

Iš viso to, kas išdėstyta teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. G. žinojo apie atliktus mokėjimus pagal 8 PVM sąskaitas faktūras, šias sąskaitas faktūras buvo gavęs, jas laikė, nepateikė buhalterei, jog jos būtų įtrauktos į buhalterinę apskaitą, ir veikė tiesiogine tyčia, t. y. norėjo tokių pasekmių, kurios ir kilo, t. y. negalima iš dalies nustatyti BUAB „A“ veiklos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio ir struktūros už 2008-2009 m., todėl A. G. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai A. G. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 222 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. G. pripažino kaltu bei nuteisė ir pagal BK 183 str. 2 d., taip pat ir M. N. pagal BK 183 str. 2 d. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. A. G., būdamas UAB „A“ direktoriumi, pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą – 166 422,33 Lt (48 199,24 Eur) sumą, o laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2009 m. liepos 21 d. M. N., būdamas atskaitingu asmeniu, pasisavino jam patikėtą svetimą UAB „A“ priklausantį didelės vertės turtą – 182 516,97 Lt (52 860,57 Eur) sumą.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal galiojančią teisminę praktiką objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012 ir kt.).

Nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad šios bendrovės piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms – darbuotojų atlyginimams, dienpinigiams, jų apgyvendinimui, kuro išlaidoms.

Iš nuteistųjų A. G. ir M. N. parodymų matosi, kad jie neneigia to, jog abu naudojosi UAB „A“ banko sąskaitose esančiais bendrovės pinigais. Tačiau abu nuteistieji parodė, kad visi iš UAB „A“ banko sąskaitų paimti pinigai panaudoti įmonės reikmėms, tai – darbuotojų neoficialiems atlyginimams, dienpinigiams, taip pat ir darbuotojų apgyvendinimo, jų kelionės išlaidų ir telefonų sąskaitų apmokėjimui. Aplinkybę, kad darbuotojams neoficialius atlyginimus grynaisiais pinigais mokėjo tiek A. G., tiek M. N., taip pat, jog jie apmokėdavo ir apgyvendinimą, kelionės išlaidas, telefonų sąskaitas, patvirtino ir liudytojai D. N. bei T. G., o liudytojas V. S. parodė, kad už jo atliktus darbus A. G. sumokėjo statybų objekte. Liudytojas D. K. irgi parodė, kad visas išlaidas, susijusias su kelionėmis, apgyvendinimu, skambučiais, apmokėdavo darbdavys, o neoficialų atlyginimą grynaisiais pinigais – T. G.. Liudytojai D. N. ir D. K., taip pat ir buhalterė liudytoja M. Š. parodė, kad darbuotojams dienpinigiais mokami nebuvo, o pastaroji liudytoja parodė dar ir tai, kad darbuotojams atlyginimai dažniausiai būdavo minimalūs, apie neoficialius atlyginimus, priedus, premijas ji nežinojo, su grynaisiais pinigais dirbo direktorius A. G., kuris ir buvo kasininkas.

Iš kaltinamojo akto matosi, kad A. G. inkriminuota UAB „A“ pasisavinta suma buvo 224 613 Lt, o M. N. – 188 293,48 Lt. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymus, sumažino šias nuteistiesiems inkriminuotas pasisavintų piniginių lėšų dydžius.

Specialisto išvadoje Nr. 5-4/13 nurodyta, kad UAB „A“ atskaitingi asmenys A. G. bendrovei skolingas – 224 613 Lt, o M. N. – 194 043 Lt. Specialisto išvadoje Nr. 5-4/64 nurodyta, kad pateikus papildomus 29 apskaitos dokumentus M. N. skola bendrovei sumažinta 5 749,52 Lt ir nustatyta, kad M. N. UAB „A“ skolingas 188 293,48 Lt. Kitoje specialisto išvadoje Nr. 5-4/6 nurodyta, kad UAB „A“ atskaitingas asmuo A. G. tyrimui nepateikė pagal buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus nustatyto nepanaudoto atskaitingų asmenų avanso likučio 224 613 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 29 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., panaudojimą pagrindžiančių dokumentų. Taip pat ir M. N. nepateikė pagal buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus nustatyto nepanaudoto atskaitingų asmenų avanso likučio 188 293,48 Lt, kuris susidarė laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2009 m. liepos 11 d. Dėl to tyrimo metu nebuvo galima nustatyti šių pinigų panaudojimo.

Specialistų išvadomis Nr. 5-4/13, 5-4/64, 5-4/6 nustatyta, kad A. G. skolingas UAB „A“ 224 613 Lt. Specialisto išvados Nr. 5-4/6 pirmame priede nurodyta, kad A. G. skolą UAB „A“ sudaro: nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. iš bendrovės naudotų bankų sąskaitų pervesti 160 313,00 Lt A. G., taip pat ir nuimti grynaisiais, iš bendrovės naudotų banko sąskaitų laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 29 d. iki 2009 m. kovo 13 d. išmokėti pinigai kitiems asmenims: V. G. – 20 000 Lt, T. G. – 1 500 Lt, R. K. – 1 500 Lt, G. Č. – 9 000 Lt, K. B. – 3 300 Lt, bei kasos nepanaudotų likutis 29 000 Lt. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, įvertinęs reikšmingas aplinkybes, šią inkriminuotą A. G. pasisavintą pinigų sumą (224 613 Lt) pagrįstai sumažino 58 190,67 Lt suma.

Nuosprendyje nurodyta, kad iš įmonės sąskaitos A. G. pervesdamas lėšas asmenims, kurie nebuvo susiję darbiniais santykiais: R. K. –1 500 Lt, G. Č. – 9 000 Lt, bei asmenims, susijusiais darbiniais santykiais: T. G. – 1 500 Lt, K. B. – 3 300 Lt, viso 15 300 Lt, bei iš asmeninės sąskaitos atlikęs mokėjimus už UAB „A“ 13 890,67 Lt sumai, iš viso 29 190,67 Lt, minėtų lėšų nepasisavino, o galimai išvaistė, be to, jis, pervesdamas iš asmeninės sąskaitos bankui palūkanas bei skolą už UAB „A“, tik galimai pažeidė buhalterinės apskaitos įstatymą, tačiau šiose dalyse kaltinimas nepareikštas, todėl nenustačius, jog A. G. minėtas lėšas pasisavino, mažintina kaltinimo apimtis nurodytai sumai, t. y. 29 190,67 Lt. Teismas pažymėjo, kad A. G., pervesdamas svetimas UAB „A“ bendrovės lėšas sutuoktinei, pasisavino svetimą turtą – 20 000 Lt, nes jo ir sutuoktinės V. G. turtas nėra atskirtas ar padalintas. Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad iš A. G. inkriminuotos pasisavinimo sumos šalintinos 29 000 Lt lėšos, kurios specialistės išvadoje nurodomos kaip iš kasos – nepanaudotų lėšų likutis. Kasoje (buhalteriniuose dokumentuose) nurodomas piniginių lėšų likutis, kuris bendrovėje užfiksuotas ir 2010 m. sausio 1 d., nurodant, jog kasoje yra 357 332,49 Lt (po ko buvo išsimokėti dividendai ir pelnas po apmokestinimo (specialisto išvada Nr. 5-4/13) yra susijęs ne su turto (piniginių lėšų) tapimu nuosavybe, bet su jo apskaita, todėl nesant jokių duomenų apie šių lėšų neteisėtu, neatlygintinu pavertimu nuosavomis, ir ši suma šalintina iš pareikšto A. G. kaltinimo.

Specialistų išvadomis Nr. 5-4/13 ir 5-4/6 nustatyta, kad M. N. skolingas UAB „A“ 194 043 Lt. Specialisto išvados Nr. 5-4/6 antrame priede nurodyta, kad M. N. skolą UAB „A“ sudaro: iš bendrovės UAB „A” sąskaitų AB X banko – Nr. (duomenys neskelbtini), AB Y banko – Nr. (duomenys neskelbtini) ir YXX banko – Nr. (duomenys neskelbtini), persivesti pinigai į savo, M. N., sąskaitą AB „Z” Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. iš viso 194 043 Lt. Kaip jau minėta, pateikus papildomus apskaitos dokumentus M. N. skola bendrovei sumažinta 5 749,52 Lt suma ir specialisto išvadoje Nr. 5-4/64 nustatyta, kad M. N. UAB „A“ skolingas 188 293,48 Lt. Įvertinęs reikšmingas aplinkybes teismas ir šią M. N. pasisavintą pinigų sumą sumažino 5 776,51 Lt ir nustatė, kad M. N. pasisavino UAB „A“ 182 516,97 Lt. Nuosprendyje nurodyta, kad pateikto kaltinimo dydį 5 776,51 Lt teismas sumažina, nes nustatyta, jog 2009 m. sausio 16 d. M. N. atlikto 2800 Lt pavedimą IĮ „AG” už UAB „A” degalus ir 2009 m. kovo 31 d. atliko 2976,51 Lt pavedimą už UAB „A” Soc. Draudimą. Šie pavedimai buvo atlikti įmonės vardu tretiesiems asmenims, todėl M. N. veiksmuose nebuvo tyčios pasisavinti nurodytas sumas, o tai, kad buvo atlikti fiktyvūs sandoriai, ko pasėkoje šios lėšos būtų M. N. pasisavintos, nenustatyta. Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymėjo ir tai, kad iš M. N. asmeninės sąskaitos, detalizuotos specialistės (2 t., 172-174 b.l.), taip pat matosi, jog 2009 m. vasario 19 d. buvo atliktas pavedimas 3 012,60 Lt UAB „L” už UAB „A”, tačiau šia suma specialistė, pateikdama išvadą Nr. 5-4/64, jau buvo sumažinusi M. N. skolą UAB „A”, todėl pakartotinai ši suma neišskaityta. Nuteistojo M. N. gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad už buhalterinę apskaitą atsako bendrovės vadovas, tačiau A. G. M. N. nereikalavo pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus, todėl nėra nusikalstamos veikos požymio. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, kad, nors M. N. teigia, jog jis nėra subjektas, kuris galėjo pasisavinti įmonės lėšas, tačiau tiek iš paties kaltinamojo parodymų teisiamojo posėdžio metu, tiek iš A. G., kuris buvo UAB „A” akcininku ir direktoriumi, nustatyta, jog tiek A. G., tiek M. N. naudojosi prieiga prie bendrovės UAB „A” sąskaitų, t. y. naudojosi kodų generatoriais, prieiga prie sąskaitų buvo perduota įmonės direktoriaus, todėl teismas pripažino, jog M. N. buvo patikėta bendrovės turtinė teisė, o, pasinaudojus turtine teise, buvo pasisavintas neatlygintinai svetimas UAB „A” turtas (akcininkui bendrovės turtas yra svetimas), taip M. N. gavo naudos turto savininko, šiuo atveju „UAB “A “ sąskaita.

Iš to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra abejonių, jog A. G., būdamas UAB „A“ direktorius ir turėdamas 50 proc. akcijų, ir M. N., turėdamas 50 proc. bendrovės akcijų, iš UAB „A“ bankų sąskaitų persivedė į savo asmenines bankų sąskaitas šios bendrovės lėšas, šių lėšų panaudojimo bendrovės „A“ reikmėms apskaitos dokumentais nepagrindė, todėl A. G. jam patikėtą UAB „A“ turtą (pinigines lėšas), o M. N. pasinaudojęs jam patikėta šios bendrovės turtine teise (naudojosi direktoriaus A. G. perduotais bendrovės banko sąskaitų kodų generatoriais) neteisėtai ir neatlygintinai pasisavino svetimą UAB „A“ turtą – pingines lėšas, taip padarydami žalą bendrovei. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai A. G. ir M. N. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 183 str. 2 d.

Nuteistųjų A. G. ir M. N. gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad šios piniginės lėšos, pervestos į jų asmenines sąskaitas ir vėliau išsiimant grynaisiais pinigais, buvo panaudotos UAB „A“ reikmėms, tai – neoficialiems UAB „A“ darbuotojų atlyginimams, dienpinigiams, taip pat ir darbuotojų apgyvendinimo, jų kelionės išlaidų ir telefonų sąskaitų apmokėjimui. Nurodoma, kad tai patvirtina ne tik patys nuteistieji, bet ir apklausti liudytojai. Nuteistojo A. G. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai atsisakė prijungti prašymą ir prie jo pridėtų straipsnių, kurie neva patvirtina aktualiu laikotarpiu statybininkams mokamus didelius atlyginimus, taip pat nurodoma dar ir tai, kad teismas nepagrįstai atsakė vertinti ir UAB „A“ aktualiu laikotarpiu dirbusių darbuotojų A. O., G. ir K. B. raštus, kuriuose nurodyti taip pat jų neoficialūs atlyginimai, be to, ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, netenkindamas prašymo apklausti UAB „A“ dirbusių darbuotojų J. V., G. ir K. B., A. I., V. S., V. M., D. K., T. G., iš dalies sudarė situaciją, jog dalies šių darbuotojų apklausti teisiamajame posėdyje nepavyko. Visus šiuos apeliacinių skundų argumentus teisėjų kolegija atmeta.

Pagal teismų praktiką vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal galiojančią teisminę praktiką įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamieji ir nuteistieji bei jų gynėjai, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų.

Iš bylos matosi, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistojo A. G. gynėjas pateikė prašymą prie bylos pridėti dienraščių straipsnius apie atlyginimus statybų sektoriuje Lietuvoje 2007-2008 m. Teismas nutarė šio prašymo netenkinti ir nurodė, kad šie straipsniai yra privatūs straipsniai, nesusiję su nagrinėjama byla (5 t., 159 b.l.). Šis prašymas kartu su straipsniais pridėtas ir prie nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinio skundo. Nors iš tikrųjų šiuose straipsniuose ir aprašyta Lietuvoje buvusi bendra situacija dėl darbo užmokesčio statybų sektoriuje, tačiau šiuose straipsniuose išdėstytos aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepridėjo šių straipsnių prie bylos, taip pat ir šių duomenų nepripažino įrodymais bei jų nevertino, nes minėti straipsniai nėra tiesiogiai susiję su šia nagrinėjama baudžiamąja byla.

Iš bylos matosi ir tai, kad, teismas prie bylos prijungė K. ir G. B. A. O. raštus apie jiems išmokėtus neoficialius atlyginimus. Nuosprendyje nurodyta, kad dėl mokėto neapskaityto darbo užmokesčio pateikti rašytiniai K. B., A. O., G. B. paaiškinimai (4 t., 188-190 b.l.), tačiau teismas nepripažino šių duomenų įrodymais, kadangi šie asmenys nebuvo apklausti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu, todėl teismui nebuvo galimybės patikrinti nurodomų duomenų teisingumo. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai nepripažino šiuos duomenis (rašytinius K. B., A. O., G. B. paaiškinimus) įrodymais, jų nebuvo galimybės patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nors iš bylos matosi, kad teismas šiuos asmenis liudytojais kvietė į teismo posėdžius, taip pat atliko ir kitus aktyvius veiksmus, tačiau jų apklausti teisiamajame posėdyje nepavyko.

Nuteistojo A. G. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad tam tikrų asmenų apklausti liudytojais nepavyko, nes prokuroras jo prašymą dar ikiteisminio tyrimo metu juos apklausti atmetė. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. gynėjas prokurorui pateikė 2014 m. rugsėjo 17 d. prašymą apklausti UAB „A“ buvusius darbuotojus – J. V., K. ir G. B., A. I., V. S., V. M., nurodytus A. G. apklausos metu (4 t., 20 b.l.). Prokuroras šį nuteistojo gynėjo prašymą atmetė ir nutarime nurodė, kad pirminių apklausų metu A. G. tokių aplinkybių neparodė, o papildomos apklausos metu pateikęs versiją, kad šiems liudytojams buvo mokėti didesni atlyginimai, dienpinigiai, apmokėtos jų kelionės ir gyvenimo išlaidos, nepateikė jokių duomenų. Šiame Šiaulių apygardos prokuratūros 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarime pažymėta ir tai, kad ikiteisminis tyrimas dar nėra baigtas, renkami duomenys, todėl iškilus būtinybei patikrinti įtariamojo versiją jo nurodyti asmenys gali būti apklausti ir vėliau. Be to, apklausti šiuos asmenys netikslinga ir nėra pagrindo, nes tai gali būti vertinama kaip trukdymas greitai atkleisti nusikalstamas veikas (BPK 2 str.) (4 t., 21 b.l.). Nuteistojo gynėjui apskundus šį nutarimą Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartimi skundas buvo atmestas (4 t., 34-36 b.l.). Iš bylos matosi, kad minėti asmenys liudytojais buvo kviečiami teisminio nagrinėjimo metu. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matosi, kad nuteistojo A. G. gynėjas pateikė A. O., K. ir G. B. bei K. B. paaiškinimus, kuriuose nurodyta apie gautus atlyginimus, šie paaiškinimai pridėti prie bylos (4 t., 182, 188-190, 5 t., 172 b.l.), gynėjas taip pat pareiškė ir prašymą šiuos asmenis, taip pat dar ir D. K., T. G., J. V., V. S., A. I., V. M. iškviesti bei apklausti liudytojais teisiamajame posėdyje. Kito nuteistojo M. N. gynėja, palaikiusi šį prašymą, papildomai prašė į teisiamąjį teismo posėdį iškviesti ir apklausti D. N. (4 t., 182 b.l.). Teismas, be kitų prašymų, iš dalies patenkino gynėjų prašymus ir nutarė į teismo posėdį kviesti ir apklausti liudytojais J. V., K. ir G. B., A. I., V. S., V. M., D. K., T. G., D. N., A. O. (4 t., 199 b.l.). Iš bylos matosi, kad teisiamuosiuose posėdžiuose D. N., D. K., V. S., T. G. buvo apklausti liudytojais bei davė parodymus (5 t., 19-21, 40-41 b.l.). Kiti liudytojais kviečiami asmenys – G. ir K. B., J. V., A. O., A. I., teismo šaukimų neatsiėmė pašte (5 t., 8-12, 30-33, 154-156 b.l.), o duomenų apie teismo šaukimo įteikimą V. M. nebuvo gauta (5 t., 18, 39 b.l.). Iš bylos matosi ir tai, kad teismas ėmėsi ir kitų aktyvių veiksmų siekiant nustatyti neatvykusių asmenų asmens kodus ir jų gyvenamąsias vietas. Pateikė užklausą BUAB „A“ bankroto administratoriui, kuris raštu informavo, kad negali pateikti informacijos apie UAB „A“ dirbusius asmenis, nes šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti Šiaulių apygardos teismui ir FNTT valdybai (5 t., 42 b.l.). Teismui pateikus užklausą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos buvo pateikti duomenys apie J. V., A. I., V. M., taip pat ir apie K. B., T. G., V. S. ir D. K. (5 t., 47, 48-50, 77-116 b.l.). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant iškviesti ir apklausti liudytojais nuteistųjų gynėjų prašomus asmenis, tačiau išnaudojus visas galimybes nepavyko jų apklausti. Todėl teismas pagrįstai teisiamajame posėdyje neapklaustų asmenų K. B., A. O., G. B. rašytinius paaiškinimus nepripažino įrodymais.

Nors šių asmenų, išnaudojus visas galimybes, iškviesti į teismo posėdį ir juos apklausti nepavyko, tačiau teisme buvo apklausti D. N., D. K., V. S., T. G.. Iš jų apklausos matosi, kad jie parodė apie jiems išmokėtus neoficialius atlyginimus, todėl teismas paskyrė papildomą BUAB „A“ ūkinės finansinės veikos tyrimą. Tiek liudytojų parodymus, tiek specialisto išvadą Nr. 5-4/6, taip pat ir paties nuteistojo A. G. parodymus teismas teisingai įvertino. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad išnagrinėjus įrodymų visumą, iš dalies pasitvirtino A. G. versija, jog buvo mokami atlyginimai, didesni nei nurodyti sutartyse su darbuotojais, mokami grynais, nenurodant jokiose apskaitos dokumentuose. Šiuos duomenis patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai buvę UAB „A“ darbuotojai: T. G., D. K., D. N.. Nors D. N. yra kito kaltinamojo M. N. brolis, tačiau teismui abejoti jo parodymais nėra pagrindo, kadangi jie neprieštarauja kitų liudytojų (D. K., T. G.) nurodytoms faktinėms aplinkybėms. Vadovaujantis liudytojų duotais parodymais, specialistė, gavusi papildomą užduotį, paskaičiavo galimai gautus neapskaitytus bendrovės buhalterinėje apskaitoje darbuotojų atlyginimus: T. G. gavo papildomo darbo užmokesčio – 23 185,45; D. K. – 23 381,78; D. N. – 23 186,73, bendra suma – 69 753,96 Lt (specialisto išvados Nr. 5-4/6, 4 priedas – jau atėmus gautą atlyginimą pagal žiniaraščius, 6 t., 31-34 b. l.). Nuosprendyje nurodyta ir tai, kad paskaičiuotos sumos nėra aktualios nustatant A. G. kaltę dėl jam inkriminuotų pasisavintų lėšų dydžio, kadangi iš byloje esančių dokumentų (6 t., 106- 116 b. l.) ir specialisto išvados Nr. 5-4/6 3 priedo (6 t., 29-30 b.l.) nustatyta, jog A. G. liudytojams išmokėti darbo užmokesčiai T. G. 2008 m. gegužės mėn., D. N. 2008 m. sausio mėn., D. K. 2008 m. liepos mėn. Tuo tarpu A. G. inkriminuotas ir teismo nustatytas bendrovės lėšų pasisavinimo laikotarpis yra nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d., t. y. vėliau nei baigti darbiniai santykiai su minėtais darbuotojais: T. G., D. N., D. K.. Nuosprendyje nurodyta dar ir tai, kad M. N. nemažintina pasisavinto turto suma dėl mokėto neapskaityto darbo užmokesčio UAB „A“ darbuotojams analogiškais motyvais kaip ir A. G., kadangi nustatytas laikotarpis M. N., kuomet jis pasisavino bendrovės „A” lėšas, t. y. nuo 2008 m. spalio 29 d. iki 2009 m. liepos 21 d., kaip nustatyta vėliau nei nutraukti darbiniai santykiai su darbuotojais D. N., D. K. ir T. G.. Nuteistojo A. G. apeliaciniame skunde nurodoma dar ir tai, kad nėra duomenų, kad tokia situacija (apie neoficialius atlyginimus) būtų pasikeitusi aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. Ir šie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tik daro prielaidą. Kiti asmenys, dirbę UAB „A“, apklausti teisme nebuvo, todėl nuteistųjų parodymus apie tai, kad ir kitiems bendrovėje dirbusiems darbuotojams buvo mokami neoficialūs atlyginimai, galimybės patikrinti nebuvo, o patikrinus apklaustų liudytojų parodymus, atliekant specialisto išvadą Nr. 5-4/6, nepasitvirtino versija, kad jiems neoficialūs atlyginimai buvo mokami būtent laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai tik deklaratyvaus pobūdžio darant prielaidas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai nuteistojo A. G. gynėjo pateiktus straipsnius iš dienraščių nepridėjo prie bylos, nes akivaizdu, kad juose nurodytos aplinkybės nesusijusios su nagrinėjama baudžiamąja byla. Teismas taip pat pagrįstai K. B., G. B., A. O. rašytinius paaiškinimus nepripažino įrodymais, nes išnaudojus visas galimybes pačių K. B., G. B., A. O. apklausti liudytojais nepavyko, todėl šie rašytiniai paaiškinimai BPK numatytais proceso veiksmais nepatikrinti. O liudytojų D. N., D. K., T. G. parodymus teismas teisingai įvertino kartu su kitais įrodymais. Tai, kad teismas šiuos įrodymus įvertino ne taip kaip tikėjosi nuteistasis A. G. ir jo gynėjas, nepaneigia teismo išvadų dėl A. G., taip pat ir dėl M. N. kaltės. Kaip jau minėta, vien tai, kad kaltininkas nurodo, jog bendrovės pinigai buvo naudojami ne asmeniniais tikslais, o bendrovės reikmėms nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto pasisavinimo BK 183 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nors nuteistojo A. G. gynėjas teisme ir pateikė K. B., A. O., G. B. rašytinius paaiškinimus apie jiems sumokėtus neoficialius atlyginimus, tačiau šie duomenys nepatikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl pagrįstai nepripažinti ir įrodymais. Kiti liudytojai D. N., D. K. ir T. G., nors ir parodė apie jiems išmokėtus neoficialius atlyginimus, taip pat apmokėtas ir kitas išlaidas, tačiau specialisto išvadoje Nr. 5-4/6 nustatyta, jog A. G. ir M. N. padarė nusikalstamas veikas vėliau nei baigti darbiniai santykiai su bendrovėje dirbusiais liudytojais T. G., D. N., D. K.. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi ir tai, kad A. G. ir M. N. iš bendrovės pervestų pinigų į savo asmenines sąskaitas atitinkamais buhalteriniais dokumentais nepagrindė, jų versijos apie tai, kad šie pinigai buvo panaudoti bendrovės reikmėms nepasitvirtino, todėl teismas, jų nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d.

Nuteistojo M. N. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės jo ginamojo veiką kvalifikuoti pagal BK 184 str.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, o pagal BK 184 straipsnio 2 dalį tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Kaip matyti įstatymo leidėjas šio straipsnio dispozicijoje šias veikas atskiria tik vieninteliu objektyviuoju požymių, t. y. vienu atveju pasisavinama, o kitu išvaistoma. Pagal suformuotą teismų praktiką objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas – neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės perdavimas, dovanojimas, suvartojimas arba kitoks jo perleidimas tretiesiems asmenims taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Taigi iš esmės skiriasi tik tuo, kad vienu atveju tas turtas tampa kaltininko, o kitu trečiojo asmens. Šių nusikalstamų veikų subjektas yra tapatus ir jam be bendrųjų požymių keliami ir specialūs reikalavimai, t. y. kaltininkui nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė teisė turi būti patikėti ar būti jo žinioje. Šių veikų skirtumas išryškėja ir dėl subjektyviųjų požymių, nes turto pasisavinimas galimas tik esant kaltininko tiesioginiai tyčiai, o išvaistymas gali būti padarytas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo.

Teisėjų kolegija jau pasisakė apie tai, kad M. N. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d. kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Byloje įrodyta, kad M. N. iš UAB „A“ banko sąskaitų bendrovės pinigines lėšas persivedė į savo asmeninę sąskaitą. Pagal teisminę praktiką turto iššvaistymas – neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės perdavimas, dovanojimas, suvartojimas arba kitoks jo perleidimas tretiesiems asmenims taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Tas turtas tampa trečiojo asmens. Šioje byloje įrodyta, kad M. N. UAB „A“ turtą – pinigines lėšas – persivedė į savo asmeninę sąskaitą, todėl bendrovės piniginės lėšos tapo M. N., šių piniginių lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms nepagrindė buhalteriniais dokumentais. Į nuteistųjų parodymus, taip pat teisme apklaustų liudytojų parodymus apie tai, kad įmonėje darbuotojams neoficialiai buvo mokami didesni atlyginimai už tuos, kurie būdavo nurodomi dokumentuose, pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė. Tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos pinigų sumos nebuvo panaudotos nei neoficialiems atlyginimams, nei jokioms kitoms įmonės reikmėms. Tokia teismo išvada išsamiai motyvuota, pagrįsta išnagrinėtais įrodymais ir atitinka bylos aplinkybes. Paneigus apeliantų versijas dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms, teismas M. N., kaip ir A. G., pagrįstai pripažino kaltu dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir pagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 183 str. 2 d.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas A. G. ir M. N. bausmes teismas nepažeidė BK 41 str. 2 d. ir BK 54 str. 1 d., 2 d. reikalavimų. Bausmės paskirtos atsižvelgiant į visas BK 54 str. 2 d. nurodomas aplinkybes, įvertinus ir padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, ir duomenis, apibūdinančius kaltininkų asmenybes. BK 222 str. 1 d. sankcija numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų, BK 183 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimą iki dešimties metų. Pagal BK 222 str. 1 d. A. G. paskyrė švelnesnės rūšies bausmę – areštą 50 parų, o pagal BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos minimumui. Teismas M. N. pagal BK 183 str. 2 d. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos minimumui. Be to, teismas taikė BK 75 str. ir atidėjo nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymus. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, A. G. ir M. N. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, o A. G. ir paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo. Pažymėtina dar ir tai, kad švelninti paskirtas bausmes nuteistųjų gynėjų paduotuose apeliaciniuose skunduose neprašoma.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų A. G. ir M. N. gynėjų apeliaciniai skundai nepagrįsti, didžioji dalis skunduose dėstomų argumentų jau buvo teisingai įvertinti pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai, jiems paskirtos bausmės taip pat teisingos. Naikinti arba keisti nuosprendį nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. G. gynėjo Drąsučio Narmonto ir nuteistojo M. N. gynėjos Gražinos Mauručaitienės apeliacinius skundus atmesti.