Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.13; 1.1.10.1.1; 1.2.4.6.1; 2.4.2.1; 2.4.6.4.1

2026 m. gegužės 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo

E. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, E. Ž. paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. Ž. paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio teismo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2026 m. vasario 5 d.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, E. Ž. pripažintas recidyvistu.

Nuosprendžiu išspręsti civilinio ieškinio ir daiktinių įrodymų klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. E. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą: 2025 m. spalio 10 d. apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini), buto tarpduryje, tyčia vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam M. L. į kaklą, taip padarydamas nukentėjusiajam M. L. durtinę-pjautinę žaizdą kaklo kairėje pusėje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Ž. nesutinka su priimtu nuosprendžiu paskirta bausme ir prašo Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 5 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti paskirtą bausmę arba paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę bei bausmės pradžią skaičiuoti ne nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, o nuo faktinio sulaikymo dienos. Skundą grindžia tokiais argumentais:

2.1. teigia, kad nukentėjusiajam įdūrė būdamas afekto būsenoje ir kad nukentusysis jį išprovokavo;

2.2. teigia, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjo šališka teisėja, kuri taikė netinkamus bausmės skyrimo metodus, todėl parinko netinkamą bausmę.

3. Atsiliepimų į nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, nusikalstamos veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir E. Ž. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl E. Ž. paskirtos bausmės

7. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas apeliantui bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad E. Ž. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. Ž., taip pat atsižvelgė į tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau nepripažino to jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad E. Ž. išreikštas gailėjimasis ir elgesys teisiamojo posėdžio metu yra deklaratyvaus pobūdžio, nes jis jau anksčiau ne kartą teistas už įvairių nusikalstamų veikų padarymą, taip pat ir už nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, net dalies civiliniu ieškiniu prašomos žalos neatlygino. Toks jo elgesys pirmosios instancijos teismo vertintas kaip savęs gailėjimasis dėl kylančių pasekmių, o ne tvirtas ir savikritiškas savo priešingo teisei poelgio suvokimas ir gailėjimasis dėl paties nusikaltimo padarymo. Apelianto atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad E. Ž. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Pastebėtina, kad pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, E. Ž. apkaltinamuoju Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu, patikslintu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi, pripažintas recidyvistu. Minėtas nuosprendis įsiteisėjo 2026 m. vasario 5 d., t. y. jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai E. Ž. dar nebuvo pripažintas recidyvistu. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas, panaikinant E. Ž. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

9. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, panaikinus vieną nuteistojo E. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, keisti nuteistajam paskirtą bausmę nėra pagrindo, nes atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be to, vien tik minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės panaikinimas, atsižvelgus į nustatytų nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, savaime nerodo žymiai mažesnio asmens pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti jam paskirtą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Skirdamas E. Ž. bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis anksčiau ne kartą teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat ne kartą ir už nusikaltimus žmogaus sveikatai, anksčiau buvo atleistas ir nuo baudžiamosios atsakomybės, nagrinėjamu atveju nusikalstamą veiką padarė neatlikęs bausmės, teistumas neišnykęs, byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu. E. Ž. daug kartų baustas administracine tvarka, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra, nedirba, gydytas Kelmės r. psichikos sveikatos centre. Pastebėtina, kad praeityje E. Ž. ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau tai teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, jis ir toliau pažeidinėja įstatymus bei nesilaiko visuotinai priimtų geros moralės normų. Duomenų, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kaip teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, byloje nėra. Taip pat byloje nenustatyta, kad bylą nagrinėjo šališka teisėja, nušalinimo pirmosios instancijos teisme nereiškė nei pats nuteistasis (tuo metu – kaltinamasis), nei jo gynėja advokatė. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai E. Ž. atžvilgiu gali būti pasiekti tik paskyrus jam sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. E. Ž. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti ar skirti kitos rūšies bausmę, nėra jokio pagrindo.

Dėl bausmės pradžios laiko nustatymo

10. Kaip minėta, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas bausmės pradžią E. Ž. nustatė nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

11. BK nėra normų, reglamentuojančių bausmės pradžios laiko nustatymą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymo pagrindas yra tik įsiteisėjęs apkaltinamasis Lietuvos Respublikos teismo nuosprendis. Laisvės atėmimo bausmės pradžia yra faktinis nuteistojo sulaikymo momentas, tačiau nuteistojo apeliacinio skundo prašymas dėl bausmės pradžios skaičiavimo nuo jo faktinio sulaikymo dienos atmestinas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu bausmės pradžią nusprendė skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, atsižvelgdamas į tai, kad tuo metu nuteistasis jau buvo suimtas kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-2048-771/2025, kurioje nuosprendis įsiteisėjo 2026 m. vasario 12 d., o iki nuosprendžio įsiteisėjimo buvo palikta galioti kardomoji priemonė – suėmimas. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo tenkinimas ir bausmės pradžios nustatymas nuo faktinio sulaikymo dienos šioje proceso stadijoje faktiškai pablogintų nuteistojo padėtį. Be to, klausimas dėl suėmimo laiko įskaitymo ir galutinio bausmės atlikimo termino apskaičiavimo gali būti sprendžiamas pagal BPK 361 ir 362 straipsnius bausmės vykdymo stadijoje paties nuteistojo prašymu ar bausmę vykdančios institucijos iniciatyva, todėl nėra pagrindo dėl to keisti skundžiamą nuosprendį.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

12. Minėta, kad nuteistojo E. Ž. gynėjas advokatas teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme prašė nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tenkinti šį nuteistojo gynėjo advokato prašymą nėra pagrindo.

13. BK 75 straipsnio 9 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir teisėjų kolegija pirmosios instancijos motyvams pritaria.

14. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

15. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).

16. Skundžiamu nuosprendžiu E. Ž. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nuteistajam skiriama galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Taigi, neabejotina, kad egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai. Vis tik teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad E. Ž. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo matyti, kad E. Ž. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 9 kartus, ankstesniu nuosprendžiu taikyto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teistumui neišnykus, kaip minėta, anksčiau jis ne kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, daug kartų baustas administracine tvarka. Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis nusikalstamą veiką įvykdė itin pavojingu būdu – durdamas peiliu nukentėjusiajam į kaklą ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta skaudesnių pasekmių. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus E. Ž. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

17. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

19. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 5 d. nuosprendį apskundė nuteistasis E. Ž.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi nuteistajam E. Ž. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Modestas Švažas. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. gegužės 5 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių nustatymo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, 14.2.3. punktu, prašoma iš E. Ž. valstybės naudai priteisti 62,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

20. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju E. Ž. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra itin bloga. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta bei įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš E. Ž..

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo E. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. vasario 5 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti E. Ž. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš nuteistojo E. Ž. valstybės naudai 62,50 Eur (šešiasdešimt du eurus 50 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.