Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Skersienės, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Z. J. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-53-839/2025 pagal ieškovės Z. J. ieškinį atsakovei N. P. dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo ir atsakovės N. P. priešieškinį ieškovei Z. J. dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2.1. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė po motinos I. S. mirties pagal testamentą lygiomis dalimis paveldėjo mirusiosios turtą. Ieškovei ir atsakovei 2012 m. sausio 20 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

15.2. Teismas taikė nuosavybės atidalijimo principus, atitinkančius teisės aktus ir kasacinio teismo praktiką: paisė visų bendraturčių interesų, siekė išvengti būsimų konfliktų ir išlaikyti faktinio naudojimosi stabilumą. Kadangi ieškovės siūloma naudojimosi tvarka neatitiko šių principų, teismas pagrįstai ją atmetė, todėl sprendimo panaikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

18. Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo dalyką sudaro Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo ir iš dalies patenkintas atsakovės priešieškinis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų papildomų įrodymų pateikimo

20. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė, atstovaujama profesionalaus teisininko, turėjo galimybę prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridedamą dokumentą pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

22. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių yra kilęs privatus ginčas, atsakovė nepateikė motyvuoto prašymo priimti pateiktą naują įrodymą, nenurodė objektyvių priežasčių, kodėl šio dokumento negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pridėti prie bylos kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto naujo įrodymo. Teikiamas rašytinis įrodymas grąžinamas jį pateikusiam asmeniui.

Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių

23. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė pagal 2012 m. sausio 20 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. NK-188 paveldėjo po 1/2 dalį šio turto: žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 1,1010 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esančio Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini), ir šiame žemės sklype esančių statinių: pastato – gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 1A1m; pastato–garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 2I1m; pastato – sandėlio, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 3I1m; pastato – malkinės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos 4I1ž; pastato – šiltnamio, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 5I1g; kito statinio (inžinerinio) –kiemo statinio lauko tualeto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), plane pažymėto v, (toliau tekste visas šis turtas įvardijamas kaip sodyba); žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 0,4072 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esančio Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 0,1460 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esančio Utenos r. sav., Šilinės k.; žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 0,2331 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esančio Utenos r. sav., Šilinės k.; žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 0,4558 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esančio Utenos r. sav., Šilinės k.; žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 0,2041 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esančio Utenos r. sav., Šilinės k.; žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 2,7895 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esančio Utenos r. sav., (duomenys neskelbtini); automobilio VAZ2102, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

27. Kadangi šiuo atveju keliami klausimai tiek ir dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tiek ir dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Visiško atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasibaigia bendraturčio su kitais bendraturčiais turėta bendrosios dalinės nuosavybės teisė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmeniui, siekiančiam įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, o kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, atsidalijimo teisė yra absoliuti, tuo tarpu atidalijimo būdas, įgyvendinant atsidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022). Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – arba padalydamas daiktą natūra, arba priteisdamas kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022).

29. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pareikštus reikalavimus, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodė, kad kai vienas (ar keli) bendraturčiai reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas (kiti) – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutiktina. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, laikomasi nuostatos, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę pateikti savo atidalijimo variantą, teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, tai yra fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019). Pažymėtina, jog, tiek atidalijant bendrosios nuosavybės dalį, tiek ir nustatant naudojimosi tvarką, turi būti įvertinta faktinė situacija naudojant bendrą turtą, galimybė nustatyti dalytino (naudotino) turto dalis taip, kad nė vieno iš bendraturčių interesai nebūtų pažeidžiami.

30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-38-611/2022 pažymėjo, kad atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti. Tuo tarpu atidalijimo būdas, įgyvendinant atidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus. Taigi, tiek pagal teisės aktų reikalavimus, tiek pagal formuojamą praktiką, sprendžiant ginčus tarp bendraturčių dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo ar naudojimosi tvarkos nustatymo, prioritetiškai yra taikomas ne naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymas, o bendros nuosavybės atidalijimas. Taigi, nagrinėjamoje byloje pateikus ieškinio reikalavimą dėl dalies bendrosios nuosavybės teisės naudojimosi tvarkos nustatymo, o priešieškiniu – dėl absoliutaus visos nuosavybės atidalijimo, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą taikyti visiško bendrosios nuosavybės atidalijimo principą, tai atitinka tiek teisės aktų reikalavimus, tiek ir suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

32. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, byloje pateiktų duomenų ir atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktos žemės sklypų išsidėstymo schemos, atsakovei pirmosios instancijos teismas priteisė: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,1010 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esantį Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini), kartu su statiniais, t. y. turtą, kurį sudaro: žemės ūkio naudmenų plotas – 0,7489 ha, iš jų: i) ariamos žemės, pievų ir natūralių ganyklų plotas – 0,5080 ha; ii) sodų plotas – 0,2409 ha; iii) miško žemės plotas – 0,1810 ha; iv) vandens telkinių plotas (kūdra) – 0,0463 ha, v) upės pakrantės ilgis – 102,11 m; vi) riba su keliu ((duomenys neskelbtini) g.) – 159,61 m (tačiau visa sklypo pakelė – status šlaitas, ir galimas tik vienas (jau esamas) įvažiavimas į sklypą); vii) elektra, nutiesti telekomunikacijų ir dujų kabeliai (yra galimybė prisijungti prie jų). Ieškovei atiteko likę žemės sklypai: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,4072 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esantis Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1460 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esantis Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,2331 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esantis Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini), t. y. turtas, kuriame bendrai: i) žemės ūkio naudmenų plotas – 0,4746 ha, iš jo ariamos žemės, pievų ir natūralių ganyklų plotas – 0,4746 ha; ii) sodų plotas – nėra; iii) miško žemės plotas – nėra; iv) vandens telkinių plotas (kūdra) – 0,0192 ha, v) upės pakrantės ilgis – 137,43 m, vi) tarp (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. ribojasi su keliu – 215,48 m (patekti į sklypą yra 51,99 m nuo (duomenys neskelbtini) g.); vi) yra elektra, nutiesti telekomunikacijų ir dujų kabeliai (yra galimybė prisijungti prie jų). Atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai pažymėta, kad geografiniu atžvilgiu ieškovei atitenkančio turto dalis, susidedanti iš trijų gretimų sklypų, suformuoja vieną taisyklingą stačiakampio formos sklypą su lygiu reljefu, be šlaitų, nuokalnių ir užpelkėjusių vietų. Tuo tarpu atsakovei atitenkančio žemės sklypo su statiniais reljefas yra nelygus, statūs šlaitai, nuokalnės ir užpelkėję miško plotai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek ieškovei, tiek atsakovei tenkančio turto plotas abipus upės yra panašus. Vertinant šiuos objektus žemės naudmenų atžvilgiu, ariamos žemės, pievų ir natūralių ganyklų plotai beveik tokie patys, t. y. ieškovės – 0,4746 ha, atsakovės – 0,5080 h, priėjimo prie upės pakrantės ilgiai taip pat panašūs, t. y. ieškovės – 137,43 m, atsakovės – 102,11 m., abiejose dalyse yra kūdros, atskiri patogūs individualūs privažiavimai (nereikia spręsti patekimo į atskirus turto vienetus klausimo). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, įvertinus kiekvienai šalių tenkančią turto (šalia upelio) vertę, ieškovei papildomai buvo priteisti žemės sklypai: i) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,4558 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esantis Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini), ii) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,2041 ha ploto, žemės ūkio paskirties, esantis Utenos r. sav. (duomenys neskelbtini), iii) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad turto atidalijimas atliktas, užtikrinant proporcingumo principo užtikrinamą.

33. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad bylos šalių paaiškinimai, pateiktos fotonuotraukos, mokėjimo dokumentai, tarpusavio susirašinėjimai, liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog atsakovė sodyba rūpinasi, ją prižiūri ir naudojasi daug aktyviau nei atsakovė. Nors ieškovė teigia, kad ji rūpinosi turtu, tai prieštarauja byloje nustatytiems faktams. Ji faktiškai nesinaudojo ginčo žemės sklypu su statiniais, jų neprižiūrėjo, o išlaikymui lėšas skyrė tik atsakovei paprašius ir ne visą laikotarpį. Pati ieškovė pripažino, kad būtent atsakovė dažniausiai naudojosi turtu. Duomenų apie kliūtis, dėl kurių ieškovė negalėtų naudotis turtu, nėra, ji pati to nedarė ir netinkamai vykdė savo, kaip bendraturtės, pareigas. Visas paslaugas, susijusias su paveldėtu turtu, organizavo ir įsipareigojimus vykdė atsakovė, o ieškovė atsiskaitydavo nereguliariai, pavėluotai ir nederindama su atsakove. Ieškovės vėlavimas atsiskaityti už paslaugas ir vengimas bendradarbiauti su atsakove gilino konfliktą ir apsunkino turto valdymą. Ieškovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą nepateikė įrodymų apie tai, kad ji lygia dalimi su atsakove prisidėjo prie būtinų ginčo turto išlaikymo išlaidų. Kaip matyti iš atsakovės tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teiktų paaiškinimų, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių, atsakovė ne tik rūpinasi ginčo turtu, jo aplinka, bet ir savo asmeniniu darbu bei lėšomis prisideda prie turto pagerinimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atidalydamas nuosavybę, pagrįstai atsižvelgė ir į nusistovėjusią tvarką, t. y. tai, kas faktiškai nuolat ir sistemingai rūpinasi žemės sklypu su statiniais.

34. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismo sprendimas trukdo ieškovei išsaugoti emocinį ryšį su paveldėta sodyba. Nors ieškovė deklaruoja egzistuojantį stiprų emocinį ryšį su sodyba, kaip jau minėta, ieškovė realiai ginčo turtu nesinaudojo, jo neprižiūrėjo ir neskyrė lėšų jam išlaikyti. Jos prisidėjimas prie turto priežiūros buvo atsitiktinis, o ne nuolatinis. Be to, byloje pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad ieškovė pati siūlė atsakovei išpirkti dalį žemės sklypo su statiniais už 32 500 Eur, taip paneigdama teiginius apie ypatingą emocinę svarbą. Derybos dėl nuosavybės padalijimo tarp šalių vyko jau nuo 2020 m., o iniciatyva pasidalyti turtą, t. y. žemės sklypą su statiniais atsakovei išpirkti, kilo pačiai ieškovei. Atsakovė viso proceso metu nuosekliai siekė įgyti žemės sklypą su statiniais. Nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad ji neturi ketinimų parduoti sodybą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tikėti tokiais ieškovės teiginiais, nes, priešingai, nei nurodo ieškovė, jos veiksmai naudotis sodyba nėra nuoseklūs.

35. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad nors ieškovė teigia, kad jai emociškai svarbus būtent žemės sklypas su statiniais, byloje nustatyta, kad jai priteisti žemės sklypai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) sudaro vientisą teritoriją greta sodybos ir yra beveik identiški sklypui su statiniais. Iki 2005 m. visi šie sklypai kartu su sodyba sudarė vieną vientisą žemės sklypą (tai patvirtina 2001 m. žemės sklypo planas, 2001 m. ir 2005 m. inžinerinių geodezinių tyrinėjimų techninės ataskaitos), todėl ieškovei atitekusi dalis taip pat yra istorinė sodybos dalis. Be to, gyvenamojo namo ieškovė nereikalavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu teismo sprendimu yra išlaikytas ieškovės ryšys su sodyba, jai priteisiant 0,7863 ha sklypų plotą, kuris iki 2005 m. buvo dalis tos pačios šeimos sodybos, tik be statinių. Be to, ieškovei priteisti sklypai yra toje pačioje vietovėje, greta upės, sudaro vientisą stačiakampio formos plotą (0,7863 ha) ir gali būti naudojami kaip vienas arba atskiri vienetai. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės padalijimo, atsižvelgė į šalių emocinį ryšį su sodyba ir užtikrino ieškovės siekį išlaikyti ryšį su protėvių paveldu.

36. Svarbu paminėti ir tai, kad, pagal byloje pareiktą Utenos rajono savivaldybės administracijos raštą, ieškovei priteisti žemės sklypai (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į teritoriją, kurioje leidžiama keisti žemės paskirtį į gyvenamąją ir statyti vienbučius ar dvibučius namus. Tai reiškia, kad ieškovė šiuose sklypuose turi realią galimybę sukurti naują gyvenamąją vietą toje pačioje aplinkoje.

37. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad ieškovė nepagrįstai teigia, jog į jai priteistą 0,2331 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra galimybės patekti, nes įvažiavimas esą įmanomas tik per ginčo sodybą. Tačiau byloje esanti medžiaga tokio ieškovės teiginio nepatvirtina, o ieškovė nesiėmė priemonių įrodyti esamas kliūtis įvažiavimui įsirengti ir šio klausimo nekėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors turėjo tokią teisę turėjo pagal CPK 12 straipsnį. Sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra kampinis ir ribojasi su dviem gatvėmis – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Nors nuo (duomenys neskelbtini) g. pusės yra šlaitas, tačiau nuo (duomenys neskelbtini) g. pusės įvažiavimas visiškai įmanomas – sklypas ribojasi su šia gatve 39,34 m atkarpa. Be to, jis ribojasi su kitu ieškovei priteistu sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl įvažiavimas realiai galimas. Faktas, kad sklypas suformuotas ir įregistruotas kaip atskiras vienetas su unikaliu numeriu, patvirtina, kad jis atitinka sklypų formavimo taisykles, kurios reikalauja užtikrintos galimybės patekti. Be to, tokiam sklypui, kaip jau minėta anksčiau, taip pat galima keisti paskirtį į gyvenamąją – tai aiškiai nurodyta Utenos rajono savivaldybės administracijos rašte. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra visavertis, yra galimybė į jį patekti, o priešingi ieškovės teiginiai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

38. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovė, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nurodo, kad tarp šalių nėra konfliktiškų santykių ir tai užtikrina galimybę susitarti dėl bendro turto klausimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino konfliktiškus šalių santykius ir pagrįstai nusprendė, kad jos negalės tinkamai rūpintis bendru turtu. Šalių nesutarimus dėl turto naudojimo patvirtina byloje esantys įrodymai: susirašinėjimai SMS žinutėmis, liudytojų parodymai, taip pat įtempta atmosfera pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Kaip jau minėta, bylos duomenys patvirtina, kad po turto paveldėjimo kilo nuolatinių ginčų dėl išlaidų paskirstymo už mokėtinus komunalinius mokesčius, draudimą, apsaugą, turto priežiūros darbus. Be to, ieškovė su ieškiniu pati kreipėsi į teismą. Nors ieškovė teigia, kad naudojimosi tvarkos nustatymas padėtų išvengti konfliktų, tai nepagrįsta, nes šalims vis tiek tektų bendradarbiauti pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, o to padaryti esant konfliktui neįmanoma. Pažymėtina ir tai, kad pati ieškovė, reikšdama reikalavimą išduoti teismo leidimą rengti ir derinti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atidalijimo projektą be bendraturtės sutikimo, akivaizdžiai parodo, jog ji nesiekia bendro susitarimo dėl bendros nuosavybės naudojimo. Priešingai, dar neturėdama jokio atidalijimo projekto, ji jau inicijuoja ginčą, taip dar kartą patvirtindama tarp šalių vyraujantį nesutarimą.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad bendros nuosavybės išsaugojimas problemos neišspręstų, todėl pirmosios instancijos teismas, nusprendęs atidalyti bendrą nuosavybę, tinkamai įgyvendino CPK 2 straipsnyje numatytą tikslą – atkurti teisinę taiką tarp šalių. Teismas pagrįstai nusprendė bendrą nuosavybę atidalyti pagal jau suformuotus žemės sklypus, taip užkertant kelią būsimiems konfliktams. Teisingai įvertinta ir tai, kad sklypai natūraliai atskirti – upeliu ir gatve – todėl nebeliks poreikio bendriems turto valdymo sprendimams.

40. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo ginčo žemės sklype su statiniais nustatyti naudojimosi tvarką ir taikė absoliutų bendrosios nuosavybės atidalijimą. Pažymėtina, kad nėra pagrindo nustatyti naudojimosi tvarką, nes žemės sklypas su statiniais yra dalytinas objektas, tai patvirtina byloje pateiktas Utenos rajono savivaldybės administracijos raštas ir 2021 m. birželio 28 d. administracijos direktoriaus įsakymas. Ieškovei buvo žinoma apie sklypo dalijimo galimybę ir ji turėjo visas sąlygas pateikti atidalijimo projektą, tačiau to nepadarė.

41. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į ieškovės pasiūlytos patvirtinti naudojimosi turtu tvarkos ydingumą, prieštaravimą teisės aktams ir bendraturčių interesams. Spręsdamas ginčą pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį teismas privalo įvertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 3K-3-77/2011). Nustatant naudojimosi tvarką, svarbu atsižvelgti į realų naudojimąsi, stabilumą, konfliktų prevenciją bei bendraturčių galimybes efektyviai naudotis turtu be papildomų išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi tvarka pažeidžia šiuos principus, todėl negali būti patvirtinta.

42. Kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė, teikdama naudojimosi turtu planą, neužtikrino įvažiavimo į indeksu A pažymėtą sklypo dalį. Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad kelio įrengimas nesukeltų didelių išlaidų, tačiau iš byloje pateiktų duomenų nėra aišku, ar toks įvažiavimas iš viso įmanomas. Pagal Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 reikalavimus, nuovažų įrengimas priklauso nuo eismo intensyvumo ir saugumo sąlygų, todėl būtinas kompetentingų institucijų vertinimas ir leidimai. Ieškovės plane numatytas privažiavimas į dalį A yra hipotetinis – jo realios įrengimo galimybės, techninės sąlygos, derinimai ar leidimai nėra pateikti. Šiuo metu vienintelis faktinis privažiavimas į A dalį yra per pagrindinį įvažiavimą, todėl tarp šalių kiltų naujų ginčų dėl servituto. Be to, plane suplanuotas įvažiavimas į A dalį yra per arti esamo įvažiavimo, todėl gali būti techniškai neleistinas. Pažymėtina, kad 2024 m. lapkričio 19 d. išvažiuojamojo teismo posėdžio metu ši situacija buvo patvirtinta, taip pat minėtos aplinkybės užfiksuotos ir 2024 m. kovo 4 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 128-24-2998. Be to, ieškovės pateiktame plane nenumatytos realios galimybės įrengti kelią žemės sklypo dalyje B, vedantį prie gyvenamojo namo. Pagal STR 2.06.04.2014, keliui būtinas minimalus 3,5–4 m plotis, o pagal Statybų įstatymą, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, Želdinių įrengimo ir želdinių veisimo taisykles turi būti išlaikyti atstumai: bent 1 m nuo sklypo ribos ir 4 m nuo aukštesnių nei 3 m medžių, atsižvelgiant ir į jų lajų dydį (gali siekti 5–10 m). Plane pažymėta, kad atstumas nuo atidalijimo linijos iki šimtametės liepos tėra 6,55 m, todėl įrengti kelią pagal teisės aktų reikalavimus neįmanoma. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pagal ieškovės pateiktą planą nėra galimybės ne tik privažiuoti prie namo, bet ir užtikrinti patekimą prie elektros stulpų ar privažiavimą specialiajam transportui (gaisrinei, greitajai, apsaugos tarnyboms), kuriam būtinas atitinkamas kelio plotis ir apkrova. Kaip teisingai pastebėjo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovės siūloma naudojimosi tvarka pažeistų trečiųjų asmenų – AB ESO – teises. Žemės sklype yra nustatyti servitutai, susiję su elektros stulpais ir laidais, kurie priklauso AB ESO. Pagal galiojančius reikalavimus, AB ESO turi teisę prižiūrėti ir tvarkyti teritorijas aplink stulpus ir palei visą elektros liniją. Todėl turi būti užtikrintas laisvas AB ESO darbuotojų patekimas prie šių objektų, nepriklausomai nuo nustatytos naudojimosi tvarkos ar bendraturčių skaičiaus.

43. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl tariamai tinkamo ieškovės pateikto žemės sklypo naudojimosi plano yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nėra įrodytas nei plano funkcionalumas, nei ekonominis naudingumas. Jo įgyvendinimui reikėtų papildomų projektų, lėšų ir leidimų, tačiau apeliantė nepateikė jokių įrodymų dėl pertvarkos galimybių – įvažiavimo įrengimo, medžių iškirtimo, priėjimo prie upelio ar infrastruktūros įrengimo. Pateiktos matininko schemos nėra patvirtintos kompetentingų institucijų, nežinoma, ar nebūtų pažeistos teisės aktų nuostatos ar trečiųjų asmenų – gretimų sklypų savininkų interesai.

44. Sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas 2024 m. lapkričio 19 d. išvažiuojamojo teismo posėdžio metu turėjo galimybę įsitikinti, jog žemės sklypo su statiniais padalijimas padarytų žalos turtui, esamiems statiniams, sumažindamas jo vertę. Žemės sklypas yra nevienodo vertingumo – pagal siūlomą naudojimosi tvarkos planą ir vėliau šio plano pagrindu ieškovės planuojamą atsidalijimą, atsakovei siūloma dalis (B) daugiausia apaugusi krūmais, medžiais, pelkėta, reljefas nelygus, nėra tinkamo priėjimo prie svarbiausių objektų (namų, upelio, pirties, žaidimų aikštelės ir pan.), todėl ji negalėtų tinkamai naudotis turtu.

45. Apeliantė siekia prisiteisti žemės sklypo dalį, plane pažymėtą raide A, faktiškai jai atitektų: žaidimų aikštelė, ūkiniai pastatai, pirtis, kūdra su lieptu, žalia veja, arimai, priėjimas prie upės. Pagal pasiūlytas atidalijimo tvarkas, ieškovė pasilieka sau abu arimus ir praktiškai atriboja atsakovę nuo priėjimo prie upės, o sau priskiria naudotis atsakovės lėšomis ir darbu sutvarkytą vandens telkinį, didesnę dalį priėjimo prie upės, arimus. Ieškovė siekia sau pasilikti sutvarkytą sklypo dalį, įrengtą poilsio zoną, žalią veją, kūdrą ir pirtį, prie kurių įrengimo bei priežiūros nėra prisidėjusi. Apeliaciniame skunde ignoruojami įrodymai ir pagrįsti motyvai, kurių pagrindu teismas, įvertinęs faktines individualias bylos aplinkybes, pagrįstai nusprendė dėl turto atidalijimo priteisiant žemės sklypą su statiniais atsakovei.

46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde bando įrodyti, kad atskirus pastatus žemės sklype yra galimybė atidalyti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad statinių atidalijimas negalimas – tai prieštarautų teisės aktams ir sumažintų statinių funkcionalumą. Pagal CK 4.15 straipsnį, esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu, todėl, atidalijant nuosavybę, svarbu užtikrinti, kad dalys išliktų funkcionalios, o atskyrimas nesukeltų nepagrįstos žalos. Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ir įstatymo nenustatyta kitaip. Ši nuostata leidžia sutartyje ar įstatyme nustatyti kitokį antraeilio daikto likimą negu pirmaeilio. Iš šios ir kitų pirmiau nurodytų įstatymo (CK 4.12–4.15 str.) normų darytina išvada, kad daikto atidalijimo procese esminę reikšmę turi pagrindinis daiktas. Kasacinio teismo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu išaiškinta, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui.

47. Nagrinėjamu atveju pagrindinis statinys yra gyvenamasis namas, likę statiniai yra jo priklausiniai ir turi sekti pagrindinio daikto likimą. Pagal faktinę padėtį ir susiklosčiusią tradiciją ginčo žemės sklype esantys pastatai (pastatas – gyvenamasis namas, pastatas – garažas, pastatas – sandėlis, pastatas – malkinė, pastatas – šiltnamis, kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai) yra funkcionaliai susiję ir juos atskyrus taptų apsunkintas naudojimasis turtu (pvz., šulinio, kaip priklausinio, atskyrimas nuo gyvenamojo namo neleistų užtikrinti pastato funkcionalumo, nes vanduo į namą tiekiamas būtent iš šulinio). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimus ir įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad statiniai susieti vienas su kitu dėl jų funkcionalumo. Taigi, atidalijus nuosavybę ar priskyrus atskirus pastatus skirtingiems savininkams, jais vienu ar kitu būdu turės būti suteikta galimybė naudotis arba sudarytos sąlygos prieiti, nustatyti servitutai, o tai suteikia galimybę ateityje tarp šalių kilti naujiems ginčams.

48. Pažymėtina, kad pagal ieškovės siūlomą planą nėra aišku, ar bus galima suformuoti savarankiškus nekilnojamojo turto kadastro objektus pagal jų paskirtį, kaip to reikalauja statybos techninis reglamentas STR 1.07.03:2017. Norint atskirti statinius, būtina pateikti statybos išrašą ir įrodyti galimybę jais naudotis, tačiau tokių duomenų ieškovė nepateikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui.

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl atsakovės galimybės atsiskaityti su ieškove dėl tariamai sudėtingos finansinės padėties. Pažymėtina, kad šis klausimas nebuvo keliamas pirmosios instancijos teisme, todėl dėl šio naujo argumento apeliacinės instancijos teismas nepasisako (CPK 312 straipsnis).

50. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas iš esmės teisingai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, teisingai pritaikius įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, taip pat materialinės ir procesinės teisės normas.

51. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

52. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas ir Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

54. Atsakovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pateikti įrodymai patvirtina, kad už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 2 000 Eur išlaidas. Prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamos pagalbos maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, todėl jos priteistinos iš ieškovės atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Z. J. atsakovei N. P. 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.