Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-04-02 · Civilinė byla Nr. e2A-208-781/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-04-27Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-04-02Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-02
Bylos Nr.
e2A-208-781/2019
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00069-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Jūratė Varanauskaitė
Ieškovas
I. K.
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „NMF Panda“
Civilinė byla Nr. e2A-208-781/2019Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00069-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.8.4; 2.6.8.7; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NMF Panda“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NMF Panda“ dėl pripažinimo buvus susitarimą dėl buto pardavimo ir turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. K. pateikė teismui ieškinį, kurį vėliau patikslino, ir prašė: 1) pripažinti buvus susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „NMF Panda“ dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovei; 2) priteisti ieškovei iš atsakovės 45 029,96 Eur turtinės žalos ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Nurodė, kad 2015 m. kovo–balandžio mėn. pasirodė skelbimas, jog parduodamas butas (duomenys neskelbtini) name; butą pardavinėjo K. G., kaip privatus asmuo. Ieškovė teigė, kad susitikę (ji su sutuoktiniu – trečiuoju asmeniu R. K.) su minėtu asmeniu išsiaiškino, jog šiame name atsakovės įrenginėjami gyvenamieji butai ir K. G. (kuris, anot ieškovės, faktiškai atstovavo atsakovę) pasiūlė jiems per dvi savaites apsispręsti ar perka butą. Pažymėjo, kad ieškovei ir jos sutuoktiniui parduodamas butas tiko, todėl jie, dar kartą susitikę su K. G., susitarė dėl buto pirkimo–pardavimo, taip pat susitarė dėl kainos – 3 000 Lt (868,86 Eur) už buto kvadratinį metrą.

1.2. Anot ieškovės, ji su sutuoktiniu pareikalavo pasirašyti preliminarią buto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti, motyvuodama tuo, kad dar nėra įregistruoto parduodamo turto objekto – nurodyto buto; kita vertus, atsakovė leido jai bute atlikti jo įrengimo, remonto darbus (nes butą ieškovė pirko su daline apdaila). Nurodė, kad ieškovė bute pradėjo lankytis 2015 m. birželio–liepos mėn., jai buvo duotas remontinis raktas patekti į patalpą; leista pasirinkti langus, medžiagas, spalvas, derinti kitus darbus, duoti namo architekto kontaktai. Anot ieškovės, siekdama įsirengti butą, ji visus darbus (paslaugas) užsakinėjo savo vardu, jau kaip būsima buto pirkėja, t. y. samdė dizainerę, 2016 m. gegužės mėn. sudarė sutartį su UAB „Dukava“, pirko reikalingas medžiagas; teigė, jog jos iniciatyva bute buvo įrengta 13 langų angokraščių, atliktas sienų lyginimas, pradėtos įrenginėti lubos, taip pat kiti reikalingi darbai. Pažymėjo, kad UAB „Dukava“, pradėdama atlikti darbus, sudarė subrangos sutartį su atsakovės rangove UAB „Įžvalga“, kuri iš esmės patvirtino, jog UAB „Dukava“ leidžiama atlikti darbus minėtame bute. Ieškovė paaiškino, kad pažinojo visus pastate dirbusius rangovus, o rangovai pažinojo ją, nes ginčo objekte ji lankėsi beveik kiekvieną dieną.

1.3. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. birželio 15 d. gavo žinutę iš K. G. dėl susitikimo, kurio metu pastarasis jai pranešė, jog buto jai nebeparduos, dėl asmeninių priežasčių jį pasilieka sau bei paprašė atlaisvinti patalpas; po nurodyto įvykio ieškovė iškvietė į butą antstolę, kad būtų surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (jame užfiksuoti jau faktiškai atlikti darbai, statybiniams darbams atlikti reikalingi mechanizmai, įrankiai, medžiagos, priklausantys UAB „Dukava“ ir ieškovei; be to, asmenys, dirbantys bute, patvirtino pažįstantys ieškovę; į butą buvo patekta susisiekus su atsakovės vadovu; į rūsį buvo patekta su ieškovės turimu remontiniu raktu).

1.4. Ieškovė paaiškino, kad dėl atsakovės sprendimo nebesudaryti buto pirkimo–pardavimo sutarties ji patyrė žalą, kurią įvertino bendra 40 029,96 Eur suma (ieškovė bylos nagrinėjimo metu atsisakė reikalavimo dėl 5 000 Eur dydžio žalos). Pažymėjo, kad nurodytą žalą sudaro: 3 500 Eur pagal sutartį su UAB „DEKO WOOD“ mokėtina bauda už atsisakymą vykdyti sutartį (dėl parketlenčių pirkimo); 3 700 Eur, kuriuos ieškovė sumokėjo interjero dizainerei E. B. pagal sudarytą interjero dizaino paslaugų teikimo sutartį; 10 669,96 Eur, kuriuos ieškovė sumokėjo UAB „Dukava“ pagal statybos rangos sutartį už atliktus statybos darbus ir įsigytas medžiagas; taip pat ieškovė sumokėjo UAB „Dukava“ 10 000 Eur dydžio baudą už nurodytos sutarties nutraukimą; ieškovė pažymėjo, jog taip pat ji privalo sumokėti 12 000 Eur dydžio baudą V. D. (V. D.) už sudarytos preliminarios sutarties nutraukimą, nes ieškovei planuojant gyventi ginčo bute ir jau pradėjus jį įrenginėti, ieškovė susitarė savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), parduoti minėtam asmeniui; dar ieškovė sumokėjo 160 Eur antstolei R. A. už faktinių aplinkybių protokolo surašymą, fiksuojant ginčo bute atliktus darbus.

1.5. Ieškovė savo reikalavimus iš esmės grindė tuo, kad tarp šalių susiklostė ikisutartiniai teisiniai santykiai, kuriuose šalys privalo elgtis sąžiningai. Aiškino, kad atsakovė be priežasties pakeitė savo poziciją ir atsisakė parduoti jai ginčo butą; anot ieškovės, atsakovė net neturėjo tikslo sudaryti sutartį, derėjosi nesąžiningai ir dėl tokių jos veiksmų ieškovei buvo padaryta žala (pradėjus įrenginėti ketinamą įsigyti butą, susitarus parduoti savo butą ir kt.), kuri turi būti atlyginta.

2. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsisakė reikalavimo dalies dėl 5 000 Eur žalos priteisimo ir prašė šią civilinės bylos dalį nutraukti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. balandžio 27 d. sprendimu bylos dalį dėl 5 000 Eur žalos atlyginimo nutraukė; kitą ieškinio dalį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei I. K. iš atsakovės UAB „NMF Panda“ 4 432,66 Eur lėšų nepagrįstai praturtėjus, taip pat paskirstė šalių patirtas bylinėjimo išlaidas – ieškovei iš atsakovės priteisė 1 180 Eur, o atsakovei iš ieškovės – 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei UAB „NMF Panda“ nuosavybės teisėmis priklausė pastatas su žeme, esantys (duomenys neskelbtini), kuriuos atsakovė įsigijo aukciono būdu su tikslu įrengti gyvenamuosius butus ir juos realizuoti. Nustatė, kad ieškovė siekė įsigyti šiame pastate suformuotą atskirą turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), kuris, pagal registrų duomenis, buvo įregistruotas 2016 m. gruodžio 27 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog šalys vedė derybas dėl buto pirkimo, tačiau preliminari sutartis dėl buto pirkimo–pardavimo nebuvo pasirašyta, atsakovei 2016 m. birželio 15 d. atsisakius parduoti minėtą butą ieškovei.

3.2. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės pirmojo reikalavimo – pripažinimo buvus susitarimą dėl buto pirkimo–pardavimo, nurodė, kad nors šalys pripažino, jog derėjosi dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo, aptarė buto kvadratinio metro kainą, tačiau jos nebuvo susitarusios nei dėl termino, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, nei dėl perkamo nekilnojamo daikto perdavimo, nei dėl konkrečios dalinės buto apdailos, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nebuvo aiškaus susitarimo ir dėl sutarties dalyko.

3.3. Taigi, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti tarp šalių buvus susitarimą dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo, nes šalys ikisutartinių santykių etape nepasiekė susitarimo dėl buto pirkimo–pardavimo – nesudarė preliminarios turto pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu ateityje yra sudaroma pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymėjo, kad žodinis šalių susitarimas, nesilaikius įstatymo nustatytų reikalavimų preliminariajai sutarčiai sudaryti, negali būti pripažintas susitarimu dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje. Papildomai nurodė, kad tarp šalių buvo susiklostę ikisutartiniai santykiai, kurie patvirtina šalių siekį ateityje sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau tai neįrodo ieškinio pagrindo, t. y. kad tarp šalių buvo sudarytas konkretus susitarimas dėl buto pirkimo–pardavimo.

3.4. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl antrojo ieškovės reikalavimo – dėl žalos atlyginimo, akcentavo, kad, kaip minėta, šalys preliminarios sutarties nesudarė, todėl atsakovė neturi pareigos, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 4 dalimi, atlyginti nuostolius ieškovei. Be to, sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė pradėjo derybas su ieškove dėl buto pirkimo–pardavimo neturėdama tikslo sudaryti sutartį; tuo labiau kad ieškovė neįrodinėjo, kokie atsakovės veiksmai neatitiko sąžiningumo kriterijų ir būtų pagrindas reikalauti nuostolių atlyginimo vadovaujantis CK 6.163 straipsnio 3 dalimi (kurioje nustatyta šalies, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, atsakomybė).

3.5. Pažymėjo, kad ieškovė nesąžiningu atsakovės elgesiu laiko atsakovės atsisakymą parduoti jai butą; atkreipė dėmesį į tai, jog kadangi šalys nebuvo sudariusios konkretaus susitarimo dėl buto pirkimo–pardavimo, tokie atsakovės veiksmai galėtų būti vertinami kaip derybų nutraukimas be pakankamo pagrindo.

3.6. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad derybos buvo nutrauktos ieškovei savavališkai pradėjus buto įrengimo darbus statybos objekte, nes, anot teismo, tokiems teiginiams prieštarauja byloje esantys įrodymai. Nurodė, kad atsakovė buvo sudariusi rangos sutartį dėl pastato rekonstrukcijos darbų su rangove UAB „Įžvalga“, kuri sudarė sutartį su subrangove UAB „Dukava“ dėl pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos bendrastatybinių darbų pagal suderintas sąmatas; pažymėjo, jog tą pačią dieną (2016 m. gegužės 17 d.) ieškovė sudarė statybos rangos sutartį su UAB „Dukava“ dėl apdailos–remonto darbų adresu (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad šių sutarčių sudarymas rodo, jog darbai ginčo bute nebuvo pradėti savavališkai; be to, pažymėjo, kad iš bylos duomenų buvo nustatyta, jog ieškovė yra pažįstama su daugeliu statybos objekte dirbančių asmenų; taip pat šią išvadą grindė T. G. 2015 m. spalio 9 d. elektroniniu laišku, kuriame pastarasis nurodė suteikiantis laisvę ieškovei pasistatyti butą pagal jos norus.

3.7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors atsakovė teigė, jog nutraukė su atsakove derybas dėl to, kad ieškovė nuolat kėlė papildomus reikalavimus, tačiau kadangi šalys nesudarė preliminarios sutarties ir neaptarė buto pirkimo sąlygų, teismas negali įvertinti, kokios apimties reikalavimus ieškovė galėjo kelti atsakovei derybų stadijoje. Taigi, teismas konstatavo, kad atsakovė turėjo teisę nutraukti derybas, įvertinusi ieškovės jai keliamus reikalavimus dėl buto įrengimo, dėl kurio pirkimo konkrečių sąlygų šalys net nebuvo sudariusios susitarimo, atitinkamai, teismo vertinimu, nėra pagrindo taikyti atsakovei CK 6.163 straipsnio 4 dalyje numatytos civilinės atsakomybės.

3.8. Teismas padarė išvadą, kad, viena vertus, šalių derybos nutrūko nepasiekus susitarimo dėl buto pirkimo–pardavimo ateityje, dar derybų stadijoje, tačiau sprendė, jog ieškovė derybų stadijoje buto įrengimo darbus atliko su atsakovės žinia, teisėtai, todėl atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita.

3.9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė, jog atsakovė praturtėjo dėl ieškovės veiksmų ir jos sąskaita, nes ieškovė atliko dalį ginčo buto įrengimo darbų savo lėšomis; tuo labiau kad atsakovė nenurodė jokių aplinkybių, jog ieškovės iniciatyva atlikti buto įrengimo darbai būtų netinkami ar sumažinę buto vertę. Teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo. Be to, pažymėjo, kad atsakovė praturtėjo be teisinio pagrindo, nes, kaip nustatyta, šalys nebuvo sudariusios nei pirkimo–pardavimo sutarties, nei įstatymo reikalavimus atitinkančio susitarimo dėl buto pirkimo–pardavimo ateityje; atitinkamai ieškovė neturi galimybių apginti savo teisių kitais būdais. Teismas vertino, kad ieškovė buto įrengimo darbus atliko teisėtai, su atsakovės žinia, todėl ieškovė, apmokėdama dalį darbų, nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos.

3.10. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti tik išlaidas, susijusias su buto įrengimu, todėl netenkino jos reikalavimų priteisti netesybas pagal sutartis su UAB „Dukava“, UAB „DEKO WOOD“, V. D., statybinių medžiagų pervežimo išlaidas UAB „Dukava“, išlaidas už įsigytas statybines medžiagas, kurios nebuvo panaudotos, už dizaino paslaugas. Pažymėjo, kad išlaidos, susijusios su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu, yra laikytinos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, atitinkamai sprendė dėl jų skirstant bylinėjimosi išlaidas.

3.11. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu buvo iš esmės nustatyta, jog UAB „Dukava“ 2016 m. birželio 27 d. sąskaitoje faktūroje Nr. B042 išvardinti darbai yra atlikti ir už juos ieškovė yra apmokėjusi. Teismas pažymėjo, kad byloje atliktos ekspertizės išvadoje tik nurodyta, jog nėra duomenų apie „plonasienių profilių met. kark. įreng.“ darbų atlikimą, todėl teismas minusavo išlaidas už šį nurodytą neatliktą darbą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ekspertizės atlikimo metu ekspertas statybos darbų vertę skaičiavo 2016 m. kovo mėn. kainomis, tačiau, anot teismo, ieškovei turi būti kompensuojamos išlaidos, kurias ji faktiškai patyrė darbų atlikimo metu, t. y. 2016 m. gegužės–birželio mėn.; be to, pažymėjo, jog ekspertas darbų kainas skaičiavo rinkos kainomis, o ieškovė realiai sumokėjo remontą atliekančiai įmonei daugiau. Taigi, pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė jos patirtas išlaidas pagal UAB „Dukava“ 2016 m. birželio 27 d. sąskaitą faktūrą – 4 349,36 Eur (minusavęs 54,18 Eur už „plonasienių profilių met. kark. įreng.“ darbus, dėl kurių atlikimo nėra įrodymų); priteisė dar 29 Eur už vamzdžių nišos užtaisymo darbus (nes byloje nepateikta įrodymų apie atsakovės užsakymu atliktus šiuos darbus ginčo bute), bei 54,30 Eur už bute likusią įmontuotą balkono palangę (kuri nurodyta UAB „Dukava“ 2016 m. gegužės 25 d. PVM sąskaitoje faktūroje). Taigi, teismas bendrai ieškovei iš atsakovės priteisė 4 432,66 Eur išlaidų, patirtų įrengiant butą, kurias vertino kaip atsakovės nepagrįstą praturtėjimą.

3.12. Pirmosios instancijos teismas, skirstydamas šalims jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad kadangi pirmasis iš ieškovės reikalavimų (dėl susitarimo pripažinimo) atmestas, o antrasis (dėl žalos priteisimo) – tenkintas iš dalies, šalims atlygintina 50 proc. jų patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. ieškovei, kuri bendrai patyrė 2 160 Eur išlaidų, priteisė iš atsakovės 1 080 Eur bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų ir 100 Eur žyminio mokesčio (už 4 432,66 Eur priteistiną sumą), bendrai – 1 180 Eur; o atsakovei, kuri bendrai patyrė 3 400 Eur išlaidų, atitinkamai priteisė iš ieškovės 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

4. Ieškovė I. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą – tenkinant ir kitus nurodytus ieškovės reikalavimus, t. y. pripažinti buvus susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovei, bei papildomai priteisti ieškovei iš atsakovės 19 937,30 Eur žalos atlyginimo; ieškovė pareiškė ir alternatyvų reikalavimą – panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už ikisutartinių santykių pažeidimą, neteisingai kvalifikavo susiklosčiusius šalių tarpusavio teisinius santykius, iš kurių kilo ginčas, nepagrįstai taikė preliminariąją sutartį reglamentuojančias teisės normas ir neteisėtai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą bei jį reglamentuojančias teisės normas. Anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas neatskleidė šalių civilinių teisinių santykių pobūdžio, esmės, šalių sutartinių (ikisutartinių) teisinių santykių turinio, pažeidė sutarčių (ikisutartinių santykių) aiškinimo taisykles, suformuotą teismų praktiką, netinkamai vertino šalių elgesį, neatsižvelgė į šalių nelygybę, į vartojimo teisinių santykių požymius ir ieškovės, kaip vartotojos, teisių pažeidimus.

4.2. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad tarp šalių nebuvo sudarytas konkretus susitarimas dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo. Pažymi, kad šiuo atveju rašytinio susitarimo, kuriame būtų aiškiai nurodytas sutarties dalykas, esminės pagrindinės sutarties sąlygos, sudaryta nebuvo, tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog šalys siekė sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį ateityje, derybos dėl to vyko ilgiau nei vienerius metus (nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. birželio 15 d.). Ieškovė aiškina, kad visą šį derybų laikotarpį ji siekė sudaryti preliminariąją sutartį, tačiau būtent atsakovė atsisakė ją sudaryti. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ji neįrodė atsakovės nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose, bei pažymi, jog vien tik minėtų ikisutartinių santykių (derybų) trukmė, taip pat šalių nurodyti veiksmai suteikia pagrindą teigti, kad atsakovė, leidusi ieškovei investuoti į atsakovės nuosavybės teisėje esantį derybų objektą lėšas, laiką ir protinius išteklius, taip pat be svarbių priežasčių nutraukusi pažengusias derybas, elgėsi nesąžiningai. Anot ieškovės, atsižvelgiant į šias aplinkybes, turi būti konstatuota, kad tarp šalių buvo sudarytas pradinis susitarimas dėl ginčo buto būsimo pardavimo ateityje.

4.3. Ieškovės teigimu, atsakovės nesąžiningumą patvirtina tai, kad atsakovė, būdama juridiniu asmeniu, patalpino skelbimą internetiniame puslapyje dėl ginčo buto pardavimo; ieškovei juo susidomėjus, vedė su ja derybas, pateikė jai duomenis apie ginčo butą, sudarė sąlygas lankytis bute, davė nuo jo raktą, sudarė galimybes ieškovei pradėti vykdyti buto įrengimo darbus savo lėšomis, taip pat leido ieškovei rinktis tam tikras buto apdailos detales, leido perplanuoti buto erdves, kitus buto pakeitimus, suteikė informaciją apie rekonstruojamo namo architektą, teikė namo ir ginčo buto planus, vizualizacijas ir pan., tačiau, kaip nurodė atsakovės atstovas teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, buto realiai parduoti neketino ir tokiu būdu tik tyrė rinką (norėjo sužinoti apie realią turto vertę, galimą paklausą). Taigi, anot ieškovės, atsakovė nurodytais veiksmais nesąžiningai suklaidino ieškovę. Be to, ieškovė nurodė, kad šiuo metu ginčo butas parduotas K. G., atsakovės darbuotojo (direktoriaus pavaduotojo), kuris derėjosi su ieškove, seseriai.

4.4. Taigi, apeliantės vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamu atveju šalys sudarė žodinį susitarimą dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo, į tai, jog ieškovė tam tikrus darbus ginčo bute atliko nesavavališkai, atsakovė pažeidė CK 6.163 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą pareigą elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, todėl privalo atlyginti sąžiningos šalies (ieškovės) patirtus nuostolius.

4.5. Ieškovės teigimu, ji nagrinėjamu atveju įrodė savo realius nuostolius, kuriuos patyrė dėl investicijų į konkrečius bute atliktus darbus, taip pat įrodė visas būtinas sąlygas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti. Pažymi, kad pateiktu apeliaciniu skundu ieškovė prašo papildomai priteisti iš atsakovės: – 3 700 Eur, kuriuos sumokėjo interjero dizainerei; – 6 237,30 Eur, kuriuos sumokėjo UAB „Dukava“ už statybines medžiagas; – 10 000 Eur, kurias ieškovė sumokėjo UAB „Dukava“ kaip baudą už sudarytos statybos rangos sutarties nutraukimą.

4.6. Apeliantė taip pat nurodo, kad, vesdama derybas su K. G., pagrįstai manė, jog jis atstovauja atsakovę ir veikia jos vardu teisėtai.

5. Atsakovė UAB „NMF Panda“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimą – panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 4 432,26 Eur, ir šioje dalyje ieškinį atmesti, taip pat panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 1 180 Eur bylinėjimo išlaidų bei padidinti atsakovei priteistas bylinėjimosi išlaidas iki 3 400 Eur. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Anot atsakovės, vien tai, kad ieškovė sudarė sutartį dėl apdailos (remonto) darbų su UAB „Dukava“, su kuria pagrindinė atsakovės rangovė sudarė subrangos sutartį, neįrodo, jog atsakovė davė ieškovei leidimą vykdyti ginčo buto įrengimo darbus. Pažymi, kad nurodytą sutartį ieškovė sudarė be atsakovės leidimo ir žinios; tuo labiau jog tik atsakovė, kaip statybos objekto savininkė, galėjo spręsti dėl leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui vykdyti buto remonto darbus. Be to, atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytame elektroniniame laiške ieškovei buvo leidžiama tik perplanuoti butą, bet nekalbama apie jokį leidimą fiziškai vykdyti apdailos (remonto) darbus. Atsakovė taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į kitus pateiktus elektroninius laiškus, kuriuose nurodoma, jog ieškovė neturi teisės atlikti darbų ginčo bute, nes ji nėra buto savininkė. Atsakovė kritiškai vertina teismo nurodytą aplinkybę, kad ieškovė yra pažįstama su daugeliu ginčo objekte dirbančių asmenų, nes tai nesusiję su byloje sprendžiamu ginču. Taigi, atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentą, jog derybos su ieškove buvo nutrauktos dėl jos savavališkai, be atsakovės leidimo ir žinios, pradėtų ginčo buto įrengimo darbų.

5.2. Atsakovė pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė darbus ginčo bute atliko be atsakovės leidimo ir žinios, ji veikė savo rizika ir sąskaita, todėl visa šių darbų rizika tenka pačiai ieškovei ir jų atlyginimo pareiga negali būti perkelta atsakovei. Be to, anot atsakovės, pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nes ieškovė savo reikalavimą reiškė dėl žalos atlyginimo, nesirėmė nepagrįsto praturtėjimo institutu. Teigia, kad teismas negalėjo savo iniciatyva peržengti byloje pareikštų reikalavimų bei keisti ar plėsti ieškinio pagrindo, dalyko.

Atsiliepimas

5.3. Atsakovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžiu – 4 432,66 Eur, bei pažymi, kad nurodytą sumą teismas priteisė vadovaudamasis UAB „Dukava“ pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytais ginčo buto įrengimui atliktais darbais ir kainomis, nors ekspertizės akte buvo konstatuota, jog atliktų darbų vertė ginčo bute sudaro 2 399 Eur. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo minėtu ekspertizės aktu, nes nors jame darbų kainos buvo apskaičiuotos 2016 m. kovo mėn. kainomis, o darbai atliekami 2016 m. gegužės–birželio mėn., tačiau tai nereiškia, kad per tokį trumpą laikotarpį kainos galėjo išaugti beveik dvigubai.

5.4. Atsakovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (jeigu nebūtų tenkintas atsakovės apeliacinis skundas) ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstyti proporcingai teismo tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Anot atsakovės, šiuo atveju pirmas ieškovės reikalavimas buvo atmestas visiškai, o antras – tenkintas tik iš dalies (9,8 proc.), todėl atitinkamai turėjo būti paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos, o ne nemotyvuotai tiesiog sumažintos per pusę.

6. Ieškovė I. K. atsiliepime į atsakovės UAB „NMF Panda“ apeliacinį skundą su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

6.1. Ieškovė statybos darbus ginčo bute pradėjo nesavavališkai, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, todėl derybos dėl šios aplinkybės negalėjo būti nutrauktos (kaip bandė įrodyti atsakovė). Ieškovė, iš esmės remdamasi savo anksčiau teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, teigia, kad atsakovei neabejotinai buvo žinomas ir priimtinas faktas dėl ieškovės veiklos ginčo bute, todėl visi ieškovės lėšomis atlikti darbai buvo atliekami atsakovei žinant ir esant jos pritarimui.

Šalies argumentai

6.2. Ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, spręsdamas klausimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes, anot ieškovės, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, o šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto.

6.3. Ieškovės vertinimu, eksperto išvada teismui nėra privaloma, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju ieškovei turi būti atlyginamos realiai patirtos išlaidos, kurias ieškovė sumokėjo UAB „Dukava“ pagal pastarosios pateiktą PVM sąskaitą faktūrą.

6.4. Ieškovė taip pat nesutinka su atsakovės argumentais dėl galimai neteisingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nurodo, kad, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir motyvuotai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

7. Atsakovė UAB „NMF Panda“ atsiliepime į ieškovės I. K. apeliacinį skundą su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

7.1. Atsakovė sutinka su skundžiamu teismo sprendimu tiek, kiek jo neginčija savo apeliaciniu skundu.

7.2. Atsakovės vertinimu, ieškovė savo apeliaciniame skunde remiasi kasacinio teismo praktika, kuri nėra suformuota analogiškose bylose (pavyzdžiui, kai tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji sutartis, o nagrinėjamu atveju to nebuvo), todėl, anot atsakovės, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis ieškovės nurodyta praktika.

7.3. Nurodo, kad ieškovės reikalavimo dėl pripažinimo buvus susitarimą dėl ginčo buto pardavimo ieškovei teismas neturėjo pagrindo tenkinti, nes tarp šalių nebuvo sudarytos nei rašytinės preliminarios sutarties dėl turto pirkimo–pardavimo ateityje, nei notarinės sutarties dėl minėto turto perleidimo, todėl vien įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią.

Atsiliepimas

7.4. Atsakovė pažymi, kad nekilnojamojo turto vystymas ir prekyba juo nėra jos pagrindinė veikla; nurodo, jog minėtas projektas, kurio metu buvo parduodamas ir ginčo butas, buvo atsakovei pirmas; taip pat atsakovė teigia, kad niekada neneigė, jog ketino parduoti butus nurodytame pastate, atitinkamai ji derybas su ieškove dėl ginčo buto pardavimo pradėjo sąžiningai. Aiškina, kad kadangi bendrovė neturėjo patirties šioje srityje, įdėdama skelbimus, be kita ko, atlikinėjo rinkos tyrimus, t. y. dėl tokio pobūdžio patalpų paklausos, kainų ir pan., tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog atsakovė ketino ginčo turtą parduoti. Atsakovės teigimu, tam tikrų dokumentų ir (ar) projektų pateikimas trečiajam asmeniui (ieškovės sutuoktiniui) bei (ar) informacijos suteikimas apie pastato projektavimo darbus atliekantį architektą neįrodo susitarimo egzistavimo tarp šalių, nes visiems, susidomėjusiais nurodytu turtu, buvo teikiama atitinkama informacija.

7.5. Anot atsakovės, ieškovė neįrodė, kad atsakovė davė jai raktus nuo ginčo buto bei leido pradėti įrenginėti minėtą butą; aiškina, jog į ieškovės pasiūlymus (dėl buto planavimo, vidinės eksplikacijos, šildymo sistemos keitimo) buvo atsižvelgta tiek, kiek tokie pasiūlymai nedarė esminių pokyčių darbų kaštams ir būsimo buto likvidumui; tuo labiau ieškovei buvo pasakyta, kad ji neturi teisės atlikti darbų patalpose (tačiau ieškovė to nepaisė).

7.6. Atsakovė nurodo, kad K. G. ieškovės nurodytu laikotarpiu buvo atsakovės darbuotojas, tačiau jam nebuvo suteikta jokių įgaliojimų dėl atsakovės nekilnojamojo turto pardavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovės atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą grąžinimo

9. Ieškovė 2019 m. kovo 12 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą, kuriame prašo atsakovės UAB „NMF Panda“ atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą grąžinti atsakovei, nes, anot ieškovės, pastaroji jį pateikė (2018 m. birželio 26 d.) praleidusi įstatyme nustatytą terminą (2018 m. birželio 25 d.), kurio neprašė atnaujinti.

10. CPK 318 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas; priimto atsiliepimo į apeliacinį skundą kopijos išsiunčiamos apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui.

11. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atsakovės UAB „NMF Panda“ atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teisme užregistruotas 2018 m. liepos 2 d., o 2018 m. liepos 3 d. priimtas (teisėjai uždėjus elektroninę rezoliuciją) ir persiųstas tiek ieškovei, tiek Lietuvos apeliaciniam teismui. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nurodyto atsiliepimo į apeliacinį skundą priėmimo klausimas priskirtinas pirmosios instancijos teismo kompetencijai, kuris minėtą atsiliepimą priėmė, ieškovės prašymas dėl jo grąžinimo atsakovei netenkintinas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

12. Ieškovė, be kita ko, prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; tai argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė šios bylos esmės, taip pat byloje nebuvo apklausti liudytojai, kuriuos prašo apklausti apeliacinės instancijos teisme. Prašo apklausti interjero dizainerę E. B., architektą V. R., UAB „Dukava“ vadovą V. D., nurodydama, jog jų apklausos būtinybė tapo akivaizdi tik po skundžiamo sprendimo priėmimo, nes ieškovė manė, kad jos pateiktų rašytinių įrodymų pakaks įrodyti ieškovės nurodytas aplinkybes (dėl darbų atlikimo).

13. Teisėjų kolegija atkreipia ieškovės dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė šiuo atveju nepagrindžia savo prašymo dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo, tik nurodo, jog jos nurodomų naujų liudytojų (kurių nebuvo prašyta apklausti pirmosios instancijos teisme) apklausos būtinybė išaiškėjo jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo; taigi, ieškovė nurodytą prašymą dėl naujų liudytojų apklausos reiškia iš esmės tik dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, jos vertinimu, priėmė neteisingą (jai nepalankų) sprendimą.

14. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo ir išreikalavimo

15. Ieškovė I. K. kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos prašo priimti – atsakovės vadovo R. P., interjero dizainerės E. B. ir ieškovės I. K. liudytojų apklausų protokolus, surašytus ikiteisminio tyrimo medžiagoje (ieškovės ir atsakovės vadovo liudytojų apklausų protokolus pirmosios instancijos teismas buvo atsisakęs priimti), išrašus iš Nekilnojamojo turto registro dėl ginčo buto ir viso pastato, elektroninį susirašinėjimą tarp ieškovės, jos sutuoktinio ir atsakovės direktoriaus pavaduotojo K. G., ginčo turto rekonstrukcijos architekto V. R., atsakovės rangovės UAB „Įžvalga“.

16. Taip pat ieškovė prašo išreikalauti iš nekilnojamojo turto portalo Aruodas.lt (UAB „Diginet LTU“) duomenis apie 2015 m. kovo–balandžio mėn. atsakovės UAB „NMF Panda“ (arba jos darbuotojo K. G.) patalpintą skelbimą dėl butų name, esančiame (duomenys neskelbtini), pardavimo.

17. Atsakovė UAB „NMF Panda“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo netenkinti ieškovės prašymų dėl naujų įrodymų priėmimo ir jų išreikalavimo, nes, anot atsakovės, ieškovė nurodytus naujus įrodymus galėjo teikti pirmosios instancijos teisme (nes juos jau turėjo), taip pat ieškovė nenurodė kokias konkrečiai aplinkybes įrodinės šiais įrodymais.

18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

19. Dalį šių įrodymų – ieškovės ir atsakovės vadovo liudytojų apklausų protokolus, pirmosios instancijos teismas (posėdžio metu) atsisakė priimti, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šios pirmosios instancijos žodinės nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Pažymėtina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovės vadovas R. P. dalyvavo bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, jie buvo apklausti; ieškovė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme neginčija, kad jos ir atsakovės vadovo pirmosios instancijos teisme pateikti paaiškinimai prieštarauja jos naujai pateiktuose liudytojų apklausų protokoluose nurodytiems šių asmenų paaiškinimams, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nepriėmė šių ieškovės teiktų įrodymų.

20. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo pridėti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Teisėjų kolegija, susipažinusi su kitais ieškovės pateiktai įrodymais, nustatė, kad visi jie yra datuojami dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Be to, apeliantė nenurodė aplinkybių, lėmusių nesavalaikį įrodymų pateikimą bei nenurodė šių įrodymų reikšmės sprendžiamam klausimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, be kita ko, pateikė išrašus iš Nekilnojamojo turto registro, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teismas ir savo iniciatyva turi teisę bei galimybę naudoti duomenis iš informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

21. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui atsisakyti priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus (CPK 181, 314 straipsniai).

22. Teisėjų kolegija taip pat netenkina ieškovės prašymo dėl naujų įrodymų (dėl duomenų apie skelbimą dėl ginčo buto pardavimo) išreikalavimo, nes byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų reiškusi reikalavimą dėl šių įrodymų išreikalavimo pirmosios instancijos teisme; be to, ieškovė nepaaiškino, kokias aplinkybes siektų įrodinėti šiais įrodymais; papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovė iš esmės ir neginčijo, kad tam tikras skelbimas dėl ginčo buto pardavimo buvo patalpintas ieškovės nurodytame internetiniame puslapyje.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo ir reikalavimo pripažinti buvus sudarytą susitarimą

23. Civilinės atsakomybės apimtis ir taikymo sąlygos priklauso nuo to, kokios tarpusavio teisės ir pareigos (prievolės) sieja civilinio teisinio santykio dalyvius, todėl kiekvienu atveju, kai sprendžiamas ginčas dėl civilinės atsakomybės, teismas turi nustatyti, kokie materialiniai teisiniai santykiai sieja šalis. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, visų pirma, yra aktualus sutartinių ir ikisutartinių šalių santykių atribojimo klausimas.

24. Sutarčių sudarymo laisvės, vertinamos kaip konstitucinio lygmens garantija, principas yra analizuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Pagal formuojamas nuostatas, sutarties sudarymo laisvė – tai laisvas jos šalių valios reiškimas, siekiant sudaryti sutartį. Tai yra teisė savarankiškai, kartu su kontrahentu spręsti sutarties turinio klausimus, nepažeidžiant imperatyviųjų įstatymo reikalavimų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Civilinėje teisėje sutartis reiškia laisvą dviejų ar daugiau asmenų valios suderinimą, kurio tikslas – sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Kiekvienos sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Taigi, konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia. Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausia reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jos valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar vienašalio įsipareigojimo.

25. Neretai civilinių teisinių santykių dalyviai, siekdami suderinti skirtingus interesus, atlieka daugybę veiksmų, kuriuos galima pavadinti ikisutartiniais santykiais. Prieš pasirašydamos konkrečią sutartį, šalys pereina ilgesnį ar trumpesnį ikisutartinių santykių etapą. Jo trukmė priklauso nuo sutarties dalyko, jo svarbos, vertės ir daugelio kitų aplinkybių. Derybų proceso metu, iki tam tikros sutarties sudarymo, šio proceso dalyviai gali pasirašyti įvairius dokumentus, kuriuose fiksuojami tam tikri derybų rezultatai. Tokių dokumentų reikšmė gali būti nevienareikšmė. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai ikisutartinių santykių šalys raštu užfiksuoja tam tikrų vienašalių ar dvišalių įsipareigojimų, vieni iš tokių dokumentų šalis teisiškai įpareigoja, taigi, už juose nurodytų įsipareigojimų nevykdymą gali atsirasti civilinė (ikisutartinė) atsakomybė, tuo tarpu kiti gali reikšti tam tikrus moralinius, bet ne teisinius, šalių įsipareigojimus, taigi, tokie dokumentai nelaikomi sukeliančiais teisinių padarinių ir prievarta negalima reikalauti jų laikytis. Šalys, įformindamos ikisutartinius susitarimus, įvairiai pavadina pasirašomus dokumentus: derybų ar ketinimų protokolas, sutarties projektas, preliminarioji sutartis ar paprasčiausiai – susitarimas. Kilus ikisutartinių santykių dalyvių ginčui, apie kiekvieno jų pasirašyto dokumento esmę ir teisinę reikšmę būtina spręsti ne pagal šio dokumento pavadinimą, bet pagal jo turinį, aiškinant jį vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

26. Pagrindinis civilinių santykių dalyvių derybų tikslas – sandorio sudarymas, tačiau šis tikslas dėl įvairių priežasčių pasiekiamas ne visada. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys turi teisę pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 6.163 straipsnio 2 dalis įtvirtina vieną iš sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) elementų, reiškiantį, kad šalys turi teisę ne tik laisvai nuspręsti, su kuo derėtis dėl sutarties sudarymo, bet ir nutraukti pradėtas derybas, jeigu aiškiai matyti, kad susitarimo nebus pasiekta arba kitos šalies sąlygos nepriimtinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2011).

27. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ginčo šalis – ieškovę ir atsakovę, siejo ikisutartiniai santykiai (CK 6.163 straipsnis). Iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ginčo šalys pakankamai ilgą laiką – virš vienerių metų (maždaug nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. birželio 15 d.), derėjosi (tarėsi) dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo (atsakovė planavo butą parduoti, o ieškovė siekė jį įsigyti), derino pozicijas dėl tam tikrų darbų ginčo bute ir name, kuriame yra ginčo butas, atlikimo, todėl jau vien šios aplinkybės leidžia konstatuoti tarp šalių buvus ikisutartiniams santykiams dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo; tuo labiau kad atsakovė apeliaciniame skunde šios aplinkybės ir neginčijo (CPK 12, 178 straipsniai).

28. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad tarp šalių nebuvo pasirašyta nei preliminariosios, nei pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties dėl ginčo buto, tačiau ieškovė tiek ieškinyje (patikslintame), tiek ir apeliaciniame skunde reiškia reikalavimą pripažinti buvus susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės dėl ginčo buto pardavimo ieškovei. Viena vertus, nurodytas reikalavimas yra nepakankamai aiškus, nes iš nurodyto reikalavimo nėra aišku ar ieškovė prašo pripažinti buvus sudarytą preliminariąją, ar pagrindinę ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau iš apeliacinio skundo turinio, kuriame ieškovė nurodė, kad, anot jos, tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytas pradinis susitarimas dėl ginčo buto būsimo pardavimo ateityje, matyti, jog ieškovė faktiškai prašo pripažinti buvus sudarytą preliminariąją ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį.

29. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.165 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra suformulavęs pagrindinius kriterijus, kuriais remiantis šalių ikisutartinių derybų metu pasiektas susitarimas kvalifikuotinas kaip preliminarioji sutartis: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010). Įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgusi į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ir atsakovės ikisutartinių derybų metu pasiektas susitarimas (žodinis) negali būti kvalifikuotinas kaip preliminarioji sutartis, nes, visų pirma, jis nebuvo sudarytas rašytine forma, taip pat šalys aiškiai nesusitarė nei dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko, nei dėl esminių pagrindinės sutarties sąlygų (šiuo atveju buvo susitarta tik dėl preliminarios ginčo turto kainos), taip pat nebuvo susitarta (byloje nėra įrodymų, jog net buvo tartasi) dėl termino, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo pripažinti sudarytą ir pagrindinę sutartį dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo, nes nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.393 straipsnio 1 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta; taip pat nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, kuris turi būti įformintas daikto pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje aptartu dokumentu (CK 6.393 straipsnio 4 dalis, 6.398 straipsnio 1 dalis), kurio šiuo atveju taip pat nebuvo sudaryta.

31. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad esant ikisutartiniams santykiams, šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties sudarymo, jų derybose prisiimti įsipareigojimai kitai šaliai nesuteikia reikalavimo teisės. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad žodinis šalių susitarimas, nesilaikius įstatymo nustatytų reikalavimų preliminariajai sutarčiai sudaryti, negali būti pripažintas susitarimu dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, t. y. preliminariąja sutartimi.

32. Kita vertus, ikisutartinių santykių šalis sieja įstatyme įtvirtinta tarpusavio pareiga elgtis sąžiningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai šaliai (CK 6.163 straipsnio 1, 3 dalys). Pažymėtina, kad ieškovė savo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindė būtent nurodyta nuostata, todėl apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl CK 6.163 straipsnyje nustatytų nuostatų taikymo šioje byloje.

Dėl iš ikisutartinių buto pirkimo–pardavimo santykių kylančios civilinės atsakomybės

33. CK 6.163 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. CK 6.163 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius; laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus nesąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus.

34. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad jeigu derybų metu šalys vis dėlto nepasiekia susitarimo ar vienai šaliai nepriimtinos kitos šalies siūlomos sąlygos, negalima versti šalies tęsti derybas, jeigu ši nenori derėtis, ar taikyti jai atsakomybę už tai, kad sutartis nebuvo sudaryta. Kita vertus, šalies teisė pradėti derybas ir jas nutraukti nėra absoliuti – šią teisę šalis gali įgyvendinti nepažeisdama sąžiningumo principo. Jeigu derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir sutartis nebuvo sudaryta dėl šios nesąžiningų veiksmų, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė, t. y. atsiranda prievolė atlyginti kitai sąžiningai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2011).

35. Taigi, tam, kad atsisakiusiai sudaryti sutartį šaliai būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti konstatuotos ne tik bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bet ir aplinkybė, kad šalis pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo arba derėjosi nesąžiningai. Sąžiningumo principo turinio CK neatskleidžia, tačiau tai yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje. Sąžiningumas – tai vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens vidinę būklę konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamą subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010).

36. Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, būtina rasti sąžiningumo ir sutarties laisvės principų pusiausvyrą. Kaip minėta, sutarties laisvės principas įtvirtintas CK 6.163 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai pradėti derybas ir derėtis bei neatsako už tai, jog susitarimas nepasiekiamas. Taigi, sąžiningumo principas yra bene vienintelis principas, ribojantis šalių sutarties laisvę esant ikisutartiniams santykiams. Už įstatyme nustatytos pareigos derėtis sąžiningai nevykdymą ar netinkamą vykdymą kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), jai atsirasti būtinas sąlygų visetas: žala, priežastinis ryšys, neteisėti veiksmai ir padariusio žalą asmens kaltė. Asmuo, reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę nesąžiningam derybų partneriui, turi įrodyti pirmųjų trijų sąlygų buvimą, tarp jų neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus, skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), tačiau taip pat turi būti nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009).

37. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius santykius, aiškinimo ir taikymo praktiką, nors nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007). Taigi, remiantis CK 6.163 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą, reikia įvertinti derybas nutraukusios šalies elgesį sąžiningumo principo požiūriu ir atsakyti į klausimą, derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė ar ne kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta.

38. Viena vertus, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, jog atsakovė pradėjo derybas su ieškove dėl buto pirkimo–pardavimo neturėdama tikslo jo parduoti (CPK 12, 178 straipsniai); tuo labiau jog, kaip matyti iš viešų registro duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), ginčo butas vėliau (2017 m. spalio 31 d.) buvo parduotas kitam asmeniui. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo motyvams, jog ieškovė neįrodė (neįrodinėjo), kokie atsakovės veiksmai neatitiko sąžiningumo kriterijų ir būtų pagrindas reikalauti nuostolių atlyginimo vadovaujantis CK 6.163 straipsnio 3 dalimi.

39. Kaip minėta, šalių derybos dėl ginčo buto truko pakankamai ilgą laiką – virš vienerių metų, šalys derino pozicijas dėl tam tikrų darbų ginčo bute ir name, kuriame yra ginčo butas, atlikimo, atsakovė (atstovaujama bendrovės direktoriaus pavaduotojo K. G.) teikė ieškovei namo ir ginčo buto vizualizacijas, projektus, kontaktus asmenų, atliekančių darbus name ir ginčo bute, atsižvelgdavo į ieškovės teiktas pastabas (pasiūlymus) dėl tam tikrų darbų, medžiagų ir pan. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės iš esmės leidžia teigti, kad atsakovė su ieškove bendravo kaip su būsima ginčo turto pirkėja (net pati viename iš elektroninių laiškų nurodė ieškovei prisistatyti, bendraujant su asmenimis, atliekančiais darbus ginčo name, būsima ginčo namo gyventoja) (CPK 185 straipsnis).

40. Byloje nustatyta, kad atsakovė derybas su ieškove nutraukė 2016 m. birželio 15 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįrodė jokios svarbios priežasties, kodėl taip ilgai trūkusias ir toli pažengusias derybas dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo nutraukė, nors savo elgesiu buvo sukūrusi ieškovei pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta.

41. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad ieškovės pradėti vykdyti statybos darbai ginčo bute nebuvo pradėti savavališkai, nes atsakovė neabejotinai apie juos žinojo (turėjo žinoti). Nors byloje ir kilo ginčas, iš kur pas ieškovę atsirado ginčo buto (ir rūsio) raktas, tačiau tai nepaneigia ieškovės nurodytų aplinkybių, jog minėtame bute ieškovė nuolat lankydavosi, planavo ir derino statybos darbus ginčo bute, sudarė statybos rangos sutartį su bendrove UAB „Dukava“, kuri tuo pačiu buvo ir rangovės (UAB „Įžvalga“), su kuria atsakovė buvo sudariusi sutartį dėl statybos darbų atlikimo ginčo name, subrangovė. Be to, atsakovė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalėjo nematyti ginčo bute ieškovės pradėtų vykdyti statybos darbų (kurie, kaip matyti iš bylos duomenų, iki šalių derybų nutraukimo (2016 m. birželio 15 d.), buvo vykdyti mažiausiai vieną mėnesį); byloje nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovė būtų reiškusi bent kokias nors pretenzijas ieškovei dėl šių darbų vykdymo, todėl spręstina, jog atsakovė savo konkliudentiniais veiksmais leido ieškovei toliau vykdyti jos pradėtus ginčo buto statybos (įrengimo) darbus.

42. Apeliacinės instancijos teismas taip pat kritiškai vertina atsakovės argumentus, kuriems pritarė pirmosios instancijos teismas, kad atsakovė minėtas derybas su ieškove nutraukė (sąžiningai) dėl pastarosios keltų papildomų reikalavimų dėl ginčo buto. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė iš esmės net nenurodė (neįrodinėjo), kokius būtent reikalavimus kėlė ieškovė, dėl kurių atsakovė ir nusprendė nutraukti toli pažengusias derybas. Tuo labiau iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė iš esmės visų derybų metu reikšdavo tam tikrus reikalavimus (pavyzdžiui, dėl buto užliejimo, tam tikrų asmenų kontaktų ir dokumentacijos pateikimo, dujų vamzdžio perkėlimo ir pan.), tačiau byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė dėl jų būtų nereagavusi, nesutikusi ir pan.

43. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė šiuo atveju neįrodė, jog egzistavo svarbi(-ios) priežastis(-ys) ir (ar) objektyvios aplinkybės, dėl kurių atsakovė nutraukė ilgas ir pakankamai toli pažengusias derybas su ieškove dėl ginčo buto pardavimo, dėl kurio, kaip minėta, savo elgesiu ieškovei buvo sudariusi pagrįstą pasitikėjimą, kad minėtas turtas bus jai parduotas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė, be objektyvaus pagrindo nutraukusi pakankamai toli pažengusias derybas, elgėsi nesąžiningai, t. y. faktiškai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė tam tikrų nuostolių, kuriuos atsakovė privalo atlyginti; taip pat konstatuotinas priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos ir atsakovės veiksmų, bei atsakovės kaltė.

44. Pažymėtina, kad taikant ikisutartinę atsakomybę, siekiama nukentėjusią šalį sugrąžinti į tokią padėtį, kurioje ji buvo iki teisių pažeidimo, t. y. kaip nuostoliai atlyginama tai, ką asmuo prarado dėl nesąžiningų derybų, o ne tai, ką jis būtų gavęs, jeigu pagrindinė sutartis būtų sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2010).

45. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei 4 432,66 Eur išlaidų, patirtų įrenginėjant butą, nors ekspertizės metu buvo nustatyta ir mažesnė jų vertė (2 399 Eur), nes, kaip minėta, ieškovė, kaip sąžininga šalis, turi būti grąžinama į pradinę padėtį ir jai kompensuojamos jos faktinės patirtos išlaidos, t. y. šiuo atveju 4 432,66 Eur. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtos išlaidos ieškovei priteisiamos ne kaip nepagrįstas praturtėjimas, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o kaip nuostoliai, patirti dėl kitos ikisutartinių santykių šalies – atsakovės, nesąžiningumo (CK 6.163 straipsnio 3 dalis).

46. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovei papildomai priteistinos ir kitos jos dėl atsakovės nesąžiningo derėjimosi patirtos išlaidos, kurias, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė įrodė, t. y. 3 700 Eur išlaidos, kurias ieškovė sumokėjo E. B. pagal interjero dizaino paslaugų teikimo sutartį dėl pastarosios dizainerės suteiktų paslaugų, siekiant įrengti ginčo butą; taip pat 10 000 Eur dydžio išlaidos, kurias ieškovė sumokėjo UAB „Dukava“ kaip baudą pagal 2016 m. gegužės 17 d. statybos rangos sutartį (7.1.2 punktą), nes ieškovė buvo priversta (iš esmės dėl atsakovės kaltės) nutraukti minėtą sutartį anksčiau nustatyto termino. Nors byloje ir nepateikta rašytinių įrodymų dėl konkrečios minėtos sutarties nutraukimo datos ir aplinkybių, tačiau spręstina, jog po atsakovės derybų nutraukimo 2016 m. birželio 15 d., ieškovė ir jos pasamdyta rangovė (UAB „Dukava“) neturėjo galimybių toliau tęsti sutarties vykdymo, dėl ko ji buvo nutraukta, bei UAB „Dukava“ pareikalavo (2017 m. balandžio 18 d.) ieškovės sumokėti sutartyje nustatytą baudą, kurią ieškovė sumokėjo (2018 m. sausio 30 d.).

47. Nors ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti papildomai ir 6 237,30 Eur išlaidas, kurias ji patyrė įsigydama statybines medžiagas iš UAB „Dukava“ (pagal byloje pateiktas sąskaitas faktūras), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė neįrodė, jog minėtos medžiagos buvo faktiškai panaudotos pradėjus vykdyti ginčo buto statybos (remonto) darbus; priešingai, ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, jog minėtos medžiagos liko pas ją ir ieškovė turi galimybę bet kada jas perduoti atsakovei (nors atsakovė jų ir nereikalavo). Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė įsigytas minėtas statybines medžiagas nepanaudojo ginčo bute, o jas, po derybų nutraukimo, pasiėmė. Pažymėtina, kad ieškovė neįrodė (ir neįrodinėjo), jog minėtos medžiagos buvo individualiai užsakytos (ar pritaikytos) tik ginčo butui bei ji negalės ateityje jų panaudoti kitame objekte, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos išlaidos – 6 237,30 Eur, už statybines medžiagas, kuriomis ieškovė faktiškai disponuoja ir galės jas panaudoti ateityje, jai nepriteistinos.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės UAB „NMF Panda“ apeliacinis skundas netenkintinas, o ieškovės I. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimas pakeistinas – padidinant iš atsakovės priteistą žalos (nuostolių) sumą iki 18 132,66 Eur (4 432,66 Eur + 3 700 Eur + 10 000 Eur) bei laikant ją ieškovės nuostoliais, patirtais dėl kitos besiderėjusios šalies – atsakovės, nesąžiningumo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

49. CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju pakeitus dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, atitinkamai pakeičiamos ir pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

50. Ieškovė I. K. pirmosios instancijos teisme patyrė 2 568 Eur (2 000 Eur atstovavimo išlaidos + 160 Eur išlaidos už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą + 408 Eur žyminis mokestis už priteistą sumą (18 132,66 Eur)), atsakovė UAB „NMF Panda“ – 3 400 Eur (3 000 Eur atstovavimo išlaidos + 400 Eur išlaidos už ekspertizę), bylinėjimosi išlaidų. Šiuo atveju ieškovės ieškinys tenkintas 22,74 proc. (apeliacinės instancijos teismui jį iš dalies pakeitus), nes pirmas reikalavimas – dėl susitarimo pripažinimo, netenkintas visiškai, o antras reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, tenkintas 45,48 proc., todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 583,96 Eur (2 568 Eur x 22,74 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės priteistina 2 626,84 Eur (3 400 Eur x 77,26 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Atlikus įskaitymą, atsakovei iš ieškovės priteistina 2 042,88 Eur (2 626,84 Eur - 583,96 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

52. Ieškovė pateikė prašymą priteisti jai 2 172 Eur (599 Eur žyminis mokestis + 1 573 Eur advokato išlaidos) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme; atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 585 Eur (133 Eur žyminis mokestis + 1 452 Eur advokato išlaidos (726 Eur už apeliacinio skundo + 726 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą)) dydžio bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad nurodytos tiek ieškovės, tiek atsakovės patirtos išlaidos (teisinei pagalbai apmokėti) neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių.

53. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės UAB „NMF Panda“ apeliacinis skundas netenkintas, o ieškovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – 34,36 proc. (pirmas reikalavimas (dėl susitarimo pripažinimo) netenkintas, o antras reikalavimas (dėl žalos atlyginimo) tenkintas 68,72 proc.), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 746,30 Eur (2 172 Eur x 34,36 proc.) bylinėjimosi išlaidų; o atsakovei iš ieškovės priteistina 476,55 Eur (726 Eur (kuriuos atsakovė patyrė rengiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą) x 65,64 proc.) (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atlikus įskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 269,75 Eur (746,30 Eur - 476,55 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

54. Atlikus ieškovei ir atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, įskaitymą, atsakovei iš ieškovės bendrai priteistina 1 773,13 Eur (2 042,88 Eur - 269,75 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteistos lėšos nepagrįstai praturtėjus ir bylinėjimosi išlaidos, pakeisti, ir šią sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovei I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NMF Panda“, j. a. k. 300851826, 18 132,66 Eur (aštuoniolika tūkstančių vieną šimtą trisdešimt du eurus 66 ct) žalos atlyginimo.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „NMF Panda“, j. a. k. 300851826, iš ieškovės I. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 773,13 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt tris eurus 13 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjos Danutė GasiūnienėEgidija TamošiūnienėJūratė Varanauskaitė