- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-06
- Bylos Nr.
- eI-7005-208/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Jolanta Malijauskienė, Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“
- Atsakovas
- Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ atstovui (advokato padėjėjui) Edvinui Šatui, atsakovės Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Tadui Baranauskui, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Simonai Kiūdytei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ skundą atsakovei Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos šprotai“, dėl sprendimo ir protokolo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rikneda“ (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 3R-130 (AG-90/03-2016) (toliau – ir Skundžiamas sprendimas); 2) panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) (toliau – ir Protokolas) dalį, kuria pareiškėjai 2016 metams paskirta 1 tonos vakarinių menkių žvejybos kvota.
Pareiškėja nurodo, jog 2016 m. kovo 31 d. Komisijoje įvyko posėdis, kurio metu buvo svarstomas pareiškėjos skundas. Skundžiamas sprendimas, kurio apimtis yra nemaža, surašytas ir priimtas tą pačią dieną, todėl galima daryti prielaidą, kad jis buvo priimtas dar iki posėdžio. Skundžiamame sprendime nėra minimi ar svarstomi argumentai, kuriuos Komisijos posėdžio metu išsakė pareiškėjos atstovas ir kiti posėdyje dalyvavę asmenys.
Pareiškėja mano, kad Komisija galimai turėjo išankstinę nuostatą dėl pareiškėjos skundo, nes Komisijos pranešėja uždavė klausimus dėl pareiškėjos norų peržiūrėti 2015 m. kvotas, nors ji dėl to jokio skundo nepateikė. Komisijos pranešėja taip pat uždavė klausimus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties įgyvendinimo, nors tokios aplinkybės negalėjo ir nebuvo skundžiamos Komisijai. Komisijai nebuvo skundžiamas ir Protokolo 2.3 punktas. Be to, Skundžiamame sprendime netiksliai nurodomos Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) normos. Šios aplinkybės įrodo, kad Komisija į nagrinėjamą ginčą žiūrėjo formaliai, sprendimas priimtas ne remiantis šalių nurodytais argumentais, o galimai dar prieš prasidedant Komisijos posėdžiui.
Pareiškėjos teigimu, Komisijos pritarimas Tarnybos kvotų paskirstymui yra deklaratyvus, nes Skundžiamame sprendime tiesiog deklaratyviai, perrašytas ŽĮ, nurodyta kokiu būdu yra paskirstomos žvejybos kvotos, tačiau nevertintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl Tarnybos sprendimo motyvų nebuvimo.
Pareiškėja paaiškina, kad 2013 m. lapkričio 29 d. BUAB „Freisa“ ir pareiškėja pasirašė laivo pardavimo aktą, kuriuo pareiškėja nusipirko žvejybinį laivą „Freisa“ su turtinėmis teisėmis - žvejybos kvotomis bei žvejybos pajėgumais. Todėl Bendrovė įsitikinusi, kad ji turi teisę naudoti laivo „Freisa“ sugavimų istorinius duomenis – istorinę dalį. Pareiškėja, vadovaudamasi ŽĮ 17¹ straipsniu, teigia, jog ji Tarnybai pateikė motyvuotą prašymą, jį pagrindė įstatymo nuostatomis, faktinėmis aplinkybėmis, tačiau Tarnyba nepagrįstai nevertino pareiškėjos nurodytų BUAB „Freisa“ laikotarpių, todėl skundžiama Protokolo dalimi priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą pareiškėjai skirti tik 1 t vakarinių menkių sugavimo kvotą.
Pareiškėjos nuomone, vien tai, kad valstybėje keičiasi teisinis reglamentavimas, teisėtai įgytas civilinės apyvartos objektas (turtinės teisės) negali tiesiog išnykti ar pasikeisti jo statutas. Tiek teisėtų lūkesčių apsaugos principas, tiek įstatymo negaliojimo atgal principas turėtų užtikrinti tokių subjektų teises ir teisėtus interesus. Šiuo atveju, pareiškėja, iš BUAB „Freisa“ įsigydama žvejybos verslą, pagrįstai tikėjosi, kad įgytos turtinės ir neturtinės teisės taip pat nesikeis ir ateityje, skirstant kvotas, į jas bus atsižvelgiama.
Be kita ko, pareiškėja pažymi, jog Tarnybos sprendime nėra nurodyta, kokiais principais buvo paskirtos individualios žvejybos galimybės, sprendimas iš esmės neatitiko individualaus administracinio akto reikalavimų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis). Iš Tarnybos sprendimo neaišku, ar Tarnyba pripažino pareiškėjos teisę į istorinę dalį ar ne, kokią įtaką sprendimui priimti turėjo ŽĮ 17¹ straipsnio 4 dalies reikalavimai. Į aplinkybę, kad Tarnybos priimtame individualiame administraciniame akte nebuvo laikomasi šiam aktui keliamų formos reikalavimų Komisija neatsižvelgė ir to nevertino.
Atsiliepimas
Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovės atsiliepime nurodyti atvejai, nors ir yra panašūs į šioje byloje nagrinėjamą atvejį, tačiau nėra tapatūs. Atsiliepime nurodytuose atvejuose vienas ūkio subjektas pirko kvotas iš kito ūkio subjekto, kuris veiklą po sandorio vykdė toliau, o šiuo atveju, įmonė, iš kurios pirktas laivas, t. y. BUAB „Freisa“ yra bankrutavusi. Be kita ko pažymėjo, jog jokiame teisės akte nėra nurodyta, kad visos su laivu susijusios teisės negali būti perleistos, t. y., jog negali būti perleista istorinė dalis.
Atsakovė Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.
Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėja 2016 m. vasario 3 d., gavusi Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos (toliau – ir Kvotų skyrimo komisija) posėdžio protokolą, aiškiai priimto protokolinio sprendimo motyvus bei atitinkamai nuo šios datos turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę į šio sprendimo apskundimą. Pareiškėjos direktorius dalyvavo Kvotų skyrimo komisijos posėdyje, kurio metu buvo paskirstytos žvejybos kvotos ūkio subjektams ir jam buvo žinomos įmonei skirtos žvejybos kvotos skyrimo aplinkybės ir paskirta žvejybos kvota. Be to, informacija apie ūkio subjektams paskirtas žvejybos kvotas 2016 m. sausio 25 d. buvo paskelbta Tarnybos tinklalapyje http://zuv.lt/index.php?1562545664. Taigi, pareiškėja apie jai paskirtas žvejybos kvotas sužinojo 2016 m. sausio 22 d. Kvotų skyrimo komisijos posėdžio metu, tačiau skundą Komisijai pateikė tik 2016 m. kovo 2 d. t. y. praleido teisės aktuose nustatytą skundo padavimo terminą.
Atsakovė pažymi, kad 2013–2014 metais Lietuvos Respublikos Baltijos jūros žvejybos kvotų paskirstymo būdai buvo nustatyti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197. Vadovaujantis Taisyklėmis Tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28 „Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžių patvirtinimo” žuvų išteklių naudotojams buvo patvirtinti perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai. Pagal Taisyklių 21 punktą žuvų išteklių naudotojas, turintis jam suteiktą perleidžiamąją žvejybos teisę, galėjo šią teisę ar jos dalį perduoti iki teisės galiojimo laikotarpio pabaigos kitam Lietuvos Respublikoje registruotam žuvų išteklių naudotojui, atitinkančiam Taisyklių 4.2 punkte nurodytas sąlygas, einamaisiais metais jam skirtą žvejybos kvotą, apskaičiuotą pagal suteiktą perleidžiamąją žvejybos teisę, ar jos dalį perduoti kitam Lietuvos Respublikoje registruotam žuvų išteklių naudotojui, atitinkančiam Taisyklių 4.2 punkte nurodytas sąlygas, arba ja apsikeisti su kitomis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėmis narėmis, pateikęs Taisyklių 28 punkte nurodytą prašymą.
Žemesnės instancijos teismas
Kvotų skyrimo komisijai paskirsčius kvotas 2013–2014 metams ūkio subjektai šiuos komisijos sprendimus apskundė teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių (toliau – ir Kvotų skyrimo taisyklės) 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žvejybos kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.
Atsakovė atkreipia dėmesį, kad ŽĮ nėra numatyta reikmė (prievolė) atsižvelgti į ankstesniais metais perduotas turtines teises į žvejybos kvotas, tai yra į perleistas ar suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises. Ūkio subjektai, vykdantys verslinę žvejybą, teikia duomenis apie sugautus žuvų kiekius pagal 2009 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1224/2009 14 straipsnį. Šie duomenys yra kaupiami Žuvininkystės duomenų informacinės sistemos interneto svetainėje ir pagal šiuos duomenis apskaičiuojama konkretaus ūkio subjekto istorinė dalis. Vadovaujantis ŽĮ 17¹ straipsnio 1 dalimi, istorinė dalis apskaičiuojama įvertinant kiekvieno ūkio subjekto sugautų žuvų kiekį, tačiau nėra numatyta, kad vieno ūkio subjekto istorinė dalis galėtų būti skaičiuojama pagal kito ūkio subjekto sugautų žuvų kiekį (istorinę dalį). Vadovaujantis ŽĮ 17¹ straipsnio 4 dalimi iš esmės skirstant žvejybos kvotas yra atsižvelgiama į ūkio subjekto aktyvumą versle (žvejyboje) ir patirtį (sugautus žuvų kiekius), reputaciją ir požiūrį į aplinkosaugą bei tausią žvejybą (padarytus pažeidimus, mažesnį to ūkio subjekto vykdytos verslinės žvejybos poveikį aplinkai), indėlį į Lietuvos ekonomiką, tiekimą Lietuvos vartotojams (Lietuvos Respublikos teritorijoje parduotų žuvų kiekiai). Už tai, kad konkretus ūkio subjektas vykdė aktyvią, tačiau tausią žvejybą, saugojo aplinką ir tiekė sugautas žuvis Lietuvos vartotojams, tam ūkio subjektui yra skiriama didesnė žvejybos kvota. Tokios vertybės kaip ūkio subjekto patirtis ar reputacija, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą, šiuo atveju didesnės kvotos skyrimą, vertintinos kaip asmeninės neturtinės teisės ir vertybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.114 straipsnį, kurios negali būti nei perkamos, nei parduodamos. Atsakovė sutinka, kad ŽĮ nėra numatyta apribojimų, draudžiančių perleisti juridiniam asmeniui istorinę dalį, tačiau tokios dvišalės istorinės dalies perdavimo sutartys turėtų būti vertintinos kaip dviejų ūkio subjektų įsipareigojimai vienas kitam, bet ne kaip įpareigojimas kvotas skirstančiai institucijai pagal vieno ūkio subjekto istoriją (asmenines neturtines teises ir vertybes) skirti kitam ūkio subjektui kvotą. Be to, vadovaujantis ŽĮ 2 straipsnio 50 ir 51 dalimis pagal 2013 m. lapkričio 29 d. „Laisvo pardavimo aktą“ Nr. 1 UAB „Rikneda“ iš UAB „Freisa“ įsigijo Tarnybos protokolu skirtas turtines teises žvejoti – žvejybos kvotas, bet ne istorinę dalį, apibrėžtą ŽĮ 17¹ straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog Žuvininkystės įstatymas iki šiol aiškiai nenustatė, ar istorinė dalis gali būti perleidžiama, tačiau naujoje Žuvininkystės įstatymo redakcijoje, kuri įsigalios nuo 2016 m. lapkričio 1 d. 17⁴ straipsnio 11 dalyje yra įtvirtinama, kad istorinė dalis negali būti pirkimo-pardavimo objektu. Atsižvelgęs į šią nuostatą darė išvadą, kad ir ginčo metu galiojusios redakcijos nuostatos taip pat turėtų būti traktuojamos taip, kad istorinė dalis negali būti perleidžiama. Be to, vertindamas pirkimo-pardavimo sandorio dokumentus darė išvadą, kad buvo parduota tik tais metais galiojusi kvota, o ne istorinė dalis.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimą grindžia tais pačiais esminiais argumentais kaip ir atsakovė ir papildomai pažymi, jog žvejybos kvotos paskirstomos ūkio subjektams tik vieneriems metams ir, jei vienas ūkio subjektas nusipirko iš kito ūkio subjekto žvejybos kvotą, ją gali panaudoti tik tais metais, kuriems ji buvo suteikta (2013 metais). Žvejybos kvotos įsigijimas nesuteikia ją gavusiam ūkio subjektui teisės kitais metais automatiškai gauti tą pačią žvejybos kvotą ar naudoti 2013 metų žvejybos kvotas perleidusio ūkio subjekto ankstesnių metų duomenis, skaičiuojant istorinę dalį pagal šiuo metu galiojantį ŽĮ. Teigia, kad „perleidžiamosios žvejybos teisės“ ir „istorinė dalis“ yra skirtingos sąvokos bei žuvininkystę reglamentuojantys teisės aktai neaprašo jų sąryšio. Galiojant Taisyklių nuostatoms, kvota buvo skiriama trejiems metams pagal perleidžiamąsias žvejybos teises, pasikeitus teisiniam reglamentavimui (t. y., įsigaliojus ŽĮ pakeitimui) kvota yra skiriama ne vien pagal istorinę dalį, bet ir atsižvelgiant į kitus, papildomus kriterijus, tai yra istorinė dalis yra tik vienas iš komponentų, lemiančių skiriamos žvejybos kvotos dydį. 2013–2014 metais ūkio subjektams, žvejojantiems Baltijos jūroje, žvejybos kvotos buvo skirstomos pagal Taisyklėse numatytas ir ūkio subjektams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises. Nuo 2015 metų žvejybos kvotos ūkio subjektams skirstomos pagal ŽĮ nustatytus paskirstymo principus. ŽĮ nėra numatyta, kad individualios žvejybos Baltijos jūroje galimybės ūkio subjektams gali būti skiriamos pagal ankstesniais metais turėtas perleidžiamąsias žvejybos teises.
Teigia, kad Kvotų skyrimo komisija Protokole nurodė ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, kuriais vadovaujantis kvotos buvo paskirstytos. Kvotų skyrimo komisija kvotas skirsto vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 „Dėl Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklių patvirtinimo“ bei atsižvelgdama į ūkio subjektų pateiktus prašymus ir kitus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginys, kad Protokolas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, atmestinas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Baltijos šprotai“ rašytiniuose paaiškinimuose su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje byloje kilo iš esmės dėl vakarinių menkių žvejybos kvotos pareiškėjai 2016 metams skyrimo.
Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė, jog 2013 m. lapkričio 29 d. Laivo pardavimo aktu Nr. 1 UAB „Freisa“ pareiškėjai pardavė žvejybinį laivą. Protokole nurodyta, jog jis parduodamas su turtinėmis teisėmis – žvejybos kvotomis bei žvejybos pajėgumais (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos bylos Nr. AG-90/03-2016 (toliau – ir Komisijos byla), b. l. 48). Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-8243-643/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl žvejybos laivo „Freisa“ pajėgumų perregistravimo UAB „Rikneda” bei teisės vietoj žvejybinio laivo „Freisa” įvesti į Baltijos jūros antrą segmentą kitą žvejybinį laivą perdavimo. Pagrindas – 2013 m. lapkričio 29 d. Laivo pardavimo aktas Nr. 1. Minėtoje byloje taip pat buvo prašoma perduoti UAB „Rikneda” visas teises į Tarnybos suteiktas UAB „Freisa” perleidžiamąsias žvejybos teises iki šių teisių galiojimo laikotarpio pabaigos ir 2013 metais UAB „Freisa“ skirtas žuvies sugavimo kvotas Baltijos jūroje.
Žemesnės instancijos teismas
Minėtoje byloje teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir perdavė Tarnybai pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, jog byloje skundžiamas sprendimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio nuostatoms ir nurodė, kad Tarnyba, iš naujo nagrinėdama pareiškėjos prašymą ir vertindama UAB „Freisa“ ir UAB „Rikneda“ sandorį dėl žvejybos verslo perleidimo, privalo vadovautis, be kita ko, ir CK 1.2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais ir 6.156 straipsnio 1 dalies nuostata, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatytu tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.
Tarnyba, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą nusprendė, jog „istorinė dalis“ 2013 m. lapkričio 29 d. Laivo pardavimo aktu Nr. 1 negalėjo būti perleista. Pareiškėja su tokiu Tarnybos sprendimu nesutinka.
Nagrinėjamai bylai svarbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, kuriuo buvo pripažinta, kad Kvotų skyrimo taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis nei naudotojui paskirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo VAĮ 3 straipsnio 1 punktui. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad minėtoje teisės normoje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu yra esmingai ribojama ūkio subjektų, užsiimančių ar pageidaujančių užsiimti šprotų ir strimelių žvejyba Baltijos jūroje, ūkinės veiklos laisvė. Taip pat kolegija pažymėjo, jog tokio pobūdžio ūkinės veiklos ribojimas ir nauji kriterijai, pagal kuriuos skirstomos kvotos, gali būti nustatyti tik įstatymu.
Atsižvelgiant į minėtame LVAT sprendime išdėstytus motyvus, 2014 m. gruodžio 23 d. ŽĮ papildymo ir pakeitimo įstatymu Nr. XII-1523, įsigaliojusiu nuo 2015 m. sausio 1 d., ŽĮ buvo papildytas 17¹ straipsniu, nustatančiu bendruosius žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principus. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, jei nebus viršyta Žemės ūkio ministerijos nustatyta žvejybos pajėgumo riba atitinkamame geografiniame žvejybos rajone, apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis (istorinė dalis). Minėtoje teisės normoje yra įtvirtintas reikalavimas, skirstant žvejybos kvotas ūkio subjektams, atsižvelgti į praeityje pareiškėjo sugautus atitinkamų žuvų kiekius.
ŽĮ 17¹ straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklės (toliau – ir Galimybių skyrimo taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38, kurių 1 punkte nustatyta, kad taisyklės nustato individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių, išreikštų didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu (toliau – ir kvota), skyrimo ūkio subjektams tvarką. Minėtų taisyklių 17 punkte įtvirtinta, kad pirmuoju etapu ūkio subjektui skiriama kvota – dalis Lietuvos Respublikai skirtos kvotos, kuri apskaičiuojama pagal ŽĮ 17¹ straipsnių 1–6 dalių nuostatas. To paties teisės akto 27 punktas numatė, jog pirmuoju etapu Komisija, vadovaudamasi ŽĮ 17¹ str. 1–3 dalimis, apskaičiuoja kiekvieno ūkio subjekto istorinę dalį, įvertina kiekvienam ūkio subjektui taikytinus Žuvininkystės įstatymo 17¹ straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus, atsižvelgdama į vieno ūkio subjekto turimos tam tikros žuvų rūšies kvotos dydžiui taikomą apribojimą, nustatytą ŽĮ 17¹ straipsnio 6 dalyje, apskaičiuoja kiekvienam ūkio subjektui, pateikusiam šių taisyklių 23 punkte nurodytus dokumentus, skirtinos Lietuvos Respublikos kvotos dalį pagal šiame punkte nurodytą formulę.
Iš esmės pagrindinis argumentas, kuriuo remiantis pareiškėja teigia, jog Skundžiamas sprendimas ir skundžiama Protokolo dalis yra neteisėti, yra tai, jog iš UAB „Freisa“ įsigydama žvejybinį laivą pagrįstai tikėjosi, jog įsigijo ir „istorinę dalį“, o ŽĮ nuostatų pakeitimas negali galioti atgal.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjos vertinimu. Kvotų skyrimo taisyklių 2.3 papunktyje nustatyta, kad perleidžiamoji žvejybos teisė tai Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos nustatytam laikotarpiui naudotojui suteikiama arba atšaukiama teisė į Lietuvos Respublikai paskirtos tam tikros žuvų rūšies žvejybos atviroje Baltijos jūroje kvotos dalį (procentais), kurią jos turėtojas gali perleisti kitam naudotojui šiose taisyklėse nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Taip pat to paties teisės akto 19 punkte (netekusiame galios nuo 2014 m. gegužės 3 d. po LVAT 2014 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I492-4/2014) buvo nustatyta, kad suteikiamos šprotų ir strimelių perleidžiamosios žvejybos teisės dydis (procentais) apskaičiuojamas pagal to naudotojo 2007–2012 m. sugauto šprotų ir strimelių kiekio (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis nei naudotojui skirta kvota) dalį, skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad ūkio subjektui tenkantis perleidžiamosios žvejybos teisės (Lietuvos Respublikai paskirtos žvejybos kvotos procentinė dalis) yra apskaičiuojamos vertinant jo anksčiau sugautų žuvų kiekį. Be to, to paties teisės akto 26 punkte nustatyta, kad Komisija pirmajame einamųjų metų komisijos posėdyje, atsižvelgdama į naudotojams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises ir į perleidžiamųjų žvejybos teisių ar jų dalies perdavimą kitiems naudotojams, apskaičiuoja kiekvienam naudotojui tenkančią žvejybos kvotą, sumažina žvejybos kvotas šių taisyklių 14 ir 25 punktuose nustatytais atvejais ir apie galutinį žvejybos kvotos dydį informuoja naudotojus komisijos darbo reglamente nustatyta tvarka. Taigi, vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu ir jame nustatyta kvotų skirstymo tvarka, ūkio subjektas, kuriam buvo perleistos žvejybos teisės, įgydavo teisę į vėliau apskaičiuotiną didesnę žvejybos kvotą, o ne teisę remtis perleidusio žvejybos teises subjekto ankstesnių žuvų sugavimų duomenimis. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja nepagrįstai traktuoja, kad įgydama laivą, ji kartu įgijo ir teisę remtis perleidusio žvejybos teises ūkio subjekto praeityje buvusiais žuvų sugavimo duomenimis.
Taip pat, kaip jau buvo minėta, po nurodytų LVAT sprendimų buvo pakeistas teisinis reglamentavimas. Nuo 2015 metų žvejybos kvotos ūkio subjektams skirstomos pagal ŽĮ 17¹ straipsnyje įtvirtintus paskirstymo principus ir šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustatančias Galimybių skyrimo taisykles. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatytos pareigos, skirstant kvotas atsižvelgti į perleidžiamas žvejybos teises.
Kaip jau buvo minėta, pareiškėja iš UAB „Freisa“ įsigijo žvejybinį laivą. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad kartu su žvejybiniu laivu pareiškėja įgijo ir teisę skaičiuoti žvejybos kvotas, vadovaujantis duomenimis apie UAB „Freisa“ sugautas žuvis (istorine dalimi). Teismas nesutinka su tokia pareiškėjos pozicija.
ŽĮ 17¹ straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog subjektui skiriamos individualios žvejybos galimybės yra lygios istorinei daliai, kuri gali būti sumažinta arba padidinta atsižvelgiant į šioje dalyje nurodytus kriterijus. Vadovaujantis minėta teisės norma, istorinė dalis padidinama po 0,1 proc. už kiekvieną parduotų Lietuvos Respublikos teritorijoje atitinkamos rūšies žvejybos produktų dalį procentais, skaičiuojamą nuo visų ūkio subjekto sugautų tos rūšies žvejybos produktų per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje (1 punktas); atsižvelgiant į mažesnį ūkio subjekto verslinės žvejybos poveikį aplinkai, istorinė dalis padidinama 5 proc. už naudojamus selektyvius verslinės žvejybos įrankius ir tausojančius gamtines buveines žvejybos būdus, taip pat 5 proc. – už mažiau teršiančius aplinką ir sunaudojančius mažiau energijos žvejybos laivus (2 punktas); istorinė dalis sumažinama po 2 proc. už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą sunkų pažeidimą ir po 0,5 proc. už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą verslinę žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, kuris nebuvo pripažintas sunkiu (3 punktas). Iš šios teisės normos matyti, kad nustatant ūkio subjekto istorinę dalį, atsižvelgiama į jo veiklos poveikį aplinkai, į jo padarytus teisės aktų pažeidimus. Galima apibendrinti, kad turi būti vertinama ūkio subjekto patirtis, veiklos etika ir požiūris į gamtos apsaugą. Minėta teisės norma skatina ūkio subjektus vykdant ūkinę veiklą tausoti gamtą bei laikytis teisės aktų reikalavimų. Šie veiksniai priklauso nuo paties ūkio subjekto, kurio istorinė dalis skaičiuojama. Teismo vertinimu, situacija, kuomet vienam ūkio subjektui paskirstomos kvotos būtų apskaičiuojamos pagal kito ūkio subjekto reputaciją prieštarautų šio reglamentavimo logikai ir paskirčiai.
Pažymėtina, kad Galimybių skyrimo taisyklių 53 punkte yra numatyta teisė ūkio subjektui perleisti jam skirtas žvejybos kvotas kitam ūkio subjektui. Galimybių skirstymo taisyklių IX skirsnyje numatyta tokio apsikeitimo tvarka. Tačiau minėtas teisės aktas nenumato galimybės perleisti vieno iš elementų, kuriuo vadovaujantis skirstomos žvejybos kvotos – istorinės dalies. Taigi, teisės aktai numato galimybę disponuoti kiekvienais metais paskirtomis kvotomis, tačiau nenumato galimybės perleisti istorinės dalies, kuri įpareigotų Tarnybą ne vienerius metus skirstant kvotas į ją atsižvelgti.
Pareiškėja taip pat teigia, jog pasikeitęs teisinis reguliavimas negali būti taikomas jos atžvilgiu, o be to, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015, Tarnyba turėjo jos prašymą išnagrinėti be kita ko vadovaudamasi CK 1.2 straipsnio 1 dalies ir 6.156 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau šis įpareigojimas nebuvo įvykdytas.
Kaip teisingai nurodė Komisija Skundžiamame sprendime, 2016 m. sausio 12 ir 14 d. prašymais pareiškėja iš esmės siekė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo įvykdymo. Iš esmės pagrindinis pareiškėjos reikalavimas ir siekis yra tas, kad žuvies sugavimų kvotos pareiškėjai būtų paskirstytos atsižvelgus į UAB „Freisa“ ankstesnių metų sugavimus.
Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų bei byloje esančios medžiagos matyti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015 yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl yra neįsiteisėjęs. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis (nuo 2016 m. liepos 1 d. 16 straipsnio 1 dalis) nustato, jog yra privalomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis, todėl neįsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui administracinėje byloje Nr. eI-8243-643/2015 Tarnyba neprivalėjo vadovautis sprendime nurodytais išaiškinimais bei jais grįsti Protokolą. Pažymėtina, kad naujo teisinio reglamentavimo taikymas bei žuvų sugavimų kvotų skyrimas atsižvelgiant į kito ūkio subjekto ankstesnių metų sugavimus, teisėtumas ir pagrįstumas bus įvertintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėsiančio Tarnybos 2016 m. sausio 5 d. apeliacinį skundą.
Pareiškėja taip pat teigia, jog Protokolas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes nėra tinkamai motyvuotas. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT laikosi nuoseklios praktikos, kad VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintos nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).
Taip pat svarbus LVAT išaiškinimas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011. Minėtame sprendime išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Iš teismui pateikto Protokolo (Komisijos b. l. 23–26) turinio matyti, kad Kvotų skirstymo komisija paskirstė žvejybos kvotas ūkio subjektams 2016 metams. Minėtame protokole nurodė ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, kuriais vadovaujantis šios kvotos buvo paskirstytos. Nors Protokole nėra konkrečiai nurodyta, ar tarnyba pripažino pareiškėjos teisę į istorinę dalį, kokią įtaką sprendimui priimti turėjo ŽĮ 17¹ straipsnio 4 dalies reikalavimai, tačiau negalima sutikti, kad šių motyvų nebuvimas gali būti pagrindas panaikinti iš esmės teisingo ir teisėto Protokolo skundžiamą dalį, nes pareiškėjos atstovas dalyvavo Kvotų skyrimo komisijos posėdyje, todėl jam turėjo būti žinomos pareiškėjai skirtos žvejybos kvotos skyrimo aplinkybės. Be to, pačiame Protokole nurodyta, jog ūkio subjektai gali kreiptis į komisiją raštu dėl jiems skirtų žvejybos kvotų skaičiavimo išaiškinimo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja kreipėsi į komisiją dėl tokio išaiškinimo, todėl darytina išvada, kad pareiškėja žinojo kaip buvo apskaičiuotos jai skirtos žvejybos kvotos. Taip pat, pažymėtina, jog 2016 m. sausio 12 d. teikdama prašymą Tarnybai (Komisijos b. l. 18), pareiškėja pati nurodė, jog 2015 m. prašė skirti žuvies sugavimų kvotas pagal pasirinktus 2008 m., 2010 m. ir 2011 m. iš 7 paskutinių UAB „Freista“ žvejybinių metų ir jos nebuvo skirtos, todėl 2016 m. sausio 12 d. prašymu prašė skirti minėtas 2015 m. neskirtas kvotas. Taigi, kvotų apskaičiavimo ir skyrimo aplinkybės pareiškėjai buvo žinomos ir suprantamos, o vien jų neperkėlimas į Protokolo turinį, neleidžia daryti išvados, jog toks protokolas yra nepagrįstas.
Apibendrinant tai kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju negalima sutikti, kad Protokolas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, jis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Komisija pagrįstai paliko galioti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. sausio 25 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-3(6.1) dalį, kuria pareiškėjai 2016 metams paskirta 1 tonos vakarinių menkių žvejybos kvota. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 3R-130 (AG-90/03-2016) ir minėtas protokolas paliekami galioti nepakeisti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Rikneda“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.