Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-438-1338-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-02
Bylos Nr.: A-438-1338-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00414-2011-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Veslava Ruskan (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas: R. N., J. B.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto
Trečiasis asmuo: V. P., G. P., G. A., valstybės įmonei „Nemenčinės miškų urėdija“, sodininkų bendrijai „Girios aidas – 2“

Kategorijos

11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A438-1338/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00414-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjų atstovams K. R., E. B.,atsakovų atstovams J. U.,trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovams E. R., L. D., A. P., M. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. N., J. B. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B. ir R. N. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. P., V. P., G. P., G. A., valstybės įmonei „Nemenčinės miškų urėdija“, sodininkų bendrijai „Girios aidas – 2“ dėl įsakymo dalies ir sprendimų dalių panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjos J. B. ir R. N. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti:

- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „ Dėl sklypų Nr. 1-4 (duomenys neskelbtini) Duomenų nustatymo“ 1 punktą;

- Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7701 „ Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. P. “ dalį, kuria S. P. grąžinama natūra 0,0265 ha žemės sklypo dalis esanti žemės sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini), Vilniuje;

- Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7702 „ Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. P. “ dalį, kuria V. P. grąžinama natūra 0,0252 ha žemės sklypo dalis, esanti sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini), Vilniuje;

- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. A30-732 „ Dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A. “ bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Savo reikalavimus pareiškėjos grindė tuo, kad formuojant žemės sklypą Nr. 1 (duomenys neskelbtini) nebuvo išspręstos inžinierinių tinklų problemos, kuriomis naudojasi pareiškėjos, taip pat neatsižvelgta į pareiškėjų lūkesčius visą laiką būti arčiau gamtos ir į tai, kad privatiems asmenims grąžinant miškus, bus visiškai išnaikinti miškai. Pareiškėjų atstovai taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo nustatyti sklypai (duomenys neskelbtini) pažeidžia galiojančius teisės aktus, nes nebuvo natūroje patikrinta, kad suformuotame žemės sklype Nr. 1 patenka valstybinio miško, sklypo ribos nebuvo derinamos su sodininkų bendrija, kurios ribos ribojasi su naujai suformuotu sklypu, taip pat nebuvo derinamos ribos su pareiškėjomis ir suformuoto sklypo ribos eina per pareiškėjų namo pamatus. Priėmus neteisėtą įsakymą, vėliau sekė neteisėti kiti aktai, tai sprendimų priėmimas ir organizatoriaus teisių perdavimo sutartis, kuri patvirtinta įsakymu. Pareiškėjų atstovų nuomone, iš neteisės negali atsirasti teisė.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesutiko su pareiškėjo skundo reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas nurodė, kad priimdamas 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymą dėl ginčo žemės sklypo duomenų nustatymo (duomenys neskelbtini) vadovavosi viešai skelbtais duomenimis, kadastro registracijos duomenimis. Vieši duomenys teigė, kad į suformuotą sklypą Nr. 1 nepatenka valstybinės reikšmės miškai. Sklypas suformuotas tikslu natūra grąžinti buvusiems savininkams. Atsakovas pripažino, kad sklypas suformuotas gavus trečiųjų suinteresuotų asmenų advokato A. P. prašymą, kuriame buvo nurodyta, kad yra pasikeitusios aplinkybės, nes buvo patikslintos valstybinių miškų ribos. Anot atsakovo, pareiškėjos nebuvo kviečiamos į ginčo sklypo kadastrinių matavimų procedūras kaip gretimo sklypo bendrasavininkės, nes to nenumatė įstatymai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 16 punkte numatyta, kad suformavus natūra grąžinamos laisvos žemės sklypus miesto detaliai nesuplanuotuose teritorijose ir teritorijose, kuriose yra parengti detalieji planai, žemės sklypų planai rengiami atlikus kadastrinius matavimus pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus, kurių 32 punkte išvardinti visi veiksmai, kurie turi būti atlikti nustatant nekilnojamojo daikto kadastro duomenis. Kadangi pareiškėjų valdomas žemės sklypas buvo išmatuotas geodezinių prietaisų pagalba, buvo išlikę ribų posūkio taškai bei riboženklių koordinatės, todėl kviesti pareiškėjų nebuvo būtina. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjų teiginiu, kad suformuoto sklypo riba eina per jų namo pietinius pamatus. Naujai suformuoto sklypo ir pareiškėjų sklypo ribos sutampa. Tačiau, atsakovo nuomone, tai, kad pareiškėjos gyvenamąjį namą pasistatė pažeisdamos galiojančius įstatymus ant sklypo ribos, nereiškia, kad negalima buvo formuoti ginčo sklypo. Atsakovas nurodė ir tai, kad pareiškėjų argumentas, jog jos nuomoja teritoriją iš VĮ Nemenčinės miškų urėdijos nereiškia, kad pareiškėjos turi neliečiamas teises į išsinuomotą plotą. Nuomos sutartis privalėjo būti nutraukta, pasikeitus valstybinių miškų riboms. Be to, pasak atsakovo, pareiškėjų argumentas, kad jų naudojamas nuotekų įrenginys patenka į naujai suformuoto sklypo ribas taip pat nepagrįstas. Nuotekų bunkeris – įrenginys nėra niekur įregistruotas, jo nesimato ir kadastrinių matavimų byloje. Tokiu būdu, priimtas direktoriaus įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas. Taip pat, atsakovo teigimu, yra pagrįstas ir teisėtas ginčijamas savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. A30-732 dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo tretiesiems asmenims.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į skundą su pareiškėjų reikalavimu nesutiko.

Atsakovo nuomone, nuomos sutartis, kuria pareiškėjos grindžia savo reikalavimus negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, nes ji neregistruota viešajame registre, be to, ji nepatvirtinta notariškai. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimai Nr. 2.4-01-7701 ir Nr. 2.4-01-7702 yra pagrįsti ir teisėti. Prieš atkuriant nuosavybę, apskrities viršininkas kreipėsi raštu į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas nustatyti ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei suformuoti žemės sklypo ribas, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus bei parengti žemės sklypo planą. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2003 m. balandžio 1 d. raštu informavo apskrities viršininką, kad dalis iki nacionalizacijos turėto F. P. žemės sklypo Laurų 21 patenka į teritoriją, kurioje galimas žemės sklypo formavimas ir grąžinimas natūra. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai suformavus grąžintiną natūroje žemės sklypą apskrities viršininkas priėmė ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises į naujai suformuotus žemės sklypus. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos ginčydamos administracinius aktus nenurodo jokių Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų.

Atsiliepimas

Tretieji suinteresuoti asmenys V. P. ir V. P. atsiliepimu į skundą su juo nesutiko.

Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovas adv. A. P. teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjų reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo nepagrįsti, todėl pareiškėjų skundas atmestinas ir administracinė byla nutrauktina. Atstovas taip pat nurodė, kad atsakovai pareiškėjų teisių ir interesų, priimdami ginčijamus administracinius aktus, nepažeidė. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 ir 5 straipsnių nuostatas nėra teisinio pagrindo pareiškėjų nepažeistoms teisėms taikyti teisminę gynybą. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovo nuomone, nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad jų tėvas dar 2001 metais buvo sudaręs nuomos sutartį dėl dalies valstybinės žemės su VĮ Nemenčinės miškų urėdija ir todėl negalėjo būti formuojamas 5 arų žemės sklypas nuosavybės atkūrimui, nes pažeidžia jų teises. Konstitucijos 23 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, kurie gintų savininko teises. Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), užtikrino savininko teises. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų vertinimu, bylos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai patvirtina, kad pareiškėjos neturi jokios pirmenybės teisės prieš pretendentus į P. turėtą nuosavybę iki nacionalizacijos. Nuosavybė atkurta vadovaujantis Atkūrimo įstatymo reikalavimais, jų nepažeidžiant. Pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, kad jų tėvo sudaryta nuomos sutartis būtų patvirtinta notariškai, ko reikalauja įstatymas, kad ji būtų įregistruota nustatyta tvarka ir galėtų būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Pateikta pareiškėjų nuomos sutartis yra niekinė, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atstovas pabrėžė, jog domėjosi galimybėmis atkurti nuosavybės teises P., nes jis atstovauja trečiųjų asmenų interesams nuo pat pradžios, todėl jis ir teikė raštus miesto savivaldybei dėl sklypų suformavimo ir pan. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovas pabrėžė, kad suformuotame sklype Nr. 1 valstybinio miško nėra ir nebuvo administracinių aktų priėmimo metu.

Trečiojo suinteresuoto asmens G. A. atstovas advokatas M. S. palaikydamas savo atstovaujamosios poziciją taip pat prašė administracinę bylą nutraukti, nes, jo nuomone, pareiškėjos keldamos šiuos reikalavimus neturi reikalavimo teisės. Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovo teigimu, pareiškėjos nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad priimtais administraciniais aktais būtų kaip nors pažeidžiamos jų teisės ar interesai. Administraciniai aktai priimti vadovaujantis teisės aktais bei viešaisiais duomenimis, todėl jie yra pagrįsti ir teisėti.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo G. P. atsiliepimu į skundą prašė jo netenkinti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos nėra ir nebuvo gretimo sklypo teisėtos naudotojos, nes nuomos sutartis buvo sudaryta su jų tėvu, kuriam mirus nutartis nustojo galioti, o naujos sutarties pareiškėjos nėra sudariusios. Be to, nuomos sutartis nebuvo įregistruota ir ji negali būti taikoma prieš trečiuosius asmenis. Todėl savivaldybės direktoriaus pavaduotojo priimtas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiojo suinteresuoto asmens VĮ „Nemenčinės miškų urėdija“ atstovas su skundu sutiko iš dalies.

Atstovas nurodė, kad atlikus faktų patikrinimą natūroje, nustatyta, jog ginčo sklypas suformuotas ir nuosavybė atkurta į žemės sklypą, į kurį patenka valstybinio miško dalis. VĮ „Nemenčinės miškų urėdija“ sutiko su pareiškėjų teiginiu, kad grąžinti valstybinius miškus įstatymai neleidžia, todėl visi administraciniai aktai ta apimtimi, kiek į ginčo sklypą patenka valstybinio miško turi būti panaikinti. Taip pat VĮ „Nemenčinės miškų urėdija“ sutiko su ta pozicija, kad Konstitucinis teismas yra aiškiai pasisakęs, jog nepriklausomai nuo to ar miesto teritorijoje esantys valstybiniai miškai registruoti kadastro įmonėje ar ne, jie yra priskiriami prie valstybinių miškų ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus turi ne tik miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir kitos institucijos, kurios gali priimti sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens sodininkų bendrijos „ Girios aidas 2 “ atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimu prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Dėl skundo dalyko tretysis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad sodininkų bendrijos atstovas niekada nebuvo kviečiamas kaip besiribojančio sklypo savininkas atliekant naujai formuojamų sklypų kadastrinius matavimus. Jo turimais duomenimis, sodininkų bendrijos šiaurinė sklypo riba ribojasi su valstybiniu mišku, kurio dalis dar formuojant sodininkų bendriją buvo atitverta. Jokie riboženkliai formuojant sodininkų bendriją, palikti nebuvo jų ir nėra.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjų R. N. ir J. B. skundą atmetė.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjos nurodė, kad jų teisės ir interesai yra pažeisti priimtais ginčijamais administraciniais aktais. Savo teisių pažeidimą pirmiausia grindė tuo, kad atlikus ginčo sklypo Nr. 1 kadastrinius matavimus, jos kaip gretimo sklypo savininkės nebuvo kviestos prie naujai suformuoto sklypo ribų paženklinimo, todėl nebuvo atkreiptas dėmesys į tai, kad nebuvo atsižvelgta į esantį nuotekų surinkimo bunkerį, kuris yra naujai suformuoto sklypo teritorijoje ir kad naujai suformuoto sklypo riba sutampa su jų sklypo riba ir eina per namo pamatus. Šiam argumentui pagrįsti pareiškėjos nepateikė kadastro pažymėjimo, kuriame matytųsi, kad nuotekų bunkeris, kuris yra ginčo sklype yra įregistruotas, pažymėtas kadastro žemėlapyje, t.y. įteisintas. Teismo nuomone, pareiškėjų pateiktas leidimas vykdyti statybos darbus tik patvirtina, kad K. N. 1996 m. sausio 17 d. buvo išduotas statybos leidimas statyti gyvenamąjį namą pagal patvirtintą projektą, o pateiktas statinio priėmimo aktas įrodo, kad pastačius gyvenamąjį namą jo priklausiniai yra šulinys ir metalinio tinklo tvora. Šildymas ir kanalizacija nurodyta vietinė, jokie papildomi statybos leidimai kanalizacijos įrengimui gretimo sklypo ribose gauti nebuvo. Teismas akcentavo, jog pateiktas 2011 m. rugpjūčio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su fotonuotraukomis patvirtina, kad yra kanalizacijos šulinėlis naujai suformuoto sklypo ribose, t.y. už pareiškėjų sklypo ribos. Tačiau šio fakto nepatvirtina nekilnojamojo turto registracijos pažymėjimas, kuriame nėra nurodyto nuotekų surinkimo šulinėlio. Taip pat jis nepažymėtas kadastrinių matavimų dokumentuose. Kaip konstatavo teismas, pačios pareiškėjos pripažįsta, kad nuotekų surinkimo šulinėlis nėra galutinai priduotas, dėl jo jokie sprendiniai nėra priimti. Tokiu būdu, teismo vertinimu, formuojant ginčo sklypą Nr. 1 nebuvo pažeistos pareiškėjų teisės toje dalyje, kad neatkreiptas dėmesys į nuotekų surinkimo šulinėlio buvimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktas numato, kad suformavus natūra grąžinamos laisvos žemės sklypus miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose ir teritorijose, kuriose yra parengti detalieji planai, žemės sklypų planai rengiami atlikus kadastrinius matavimus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintus Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 32.1.1.1 punkte nurodyta, kad kai žemės sklypas ribojasi su anksčiau geodeziniais prietaisais išmatuotu žemės sklypu, kurio ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinatės nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje, ir kai bendra riba sutampa, kviestinis asmuo (šiuo atveju pareiškėjos) kviečiamas tik tuo atveju, jeigu reikia atstatyti sunaikintus riboženklius. Teismo vertinimu, atliekant naujai formuojamo sklypo kadastrinius matavimus nepažeisti aukščiau paminėtų Nuostatų reikalavimai, nes pareiškėjų žemės sklypas turi geodezinius matavimus, yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre su ribų posūkio taškais bei riboženklių koordinatėmis valstybinėje koordinačių sistemoje. Jokių riboženklių atstatyti nereikėjo, nes jie nebuvo sunaikinti, kaip pabrėžė pareiškėjai, jų ir nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjų teisių pažeidimo nėra padaryta ir toje dalyje. Teismas akcentavo, jog pareiškėjos teigė, kad priimtais administraciniais aktais yra pažeidžiami jų lūkesčiai, nes įsigydamos žemės sklypą jos tikėjosi būti arčiau gamtos, todėl pirko kampinį sklypą, tačiau, teismo nuomone, šių pareiškėjų interesų negarantuoja ir negina įstatymas.

Teismas nurodė, jog nepagrįstas ir pareiškėjų teiginys, kad jos buvo sudariusios valstybinio miško nuomos sutartį su miškų urėdija, kad išsinuomotą plotą visą laiką tvarkė, prižiūrėjo ir tuo pagrindu taip pat yra pažeisti jų lūkesčiai, nes visą laiką tikėjosi, kad gyvens gamtos prieglobstyje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje pateikta 2001 m. balandžio 25 d. miško ploto nuomos sutartis poilsiui sudaryta tarp Nemenčinės miškų urėdijos ir K. N.. Sutartis sudaryta 10 metų laikotarpiui, tačiau ji nėra patvirtinta notariškai, ką numatė tuo metu galiojantys teisės aktai bei nėra įregistruota viešajame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Be to, mirus vienai iš sutarties šalių, naujai sutartis nebuvo sudaryta, pareiškėjos tokios sutarties nėra sudariusios.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu pareiškėjų teiginį, kad formuojant naują sklypą (ginčo sklypą) nebuvo patikrinta natūroje esama padėtis, todėl savivaldybės administracija negalėjo valstybiniame miške suformuoti sklypo nuosavybės atkūrimui ir nepagrįstai priimtais sprendimais atkūrė nuosavybę į valstybinį mišką. Teismo nuomone, byloje surinktais įrodymais patvirtinama, kad valstybinei miškų tarnybai atlikus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje, nustatyta, kad žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k.v. ( sklypas Nr. 1-517 m² ) patenka apie 0,03 ha medžiais apaugęs plotas, kuris su Nemenčinės miškų urėdijos Liepynės girininkijos 351 kvartalo 18a taksaciniu sklypu sudaro vientisą miško masyvą, kuris atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje numatytus miškui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi byloje Nr. 44/04-10/06 konstatuota, kad “Vyriausybė pagal įstatymus turi įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus, kurie atitinka Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus. Tam tikros teritorijos priskyrimas miškų plotams nesietinas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-499-2004). Net jeigu Vyriausybė tam tikros Miškų įstatyme nustatytus kriterijus atitinkančios ir į miesto teritoriją patenkančios teritorijos nepriskiria valstybinės reikšmės miškų plotams, pagal Miškų įstatymą ši teritorija vis vien laikoma valstybinės reikšmės mišku ir nuosavybės teisės į ją negali būti atkuriamos natūra“ Pirmosios instancijos teismo nuomone, Konstitucinio teismo suformuotos nuostatos dėl aplinkos apsaugos, prioritetine vertybe pripažino ne nuosavybės teisių atkūrimą natūra, o miškų išsaugojimą, kurių apsauga kartu yra viešasis interesas. Įstatyminė nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar Atkūrimo įstatymu nuo 1992 m. gegužės 20 d. Tokiu būdu, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepagrįstas ir prieštaraujantis įstatymams atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginys, kad priimant ginčijamą įsakymą jie vadovavosi viešaisiais duomenimis, t. y. Vyriausybės nutarimu patvirtintais valstybiniais miškų plotais, kurie įregistruoti. Teismo nuomone, atsakovas privalėjo patikrinti teritoriją natūroje, nes sklypas buvo formuojamas miesto teritorijoje.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 18 d. parengė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas pagal viešąjį interesą ginančių subjektų skundus (prašymus) apibendrinimą. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, apibendrinime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad ginant viešąjį interesą ir asmens subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, administracinių bylų teisenos taisyklės skiriasi, todėl konkrečioje byloje svarbu nustatyti, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą – gindamas viešąjį interesą ar subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl savo tikrai ar tariamai pažeistų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynybos, turi įrodyti, jog jo subjektinės teisės ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti. Teismas pripažino, jog pareiškėjų reikalavimas panaikinti skundžiamus įsakymus ir sprendimus iš esmės grindžiamas argumentais, kurie yra susiję su ginčijamų administracinių aktų neatitikimu tam tikriems teisės aktų reikalavimams, kurie nesusiję jų pareiškėjų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimu. Teismas nurodė, jog pareiškėjos savo skundą grindė tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ir jos daliai, todėl laikytina, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamos viešąjį interesą. Įvertinęs bylos aplinkybes šiuo aspektu, teismas pripažino, jog byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjų subjektinių teisių pažeidimą.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjos R. N. ir J. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas teismui pateiktais, taip pat proceso metu gautais įrodymais, be to, pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus neteisingai įvertino, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jį „priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą". Pareiškėjo vertinimu, tokiu atveju, siekiant panaikinti skundžiamą administracinį aktą, netgi nebūtinos jokios pasekmės, nes užtenka pačių procedūrų pažeidimo. Ginčijamu atveju, pareiškėjų nuomone, pagrindinės ginčo teisiniams santykiams taikytinos procedūros yra numatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 106 punkte . Pareiškėjų teigimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš viso neatsižvelgė arba neteisingai vertino šio punkto nuostatų pažeidimus.

Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pašalinant iš teismo sprendimo motyvus, kuriais konstatuota, jog ,,pagrįstas pareiškėjų teiginys, kad formuojant naują sklypą (ginčo sklypą) nebuvo patikrinta natūroje esama padėtis, todėl savivaldybės administracija negalėjo valstybiniame miške suformuoti sklypo nuosavybės teisių atkūrimui ir nepagrįstais sprendimais atkurta nuosavybė į valstybinį mišką“; ,,byloje surinktais įrodymais patvirtinama, kad valstybinei miškų tarnybai atlikus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje, nustatyta, kad į žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. (sklypas Nr. 1-517 kv. m.) patenka 0.03 ha medžiais apaugęs plotas, kuris su Nemenčinės miškų urėdijos Liepynės girininkijos 351 kvartalo 18a taksaciniu sklypu sudaro vientisą miško masyvą, kuris atitinka Miškų įstatymo 4 straipsnyje nustatytus kriterijus“; ,,nepagrįstas ir prieštaraujantis įstatymams atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginys, kad priimant ginčijamą įsakymą jie vadovavosi viešaisiais duomenimis, t. y. Vyriausybės nutarimu patvirtintais valstybiniais miškų plotais, kurie registruoti. Atsakovė privalėjo patikrinti teritoriją natūroje."

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjų skundas, yra teisėta ir pagrįsta, tačiau nagrinėjamu atveju nesutiktina su motyvuojamąja teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pasisakė dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų formuojant sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teisių atkūrimui. Atsakovo nuomone, šioje situacijoje galima teisės analogija ir civilinio proceso normų taikymas: pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apeliaciniu skundu galima skųsti ne tik patį teismo sprendimą bet ir jo motyvus. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003). Atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuose nepagrįstai pripažino, kad ,,Vilniaus miesto savivaldybės administracija suformavo ginčo sklypą valstybinės reikšmės miško ribose ir nepagristais sprendimais atkurta nuosavybė į valstybinį mišką". Be to, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad spręsti dėl sklype esančios teritorijos atitikimo miškui keliamiems kriterijams privalėjo atsakovas - Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjos R. N. ir J. B. prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog nebando neigti, kad, kaip paaiškėjo teisminio proceso metu, valstybinės reikšmės miškas ginčijamame sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), po 2002 metų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių miškų inventorizacijos dėl nesuprantamų priežasčių buvo išbrauktas iš valstybinio miškų kadastro ir kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pirminiame etape neturėjo formalaus pagrindo atsisakyti spręsti klausimą dėl grąžintino sklypo suformavimo. Pareiškėjos pažymi, kad neturi jokių objektyvių duomenų, jog šis sklypo išbraukimas iš valstybinio miškų kadastro buvo padarytas tiesiogine savivaldybės administracijos iniciatyva. Tačiau, pareiškėjų vertinimu, šiomis sąlygomis formuojant naują sklypą į savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas (ką nurodo ir pati savivaldybės administracija) įeina tinkamas kadastrinių matavimų organizavimas, kaip vienas iš preliminarių etapų, užtikrinančių teisingą klausimo sprendimą, tuo labiau tai taikytina teritorijai, kuri miesto bendrajame plane įvardinta kaip „Miškai ir miškingos teritorijos“ ir kurioje nenumatyta kokia nors sklypų gyvenamiesiems namams plėtra. Anot pareiškėjų, atsakovo skunde daroma išvada, jog „Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 priėmimo metu, ginčo teritorija neatitiko miškui keliamų reikalavimų" neatitinka tikrovės (šią išvadą paneigia VĮ „Nemenčinės miškų urėdija" pateikti dokumentai apie ginčijamos teritorijos kaip valstybinio miško teritorijos valdymą bei faktinę padėtį). Be to, pasak pareiškėjų, nuo 1997 metų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo") iki 2002 metais atliktos inventorizacijos, ši teritorija buvo priskiriama prie valstybinio miško teritorijos. Pareiškėjos atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. birželio 13 d. patikrinimo akte Nr. 534, esančiame byloje, nurodyta, jog absoliučios daugumos medžių taksaciniame sklype, kuriam priskirtinas ir ginčijamas sklypas, amžius yra 25-45 metai. Pareiškėjų nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos abejonė, jog minėtame patikrinimo akte, nėra nurodytas Miškų įstatyme numatytas dar vienas kriterijus, konkrečiai, jog medžių „aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus", paneigtina priedu prie paties akto, kuriame nurodyti medžių aukščiai, taip pat fotografijomis, esančiomis tiek prie paties akto, tiek prie antstolio aplinkybių konstatavimo protokolų, iš kurių akivaizdžiai matyti, jog augančių ginčijamame sklype medžių aukštis neabejotinai siekia reikiamą aukštį ir yra žymiai didesnis negu 5 metrai. Be kita ko, pareiškėjų teigimu, Valstybinė miškų tarnyba, žinanti reikalaujamus kriterijus, savo rašte Nr. 1171 pabrėžė, jog ši teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus, t. y. atitinka savivaldybės požiūriu abejotiną kriterijų.

Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodo, jog su šiuo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjai neįrodė ir nepagrindė reikalavimo teisės ginčyti atsakovų priimtų aktų. Be to, anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos neturi įstatymo suteiktos teisės ginti viešąjį interesą. Atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjų lūkesčiai, jog šalia pareiškėjoms nuosavybės teise priklausančio sklypo niekuomet neatsiras naujų žemės savininkų, patys savaime nereiškia nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems asmenims procedūros neteisėtumo.

Atsiliepime į atsakovo bei pareiškėjų apeliacinius skundus tretysis suinteresuotasis asmuo VĮ „Nemenčinės miškų urėdija“ nurodo, jog nesutinka su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniu skundu, nes S. P. ir V. P. nuosavybės teisė į 0,0517 ha ploto žemės sklypą esantį Laurų gatvėje, Vilniaus m., buvo atkurta, pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, suinteresuoto asmens vertinimu, pagrįstai sprendė, kad valstybiniame miške sklypas nuosavybės teisės atkūrimui pagal Lietuvos Respublikos teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo negalėjo būti suformuotas. Tretysis suinteresuotasis asmuo taip pat pabrėžia, jog iš esmės sutinka su pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius nurodo, jog su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka, o su atsakovo skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pareiškėjų teiginys, kad Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius netinkamai įvykdė savo pareigą, numatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 106 punkte, yra nepagrįstas. Atsiliepime taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. birželio 27 d. raštu, manytina, kad ir išvada, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo formuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimui natūra, buvo padaryta nepagrįstai. Atsiliepime pažymima, jog būtent dėl šios priežasties sutinkama su atsakovo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniu skundu, prašoma jį tenkinti ir pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-137-252/2011, pašalinant iš teismo sprendimo skundžiamus motyvus.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretieji suinteresuotieji asmenys V. P. ir V. P. prašo šį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo, jog dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų turi būti pašalinti iš motyvuojamosios sprendimo dalies, nes jų nepašalinus, gali būti nepagrįstai pažeistos Vaclavos ir V. P. bei kitų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog ginčas nagrinėjamu atveju kilo dėl šių administracinių aktų:

1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. 30-1548 „ Dėl sklypų Nr. 1-4 (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ 1 punkto;

2) Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7701 „ Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui S. P. “ dalies, kuria S. P. grąžinama natūra 0,0265 ha žemės sklypo dalis esanti žemės sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini), Vilniuje;

3) Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 2.4-01-7702 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. P.“ dalies, kuria V. P. grąžinama natūra 0,0252 ha žemės sklypo dalis, esanti sklype Nr. 1 (duomenys neskelbtini), Vilniuje;

4) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. A30-732 „ Dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo G. P. ir G. A.“.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjos J. B. ir R. N. savo skundą grindė tuo, kad formuojant žemės sklypą Nr. 1, (duomenys neskelbtini), nebuvo išspręstos inžinierinių tinklų, kuriomis naudojasi pareiškėjos, problemos, taip pat neatsižvelgta į pareiškėjų lūkesčius visą laiką būti arčiau gamtos ir į tai, kad privatiems asmenims grąžinant miškus, bus visiškai išnaikinti miškai. Pareiškėjos taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo nustatyti sklypai (duomenys neskelbtini), pažeidžia galiojančius teisės aktus, nes natūroje nebuvo patikrinta (įsitikinta), jog į suformuotą žemės sklypą Nr. 1 patenka valstybinio miško, be to, šio sklypo ribos nebuvo derinamos su sodininkų bendrija, kurios teritorijos ribos ribojasi su naujai suformuotu sklypu, taip pat ribos nebuvo derinamos ir su pareiškėjomis (suformuoto sklypo ribos eina per pareiškėjų namo pamatus).

Spręsdamas šį pareiškėjų ginčą pirmosios instancijos teismas inter alia konstatavo, jog pareiškėjų reikalavimas panaikinti skundžiamus įsakymus ir sprendimus iš esmės grindžiamas argumentais, kurie yra susiję su ginčijamų administracinių aktų neatitikimu tam tikriems teisės aktų reikalavimams, nesusijusiems su pareiškėjų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos savo skundą grindė tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ir jos daliai, todėl laikytina, kad jos kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamos viešąjį interesą. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes šiuo aspektu, pripažino, jog byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjų subjektinių teisių pažeidimą, todėl pareiškėjų skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Kartu teismas, spręsdamas ginčą, pripažino iš esmės pagrįstu pareiškėjų teiginį, jog formuojant naują sklypą (ginčo sklypą) nebuvo patikrinta natūroje esama padėtis, todėl atitinkami viešojo (savivaldybių) administravimo subjektai negalėjo valstybiniame miške suformuoti sklypo nuosavybės atkūrimui ir nepagrįstai priimtais sprendimais atkūrė nuosavybę į valstybinį mišką.

Taigi nagrinėjamu atveju administracinis ginčas vyksta dėl dviejų esminių aplinkybių, t. y. dėl pareiškėjų teisinio suinteresuotumo ginčyti atitinkamus administracinius aktus, taip pat dėl to ar atitinkami viešojo (savivaldybių) administravimo subjektai pagrįstai suformavo ginčo žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui bei atkūrė nuosavybę neįvertinę visų šioms procedūroms atlikti teisiškai reikšmingų aplinkybių (pvz. galimo valstybinio miško buvimo fakto žemės sklype). Dėl šių priežasčių, siekiant įvertinti byloje ginčijamų administracinių teisėtumą ir pagrįstumą, būtina atskirai išnagrinėti kiekvieną iš šių aplinkybių bei įvertinti šiais klausimais padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas, jų teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl viešojo intereso sampratos bei pareiškėjų subjektinės teisės kreiptis į teismą

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog analogiško pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-64/2007), kad sistemiškai vertinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą ir 3 punktą, 56 straipsnio 1 dalį, darytina išvadą, kad tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Kita vertus, tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra, visų pirma, konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Akivaizdu, jog galima situacija, kad asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas bus akumuliuota tam tikru mastu su tuo, kas reikšminga, reikalinga, vertinga ne tik konkrečiam subjektui, bet ir visuomenei ir jos daliai; o asmuo, teisme apgindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, kartu tam tikru mastu turėtų įtakos viešojo intereso apsaugai. Šiuo atveju negalima teigti, kad esant tokioms aplinkybėms asmuo praranda teisę kreiptis į teismą gindamas savo subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą, kadangi tai nėra nustatyta įstatymu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog, vertinant bei nustatant asmenų (proceso dalyvių) teisinį suinteresuotumą, administracinių bylų procese yra galimos tokios situacijos, kai asmens subjektinės teisė ar įstatymo saugomi interesai iš esmės yra susiję su tuo, kas reikšminga ne tik konkrečiam subjektui (asmeniui), bet ir visuomenei ir jos daliai, t. y. atskirais atvejais viešojo intereso teisinė apsauga (gynyba) yra neatsiejamai susijusi su privačių subjektinių teisių (interesų) teisine apsauga (gynyba). Taigi inicijuojant procesą dėl konkrečių socialinių bei teisinių gėrių (vertybių) apsaugos kartu gali būti ginami tiek viešieji, tiek ir atskirų asmenų privatūs interesai. Atitinkamai esant tokioms procesinėms situacijoms (nustačius, jog procesiniai reikalavimai yra neatsiejamai susiję tiek su viešųjų, tiek ir su privačių interesų apsauga) asmenims turi būti užtikrinta jų teisė į teisminę gynybą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) bei nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad konkretus asmuo neturi teisės kreiptis į teismą, nes jis formaliai nepriklauso Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytų subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą, ratui.

Įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pareiškėjų skundo reikalavimai teismui buvo susiję tiek su viešojo, tiek ir su jų privačių subjektinių teisių (interesų) gynimu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjos kreipėsi teismą gindamos konkrečias pažeistas jų subjektines teises (interesus), susijusias su galimai netinkamai suformuotomis gretimo sklypo ribomis bei šio sklypo formavimo (matavimo) procedūrų pažeidimais, tačiau šie pareiškėjų reikalavimai vertintini ir kaip susiję su viešojo intereso apsauga, t. y. pareiškėjų skundas buvo grindžiamas tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (keliami klausimai dėl ginčo sklype galimai esančio miško teisinės apsaugos (miško išsaugojimo), taip pat dėl visuomenės teisės į sveiką, švarią aplinką užtikrinimo, t. y. skundu siekiama užtikrinti, kad miškui galimai priskirtiname žemės plote nebūtų atliekami jokie statybos darbai, aplinkos pertvarkymo darbai). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisme ginamos subjektinės teisės bei įstatymų saugomi interesai buvo neatsiejamai akumuliuoti (susiję) su visuomeninę reikšmę turinčiomis vertybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti atitinkamus administracinius aktus

Dėl ginčo žemės sklype galimai esančio valstybinio miško

Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jame teismas konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija suformavo ginčo sklypą valstybinės reikšmės miško ribose ir nepagristais sprendimais atkūrė nuosavybę į valstybinį mišką, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme buvo įtvirtinta nuostata draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams. Darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. birželio 13 d. surašytu Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 534 (t. 3, b. l. 81 – 86), kuriame buvo konstatuota, jog į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (Vilniaus miesto kadastrinė vietovė) patenka apie 0,03 ha medžiais apaugęs plotas, kuris su Nemenčinės miškų urėdijos Liepynės girininkijos 351 kvartalo 18a taksaciniu sklypu sudaro vientisą miško masyvą, atitinkantį Miškų įstatymo 2 straipsnyje numatytus miškui keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams; išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija). Byloje pateikti duomenys (t. 3, b. l. 80, 139, 145) patvirtina, jog valstybinės reikšmės miškas ginčo žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), po Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių miškų inventorizacijos buvo išbrauktas iš valstybinio miškų kadastro bei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Vertinant šias aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad ginčo žemės sklypas priskirtinas miško žemei, apsiribojo tik vieninteliu byloje pateiktu įrodymu - Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. birželio 13 d. surašytu Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 534. Tačiau teismas netyrė bei nevertino nei duomenų apie ginčijamą žemės sklypą, surinktų ginčijamų administracinių aktų (sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo) priėmimo metu, nei rinko bei analizavo duomenų, patvirtinančių dėl kokių konkrečių priežasčių ginčo žemės sklypas 2002 m. buvo išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Kita vertus, pažymėtina, jog klausimas dėl ginčo žemės sklypo priskyrimo miško žemei yra sureguliuotas (išspręstas) galiojančiu norminiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtu aktu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą bei nustatinėdamas ginčo žemės sklypo statusą privalėjo vadovautis ir taikyti galiojančius teisės norminius aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnis).

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamoje konstitucinės justicijos doktrinoje laikomasi nuostatos, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalyku negali būti tokia Respublikos Prezidento veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, o teismai negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamus sprendimus arba įpareigoti minėtas valdžios institucijas išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas byloje Nr. 04/08-11/08; 13.1 – 13.2 punktai). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 bei 2 dalimi, atsisakymas taikyti galiojančiame Vyriausybės priimtame teisės norminiame akte įtvirtintas nuostatas (teisės normas) gali būti sankcionuotas tik tuo pagrindu, jei kyla abejonių dėl šiame norminiame teisės akte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijai. Todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl ginčo žemės sklypo teisinio statuso bei šio žemės sklypo priskyrimo valstybinei miško žemei, taip pat su šiuo žemės sklypu susijusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatų taikymo, turėtų būti įvertinta ar nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atskirų šio nutarimo nuostatų konstitucingumą, pavyzdžiui, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime byloje Nr. 44/04-10/06 suformuluotą konstitucinę doktriną dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra į valstybinės reikšmės miškų plotams priskirtą žemę.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą dėl ginčo žemės sklypo statuso, neįvykdė įstatyme numatytos pareigos visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėti bylą bei ištirti visas jai reikšmingas aplinkybes. Todėl atsakovo bei pareiškėjų apeliaciniai skundai yra tenkinami iš dalies, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodant šiam teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjų R. N. ir J. B. skundus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

pareiškėjų R. N. ir J. B. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjų R. N. ir J. B. skundus nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan