- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-07
- Bylos Nr.
- eI-2970-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Baltijos žuvys“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, AB „Laivitė“, AB „Senoji Baltija“, E. Narbuto
- Pareiškėjas
- UAB „Rikneda“
- Atsakovas
- Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,
trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Baltijos žuvys“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, atstovui A. Ž.,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei S. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Rikneda“ skundą atsakovei Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, AB „Laivitė“, AB „Senoji Baltija“, E. Narbuto individualiai įmonei, UAB „Baltijos jūra“, BUAB „Baltijos žuvys“, UAB „Banginis“, UAB „Baltijos šprotai“, UAB „Monistico“, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Ramsun“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“, UAB „Strimelė“, dėl sprendimų, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žuvininkystės tarnyba) direktoriaus 2016 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. V1-165 sudaryta Perleidžiamųjų žvejybos teisių jūrų vandenyse suteikimo komisija (toliau – ir Komisija) 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo Nr. ŽKB-28(6.1) 2.3 punktu nutarė patvirtinti pareiškėjai perleidžiamąsias teises į menkių (0,243 proc.), strimėlių (0,313 proc.), šprotų (0,756 proc.) žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017-2019 metams (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla Nr. AG-17/02-2017 (toliau – ir VAGK byla), b. l. 17–18).
Žemesnės instancijos teismas
Žuvininkystės tarnybos direktorius 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V1-188 (toliau – ir Įsakymas) patvirtino Baltijos jūroje žvejojančiai pareiškėjai žvejybos kvotas: rytinių menkių 4 t., vakarinių menkių 0 t., strimėlių 17 t., šprotų 99 t (VAGK byla, b. l. 15–16).
Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK), išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo dalies, 2017 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 3R-53(AG-17/02-2017) (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjos skundą atmetė (VAGK byla, b. l. 100–105).
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu (el. b., b. l. 1–5) kreipėsi į teismą ir prašo:
1. Panaikinti VAGK 2017 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. Nr.3R-53 (AG-17/02-2017);
2. Panaikinti Žuvininkystės tarnybos Perleidžiamųjų žvejybos teisių jūrų vandenyse suteikimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo 2.3. punktą, patvirtinantį pareiškėjai perleidžiamąsias teises į menkių ir strimelių žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017-2019 metams;
3. Panaikinti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. V1-188 dalyje dėl pareiškėjai 2017 m. menkių ir strimelių žvejybos kvotos nustatymo;
4. Įpareigoti Komisiją tvirtinant pareiškėjai perleidžiamąsias teises į menkių ir strimelių žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017-2019 metams vertinti ir UAB „Freisa“ menkių sugavimus 2008, 2010, 2011 metais, strimelių sugavimus 2006, 2009 metais.
Paaiškino, kad VAGK posėdis, kurio metu buvo svarstomas pareiškėjos skundas, įvyko 2016 m. vasario 22 d. Tą pačią dieną buvo priimtas, surašytas ir išsiųstas skundžiamas VAGK sprendimas. Skundžiamas Sprendimas, surašytas šešiuose lapuose, jį turėjo priimti kolegiali penkių narių komisija. Skundžiamame Sprendime nenurodyti, neaptarti argumentai, kuriuos Komisijos posėdžio metu išsakė pareiškėjos, Žuvininkystės tarnybos ir Komisijos atstovai. Todėl pareiškėja daro prielaidą, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas ir surašytas dar iki žodinio posėdžio. VAGK priimami sprendimai privalo būti motyvuoti ir aiškūs. VAGK priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.
VAGK netinkamai išaiškino ir pritaikė galiojimo laike principą. Pareiškėja žvejybinį verslą įsigijo iš bankrutuojančios „Freisa“ 2013 m. lapkričio 29 d. Kadangi Žuvininkystės tarnyba, pasikeitus žuvies sugavimų kvotų skyrimo taisyklėms, 2015 m. nebeskyrė pareiškėjai žuvies sugavimų kvotų pagal „Freisa“ sugavimus, kilo ginčas, kuris buvo nagrinėjamas administracine tvarka.
VAGK, priimdama Sprendimą, rėmėsi Žuvininkystės įstatymo 17 straipsnio 11 dalimi, numatančia, kad duomenys, naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, negali būti sandorio dalykas, išskyrus ūkio subjekto reorganizavimo atvejį. Tačiau ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2016 m. lapkričio 1 d. Iki 2016 m. lapkričio 11 d. galiojusioje redakcijoje tokio reglamentavimo nebuvo. Įstatymų leidėjas nedraudė turtinių teisių perleidimo iki Žuvininkystės įstatymo pakeitimo. Pareiškėjos nuomone, vien tai, kad valstybėje keičiasi teisinis reglamentavimas, teisėtai įgytas civilinės apyvartos objektas (turtinės teisės) negali tiesiog išnykti ar pasikeisti jo statutas. Tiek teisėtų lūkesčių apsaugos principas, tiek įstatymo negaliojimo atgal principas turėtų užtikrinti tokių subjektų kaip pareiškėja teises ir teisėtus interesus, arba turi būti numatytas įgytų turtinių teisių kompensavimo mechanizmas. Pareiškėja, iš „Freisa“ įsigydama žvejybos verslą, pagrįstai tikėjosi, kad įgytos turtinės ir neturtinės teisės taip pat nesikeis ir ateityje, skirstant kvotas, į jas bus atsižvelgiama. Taikant normos galiojimo laike principą, skundžiamas Sprendimas turėjo būti iš esmės kitoks, t. y. kadangi tuo metu, kai pareiškėja įgijo verslą, žvejybos sugavimų istorija buvo reikšminga ir turėjo įtakos skiriant žvejybos kvotas. Negalima teigti, kad pajėgumai (sugavimų istorija) kaip atskaitos duomenys negalėjo būti perleisti. Vadovaujantis lex retro non agit principu, būtina nurodyti, kad vertinant disponavimo pajėgumais klausimus, turi būti remiamasi jų įgijimo metu (2009 metais) galiojusiais teisės aktais. Apribojimų įvedimas ir jų taikymas atgaline tvarka neturi ekonominio pagrindimo. Iš Komisijos paviešintų duomenų seka, kad perleidžiamųjų teisių įmonėms paskirstyta mažiau, nei yra Lietuvos žvejybos galimybių: menkių paskirstyta 67,4 proc., strimelių -87 proc., šprotų - 94 proc. Šie duomenys rodo, kad valstybė turi realią galimybę skirti daugiau kvotų, tačiau jų neskiria.
VAGK Sprendime yra vien tik nuorodos į teisės aktus, tačiau nėra nurodyta jokių motyvų ir faktinių duomenų. Nors VAGK sprendime nurodoma, kad to pakanka, tačiau tame pačiame VAGK sprendime vardijami kiti teisės aktuose įvardinti kriterijai - subjekto veiklos poveikis aplinkai, padaryti teisės pažeidimai, ūkio subjekto paskirtis, veiklos etika, požiūris į gamtos apsaugą. VAGK sprendime nėra nurodyta, kurie būtent iš norminiuose aktuose esančių kriterijų lėmė sprendimą. Dėl šių priežasčių, teisė į gynybą ir teisių realizavimą yra iš esmės apribota netgi šiuo metu.
Motyvuojamoji dalis
Įsakymas, dalyje dėl žvejybos kvotos nustatymo pareiškėjai 2017 metais naikintinas, kadangi pagrįstas neteisėtu ir nepagrįstu Komisijos sprendimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsakovė Žuvininkystės tarnyba su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimu (el. b., b. l. 34-40) paaiškino, kad pareiškėjos minimas 2015 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015 yra neįsiteisėjęs. Pagal 2013 m. lapkričio 29 d. „Laisvo pardavimo aktą“ Nr. 1 BUAB „Freisa“ pardavė, o UAB „Rikneda“ nupirko žvejybos laivą „Freisa“ su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis, t. y. be žvejybos laivo pareiškėja iš UAB „Freisa“ įsigijo įmonei „Freisa“ protokolu 2013 metais skirtas žvejybos kvotas: 74 tonas rytinių menkių bei 3 tonas strimelių, o ne UAB „Freisa“ sugavimų istoriją.
Skundžiamame protokole yra įvardijamos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis buvo priimtas skundžiamas Komisijos sprendimas. Pareiškėjai buvo puikiai žinoma, kad Komisija, vertindama UAB „Rikneda“ sugavimų duomenis, neatsižvelgs į kito ūkio subjekto sugavimų duomenis, kadangi Žuvininkystės tarnyba kitose administracinėse bylose visada laikėsi tos pačios pozicijos, kad kito ūkio subjekto duomenys (pirkimo – pardavimo atveju) negali būti įskaitomi. Tą pačią nuostatą Žuvininkystės tarnyba pareiškėjai dar kartą pakartojo Žuvininkystės tarnybos 2016 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. R18-1263 „Dėl 2016-12-02 prašymo suteikti perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes Baltijos jūroje“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktame skunde pareiškėja kelia naujus reikalavimus, kurių neminėjo ginčą nagrinėjant VAGK, t. y. panaikinti 2016 m. gruodžio 28 d. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus įsakymą Nr. 188 dalyje dėl UAB „Rikneda“ 2017 m. menkių ir strimelių žvejybos kvotos nustatymo. VAGK posėdžio metu UAB „Rikneda“ direktoriaus S. V. buvo paklausta, ar pareiškėja norėtų, kad būtų panaikintas ir Žuvininkystės tarnybos įsakymas dėl žvejybos kvotų skyrimo, jeigu VAGK įpareigotų perskaičiuoti perleidžiamąsias teises. UAB „Rikneda“ atstovas tokio prašymo neteikė teigdamas, kad pakeitus perleidžiamųjų teisių dydį tai yra savaime suprantama.
Teismo posėdyje atsakovės atstovai prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimu (el. b., b. l. 139-144) paaiškino, kad pagal minėtą Laisvo pardavimo aktą Pareiškėja iš BUAB „Freisa“ įsigijo nurodytu Žuvininkystės tarnybos protokolu skirtas turtines teises žvejoti - 2013 metų žvejybos kvotas, bet ne istorinę dalį. Komisija, pareiškėjai skirdama perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes jūrų vandenyse negalėjo atsižvelgti į kito ūkio subjekto sugautų žuvų kiekius, kadangi Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 11 dalyje numatyta, kad duomenys, naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, negali būti sandorio dalykas, išskyrus ūkio subjekto reorganizavimo atvejį. Tokios vertybės kaip ūkio subjekto patirtis ar reputacija, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą, šiuo atveju didesnės kvotos skyrimą, vertintinos kaip asmeninės neturtinės teisės ir vertybės pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.114 straipsnį, kurios negali būti nei perkamos, nei parduodamos. Komisija priėmė sprendimą vadovaudamasi Žuvininkystės įstatymo, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. VI- 178 „Dėl vidutinių žvejybos produktų pirminio pardavimo kainų nustatymo, siekiant paskaičiuoti perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes Baltijos jūroje“, Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo nuostatomis. Pareiškėjai buvo puikiai žinoma, jog Komisija, vertindama UAB „Rikneda“ sugavimų duomenis, neatsižvelgs į kito ūkio subjekto sugavimų duomenis, kadangi Žuvininkystės tarnyba apie tai buvo pareiškėją informavusi 2016 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. R18- 1263. Taigi skundžiamas Komisijos sprendimas atitinka VAI 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus.
Pareiškėja kelia naujus reikalavimus, kurių neminėjo ginčą nagrinėjant VAGK, todėl teismas turėtų įvertinti, ar pareiškėja formuodama naują prašymą, kurio nebuvo pateikusi VAGK, nepraleido teisės aktuose nustatytų terminų ir nepavėlavo pateikti skundo. Taip pat Pareiškėja skunde remiasi neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu. Neįsiteisėjus teismo sprendimui, Žuvininkystės tarnyba neprivalo vadovautis sprendime nurodytais išaiškinamais bei jais grįsti savo sprendimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Žemės ūkio ministerijos atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Baltijos žuvys“ atstovas prašė pareiškėjos skundą tenkinti. Paaiškino, kad pareiškėja, įsigydama perleidžiamas teises, negalėjo numatyti, kad pasikeis teisinis reguliavimas, todėl turėjo teisėtą lūkestį, kad bus atsižvelgta į „Freisa“ sugavimų istoriją.
Teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Laivitė“, AB „Senoji Baltija“, E. Narbuto individualiai įmonei, UAB „Baltijos jūra“, UAB „Banginis“, UAB „Baltijos šprotai“, UAB „Monistico“, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Ramsun“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“, UAB „Strimelė“ atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl perleidžiamųjų teisių į menkių ir strimėlių žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017–2019 metams pareiškėjai tvirtinimo ir kvotos 2017 metams nustatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 2 d. pareiškėja pateikė prašymą Žuvininkystės tarnybai, kuriame prašė be aukciono suteikti jai 120 tonų menkių ir 28 tonų strimėlių kvotą, perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes apskaičiuojant pagal bendrovės „Freisa“ menkių sugavimus 2008, 2010, 2011 metais, strimėlių sugavimus 2006, 2009 metais (VAGK byla, b. l. 9–10).
Žuvininkystės tarnyba 2016 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. R18-1263 informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 11 dalimi, Komisija negalės suteikti pareiškėjai perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes pagal bendrovės „Freisa“ sugavimus, paprašė pareiškėjos, kad ši pateiktų prašymą, pasirinkdama bendrovės „Rikneda“ sugavimus (VAGK byla, b. l. 11).
Pareiškėja 2016 m. gruodžio 14 d. paprašė Žuvininkystės tarnybos Komisijos posėdyje suteikti jai perleidžiamąją teisę pagal bendrovės „Freisa“ sugavimus ir ją rezervuoti iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) apeliacine tvarka išnagrinės administracinę bylą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo (VAGK byla, b. l. 14).
Žuvininkystės tarnybos direktorius 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V1-188 patvirtino Baltijos jūroje žvejojančiai pareiškėjai žvejybos kvotas: rytinių menkių 4 t., vakarinių menkių 0 t., strimėlių 17 t., šprotų 99 t (VAGK byla, b. l. 15–16).
Pareiškėja skundu kreipėsi į VAGK ir prašė: 1) panaikinti Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolo Nr. ŽKB-28(6.1) dalį, kuria pareiškėjai nebuvo paskirtos perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes pagal bendrovės „Freisa“ sugavimus; 2) įpareigoti Komisiją skubos tvarka skirti pareiškėjai perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes pagal bendrovės „Freisa“ sugavimus ir tuo pagrindu padidinti 2017 metų menkės ir strimėlės sugavimų kvotą.
VAGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą 2017 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. 3R-53(AG-17/02-2017) jį atmetė, padariusi išvadą, kad, suteikiant teisę į žvejybos galimybes, gali būti imami domėn tik to paties ūkio subjekto sugavimų duomenys (VAGK byla, b. l. 100–105).
Pareiškėja teigia, kad jai tvirtinant perleidžiamąsias teises į menkių ir strimėlių žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017–2019 metams nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į bendrovės „Freisa“ menkių ir strimėlių sugavimus.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teiginiais, argumentuodama, kad Komisija skirdama perleidžiamąją teisę į žvejybos galimybes, pagrįstai neatsižvelgė į kito ūkio subjekto sugavimų istoriją.
Teismas su pareiškėjos teiginiais sutikti negali, nes Pagal Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-620 patvirtintas Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašo (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 28 d.) (toliau – ir Aprašas) nuostatas, suteikiant teisę į tam tikros rūšies žuvų žvejybos galimybes ūkio subjektui apskaičiuojama, kokią per pasirinktus 3 kalendorinius metus Lietuvos Respublikai skirtų tos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį vidutiniškai sudarė to ūkio subjekto per tuos pačius 3 metus sugautų tos rūšies žuvų kiekis arba, jeigu Lietuvos Respublikai buvo skirtos žvejybos galimybės, išreikštos žvejybos dienomis vienam žvejybos laivui ar žvejybos pastangomis, – kokią Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių dalį sudarė to ūkio subjekto valdomo kiekvieno žvejybos laivo bendras žvejotų dienų skaičius.
Pažymėtina, kad 2013 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo Nr. XII-397 (toliau – ir Žuvininkystės įstatymas) (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 straipsnyje nustatyta, kad: individualios žvejybos galimybės – ūkio subjektui skirta Lietuvos Respublikai nustatytų žvejybos galimybių dalis (8 dalis); perleidžiamoji teisė į žvejybos galimybes jūrų vandenyse (toliau – teisė į žvejybos galimybes) – ūkio subjektui suteikiama kitam ūkio subjektui galima perleisti teisė į Lietuvos Respublikai nustatytų tam tikros rūšies žuvų žvejybos galimybių jūrų vandenyse dalį (procentais) (14¹ dalis); perleidžiamoji teisė į žvejybos vidaus vandenyse kvotą (toliau – teisė į žvejybos kvotą) – ūkio subjektui suteikiama kitam ūkio subjektui galima perleisti teisė gauti tam tikro dydžio verslinės žvejybos vidaus vandenų telkinyje kvotą (15 dalis); žvejybos galimybės – valstybei suteikiama teisė žvejoti tam tikros rūšies žuvis tam tikrame geografiniame žvejybos rajone, išreiškiama leidžiamu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu ir (ar) žvejybos pastangomis (50 dalis); žvejybos kvota – ūkio subjektui skiriamas žvejybos limitas ar jo dalis vidaus vandenų telkinyje arba individualios žvejybos galimybės jūrų vandenyse, išreikštos didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu (51 dalis). Pagal Žuvininkystės įstatymo 17 straipsnį: kiekvienais metais ūkio subjektams skirtinos tam tikros rūšies žuvų individualios žvejybos galimybės apskaičiuojamos pagal jiems suteiktą teisę į žvejybos galimybes, išskyrus priekrantės žvejybą, taip pat individualios žvejybos galimybės gali būti įsigyjamos aukciono būdu (1 dalis); teisė į žvejybos galimybes suteikiama ūkio subjektams 3 kalendoriniams metams (3 dalis). Pagal Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio nuostatas, suteikiant teisę į tam tikros rūšies žuvų žvejybos galimybes ūkio subjektui apskaičiuojama, kokią per pasirinktus 3 kalendorinius metus Lietuvos Respublikai skirtų tos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį vidutiniškai sudarė to ūkio subjekto per tuos pačius 3 metus sugautų tos rūšies žuvų kiekis arba, jeigu Lietuvos Respublikai buvo skirtos žvejybos galimybės, išreikštos žvejybos dienomis vienam žvejybos laivui ar žvejybos pastangomis, – kokią Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių dalį sudarė to ūkio subjekto valdomo kiekvieno žvejybos laivo bendras žvejotų dienų skaičius (1 dalis); kiekvienas ūkio subjektas turi teisę pasirinkti bet kuriuos 3 kalendorinius metus, pagal kuriuos bus apskaičiuojami atskaitos duomenys (toliau – pasirinkti metai), iš paskutinių 10 kalendorinių metų iki tų metų, kuriais konkrečiam ūkio subjektui yra suteikiamos teisės į žvejybos galimybes (2 dalis); ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes yra lygi atskaitos duomenims, sumažintiems arba padidintiems atsižvelgiant atitinkamai į šio įstatymo 17⁵ straipsnio 1 dalyje arba 17⁶ straipsnio 1 dalyje nustatytus ekonominius ir aplinkosauginius kriterijus, ir jeigu atsižvelgiant į šio įstatymo 17⁵ straipsnio 4 dalį apskaičiuota ūkio subjektams suteiktinų teisių į žvejybos galimybes suma viršija bendras suteikiamas teises į žvejybos galimybes, kiekvienam ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes proporcingai mažinama (7 dalis); duomenys, naudojami apskaičiuojant atskaitos duomenis, negali būti sandorio dalykas, išskyrus ūkio subjekto reorganizavimo atvejį (11 dalis). Žuvininkystės įstatymo 17⁶ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektui suteikiama teisė į žvejybos galimybes tolimuosiuose žvejybos rajonuose lygi pagal šio įstatymo 17⁴ straipsnį apskaičiuotiems atskaitos duomenims, kurie gali būti sumažinti arba padidinti: 1) atskaitos duomenys padidinami tokia dalimi, kokią dalį, padaugintą iš 2, nuo individualių žvejybos galimybių, gautų per pasirinktus metus, nurodytus šio įstatymo 17⁴ straipsnio 2 dalyje, vertės sudaro ūkio subjekto į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą per tuos pačius metus sumokėti su darbo santykiais susiję mokesčiai; 2) atskaitos duomenys padidinami 5 procentais už naudojamus tausojančius gamtines buveines žvejybos būdus; 3) atskaitos duomenys sumažinami po 3 procentus už kiekvieną per paskutinius 3 kalendorinius metus padarytą sunkų pažeidimą ir po vieną procentą už kiekvieną per paskutinius 3 kalendorinius metus padarytą pažeidimą, kuris nebuvo pripažintas sunkiu.
Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo ūkio subjektams, perleidimo kitam ūkio subjektui, perleidžiamosios teisės galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, perleidžiamosios teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių (toliau – kvota) skyrimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 3D-620 patvirtintas Perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes Baltijos jūroje suteikimo, perleidimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, teisės galiojimo panaikinimo ir individualių žvejybos galimybių skyrimo tvarkos aprašas (teisės akto redakcija galiojusi nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 28 d.) (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo nuostatas: pagal perleidžiamąją teisę ūkio subjektui kvota skiriama kitiems kalendoriniams metams, einantiems po tų kalendorinių metų, kai yra suteikiama perleidžiamoji teisė (3 punktas); ūkio subjektas, atitinkantis šio aprašo II skyriuje nustatytas sąlygas ir norintis gauti perleidžiamąsias teises, ne vėliau kaip per aprašo 9.1 papunktyje nurodytame pranešime nustatytą terminą, per atstumą, elektroninėmis priemonėmis per kontaktinį centrą arba tiesiogiai atvykęs į Žuvininkystės tarnybą pateikia: aprašo 1 priede nurodytą prašymą, kuriame nurodo: norimas gauti perleidžiamąsias teises pagal žuvų rūšis ir žvejybos zonas; Lietuvos Respublikos žvejybos laivo (-ų), kuriuo (-iais) numato žvejoti, pavadinimą (-us); pasirenkamus 3 kalendorinius metus iš 10 paskutinių kalendorinių metų, kaip numatyta Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse; asmens dokumento (kai ūkio subjektas fizinis asmuo) arba Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo (kai ūkio subjektas juridinis asmuo) kopiją; užpildytą deklaraciją, nurodytą aprašo 2 priede, apie su juo susijusius ūkio subjektus, kaip jie apibrėžti Žuvininkystės įstatymo 14¹ straipsnio 12–19 dalyse, kurie valdo Lietuvos Respublikos žvejybos laivą (toliau – susiję ūkio subjektai); Lietuvos Respublikos žvejybos laivo (-ų) nuomos sutarties (-čių) kopiją (-as), jei laivas (-ai) nuomojamas (-i); su juridinio asmens reorganizavimu susijusių dokumentų (reorganizavimo sąlygas, pirkimo-pardavimo sutartis, juridinių asmenų registro išrašą ir pan.) kopijas, jei ūkio subjektas, norintis gauti perleidžiamąją teisę, buvo reorganizuotas arba susikūrė po reorganizavimo per paskutinius 10 kalendorinių metų (10 punktas); Komisija, vadovaudamasi Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 1 dalimi, pagal Žuvininkystės tarnybos iš žuvininkystės duomenų valstybės informacinės sistemos pateiktus duomenis apskaičiuoja kiekvieno ūkio subjekto, pateikusio aprašo 10 punkte nurodytus dokumentus, tam tikros rūšies X žuvų atskaitos duomenis pagal formulę (17 punktas); įsigaliojus Tarybos reglamentui, kuris nustato Lietuvos Respublikai skiriamas žvejybos Baltijos jūroje kvotas, jei ūkio subjektams yra suteiktos perleidžiamosios teisės, Žuvininkystės tarnyba apskaičiuoja kiekvienam ūkio subjektui pagal suteiktą perleidžiamąją teisę priklausančias kvotas, jas patvirtina Žuvininkystės tarnybos direktoriaus įsakymu ir paskelbia jų dydžius Žuvininkystės tarnybos interneto svetainėje bei išsiunčia Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, kuri šią informaciją paskelbia savo interneto svetainėje ne vėliau kaip iki kalendorinių žvejybos metų sausio 1 d. (57 punktas).
Pareiškėja savo skundą grindžia VAAT 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015, kuriame VAAT teisėjų kolegija, nustačiusi, kad Komisijos 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1(6.1) dalis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, grąžino pareiškėjos prašymą Žuvininkystės tarnybai nagrinėti iš naujo. Šiame sprendime VAAT taip pat pasisakė, kad Žuvininkystės įstatyme nėra numatyta apribojimų, draudžiančių perleisti juridiniam asmeniui „istorinę dalį“ ir nurodė, kad Žuvininkystės tarnyba iš naujo nagrinėdama pareiškėjos prašymą ir vertindama pareiškėjos ir UAB „Freisa“ sandorį privalo vadovautis CK 1.2 straipsnio 1 dalies nuostata. LVAT 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi Nr. eA-476-556/2017 VAAT 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys).
Šioje byloje teismas pažymi, kad minėtoje LVAT 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje pasisakė, kad skundžiamų aktų ir VAAT 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo nevertins dėl jų argumentų, susijusių su žvejybos sugavimų „istorinės dalies“ perleidimu. Be to, nustatyta, kad VAAT 2015 m. gruodžio 22 d. sprendime vertino anksčiau galiojusios (iki 2016 m. lapkričio 1 d. ) redakcijos Žuvininkystės įstatymo nuostatas. Dar vienoje administracinėje byloje (Nr. eI-7005-208/2016), kurioje UAB „Rikneda“ taip pat kėlė klausimą dėl kito ūkio subjekto sugavimo istorijos perdavimo, VAAT 2016 m. spalio 6 d. sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka ir byla dar neišnagrinėta. Taigi ginčui aktualiu klausimu nėra suformuotos LVAT praktikos.
Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, šioje byloje teismas daro išvadą, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Žuvininkystės įstatymo redakcija aiškiai sureguliavo ginčo teisinius santykius, nustatydama konkretų draudimą perleisti duomenis, naudojamus apskaičiuojant atskaitos duomenis, skiriant kvotas. Šio draudimo įsigaliojimas nedaro įtakos 2013 m. lapkričio 29 d. laisvo pardavimo akto Nr. 1, kuriuo remiasi pareiškėja, galiojimui, bet turi reikšmės šio akto vertinimui apskaičiuojant pareiškėjos atskaitos duomenis. Atsakovė, apskaičiuodama atskaitos duomenis, pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu pritaikė naujos redakcijos Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 11 dalį, kadangi ši nuostata galiojo pareiškėjos 2016 m. gruodžio 2 d. prašymo padavimo ir jo nagrinėjimo metu. Apie tai, kad pareiškėjai yra taikytina naujos redakcijos Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 11 dalis, atsakovė jai pranešė 2016 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. R18-1263 (VAGK byla, b. l. 11). Todėl teismas daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjos teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti.
Išvadą, kad pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą, tvirtinant perleidžiamąsias teises į žvejybos galimybes, negali būti vertinami kito ūkio subjekto sugavimai (istorinė dalis), patvirtina tai, kad teisės aktai aiškiai numato, kad suteikiant ūkio subjektui teisę į žvejybos galimybes yra atsižvelgiama į ekonominius ir aplinkosauginius kriterijus (Žuvininkystės įstatymo 17⁴ straipsnio 7 dalis). Tokios vertybės kaip ūkio subjekto patirtis, reputacija, su kuriomis teisės aktai sieja didesnės kvotos skyrimą, vertintinos kaip asmeninės neturtinės teisės ir vertybės pagal Civilinio kodekso 1.114 straipsnį, kurios negali būti perleidžiamos.
Be to, iš byloje esančio 2013 m. lapkričio 29 d. laisvo pardavimo akto Nr. 1 (VAGK byla, b. l. 34), kuriuo remiasi pareiškėja, matyti, kad pagal jį pareiškėja iš BUAB „Freisa“ įsigijo žvejybinį laivą „Freisa“) (1972 m. gamybos) kartu su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis pagal Žuvininkystės tarnybos 2013 m. birželio 28 d. posėdžio protokolą Nr. ŽKB-7(6.1). Teismo vertinimu, šiame akte yra aiškiai apibrėžta, kad pareiškėjai yra perduodamos konkretiems metams (2013 metams) paskirtos žvejybos kvotos, o ne BUAB „Freisa“ sugavimų istorija.
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltijos žuvys“ teismui pateiktas Žuvininkystės tarnybos 2017 m. sausio 10 d. raštas Nr. R18-30 (el. b., b. l. 171–174), kuriame minėta institucija paaiškina, kaip buvo apskaičiuotos UAB „Baltijos žuvys“ perleidžiamosios teisės į žvejybos galimybes, nepaneigia aukščiau teismo padarytų išvadų, kadangi tai yra konkrečiam ūkio subjektui skirtas paaiškinimas dėl jo konkrečios situacijos, kuris nesusijęs su šioje byloje vertinama pareiškėjos faktine situacija.
Teismas negali sutikti su pareiškėjos skundo teiginiais dėl skundžiamo Komisijos protokolinio sprendimo neatitikimo VAĮ nustatytiems reikalavimams, kadangi VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija) nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-336-11 išaiškino, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Teismo vertinimu skundžiamame Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendime buvo aiškiai įvardintos konkrečios Žuvininkystės įstatymo ir Aprašo nuostatos, reglamentuojančios perleidžiamos teisės dydžio nustatymą. Rašytiniai VAGK bylos įrodymai (VAGK byla, b. l. 17–18, 11) patvirtina, kad 2016 m. gruodžio 22 d. Komisijos posėdyje dalyvavo pareiškėjos atstovas, o apie tai, kad į ankstesnius UAB „Freisa“ sugavimus nebus atsižvelgta pareiškėja buvo informuota dar 2016 m. gruodžio 5 d. rašte. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjai žinomas aplinkybes, lėmusias Komisijos protokolinį sprendimą, laikytina, kad pareiškėja turėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas skundžiamas Komisijos sprendimas. Įvertinęs teisinį reglamentavimą ir ginčui aktualią teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Komisijos protokolinio sprendimo dalis, priimta pareiškėjos atžvilgiu, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Įvertinus bylos aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad Komisija, tinkamai išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, nuosekliai vadovavosi teisės aktų nuostatomis, įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinį sprendimą Nr. ŽKB-28(6.1) patvirtinti pareiškėjai perleidžiamąsias teises į menkių (0,243 proc.), strimėlių (0,313 proc.), šprotų (0,756 proc.) žvejybos galimybes Baltijos jūroje 2017-2019 metams (VAGK byla, b. l. 17–18).
Teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad, prašydama panaikinti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. V1-188 dalį, pareiškėja kelia naują ginčą, kuris nebuvo nagrinėtas VAGK. Rašytiniai VAGK bylos dokumentai (VAGK byla, b. l. 1–3) patvirtina, kad pareiškėja prašė VAGK įpareigoti Komisiją skirti pareiškėjai perleidžiamąsias teises pagal UAB „Freisa“ sugavimus ir tuo pagrindu padidinti 2017 metų menkės ir strimėlės sugavimų kvotą. VAGK pareiškėjos skundą atmetė visa apimtimi. Teismui paduotame skunde pareiškėja skundžia Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. V1-188 dalyje dėl 2017 m. menkių ir strimėlių žvejybos kvotos nustatymo pareiškėjai. Taigi tiek VAGK, tiek teisme pareiškėja kelia ginčą dėl 2017 m. menkių ir strimėlių žvejybos kvotos nustatymo, teigdama, kad ši kvota nustatyta per maža. Be to, teismas atsižvelgia į tai, kad Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. V1-188 buvo priimtas Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo pagrindu, yra su juo neatsiejamai susijęs.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja 2013 metais turėjo 180 tonų menkių kvotą, tačiau 2013 metais ji menkių išvis nežvejojo; 2014 metais pareiškėja turėjo 139 tonų menkių kvotą, tačiau ji sugavo tik 10,941 tonas menkių (turimą žvejybos kvotą panaudojo 7,9 proc.); 2015 metais pareiškėja turėjo 99 tonų menkių kvotą, tačiau sugavo tik 9,374 tonas menkių (žvejybos kvotą panaudojo 9,5 proc.); 2016 metais pareiškėja turėjo 21 toną menkių kvotą, tačiau ji menkių išvis nežvejojo (VAGK byla, b. l. 28–33).
Įvertinus nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. V1-188 (VAGK byla, b. l. 15–16), priimtas Komisijos 2016 m. gruodžio 27 d. protokolinio sprendimo pagrindu, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį pareiškėjos skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Žuvininkystės tarnyba vykdė teisės aktais jai priskirtas funkcijas, veikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos.
Pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Komisiją tvirtinant perleidžiamas teises į žvejybos galimybes atsižvelgti į bendrovės „Freisa“ sugavimus, atmestinas kaip išvestinis, netenkinus reikalavimų panaikinti skundžiamus Komisijos ir Žuvininkystės tarnybos aktus.
Teismas įvertinęs VAGK bylos medžiagą, nenustatė pareiškėjos skunde nurodytų procesinių pažeidimų (kad VAGK sprendimas surašytas iki žodinio bylos nagrinėjimo), ir daro išvadą, kad skundžiamas VAGK sprendimas yra aiškus, motyvuotas ir pagrįstas, o pareiškėjos skundo argumentai abstraktūs bei deklaratyvūs. VAGK išnagrinėjo visus pareiškėjos skundo argumentus ir išsamiai į juos atsakė, skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas, paremtas ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas visa apimtimi.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos UAB „Rikneda“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.