- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- e2-11945-433/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- UAB „Interveba“
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui UAB „Interveba“ dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovo ieškinyje nurodoma, kad tarp ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo UAB „Interveba“ buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartis Nr. 01/495736245, kuria buvo apdrausta automobilio KIA Picanto, valstybinis Nr. BCO156, valdytojų civilinė atsakomybė. 2018-12-17 Vilniuj, Užupio gatvėje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė Honda Civic, valstybinis Nr. HOH176. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės KIA Picanto, valstybinis Nr. BCO156 valdytojo kaltės. Dėl šio įvykio metu padarytos žalos AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 1191,39 Eur dydžio draudimo išmoką, už transporto priemonės KIA Picanto, valstybinis Nr. BC0156, valdytojo padarytą žalą. Draudimo išmoka išmokėta pagal UAB „Nemta“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0009384. Nuostolio suma apskaičiuota vadovaujantis Audatex kompiuterine programa, skirta automobilio remonto sąmatoms sudaryti. Šios programos naudojimą sąmatoms sudaryti numato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymas „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“. Minėta programa vadovaujasi automobilių remonto įmonės, ekspertai, draudikai. Šios sistemos bazė, įvedus darbų kategoriją, nurodo būtinas medžiagų, darbo valandų sąnaudas bei jų įkainius. Sąmatose nurodyta bendra remonto kaina, į kurią įskaičiuota darbų ir medžiagų kaina. Eilinė draudimo įmoka už polisą turėjo būti sumokėta iki 2018-11-23 dienos, tačiau faktiškai sumokėta tik 2018-12-18. Atsakovas ir prieš 2018-12-17 eismo įvykį vėlavo sumokėti draudimo įmokas: įmoka už laikotarpį nuo 2018-08-23 iki 2018-09-22 apmokėta 2018-09-28; įmoka už laikotarpį nuo 2018-09-23 iki 2018-10-22 apmokėta 2018-10-25; įmoka už laikotarpį nuo 2018-10-23 iki 2018-11-22 apmokėta 2018-11-30. Tokiu būdu atsakovas pažeidė draudimo sutarties nuostatas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - LR CK) 6.38 str., 6.63 str., 6.158 str., 6.200 str, 6.987 str. reikalavimus. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - LR TPVCAPDĮ) 11 str. 6 d. nurodo, kad draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Taigi atsakovui laiku nesumokėjus nustatyto dydžio draudimo įmokos, draudimo apsauga jos apdraustai transporto priemonei vis tiek buvo taikoma. Dėl to ieškovas įvykdė savo pareigą išmokėti draudimo išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos. LR TPVCAPDĮ 7 str. 1 d. nurodo, kad draudėjas turi teisę nutraukti įprastinę draudimo sutartį, apie tai raštu įspėjęs draudiką ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki numatomo draudimo sutarties nutraukimo dienos. Atsakovas ieškovui jokio įspėjimo dėl sudarytų draudimo sutarčių nutraukimo ar sustabdymo nebuvo pateikęs. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas nebuvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės, atsižvelgiant j nagrinėjamą atvejį, yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad remiantis LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostatomis, draudikas, esant minėtoms sąlygomis visada turės teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtą draudimo išmoką, tačiau tai, ar jis šia teise pasinaudos, priklauso draudiko diskrecijai. Nurodytos normos dispozityvumas reiškia ne tai, kad, esant nustatytoms sąlygoms ir draudikui pareikalavus, draudėjas ne visada privalo sugrąžinti draudiko išmokėtas draudimo sumas, bet tai, kad draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos bodų pasirinkimo. Vadinasi TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtintoje teisės normoje numatyta savarankiška regresinė prievolė, kurios taikymo ir vykdymo sąlygos visiškai nėra susijusios su sutartinės atsakomybės pagrindu atsiradusia prievole. TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta regresinė prievolė nėra laikoma draudiko civilinės atsakomybės forma ir yra skirta ne draudiko nuostolių atlyginimu, o draudimo apsaugos pašalinimu draudėjo atžvilgiu dėl draudimo sutarties nevykdymo ar nesąžiningo elgesio. TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatytos pasekmės, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, taikytinos bet kuriuo draudimo įmokos nesumokėjimo laiku atveju. Nagrinėtinu atveju atsakovas nebuvo laiku sumokėjęs nustatyto dydžio draudimo įmokos, o eismo įvykio metu buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas. Taigi šiuo atveju yra visos LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatytos sąlygos ieškovui, t. y. draudikui, reikalauti žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į pateiktus teismų išaiškinimus, vadovaujantis LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. bei LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 64 p., ieškovas turi į draudėją regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, nes eismo įvykio metu atsakovui galiojo draudiminė apsauga pagal minėtą draudimo sutartį, tačiau atsakovas laiku nebuvo įmokėjęs nustatyto dydžio draudimo įmokos. Prašo priteisti iš atsakovo 1191,39 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovo pateiktame atsiliepime nurodoma, kad atsakovas nesutinka su ieškiniu. Atsiliepime nurodoma, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 01/399851521 ir pratęsta sutartis Nr. 01/399851521 automobiliui KIA Picanto, valstybinis Nr. BCO156, kuris priklauso UAB „Interveba“. Transporto priemonei KIA Picanto, valstybinis Nr. BCO156 galiojančiu draudiminiu laikotarpiu įvyko eismo įvykis Užupio gatvėje 2018-12-17. Eismo įvykio metu apgadinta kita transporto priemonė Honda Civic, valstybinis Nr. HOH176. Sutartyje nurodyti mokėjimai buvo vykdomi. Buvo sudaryta sutartis, kad bus vykdomi automatiniai nuskaitymai nuo sąskaitos. Eismo įvykis įvyko 2018-12-17galiojančiu draudiminiu laikotarpiu. Nebuvo nutraukta sutartis draudėjo prašymu ar kitais teisės aktais kaip nurodyta sutarties 5.1 punkte. Sutartyje nenurodyta, kad sutartis bus automatiškai nutraukta, jei nebus įmokos iki nurodytos datos. Po įvyki draudikas ir toliau gavo įmokas. AB „Lietuvos draudimas“ neinformavo bendrovę kokią dieną bus vykdomas nuskaitymas, ir neinformavo, kaip turi elgtis šalys, jeigu nepavyktų nuskaityti įmokos. Prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti ieškinyje išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad UAB „Interveba“ draudikui AB „Lietuvos draudimas“ 2018-03-09 pateikė prašymą Nr. LDE3234296 dėl elektroninių sąskaitų pateikimo. Šiame prašyme draudėjas nurodė AB „Swedbank“ esančios sąskaitos Nr. LT697300010134671674. AB „Lietuvos draudimas“ bankui laiku pateikė elektronines sąskaitas, bet bankas lėšų nepervesdavo. UAB „Interveba“ atlikdavo pavedimus iš kitos šios įmonės sąskaitos (Nr. LT627300010134672479). AB „Lietuvos draudimas“ nežino, kodėl bankas neišskaičiuodavo lėšų, nes šios informacijos bankas neteikia draudimo bendrovei. Dėl laiku nesumokėtų įmokų AB „Lietuvos draudimas“ siuntė priminimus draudėjui, bet draudėjas nuolat pažeidinėjo draudimo sutartį.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2018 m. liepos 23 d. tarp ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas“ ir atsakovo UAB „Interveba“ buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr.01/495736245 TIA numeris 495736245, Draudimo sutarties liudijimas Nr. LT/AEC 9060117 (toliau – Sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonės KIA PICANTO, valstybinis numeris BCO156, civilinė atsakomybė. Sutarties 1.3.1. punkte nustatyta, kad bendra draudimo įmoka už pagal Sutartį teikiamą 12 mėnesių draudimo apsaugą yra 222,01 Eur. Sutarties 1.3.2. punkte nustatyti tokie draudimo liudijimo įmokų mokėjimo terminai bei dydžiai: pirma 18,51 Eur dydžio įmoka mokama iki 2018-07-23; antra 18,51 Eur dydžio įmoka mokama iki 2018-08-23; trečia 18,51 Eur dydžio įmoka mokama iki 2018-09-23; ketvirta 18,51 Eur dydžio įmoka mokama iki 2018-10-23; penkta 18,51 Eur dydžio įmoka mokama iki 2018-11-23, šešta 18,51 Eur dydžio įmoka mokama iki 2018-11-23; septinta 18,51 Eur dydžio įmoka mokama iki 2018-12-23 ir t. t.
Eismo įvykio, vykusio 2018 m. gruodžio 17 d. Vilniuje, Užupio gatvėje, metu buvo apgadinta transporto priemonė HONDA CIVIC, valstybinis numeris HOH176. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės KIA PICANTO, valstybinis numeris BCO156, valdytojo kaltės. Dėl autoįvykio metu padarytos žalos ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ nukentėjusiam asmeniui iš viso išmokėjo 1191,39 Eur draudimo išmoką už transporto priemonės KIA PICANTO, valstybinis numeris BCO156, valdytojo padarytą žalą. Draudimo išmoka išmokėta pagal UAB „Nemta“ PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0009384. Nuostolių suma paskaičiuota vadovaujantis Audatex kompiuterine programa, skirta automobilio remonto sąmatoms sudaryti. Šios programos naudojimą sąmatoms sudaryti numato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo.
Eilinė įmoka, kuri atsakovo turėjo būti sumokėta iki 2018 m. lapkričio 23 d., buvo sumokėta 2018-12-18, t. y. po įvykusio eismo įvykio. Atsakovas ir prieš 2018-07-17 eismo įvykį vėlavo sumokėti draudimo įmokas: nors įmokos turėjo būti mokamos iki kiekvieno mėnesio 23 d, atsakovas vėlavo mokėti įmokas, pavėluotai buvo sumokėtos šios įmokos: 2018-09-28; 2018-10-25; 2018-11-30, 2018-12-18.
Teismas pažymi, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 178 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Teismų praktika šios kategorijos bylose įrodo, jog žalos padarymo faktas paprastai yra įrodinėjamas remiantis įvykio vietos apžiūros protokolais, nuotraukomis, padarytomis įvykio vietoje, liudytojų parodymais ir kt.
Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).
Byloje yra kilęs ginčas, ar atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovui jo išmokėtą žalos atlyginimą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį. Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012). Šiuo atveju atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos už teikiamą pagal Sutartį draudimo apsaugą, t. y. eilinė draudimo įmoka turėjo būti sumokėta iki 2018-11-23, tačiau atsakovas to nepadarė ir įmoka buvo sumokėta tik 2018-12-18. Eismo įvykis įvyko 2018-12-17. Kadangi atsakovas nebuvo laiku sumokėjęs nustatyto dydžio draudimo įmokos, o eismo įvykio metu buvo apgadintas trečiojo asmens turtas, taigi šiuo atveju yra visos TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje numatytos sąlygos draudikui reikalauti žalos atlyginimo. Aplinkybė, jog atsakovas draudimo įmoką sumokėjo vėliau, ieškovas ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra nustatytos kaip TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies sąlygos. Draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas, savaime nėra ribojama (sąlygojama) TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu apie draudimo įmokų draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, 27 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šioje normoje pasisakyta apie draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymą, todėl ji yra taikoma ir pareigai laiku ir tinkamai mokėti draudimo įmokas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį turi būti taikomi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai, taip pat kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-524/2012). Grąžinamos sumos dydžio nustatymui svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2013). Šiuo atveju byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nors pavėluota mokėti draudimo įmoka ir nebuvo didelė (18,51 Eur), tačiau atsakovas vėlavo mokėti visas draudimo įmokas, jo elgesys nepasikeitė net ir po įvykusio eismo įvykio – visas likusias įmokas jis sumokėjo vėluodamas. Taigi toks atsakovo elgesys ir prievolės vykdymas nesilaikant sutartyje įtvirtintų terminų buvo nuolatinis ir tęsėsi visą sutarties galiojimo laikotarpį. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog įmokų vėlavimą būtų lėmusios svarbios priežastys. Kadangi atsakovas sąmoningai nesilaikė prievolės vykdymo terminų, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrindo mažinti priteistiną sumą nėra ir ieškovo ieškinys tenkintinas pilna apimtimi.
Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atstovės argumentus, kad ieškovas nepranešdavo atsakovui kada bus nuskaitomos įmokos iš atsakovo sąskaitos. Aukščiau minėta, kad Sutarties 1.3.2. punkte nustatyti konkretūs draudimo įmokų mokėjimo terminai bei dydžiai, įmokos turėjo būti sumokamos iki kiekvieno mėnesio 23 dienos ir atsakovas, pasirašęs su ieškovu Sutartį, su tokiomis Sutarties sąlygomis sutiko.
Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atstovės argumentus, kad atsakovas nėra kaltas dėl įmokų vėlavimo, nes UAB „Interveba“ buvo pateikusi draudikui AB „Lietuvos draudimas“ prašymą dėl elektroninių sąskaitų pateikimo ir bankas turėjo automatiškai išskaičiuoti įmokas iš atsakovo sąskaitos. Atsakovo atstovė nepateikė teismui jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kad bandė aiškintis su banku dėl kokių priežasčių nėra atliekami pervedimai iš atsakovo sąskaitos ieškovui. Be to, iš teismui pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovas įmokas ieškovui sumokėdavo atlikdamas pavedimus iš kitos banke esančios sąskaitos, negu buvo nurodyta ieškovui pateiktame prašyme dėl elektroninių sąskaitų pateikimo.
CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovui iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (1191,39 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2020 m. kovo 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo CK 6.210 straipsnio 2 dalis).
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškinys patenkintas, iš atsakovo ieškovui priteistinas sumokėtas 27,00 Eur žyminis mokestis.
Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 5,00 Eur, todėl valstybei iš šalių nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).
Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovo UAB „Interveba“, juridinio asmens kodas 302804864, ieškovui AB ,,Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 1191,39 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas devyniasdešimt vienas euras 39 ct.) žalos atlyginimo, 6 (šeši) proc. dydžio metinines procesines palūkanas už priteistą 1191,39 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. kovo 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 27,00 Eur (dvidešimt septyni eurai) žyminį mokestį.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.