Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-09-18 · Civilinė byla Nr. e2A-1134-661/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-18
Bylos Nr.
e2A-1134-661/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas (pran.), Jūratė Varanauskaitė
Ieškovas
BUAB „Grafteris“
Atsakovas
M. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e 2A-1134-661/2018Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-17131-2016-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.2.4.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Vaclovo Pauliko ir Jūratės Varanauskaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto M. G. (atsakovo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Grafteris“ (teisių perėmėjas MB „Mingės Kapitalas“), atstovaujamo bankroto administratoriaus V. G., ieškinį atsakovui M. G. dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų M. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 16237,57 Eur žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (e.b. 1t. b.l. 157-164).Ieškinys yra pareikštas LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 8 str. 1, 4 d. pagrindu. Atsakovui, kaip įmonės vadovui, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei tapus nemokia. Nurodo, kad 2013 metų balansas rodo, jog bendrovė turėjo turto už 7.481,46 EUR (25.832,00 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė net 7.391,39 EUR (25.521,00 Lt), tai yra pradelstų įsipareigojimų suma viršijo daugiau nei pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl būtent atsakovui M. G., kaip tuometiniam ieškovo vadovui, ir buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Bankroto administratoriaus vertinimu, ieškovas nuo pat 2013-07-01 vengė mokėti privalomus mokesčius Valstybei, todėl buvusiam bendrovės vadovui atsakovui M. G. buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pastarasis šios pareigos nevykdė, dėl ko bendrovei bei jos kreditoriams buvo padaryta turtinė žala. BUAB „Grafteris" bei jos kreditoriams buvo padaryta 16.237,57 EUR dydžio turtinė žala, kuri lygi kreditorių reikalavimams (6.737,57 EUR), kartu priskaičiuojant patvirtintą bankroto administravimo išlaidų sąmatą (9.500,00 EUR).Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį bei patikslintą ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (e.b. 1t. b.l. 51-53, 2 t. b.l. 60-63). Atsiliepime nurodo, kad ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas tapo nemokiu 2013 metais, tačiau kada konkrečiai nėra aišku. Išvada apie nemokumą yra daroma pagal 2013 metų balansą. Toks įrodymas nemokumui konstatuoti nėra pakankamas. 2013 metais ieškovo turto balansinė vertė sudarė 7481,46 EUR, o per vienerius metus mokėtinos sumos 7391,39 EUR. Pradelsti mokėjimai negali būti tapatinami su mokėtinomis per vienerius metus sumomis, todėl teiginiai apie nemokumą 2013 metais yra nepagrįsti jokiais leistinais įrodymais. UAB „Graferis“ buvo įsteigta tik 2013-06-04, todėl tik pradėjusi savo veiklą įmonė negali užtikrinti iš karto didelių pajamų, garantuoti steigėjams pelno, kadangi yra būtina suburti savo klientų ratą, užimti nišą atitinkamoje rinkoje ir pan. Tuo tarpu, vadovaujantis ieškovo logika, vos įsteigtai įmonei jau turėjo būti inicijuojama bankroto byla nes ji dirba nuostolingai. Be to, UAB „Grafteris“ vertėsi personalo nuoma, kas reiškė, kad ji savo vardu negali turėti kažkokio vertingo turto, kadangi jis nėra būtinas tokio pobūdžio veiklai. Reikalavimą priteisti administravimo išlaidas gali reikšti arba kreditorius, arba bankroto administratorius, su sąlyga, kad išlaidos yra apmokėtos jų lėšomis. Šiuo atveju nė viena iš sąlygų nėra išpildyta, nes reikalavimą reiškia pati bankrutuojanti įmonė, remdamasi vien tik išlaidų patvirtinimo, o ne realaus apmokėjimo faktu. Vadinasi, reikalavimas dalyje dėl 9500 EUR administravimo išlaidų yra atmestinas, kaip pareikštas netinkamo ieškovo ir neturintis faktinio pagrindo.Trečias asmuo pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinys nepagrįstas (e.b. 1t. b.l. 109). Atsiliepime nurodė, kad 2013 metų pabaigoje su atsakovu buvo sutarę, dėl jo personalo nuomos verslo nupirkimo, kadangi jis nenorėjo steigti naujos įmonės, o norėjo įsigyti jau įsteigtą ir veikiančią įmonę. 2014-01-14 iš atsakovo įsigijo bendrovę UAB „Graferis“ ir tapo jos vadovu. Pasirengimas pardavimui prasidėjo 2013 metų gruodžio mėnesį, jis susipažino su įmonės veikla, finansiniais rezultatais ir paprašė atsakovo parengti finansinius dokumentus 2014 metų pradžiai. Jam tapus vadovu ir akcininku įmonė vykdė įprastinę veiklą, įmonėje dirbo 11 darbuotojų už kurių nuomą klientams buvo išrašomos sąskaitos. Veikla nutrūko 2015 metais, to priežastis buvo ne kokie nors nusikalstami veiksmai, o natūraliai nepasisekęs verslas – darbuotojus perviliojo konkuruojančios firmos, dėl vėluojančių mokėjimų sutriko atsiskaitymai su kreditoriais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 29 d. nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies – priteisti iš atsakovo M. G. ieškovui BUAB „Grafteris“ 6737,57 EUR žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-05-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 157 EUR bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, jog iš į bylą pateikto bendrovė balanso už 2013 metus, sudaryto atsakovo 2014-01-14, nustatyta, kad 2013 metais „UAB „Grafteris" laikytina nemokia, kadangi bendrovė turėjo turto už 7.481,46 EUR (25.832,00 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė net 7.391,39 EUR (25.521,00 Lt), tai yra iš esmės įsipareigojimai atitiko bendrovės turėtą turtą (e.b. 1 t.b.l. 35-41). Bendrovė 2013 metais patyrė 9.689,00 Lt dydžio nuostolį. Bendrovė iš viso neturėjo ilgalaikio turto. Trumpalaikį turtą sudarė 24750 Lt per vienerius metus gautinos sumos bei 1082 Lt pinigai ar pinigų ekvivalentas, tačiau, kaip jau nurodyta teismo anksčiau, byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas turtas buvo perduotas trečiam asmeniui. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jau 2013 metais UAB „Grafteris" buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla, tačiau atsakovas, kaip įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas įstatyme nustatytos pareigos dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdė, o fiktyviai perleido akcijas trečiam asmeniui. Teismas taip pat sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad jis perleisdamas akcijas tinkamai perdavė turtą ir dokumentus trečiam asmeniui, kadangi perdavimo akte, kurį sudarė trečias asmuo su buhaltere, net nenurodoma, kad yra perduodamos, sutartys, kurios patvirtintų ieškovo debitorinius reikalavimus, kurie pagrinde ir sudaro visą bendrovės 2013 metų balanse deklaruotą trumpalaikį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas. Atsakovas atsistatydindamas iš direktoriaus pareigų ir perleisdamas akcijas trečiam asmeniui, turėjo užtikrinti skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą. Teismas sprendė, jog bylos medžiaga neginčijamai patvirtina, kad atsakovas, būdamas vadovu, buvo atsakingas už ieškovo veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, žinodamas, kad UAB “Graferis” yra nemoki, savalaikiai nesikreipė su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl tokie atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) M. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą dalyje, kurioje patenkintas ieškinys ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:Ieškovas ir pirmosios instancijos teismas nenurodė, kada konkrečiai Ieškovas tapo nemokiu, o apsiribojo abstrakčiu konstatavimu, kad 2013 metais. Analizuojant įmonės turto bei kreditorinių įsipareigojimų santykį nemokumas gali būti nustatytas (ir praktikoje yra nustatomas) dienos tikslumu. Tuo tarpu kurią 2013 metų dieną Atsakovui kilo pareiga veikti ir kuri diena laikytina jo atsakomybės atskaitos tašku — iš teismo sprendimo nėra aišku. Be to, konstatuojant 2013 m. buvusį nemokumą, visiškai neatsižvelgta į tai, kad:Ieškovas buvo įsteigtas tik 2013-06-04. Savaime suprantama, kad tik pradėjusi savo veiklą įmonė negali užtikrinti iš karto didelių pajamų, garantuoti steigėjams pelno, kadangi yra būtina suburti savo klientų ratą, užimti nišą atitinkamoje rinkoje ir pan. Tuo tarpu, vadovaujantis ieškovo logika, vos įsteigtai įmonei jau turėjo būti inicijuojama bankroto byla nes ji dirbo nuostolingai. Ieškovas vertėsi personalo nuoma, kas reiškė, kad ji savo vardu negali turėti vertingo turto (pvz. nekilnojamojo ar transporto priemonių), kadangi jis nėra būtinas tokio pobūdžio veiklai.Remiantis Ieškovo pelno (nuostolių) ataskaitos už 2013-06-04 iki 2013-12-31 duomenimis, pardavimo pajamos (apyvarta) nurodytu laikotarpiu sudarė 55850 Lt/16175,29 EUR, kas parodo, jog naujai įsteigta įmonė jau vykdė faktinę veiklą ir gavo pajamų.Nors 2013 m. įmonėje dirbo 8 darbuotojai, Ieškovo bankroto byloje nebuvo patvirtintas nė vienas pirmosios eilės kreditorių reikalavimas, kas įrodo, jog su darbuotojais Atsakovo vadovavimo laikotarpiu buvo atsiskaitoma.Ieškovo aiškinamajame rašte prie 2013 m. finansinės atskaitomybės, pažymėta, kad skolos tiekėjams ataskaitinių metų pabaigoje sudarė 2157 Lt/624,71 EUR. Ieškovo bankroto byloje nėra patvirtintų trečiosios eilės kreditorių reikalavimų, kas leidžia daryti išvadą, kad su tiekėjais po finansinės atskaitomybės sudarymo (t.y. jau 2014 m.) buvo atsiskaityta.Nors Ieškovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad mokesčiai į valstybės biudžetą nebuvo mokami nuo pat įmonės įsteigimo, iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo 2016-04-25 Detalios ataskaitos apie sumokėtas sumas per laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2016-04-24, mokėjimai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2013 m. liepos — rugsėjo mėnesiais buvo vykdomi.2017-09-11 teismo posėdžio metu Ieškovas negalėjo nurodyti ar (ir kiek) turėjo kreditorinių įsipareigojimų 2013 m. liepos mėnesį, tuo paneigdamas savo teiginius, kad Atsakovo vadovavimo laikotarpiu atsiskaitymai nebuvo vykdomi jau 2013 m. liepos (2017-09-11 teismo posėdžio garso įrašas 00:25:47-00:26:29).Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad Ieškovas neįrodė ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta viena iš pagrindinių aplinkybių — nemokumo būsenos atsiradimo laikas, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti ar Atsakovas apskritai turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą Ieškovui.Ieškovui bankroto byla buvo iškelta 2015-12-29 Vilniaus apygardos teismo nutartimi c.b. Nr. eB2-6586-781/2015. Bylos nagrinėjimo metu Ieškovas teigė, kad minėta nutartimi buvo konstatuota faktinė aplinkybė, jog Ieškovas nemokiu tapo jau 2013 metais. Su tokiu minėtos nutarties turinio aiškinimu sutikti negalima. Ieškovo bankroto byla buvo nagrinėjama 2015 metais, Ieškovo akcininku ir vadovu būnant Trečiajam asmeniui. Iš 2015-12-29 Vilniaus apygardos teismo nutarties teksto matyti, kad nei atsiliepimas į ieškinį, nei aktualūs finansinės atskaitomybės dokumentai, duomenys apie turimą turtą bei vykdomą veiklą bankroto byloje nebuvo pateikti. Priimdamas minėtą nutartį, teismas vertino bankroto bylos iškėlimo metu (t.y. 2015 m. pabaigoje) buvusias aplinkybes — tai, kad ieškovas nevykdo veiklos, kad įsiskolinimo išieškojimas VSDFV naudai neduoda jokių rezultatų ir pan. Kaip jau buvo minėta šiame skunde anksčiau, Atsakovo vadovavimo Ieškovui laikotarpiu veikla buvo vykdoma, o išieškojimo iš Ieškovo VSDFV naudai procesas nebuvo pradėtas. Iš to seka išvada, kad 2015-12-29 Vilniaus apygardos teismo nutartis c.b. Nr. eB2-6586-781/2015 neįrodo Ieškovo nemokumo Atsakovo vadovavimo laikotarpiu.Atsakovo vadovavimo laikotarpiu įmonė vykdė veiklą, gavo pajamas, mokėjo atlyginimus darbuotojams. Nėra ginčo dėl to, kad 2013 m. finansinius metus Ieškovas baigė turėdamas nuostolį, tačiau šis rezultatų rodiklis neturėtų būti vertinamas atsietai nuo kitų — įmonė buvo įsteigta tik 2013-06-04, tačiau apyvarta per septynis 2013 m. mėnesius buvo 55850 Lt/16175,29 EUR, kas naujai įsteigta įmonei laikytina visai neblogu rezultatu. Pirmosios instancijos teismas Ieškovo veiklos rodiklių netyrė, dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada apie atsakovui kilusią LR ĮBĮ 8 str. 1 d. įtvirtintą pareigą veikti.Priimant skundžiamą sprendimą ir nustatant priteistinos žalos dydį teismas visiškai neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, jog pats Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų patenkinta bent dalis patvirtintų kreditorinių reikalavimų . Byloje nėra duomenų apie tai, kad 2016-03-03 Vilniaus apygardos teismo išduotas vydamasis raštas civilinėje byloje Nr. eB2-1960- 781/2016 (dėl įpareigojimo perduoti bankroto administratoriui Ieškovo dokumentus bei turtą) būtų perduotas vykdyti antstolių kontorai - Ieškovas teismo posėdžio metu net negalėjo nurodyti kokioje stadijoje yra vykdomoji byla (2017-09-11 teismo posėdžio garso įrašas 00:21:45-00:21:43), nėra pareiškęs Ieškinio paskutiniam įmonės vadovui (trečiajam asmeniui) dėl neperduoto turto balansinės vertės priteisimo (2017-09-11 teismo posėdžio garso įrašas 00:25:05-00:22:23). Maža to, Ieškovas pripažino, kad apskritai nėra net išsiaiškinęs tikrosios įmonės turto sudėties (2017-09-11 teismo posėdžio garso įrašas 00:22:45-00:22:53). Tokia situacija yra netoleruotina, kadangi Ieškovo bei kreditorių interesus atstovaujantis bankroto administratorius savo neveikimo įtakotos situacijos finansinę naštą siekia perkelti Atsakovui. Manytina, kad net ir konstatavus Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų visetą, turėtų būti vadovaujamasi LR CK 6.282 str. 1 d. ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas arba sumažintas priteistinų nuostolių dydis.Nepagrįstai Ieškovo akcijų perleidimą laikydamas fiktyviu, pirmosios instancijos teismas nevertino, jog būtent dėl trečiojo asmens neveikimo administratorius negali realizuoti Ieškovui priklausančio turto, Išieškoti skolų iš Ieškovo skolininkų ir taip iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus.Ieškovas BUAB „Grafteris“ (teisių perėmėjas MB „Mingės Kapitalas“) pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė šiuos argumentus:Vilniaus apygardos teismas 2015-12-29 įsiteisėjusioje nutartyje dėl bankroto bylos UAB „Grafteris“ iškėlimo konstatavo, jog būtent pagal 2013 m. balanso duomenis bendrovė laikytina nemokia, todėl šiuo atveju darytina pagrįsta išvada, jog būtent atsakovui M. G., kaip tuometiniam ieškovo vadovui, ir buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Taigi įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2015-12-29 nutartyje konstatavus bendrovės nemokumą dar 2013 m., akivaizdu, jog atsakovui M. G. buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, jog bendrovės 2013 m. balansas šiuo atveju yra tinkamas dokumentas nustatant bendrovės nemokumo momentą, ypač atkreipiant dėmesį, jog BUAB „Grafteris“ buhalterinės apskaitos dokumentai iki šiol nėra perduoti bankroto administratoriui, todėl nėra galimybės nustatyti, koks tiksliai pagal 2013 m. balansą buvo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Papildomai nurodytina, jog atsakovo teiginiai, neva Bendrovė buvo įsteigta tik 2013-06-04, o 2013 m. pardavimo pajamos (apyvarta) sudarė 16.175,29 EUR, niekaip nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog Bendrovė dar 2013 m. buvo pasiekusi nemokumo ribą. Be kita ko, pabrėžtina ir tai jog, nors ieškovo bankroto byloje nėra patvirtintų pirmosios bei trečiosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų, tai niekaip neįrodo, kad tokių reikalavimų 2013 m. bei 2014 m. pradžioje nebuvo, kadangi bankroto administratorius nedisponuoja Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, o prašymų dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo teikimas yra kreditorių teisė, o ne pareiga.Bankroto administratoriaus vertinimu, ieškovas nuo pat 2013-07-01 vengė mokėti privalomus mokesčius Valstybei, todėl jau tuo metu buvusiam bendrovės vadovui atsakovui M. G. buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pastarasis šios pareigos nevykdė, dėl ko bendrovei bei jos kreditoriams buvo padaryta turtinė žala. Ieškovo vertinimu, labiau tikėtina, jog 2013 m. Bendrovė buvo nemoki, nei moki, todėl Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o atsakovo 2017-10-27 Apeliacinis skundas atmestinas.Visi bendrovės bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė bendrovę valdant būtent M. G., o priešingų duomenų nėra pateikta. Maža to, bendrovės bankroto administratoriui buhalterinės apskaitos dokumentai nėra perduoti, todėl nėra galimybės nustatyti, ar po 2014-01-14 bendrovė realiai vykdė veiklą, ypač atkreipiant dėmesį, jog nei atsakovas, nei trečiasis asmuo tokių duomenų byloje nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).Ieškinys yra pareikštas tuo pagrindu, kad atsakovas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste —ĮBĮ) 8 str. 1 d. numatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei, todėl privalo atlyginti nuostolius pagal ĮBĮ 8 str. 4 d. Juridinio asmens dalyvio ir vadovo atsakomybės institutų taikymas reiškia skirtingų vertybių pusiausvyros paiešką: viena vertus, savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė yra reikšminga valstybės ūkiui, nes skatina verslo iniciatyvą, antra vertus, vadovų ir dalyvių civilinė atsakomybė saugo kreditorių interesus nuo įmonės dalyvių ar vadovų piktnaudžiavimo ribota atsakomybe ir nesąžiningo, neteisėto veikimo savo naudai. Juridinio asmens dalyvio ir jo vadovo atsakomybės institutai įstatyme įtvirtinti kaip bendrojo ribotos juridinio asmens atsakomybės principo išimtys, todėl teismų praktikoje neturi būti taikomi taip plačiai, kad paneigtų ribotos atsakomybės principą. Civilinės atsakomybės taikymas nėra sankcija, todėl, taikant civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jos sąlygų visetą. Tiek vadovo, tiek dalyvio civilinė atsakomybė grindžiama kalte, todėl abiem atvejais turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.).Bankroto byla keliama nustačius vieną Įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų pagrindų, todėl Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio Įmonių bankroto įstatymo nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia Įmonių bankroto įstatymo prasme. Aktualioje Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sprendžiant dėl žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Juridinio asmens vadovui, dalyviui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją. Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas patvirtina, kad UAB „Grafteris“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruotas 2013-06-04 (e.b. 1 t. b.l. 8-11). Akcininku nuo 2013-06-06 iki 2014-01-30 Juridinių asmenų registre buvo įregistruotas atsakovas, jis laikotarpiu nuo 2013-06-05 iki 2014-01-14 buvo ir įmonės direktoriumi. 2014-01-30 Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti UAB „Grafteris“ akcininko bei direktoriaus pakeitimai, nurodant, kad nuo 2014-01-14 įmonės akcininku bei vadovu tapo trečias asmuo M. P.. Iš byloje pateikto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos rašto nustatyta, kad jo kreditorinio reikalavimo - 975,73 Eur mokestinės skolos bei 52,67 Eur delspinigių, suma susidarė laikotarpiu nuo 2013-09-17 iki 2014-01-01 (e.b. 1 t. b.l. 20-21). Bylos medžiaga patvirtina, kad kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas 5709,17 Eur sumai, kurį sudaro 5412,50 Eur įmokos už apdraustuosius bei 296,67 Eur delspinigiai susidaręs 2013-07-01 – 2014-01-30 laikotarpiu, tai yra laikotarpiu, kol atsakovas juridinių asmenų registre buvo registruotas įmonės vadovu bei akcininku (e.b. 1 t. b.l. 22-27). Iš į bylą pateikto UAB „Graferis“ Apdraustųjų asmenų sąrašo laikotarpyje nuo 2014-01-01 iki 2017-06-07 nustatyta, kad darbo santykiai su įmonės darbuotojais buvo nutraukti iš karto po akcijų pardavimo, tai yra 2014-01-22 bei 2014-01-27, deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo teikiamos nuo 2014-01-24, nors trečias asmuo iš darbo buvo atleistas tik iškėlus bankroto bylą (e.b. 1 t. b.l. 182-183). Iš pateikto bendrovė balanso už 2013 metus, sudaryto atsakovo 2014-01-14, nustatyta, kad 2013 metais „UAB „Grafteris" laikytina nemokia, kadangi bendrovė turėjo turto už 7.481,46 EUR (25.832,00 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė net 7.391,39 EUR (25.521,00 Lt), tai yra iš esmės įsipareigojimai atitiko bendrovės turėtą turtą (e.b. 1 t.b.l. 35-41). Bendrovė 2013 metais patyrė 9.689,00 Lt dydžio nuostolį. Bendrovė iš viso neturėjo ilgalaikio turto. Trumpalaikį turtą sudarė 24750 Lt per vienerius metus gautinos sumos bei 1082 Lt pinigai ar pinigų ekvivalentas, tačiau, kaip jau nurodyta teismo anksčiau, byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas turtas buvo perduotas trečiam asmeniui. Atsakovas nenurodė, kokių priemonių ėmėsi, jog pajamų apimtis nemažėtų ar bent kokias realiai tikėtinas perspektyvas dėl jų atkūrimo buvo galima įžvelgti.Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jau 2013 metais UAB „Grafteris“ buvo nemoki ir jai turėjo būti keliama bankroto byla, tačiau atsakovas, kaip įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas įstatyme nustatytos pareigos dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdė, o fiktyviai perleido akcijas trečiam asmeniui. Trečio asmens duodami paaiškinimai teismo posėdžio metu iš esmės prieštarauja rašytinei bylos medžiagai bei jo atsiliepime nurodytoms faktinėms aplinkybėms, kad įmonės veikla nutrūko jam būnant direktoriumi 2015 metais, darbuotojus perviliojus konkuruojančioms įmonėms, kadangi visi darbuotojai buvo atleisti iš karto po akcijų perleidimo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso dalyvių paaiškinimų, konstatuotina, jog visi kreditoriniai reikalavimai atsirado atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu. Trečiam asmeniui įgijus akcijas ir tapus įmonės vadovu, įmonė jokios veiklos nevykdė, kadangi visi darbuotojai buvo atleisti. Žala atsirado būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, pažeidus mokesčių mokėjimą reglamentuojančias teisės normas, nemokant privalomų mokėjimų. Atsakovas nevykdė pareigos dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ieškovui iš atsakovo priteisė 6737,57 EUR žalos atlyginimo.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

apelianto M. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas BarkauskasVaclovas PaulikasJūratė Varanauskaitė