Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. B. skundas tenkintinas iš dalies.

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 112 straipsnio 1 dalis nustato, kad pataisos įstaigų režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. Pagal BVK 113 straipsnį pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonės yra šios: pataisos įstaigų apsauga; teisės pažeidimų prevencija ir atskleidimas; įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų tvarka; pataisos įstaigų vidaus tvarka; dienotvarkė; pataisos įstaigų administracijos veiksmai nuteistųjų badavimo arba atsisakymo dirbti ar vykdyti kitus administracijos įsakymus ir nurodymus atvejais arba nuteistųjų neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių pataisos įstaigos vidaus tvarką, atvejais. Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo (toliau ir – VSTĮ) 7 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai numato, kad Tarnyba, įgyvendindama jai pavestus uždavinius: slopina riaušes, masinius neramumus, grupinius veiksmus, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka ar priešinamasi teisėsaugos pareigūnams, riaušes laisvės atėmimo vietose ar grupinius pasipriešinimus laisvės atėmimo vietų administracijai, taip pat kitokius tyčinius veiksmus, šiurkščiai pažeidžiančius laisvės atėmimo vietų vidaus tvarką, išlaisvina įkaitus; ypatingų ir ekstremaliųjų situacijų atvejais užkerta kelią veiksmams, keliantiems pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba šiurkščiai pažeidžiantiems viešąją tvarką ar laisvės atėmimo vietos vidaus tvarką. VSTĮ 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia kad prievarta – Tarnybos veiklos metodas, kuriuo siekiama įgyvendinti Tarnybos uždavinius ir kuris taikomas, kai nevykdomi Tarnybos pareigūno reikalavimai ar nurodymai arba siekiama išvengti pavojaus. Tarnybos pareigūnas šio įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gali naudoti psichinę ir (ar) fizinę prievartą. 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Tarnybos pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų Tarnybos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.

Kratų atlikimo pagrindus ir tvarką šiame sprendime aptarimų įvykių metu reglamentavo Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau ir – Instrukcija) (redakcija, galiojusi 2017-12-08 iki 2020-04-04). Suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros atliekamos siekiant surasti ir paimti suimtiesiems ir nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius (Instrukcijos 148 punktas). Kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Ypatingo įvykio laisvės atėmimo vietoje metu, tvarkai kratos ir apžiūros metu palaikyti gali būti pasitelkti Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgų, atsakingų už viešąjį saugumą, pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Kratų ir apžiūrų metu gali būti naudojamos techninės ir specialiosios priemonės, taip pat tarnybiniai šunys (Instrukcijos 149 punktas). Suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos ir apžiūros gali būti planinės ir neplaninės (Instrukcijos 150 punktas).

Specialiųjų priemonių ir šaunamųjų ginklų naudojimo tvarką laisvės atėmimo vietose reglamentavo Instrukcijos IX skyrius. Pagal Instrukcijos 182 punktą, sprendimą panaudoti specialiąsias priemones ar šaunamuosius ginklus savarankiškai priima kiekvienas pareigūnas. Specialiosios priemonės ir šaunamieji ginklai naudojami įvertinant ir atsižvelgiant į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes, specialiųjų priemonių ir šaunamųjų ginklų taktines bei technines charakteristikas. Specialiosios priemonės naudojamos, kai profilaktinio perspėjamojo darbo (įtikinėjimo, įspėjimo, paaiškinimo) metu su teisėtvarkos pažeidėjais nepavyksta pasiekti teigiamų rezultatų (Instrukcijos 183 punktas). Pagal 184 Instrukcijos punktą, prieš naudojant specialiąsias priemones ir šaunamuosius ginklus, jei leidžia aplinkybės, teisėtvarkos pažeidėjai įspėjami; naudodami specialiąsias priemones ir šaunamuosius ginklus pareigūnai privalo kiek įmanoma stengtis išvengti sunkių pasekmių: naudodamas lazdą, pareigūnas privalo stengtis kiek įmanoma išvengti smūgių į galvą, kaklą ir lytinius organus. Specialiųjų priemonių ir šaunamųjų ginklų panaudojimas įforminamas Instrukcijos 185-188 punktuose nustatyta tvarka.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, jog valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 40828/12; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 26853/04). EŽTT yra pabrėžęs, jog įkalinti asmenys yra pažeidžiamoje padėtyje ir kad valdžios institucijos privalo saugoti jų fizinę gerovę (žr. 2005 m. spalio 4 d. sprendimą byloje Sarban prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3456/05). Teismas, be abejo, atsižvelgia į smurto potencialą, kuris egzistuoja bausmių vykdymo įstaigose, ir į tai, kad sulaikytųjų nepaklusnumas gali greitai peraugti į riaušes (žr. EŽTT 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Gömi ir kt. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 35962/97). Todėl sutinkama, jog kartais gali prireikti jėgos, kad būtų užtikrintas kalėjimo saugumas, palaikoma tvarka ar užkirstas kelias nusikaltimams. Nepaisant to, tokia jėga gali būti naudojama tik tuo atveju, jei yra būtina, ir ji neturi būti per didelė (žr. EŽTT 2008 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41461/02).

Vertinant, ar patyrus sužalojimus per kalinamųjų riaušes laisvės atėmimo vietoje nebuvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamos žmogaus teisės, pirmiausiai atsižvelgtina į tai, ar sužalojimai buvo padaryti dėl to, kad pareigūnai riaušėms malšinti naudojo proporcingas priemones. Jeigu priemonės buvo neproporcingos, sunkesnės negu buvo neišvengiamai reikalinga, tai gali lemti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2007 m. liepos 4 d. sprendimą byloje Kurnaz ir kiti prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 36672/97). Kitas reikšmingas veiksnys yra tas, ar laisvės atėmimo vietos administracija tinkamai ištyrė incidento aplinkybes. Nesant galimybės identifikuoti sužalojimui reikšmingų aplinkybių ir administracijai nesurinkus įrodymų, kurie paneigtų protingas abejones dėl to, ar sužalojimus pareigūnai sukėlė panaudoję neproporcingas priemones, gali būti konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (žr. EŽTT 2014 m. birželio 3 d. sprendimą byloje Habimi ir kiti prieš Serbiją, pareiškimo Nr. 19072/08). Pareiga ištirti reiškia ne įsipareigojimą pasiekti tam tikrus rezultatus, o įsipareigojimą imtis visų reikiamų priemonių. Ne kiekvienas tyrimas turėtų būti sėkmingas arba turi būti padaryta išvada, sutampanti su pareiškėjo pasakojimu apie įvykius. Tačiau iš esmės tai turėtų padėti nustatyti faktines bylos aplinkybes ir, jei įtarimai pasitvirtina, nustatyti ir nubausti atsakingus asmenis. Taigi rimtų įtarimų dėl netinkamo elgesio tyrimas turi būti išsamus. Tai reiškia, kad valdžios institucijos visada turi rimtai bandyti išsiaiškinti, kas atsitiko, ir neturėtų pasikliauti skubotomis ar nepagrįstomis išvadomis, kad baigtų savo tyrimą. Jie privalo imtis visų jiems prieinamų pagrįstų priemonių, kad surinktų su incidentu susijusius įrodymus, įskaitant, inter alia (be kita ko), liudytojų parodymus, teismo ekspertizę ir pan. Bet koks tyrimo trūkumas, kuris pakenkia jo galimybėms nustatyti sužeidimų priežastį ar atsakingų asmenų tapatybę, gali pažeisti šį standartą (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Assenov ir kiti prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 24760/94; 2008 m. gegužės 15 d. sprendimą Dedovskiy ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 7178/03; kt.).

Iš šioje byloje nurodytų pareiškėjo skundo aplinkybių ir byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje (Pravieniškių PN-AK) patyrė sveikatos sužalojimus, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, kai prieš pareiškėją buvo panaudotos specialiosios priemonės. Pareiškėjo sužalojimo faktą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2877/2019(2), kiti byloje pateikti medicininiai dokumentai. Atsakovas nepaneigė, kad nurodyti sužalojimai galėjo atsirasti kitomis, nei pareiškėjo nurodytomis, aplinkybėmis. Atsakovas teigia, jog prieš pareiškėją panaudotos specialiosios priemonės buvo būtinos, neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją nebuvo padaryta, ikiteisminis tyrimas pareigūnų atžvilgiu dalyje dėl veikų, numatytų LR BK 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas) ir 183 straipsnio 1 dalyje (turto pasisavinimas), nutrauktas.

Teismas pažymi, kad atsakovo atstovai nenurodė, kad būtent pareiškėjas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, neklausęs pareigūnų nurodymų susiklosčiusios ypatingosios situacijos metu, buvo aktyvus riaušių dalyvis ar pan. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas toje vietoje, kurioje vyko neramumai, būtų smurtavęs, niokojęs turtą, šiurkščiai pažeidęs viešąją tvarką, kad jo atžvilgiu dėl 2019 m. liepos 25 d. atliktų veiksmų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas arba iškelta administracinio teisės pažeidimo byla. Atsakovo atstovai visiškai neindividualizavo pareiškėjo veiksmų, dėl kurių prieš jį būtų buvęs poreikis panaudoti specialiąsias priemones, lėmusias medicininiuose dokumentuose nurodytus sužalojimus.

Teismas atkreipia dėmesį, kad kaip nustatyta Instrukcijoje, prieš naudojant specialiąsias priemones, jei leidžia aplinkybės, teisėtvarkos pažeidėjai įspėjami, naudodami specialiąsias priemones pareigūnai privalo kiek įmanoma stengtis išvengti sunkių pasekmių: naudodamas lazdą, pareigūnas privalo stengtis kiek įmanoma išvengti smūgių į galvą, kaklą ir lytinius organus. Šiuo atveju pareiškėjui buvo padaryti sužalojimai tiek veido, ausies srityse, tiek lytinių organų sumušimas, kiti sužalojimai. Akcentuotina, kad kai prievartos priemonės naudojamos prieš konkretų asmenį, tokių priemonių naudojimas turi atitikti proporcingumo principą, t. y. prieš jas panaudojant turi būti įvertinama ir atsižvelgiama į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, taip pat pasekmes, kurias gali sukelti konkrečios prievartos priemonės panaudojimas. Teismas pažymi, kad administracinis procesas iš esmės grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. LVAT yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausiai apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Šiuo atveju atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad prieš pareiškėją panaudotos specialiosios priemonės buvo būtinos, proporcingos, adekvačios buvusiai situacijai. Atvirkščiai, pareiškėjui padaryti sužalojimai patvirtina, kad pareigūnai nesielgė taip, kaip privalėjo elgtis, nesivadovavo teisės normomis, reglamentuojančiomis prievartos panaudojimą. Būtent konkretus pareigūnas turi įvertinti situaciją, įskaitant ir priemonės panaudojimo individualumą, ir tokio panaudojimo proporcingumą. Taigi šiuo atveju atsakovas (jo dispozicijoje esantys pareigūnai) turi pareigą užtikrinti, kad jėgos panaudojimas bus teisėtas ir pagrįstas, įskaitant ir jo atitiktį proporcingumo principui. Atitinkamai, būtent atsakovas, atsižvelgiant į pažeistos vertybės svarbą (asmens sveikatą), turi ir pozityvią pareigą išsamiai ištirti tokį įvykį bei nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, ir pareigą įrodyti, kad prievartos priemonės panaudojimas buvo teisėtas ir proporcingas atsižvelgiant į paties pareiškėjo elgesį.

Atsakovo atstovai nurodo, kad nėra nustatyta neteisėtų pareigūnų veiksmų, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius jokių faktinių duomenų, kuriais remiantis būtų pagrindas reikšti kaltinimus pataisos namų pareigūnams dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Tačiau teismas pažymi, kad būtent ikiteisminis tyrimas dalyje dėl pareiškėjo sužalojimo buvo ne nutrauktas, o sustabdytas dėl to, jog nebuvo nustatyti nusikalstamas veikas padarę asmenys. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame ikiteisminiame tyrime pareiškėjas buvo pripažintas nukentėjusiuoju, medicininiais dokumentais patvirtini aukščiau šiame sprendime nurodyti sužalojimai. Be kita ko, kaip nurodyta 2021 m. gegužės 14 d. nutarime sustabdyti ikiteisminį tyrimą, peržiūrėjus Pravieniškių PN-AK vaizdo įrašą matyti, kad 2019 m. liepos 25 d. 02:32:30 šalia prižiūrėtojų posto, esančio tarp 11 ir 12 nuteistųjų būrių (gyvenamųjų patalpų), sustojo šlubuojantis nuteistasis M. B., kuris ranka laikėsi už lytinių organų. Prie jo priėjo prevencinės grupės pareigūnai, po kurio laiko M. B. nušlubavo toliau. Pareiškėjas buvo nuvestas pas medicinos darbuotojus. Pareiškėjo ligos istorijoje esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjas, atvykęs į medicinos kabinetą, skundėsi stipriais pilvo skausmais, neleido prisiliesti prie pilvo, taip pat skundėsi lytinių organų skausmu.

Teismas šiuo atveju konstatuoja, jog tam tikrų veiksmų, šiuo atveju pareigūnų veiksmų, vertinimas baudžiamosios teisės požiūriu ir civilinės teisės požiūriu skiriasi. Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas į tai, kad, kaip minėta, konstatuojant, kad yra CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygos, kaltė nėra būtina deliktinės atsakomybės sąlyga. Atitinkamai, faktinė aplinkybė, kad pirmiau nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose konstatuojama, jog pareiškėjo atžvilgiu pareigūnų veiksmais nebuvo padarytos veikos, numatytos LR BK 228 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 1 dalyje (kurių būtinas nusikaltimo sudėties elementas yra pažeidėjo tyčia), savaime nelemia, kad valstybei negali kilti deliktinė atsakomybė LR CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad byloje aptariamu atveju vien galimi pareiškėjo neteisėti veiksmai, t. y. pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas savaime negalėtų būti pagrindu prieš jį taikyti tokio pobūdžio prievartos priemonę, nuo kurios jis nukentėjo byloje aptariamu atveju. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjas iš viso būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, kuriais būtų kėlęs grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, kas galėtų pateisinti būtinumą naudoti specialiąsias priemones.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju net ir nenustačius konkretaus pareigūno, kurio veiksmai sukėlė žalą, atsakomybė tenka Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Teismas, įvertinęs nustatytų pareigūnų veiksmų intensyvumą, pažeidimo trukmę bei tai, kad pareiškėjui iš karto buvo suteikta medicininė pagalba vertina, kad šioje byloje Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatyta, tačiau atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad šioje byloje nustatyti neteisėti valdžios institucijų veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme. Kaip minėta, žmogaus asmuo, jo gyvybė ir sveikata yra konstitucinės vertybės, jos gali būti pažeistos tik tuomet, kai tam yra aiškus įstatyminis pagrindas. Atsižvelgdamas į tai, kad veiksmas (pareiškėjo sužalojimas) priskirtinas viešąjį saugumą įvykio metu užtikrinusiems pareigūnams, kad atsakovo atstovai bylos metu nepateikė įrodymų, jog fizinės prievartos panaudojimas prieš pareiškėją buvo nulemtas jo darytų teisės pažeidimų, įskaitant ir tokios prievartos panaudojimo atitiktį proporcingumo principui, teismas daro išvadą, kad byloje nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog atsakovas neįvykdė pareigos užtikrinti, kad prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, nebūtų panaudota prieš asmenį nesant tam teisinio pagrindo arba jos panaudojimas būtų būtinas ir proporcingas.

Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Atsižvelgiant į šiame sprendime išdėstytus argumentus, nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad aptariamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžiama CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų (saugumo) neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė sveikatos sutrikdymą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai bei dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teismas pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

Teismas, atsižvelgęs į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo pobūdį (sutrikdyta pareiškėjo sveikata), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad 500 Eur suma yra proporcinga atsakovės atstovų padarytiems pažeidimams ir pakankama M. B. patirtai neturtinei žalai kompensuoti, o pareiškėjo prašoma priteisti 50 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo bei protingumo kriterijų, tačiau jų neatitinka ir atsakovo atstovų siekis pareiškėjui iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Taip pat pareiškėjui priteistina 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių su tuo susijusių įrodymų nepateikė, todėl teismas pareiškėjo prašymą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 500 (penki šimtai eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 500 Eur sumą nuo 2020 m. rugsėjo 10 d. iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.