Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių E. G. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1100-479/2012 pagal ieškovių E. G., A. P. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR generalinės prokuratūros, Klaipėdos rajono policijos komisariato, Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėsaugos institucijos pareigūnų veiksmų, atlyginimo, trečiasis asmuo LR teisingumo ministerija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas neišsamiai bei paviršutiniškai argumentavo dėl ieškovei A. P. priklausančio turto arešto teisėtumo. Buvo apribota teisė disponuoti nekilnojamuoju turtu, kuris nebuvo tariamai suklastota dovanojimo sutartimi įgytas objektas. Byloje turi būti įvertinta, ar ieškovės A. P. turtinių teisių apribojimas dėl jo trukmės nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 pirmajame straipsnyje įtvirtinto proporcingumo bendrajam interesui principo.Teismas nepagrįstai nurodė, kad tyrėjos A. S. nurodomoje formuluotėje nėra konstatuota, kad ieškovė yra padariusi nusikaltimą. Lingvistiškai žodžiai „nustatyti“ bei „įrodyti“ turi tapačias reikšmes, kas reiškia „patvirtinti faktais“. Todėl tyrėja, vartodama formuluote su žodžiu „nustatyta“, pažeidė ieškovės E. G. nekaltumo prezumpciją.Teismas nepagrįstai nurodė, kad pusė metų laikotarpis, kuris praėjo nuo prašymo susipažinti su bylos medžiaga iki jos pateikimo susipažinti, yra neilgas. BPK 176 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pats ikiteisminis tyrimas dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų turi būti atliekamas per šešis mėnesius. Vėlesni prašymai susipažinti su byla nebuvo tenkinami, tuo pažeidžiant rungtyniškumo principą.Teismas nepasisakė dėl to, kad buvo pažeistos LR Vyriausybės bei JAV Vyriausybės sutarties dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose 4 straipsnio 3 dalies a ir i nuostatos. Be to, kreipimaisi dėl teisinės pagalbos buvo pavėluoti bei didele dalimi pasikartojantys. Dėl pavėluoti kreipimosi buvo prarasta dalis svarbios informacijos.Pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ieškovė neturėjo prasmės reikšti pretenzijų dėl dingusių dokumentų, o šių pretenzijų nepareiškimas neatima galimybės kelti šį klausimą nagrinėjamojoje byloje.Aplinkybė, kad per 10 mėnesių nuo parašų ekspertizei surinkimo po vieną kartą apylinkės ir apygardos teismuose bei prokuratūroje buvo nagrinėjami ieškovės skundai nėra pateisinami tokiu vėlyvu parašų pateikimu ekspertizei.Procesiniai veiksmai, kai prokurorė prašo atlikti liudytojos S. S. apklausą, tačiau tyrėja šaukimą išsiunčia tik po metų, negali būti laikoma normalia ikiteisminio tyrimo praktika.Nustatinėjant ieškovas E. G. bei S. A. atvykimo į JAV, Lietuvą aplinkybes, duomenys buvo renkami neoperatyviai ir nekompetentingai. Todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad šių aplinkybių nustatymas nulėmė ilgesnę tyrimo trukmę.Ieškovės pateikta informacija buvo reikalinga tyrimui, tačiau prokurorė norėjo gauti tą pačią informaciją ir pati. Pagrindo areštuoti nekilnojamąjį turtą nebuvo, o dėl jo arešto ieškovės patyrė žalos.Užsitęsusi byla sukėlė ieškovėms didžiulius išgyvenimus, materialinės padėties nestabilumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu teisėtumo bei valstybės civilinės atsakomybės už atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą atlyginimo klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, todėl jam tenka pareiga įrodyti tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008).

Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų procesinių veiksmų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad neteisėti veiksmai, su kuriais įstatyme siejama valstybės prievolė atlyginti žalą (neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinis areštas) yra procesiniai teisiniai veiksmai, tiesiogiai reglamentuojami baudžiamojo proceso ir administracinės teisės normų. Tuo tarpu iš šių veiksmų kilusi valstybės deliktinė atsakomybė yra civilinės teisės institutas. Tai lemia, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. LR teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-364/2008).

Dėl apeliaciniame skunde pareikštų prašymų

Apeliantės prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio savo prašymo neargumentavo.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Šalys apeliacinės instancijos teismui yra pateikę plačios apimties išsamius procesinius dokumentus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodoma, tik įrodinėjama, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos, o šiuo aspektu argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Ar tinkamai teismas vertino faktines bylos aplinkybes ir ar tinkamai pritaikė materialines teisės normas, galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, nėra pateikta, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.

Taip pat apeliantės prašė pakeisti LR teisingumo ministerijos procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovo.

Vienas pagrindinių civilinių proceso principų yra dispozityvumo principas (CPK 13 str.), kuris reiškia, kad šalys, vykstant procesui, laisvai naudojasi savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, taip veikdamos proceso eigą. Procesinis dispozityvumo principo aspektas išreikštas CPK 45 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta ieškovo teisė pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Tačiau, atsižvelgiant į proceso teisės normas, dispozityvumo principas nėra absoliutus. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantės šio klausimo nekėlė pirmosios instancijos teisme, o apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Apeliantės nepagrįstai teigia, kad toks procesinės padėties pakeitimas neturėtų įtakos apeliacinio skundo nagrinėjimui. Priešingai, pakeičiant LR teisingumo ministerijos procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovą, būtų pažeistos ministerijos procesinės teisės, kadangi CPK įtvirtintos skirtingos atsakovo ir trečiojo asmens procesinės teisės ir pareigos. Atsakovui turi būti užtikrintas dalyvavimas byloje ir galimybė naudotis procesinėmis teisėmis nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartimi teismo iniciatyva LR teisingumo ministerija įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, kadangi sprendimas byloje gali turėti įtakos ministerijos, kaip biudžeto asignavimų, iš kurių atlyginama žala dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo, taip pat kitų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, valdytojos, pareigoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pakeisti LR teisingumo ministerijos procesinę padėtį ir pirmosios instancijos teisme, nes ieškinyje nereiškiami reikalavimai pripažinti neteisėtais teismo ar teisėjo veiksmus.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina prašymo pakeisti LR teisingumo ministerijos procesinę padėtį.

Dėl nekilnojamojo turto arešto teisėtumo

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliančių skunde nurodytu teiginiu, kad apeliantei A. P. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo nepagrįstai areštuotas; taip pat laiko nepagrįstais argumentus, jog šis nekilnojamasis turtas nebuvo tariamai suklastotos dovanojimo sutarties objektas ir į jį nebūtų buvę galima nukreipti išieškojimą.

Pagal BPK 116 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi imtis priemonių galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. BPK 151 straipsnio 1 dalis numato, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Tiek O. B., tiek S. A. buvo pripažinti nukentėjusiaisiais bei civiliniais ieškovais (baudž. b. Nr. 68-1-01103-07 (toliau – baudž. b.) t. 1, b. l. 51, 52, 68, 94). Prašymą taikyti nuosavybės teisių apribojimą S. A. argumentavo tuo, kad nuosavybės teisę į šioje byloje areštuotą namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), E. G. įsigijo nusikalstamu būdu (baudž. b. t. 1, b. l. 92). Taip pat pagrįstai įtarimų kėlė ir tai, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo perleistas artimam giminaičiui, t. y. E. G. motinai A. P.. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo tiesiogiai susijęs su ginču tarp E. G. ir S. A. dėl sandorio, kurio pagrindu šis turtas buvo įgytas, teisėtumo, t. y. areštuotas turtas buvo tiesiogiai susijęs ir su ieškovei E. G. pareikštais įtarimais.

Iš byloje esančių duomenų laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo pritaikytas ir pratęsiamas įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, todėl yra teisėtas. Šių pritaikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo neteisėtumas nebuvo konstatuotas ir sprendžiant šį klausimą teismuose pagal E. G. skundus (baudž. b. t. 1, b. l. 162-163, 170-171).

Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad turto areštas taikytas pagrįstai, o apeliančių teisės nebuvo pažeistos.

Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo

Apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir prieštaringai nusprendė, jog E. G. nekaltumo prezumpcija nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija su šiuo apeliančių teiginiu nesutinka.

Kaip matyti, apeliantės nekaltumo prezumpcijos pažeidimu įvardija 2010 m. kovo 5 d. tyrėjos A. S. pranešimą apie ikiteisminio tyrimo eigą, kuriame nurodyta: „Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2004-04-01 E. A. (dabartinė pavardė – G.), Baltimorėje, Merilendo valstijoje, JAV, apgaule, įtikinusi O. B. pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo, <...>. Tokiu būdu E. A. suklastojo dokumentą ir panaudojo suklastotą dokumentą, tuo padarydama S. A. 722 000 Lt didelę žalą.“ (baudž. b. t. 3, b. l. 103-104). Pasak apeliančių, tokia formuluotė buvo panaudota ir 2009 m. rugsėjo 30 d. teisinės pagalbos į JAV pavedime.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien gramatinė ir semantinė žodžio „nustatė“ reikšmė negali būti vertinama atsietai nuo bendro konteksto. Minėtuose ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kad E. G. yra įtariamoji, todėl vien žodžio „nustatė“ pavartojimas, aprašant užfiksuotus duomenis, nesuponuoja kaltės pripažinimo. Vertinant visą dokumentą, negalima daryti išvados, jog ieškovė buvo kaltinama sunkaus nusikaltimo padarymu. Nė viename iš procesinių dokumentų nėra konstatuota, jog E. G. yra padariusi jai inkriminuojamą veiką ar kad jos kaltė yra įrodyta. Priešingai, visuose ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose E. G. buvo įvardijama įtariamąja (BPK 21 str.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pagrįstas įtarimas suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui leistų susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the United Kingdom, no. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, no. 26772/95, judgement of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, no. 32214/03, judgement of 24 November 2009). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nekaltumo prezumpcija E. G. atžvilgiu nebuvo pažeista. Taip pat negalima traktuoti, jog informacija apie apeliantės E. G. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo vieša. Atkreiptinas dėmesys, kad tie pareigūnai, kurie atliko ikiteisminį tyrimą arba su juo susijusius veiksmus, turėdami atitinkamą išsilavinimą ir patirtį, neturėjo ir negalėjo suprasti apeliantės procesinės padėties kitaip nei nurodyta procesiniuose dokumentuose, t. y. kad E. G. yra įtariamoji.

Dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantei E. G. ilgą laiką neleidžiant susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, buvo pažeistas rungtyniškumo principas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini, o iki bylos nagrinėjimo teisme ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Iš šios teisės normos seka išvada, kad atsisakymas leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga savaime negali būti laikomas pažeidžiančiu teisės į teisingą procesą ar baudžiamojo proceso rungtyniškumo principus, kadangi teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga yra numatyta užbaigus ikiteisminį tyrimą (BPK 218 str. 1 d.).

Ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenys rodo, kad prokuroro, kontroliavusio ikiteisminį tyrimą, sprendimas neleisti susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo pagrįstas ir motyvuotas. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartyje dėl prokurorės nutarimo netenkinti prašymo susipažinti su dalimi ikiteisminio tyrimo medžiagos nurodyta, kad yra tam tikrų duomenų, kad E. G. gynėjas tiesiogiai bendravo su notaru, kurio spaudas yra ginčijamame 2004 m. balandžio 1 d. dokumente, galimai darydamas jam poveikį (t. 1, b. l. 189). Minėtoje nutartyje teismas sprendė, kad gynėjo susipažinimas su prokuratūros prašyme dėl tarptautinės teisinės pagalbos išdėstytais prašymais gali įtakoti reikalingus gauti įrodymus ir taip pakenkti tolesnei ikiteisminio tyrimo sėkmei. Išnykus aplinkybėms, kurios galėjo pakenkti tyrimo sėkmei, E. G. gynėjui 2009 m. birželio 1 d. buvo leista susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Todėl pirmosios instancijos teismas pagristai sprendė, jog nebaigus ikiteisminio tyrimo ir tik po tam tikro laiko įtariamosios gynėjui leidus susipažinti su visa medžiaga, E. G. procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, E. G. pasigedus jos ikiteisminiam tyrimui pateiktų dokumentų apie 2001 m. gegužės 23 d., 2001 m. birželio 28 d. bei 2003 m. gruodžio 12 d. S. A. ir O. B. sandorius JAV, ji galėjo teikti prašymus ar prieštaravimus dėl šių dokumentų neįtraukimo į bylą, tačiau to nepadarė. Konstatuotina, kad aplinkybė, jog minėti dokumentai, jei jie ir buvo pateikti ir neįtraukti į ikiteisminio tyrimo medžiagą, savaime nelemia ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar tyrimą kontroliuojančio prokuroro veiksmų neteisėtumo. Būtent minėti asmenys sprendžia, ar pateikti duomenys gali turėti įrodomosios vertės vykdant ikiteisminį tyrimą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantės nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė šių trūkstamų dokumentų reikšmės ikiteisminiam tyrimui ir jo metu atliktų veiksmų vertinimui, o tuo pačiu įtakos jų subjektinėms teisėms.

Dėl ikiteisminio tyrimo trukmės

Apeliantės teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepateisinamai ilgai, o tam tikrais laikotarpiais nepagrįstai nebuvo atliekami procesiniai veiksmai. Taip pat nurodo, jog buvo delsiama apklausiant liudytoją S. S., nustatant E. G. bei S. A. buvimo vietą, pateikiant lyginamuosius parašus ekspertizei, prašant teisinės pagalbos JAV.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 68-1-01103-07 medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2007 m. gruodžio 20 d. (baudž. b. t. 1, b. l. 5), o nutrauktas 2011 m. birželio 13 d. nutarimu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios E. G. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje (baudž. b. t. 5, b. l. 119-122).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu siekiama surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo arba duomenų, kurie sudarytų pagrindą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantei E. G. buvo inkriminuojama tarptautinio pobūdžio veika, todėl ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas jau vien šiuo požiūriu: ikiteisminio tyrimo metu reikėjo surinkti įrodymus užsienyje, atlikti tam tikrus formalizuotus teisinės pagalbos veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ilgesnę tyrimo trukmę nulėmė ne bylos sudėtingumas, bet kitos aplinkybės. Viena iš tokių aplinkybių buvo E. G. skundų bei prašymų teikimas (baudž. b. t. 1, b. l. 15-17, 165-166; t. 3, b. l. 1-3, 74-75, 126-128, 129-130; t. 4, b. l. 2, 30-36, 124; t. 5, b. l. 8-12 ir kt.). Kiekvieno skundo ar prašymo nagrinėjimui turi būti pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga ir tuo metu ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti atliekami. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartyje buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, patvirtinančių, kad įtariamoji, pasinaudodama įtariamosios statusu, buvo atsisakiusi duoti parodymus bei dalyvauti akistatose su S. A. ir O. B. (baudž. b. t. 4, b. l. 38-39). Taigi ikiteisminis tyrimas užsitęsė ir dėl apeliantės E. G. veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai, pratęsdami ikiteisminio tyrimo trukmę, nurodė, kad ikiteisminis tyrimas užtruko dėl objektyvių aplinkybių (baudž. b. t. 4, b. l. 25-28; t. 5, b. l. 52). Pažymėtina, kad E. G. skundai dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo trukmės buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantėmis, kad nepagrįstai buvo delsiama pateikti lyginamuosius parašus ekspertizei. Nors rašysenos lyginamieji pavyzdžiai surinkti 2008 m. kovo 4 d., o ekspertinei įstaigai pateikti tik 2009 m. sausio 8 d., tačiau iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad tokia situacija susiklostė dėl apeliantės E. G. teikiamų skundų ir prašymų nagrinėjimo skirtingose valstybės institucijose (baudž. b. t. 1, b. l. 158, 162, 170, 175). Kadangi ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo išsiunčiama į kitas institucijas, nebuvo galima tinkamai suformuluoti užduočių specialistui, o tuo pačiu ir pateikti jam visą tiriamąją medžiagą, kuri yra svarbi siekiant tinkamai atlikti ekspertizę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad ikiteisminis tyrimas buvo užvilkintas dėl liudytojos S. S. apklausos. Kaip minėta, baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad tyrimas užtruko dėl kitų priežasčių, o šios liudytojos nepavyko apklausti dėl objektyvių aplinkybių (baudž. b. t. 3, b. l. 47-51).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir kt., Nr. 3K- 3-252/2010). Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir išsamiai pasisakė dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pagrįstai nustatinėjamos E. G. ir S. A. atvykimo į Lietuvą, JAV datos, buvo tinkamai pateikti kreipimaisi į užsienyje veikiančias institucijas, ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo neatliekami be pagrindo, taip pat, kad apeliančių nurodytais teismų sprendimais nebuvo konstatuota ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo

Teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamosios bylos nutraukimas nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad net aplinkybė, jog asmens atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje D. K. v Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-169/2007).

Nagrinėjamojoje byloje apeliantės neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo neteisėti, taigi neįrodė deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 178 str.), todėl atsakovui negali atsirasti atsakomybė pagal pareikštą ieškinį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo svarstyti ir apeliančių nurodytos turtinės ir neturtinės žalos pagrįstumo klausimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei tinkamai, pagal CPK taisykles įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.