Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-49-918/2015 pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovui G. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktino kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo bei atsakovo G. Š. priešieškinį ieškovei I. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, asmeninės nuosavybės dalies nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Swedbank“, akcinė bendrovė DNB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, L. V. K., G. P., uždaroji akcinė bendrovė „Ūkio banko lizingas“, išvadą duodanti institucija Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nepagrįstai nurodė, jog išlaikymo neteikimas negali būti pateisinamas tuo, jog ieškovė neprisideda prie kreditų grąžinimo, tačiau priteisiant išlaikymą vaikui privaloma atsižvelgti į abiejų tėvų realiai gaunamas pajamas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina atsakovo realiai gaunamas pajamas ir tą aplinkybę, jog ieškovė piktybiškai nemoka kredito dalies grąžinimo bankui (ši aplinkybė patvirtinta ir teismo sprendimu priteisus įmokų grąžinimą atsakovui). Šiuo metu atsakovo pajamos yra tokios, kokios yra ir didesnių gauti nėra jokios galimybės, o teismo argumentas, jog turint aukštąjį išsilavinimą galima gauti geriau apmokamą darbą, yra deklaratyvus ir nutolęs nuo tikrovės. Mano, kad 200 Eur suma sūnaus išlaikymui yra pakankama, ir jis sutinka mokėti po 100 Eur kas mėnesį.Teismas sprendime pasisakė apie maksimalų dalyvavimą auklėjant vaiką, tačiau, tenkindamas ieškovės reikalavimą, nustatė itin minimalią bendravimo su sūnumi tvarką, tokiu būdu sudarydamas sąlygas ieškovei drausti bendrauti daugiau, nei nustatyta teismo. Sprendimo motyvas, jog tokia intensyvi bendravimo tvarka prašoma nustatyti neatsižvelgiant į nepilnamečio sūnaus pageidavimus ir norus bei į tą aplinkybę, jog ieškovė sudaro sąlygas bendrauti netrukdomai kitu metu, neatitinka tikrovės, kadangi ieškovė imasi visų įmanomų priemonių, siekdama sutrukdyti bendrauti su sūnumi.Teismas, nustatydamas nekilnojamojo turto teisinį režimą, jį nustatė visiškai neaiškiu metodu ir paskaičiavimu. Nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis remdamasis teismas kaip atsakovo asmeninę nuosavybę išskyrė tik ½ dalį, kai gyvenamojo namo įrengimui buvo panaudotos visos lėšos, gautos pardavus atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai pripažino panaudotomis tik tas lėšas, kurios buvo pervestos kredito grąžinimui. Įvertinus tą aplinkybę, jog gyvenamajam namui įrengti lėšų, gautų pardavus minėtą nekilnojamąjį turtą, nepakako, buvo galima padaryti išvadą, jog tos lėšos ir buvo panaudotos gyvenamojo namo įrengimui. Gyvenamojo namo įrengimui buvo panaudotos visos lėšos, gautos pardavus minėtą butą, bei visos jo turimos santaupos. Asmeninės lėšos, panaudotos būsto įrengimui – 164 000 Lt (47 497,68 Eur), o teismas pripažino, jog būsto įrenginiui panaudota 101 001,00 Lt (29 251,91 Eur). Be to, teismas nurodė, jog įgyta teisė reikalauti iš bendraskolės 14 626 Eur kompensaciją, tačiau visiškai neaišku, apie kokią kompensaciją iš bendraskolės eina kalba. Taip pat neaišku, kaip šis motyvas nulėmė konkrečių nekilnojamojo turto dalių paskaičiavimą – atsakovui po santuokos nutraukimo priteista 3/5 dalys nekilnojamojo turto, o ieškovei – 2/5 dalys nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini).Teismas nepasisakė, dėl kokių priežasčių nebuvo vertinami priešieškinyje pateikti paskaičiavimai. Dalijant santuokoje įgytą turtą turėjo būti įvertinta asmeninės nuosavybės dalis bei likusi mokėti paskolos dalis, t. y. 110 000 Eur – vidutinė gyvenamojo namo rinkos vertė ir 16 700 Eur – vidutinė žemės sklypo rinkos vertė, 47 497,68 Eur – asmeninės nuosavybės teise priklausančios lėšos, investuotos į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybą bei įrengimą, 45 005,83 Eur – likusi paskolos dalis kreditui grąžinti. Ieškovei galėtų būti išmokėta 29 049,45 Eur kompensacija. Teismas be pagrindo nustatė, kad atsakovas negalėtų išmokėti minėtos kompensacijos. Teismas sprendime nurodė, jog privaloma atsižvelgti į tai, jog sutuoktinių interesai priešingi, tačiau padalijo santuokoje įgytą turtą natūra, nors realiai turtas yra nedalomas. Tik formaliai nustačius nekilnojamojo turto dalis, nereiškia, jog jį galima naudoti nustatytomis dalimis nekilnojamojo daikto neperstatant. Be to, ieškovė gyvenamojo būsto neišlaiko, realiai jo nevaldo ir juo nesinaudoja, nemoka įmokų kreditoriui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nustatyta, kad skundžiamu teismo sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka, nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su motina – ieškove, iš atsakovo priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis po 163 Eur kas mėnesį, nustatyta atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka, taip pat padalintas tarp šalių santuokoje įgytas turtas, tarp kurio ieškovei priteista 2/5, o atsakovui – 3/5 dalys žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir nustatytas sutuoktinių įgytų prievolių tretiesiems asmenims pobūdis. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo priteistu išlaikymo nepilnamečiam sūnui dydžiu, nustatyta minimalia bendravimo su sūnumi tvarka ir nurodyto nekilnojamojo turto padalijimu.

Dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam sūnui dydžio

Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija vaiko poreikių apimties ir jų turinio, tik abstrakčiai teigia, kad sūnaus poreikiams patenkinti pakaktų 200 Eur sumos, o priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui yra neproporcingas jo turtinei padėčiai, nes teismas nepagrįstai neįvertino byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovė neprisididėjo ir neprisideda prie kreditų grąžinimo, kas apsunkina jo turtinę padėtį.

Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, nes išlaikymas visų pirma turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Dėl priteistino išlaikymo dydžio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Priteisto išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, o pusiausvyrą tarp šių dviejų kriterijų padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių apsaugos principas, kuriuo visais atvejais turi vadovautis teismas. Todėl visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.).

Nors minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013; kt.), tačiau minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius. Todėl priteisiant išlaikymą nepilnamečiam vaikui turi būti užtikrinti bent minimalūs vaiko poreikiai.

Atsižvelgiant į tokius įstatymo ir teismų praktikoje suformuotus reikalavimus, visiškai nepagrįstu pripažintinas atsakovo argumentas, jog priteistas išlaikymas neatitinka jo turtinės padėties ir jis galėtų teikti išlaikymą sūnui tik po 100 Eur kas mėnesį, o sūnaus poreikiams patenkinti pakaktų 200 Eur sumos kas mėnesį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės nurodyta 460 Eur suma kas mėnesį vaiko poreikiams patenkinti yra per didelė ir ją sumažino iki minimalios mėnesinės algos dydžio, kuri gali patenkinti minimalius vaiko poreikius. Be to, atsakovas, pateikdamas įrodymus apie jo gaunamas minimalias pajamas (apie 145 Eur), nepateikė jokių įrodymų, kad jis, būdamas darbingo amžiaus ir turėdamas aukštąjį išsilavinimą, negali rasti darbo, atitinkančio jo patirtį ir išsilavinimą, kuris užtikrintų tinkamą pareigos teikti išlaikymą vaikams vykdymą, ir įrodymų, kad jis apskritai ėmėsi tokių pastangų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas iš esmės nelinkęs atskleisti savo pajamų dydžio, kadangi, gaudamas tokias minimalias pajamas, vis tik sugeba mokėti kredito įmokas, kurios sudaro 348 Eur kas mėnesį. Pažymėtina ir tai, kad teismo sprendimu atsakovui yra priteista didesnė dalis nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kas taip pat patvirtina tam tikrą atsakovo turtinės padėties stabilumą. Šalių ginčas dėl kredito įmokų mokėjimo taip pat išspręstas teismo sprendimu, nes iš ieškovės atsakovui priteista kompensacija už atsakovo sumokėtas kredito įmokas, iš kitos pusės ši aplinkybė negali kaip nors įtakoti išlaikymo nepilnamečiam vaikui pareigos vykdymo ir jo dydžio, nes vaiko poreikių tenkinimas yra prioritetinė tėvų pareiga. Kadangi iš atsakovo priteistas išlaikymas vaikui atitinka tik pusę minimalios mėnesinės algos ir toks išlaikymas tegali patenkinti tik minimalius vaiko poreikius, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti priteistą išlaikymą neatitinkančiu atsakovo turtinės padėties.

Dėl bendravimo su sūnumi tvarkos

Atsakovas taip pat nesutinka su nustatyta minimalios apimties bendravimo su sūnumi tvarka, kadangi jis turi teisę į maksimalų dalyvavimą auklėjant vaiką, ką iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

CK 3.175 straipsnio dalyje numatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Kai spendžiamas kiekvienas su vaiku susijęs klausimas, jis turi būti išklausytas teisme (CK 3.177 straipsnis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką, būtent ir įvertino nepilnamečio sūnaus amžių ir jo galimybes išreikšti savo nuomonę dėl bendravimo su tėvu intensyvumo, jo detalaus reglamentavimo. Byloje nenustatyta, kad sūnaus išsakyta nuomonė dėl bendravimo su tėvu tvarkos nustatymo detalumo, jo apimties prieštarautų nepilnamečio sūnaus interesams. Pažymėtina, kad ir pats atsakovas neginčija sūnaus išsakytos nuomonės pagrįstumo, jis tik teigia, kad nenustačius aiškaus grafiko, o bendravimą derinant tiek su sūnumi, tiek su jo motina, tokiu būdu bus siekiama sutrukdyti jam bendrauti su sūnumi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgus į nepilnamečio vaiko amžių bei įvertinus jo poreikį bendrauti ne tik su tėvu, bet ir su bendraamžiais, skirti laiko mokymuisi, pomėgiams, laisvalaikiui, itin detalus ir pakankamai didelės apimties bendravimo tvarkos nustatymas, kaip pageidauja atsakovas, yra netikslingas ir iš esmės pažeistų vaiko interesus. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovė tokiu būdu siekia sutrukdyti atsakovui bendrauti su sūnumi, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnio tvarka). Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų dariusi kokias nors kliūtis atsakovui matytis ir bendrauti su sūnumi.

Dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo ir šio turto padalijimo natūra

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini), šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai atitinka CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nes nurodytas nekilnojamasis turtas buvo įgytas 2006-02-22 šalims esant santuokoje (t. 1, b. l. 22–25, t. 6, b. l. 149–152). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio jo 2 dalis). Apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo asmenine nuosavybe pripažino ½ šio turto dalį, kai, atsakovo teigimu, jo įsigijimui buvo panaudotos ne tik lėšos, pervestos kredito grąžinimui, kaip nustatė teismas, bet visos lėšos, gautos pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmiausia, apylinkės teismas nepripažino, kad nurodyta nekilnojamojo turto dalis yra asmeninė atsakovo nuosavybė, teismas šį turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kadangi atsakovas neįrodė, jog šis turtas galėjo būti priskirtas jo asmeninei nuosavybei pagal CK 3.89 straipsnyje nurodytas sąlygas ir kriterijus. Nagrinėjamu atveju atsakovas pretendavo, kad tam tikra šio turto dalis, t. y. 31,54 proc. būtų pripažinta jo asmenine nuosavybe. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), tik dalis gautų lėšų, t. y. 101 001,31 Lt (29 252 Eur) buvo panaudota kredito, suteikto šalims gyvenamojo namo statybai, padengimui. Todėl teismas, remdamasis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, numačiusiu, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, pagrįstai sprendė, jog byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas būtų aiškiai išreiškęs valią įgyti statomą gyvenamąjį namą savo asmeninėn nuosavybėn. Gyvenamojo namo statyba vyko šalims esant santuokoje, šio namo statybai šalims (sutuoktiniams) buvo suteiktas kreditas, kas patvirtina šalių siekį įsigyti bendrą nuosavybę, o atsakovo asmeninių lėšų panaudojimas kredito padengimui nepripažintinas pakankamu įrodymu, kuris aiškiai patvirtintų atsakovo valią įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą kaip asmeninę nuosavybę. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo turtas ar jo dalis yra atsakovo asmeninė nuosavybė, juolab, kad įstatymas nenumato pagrindo pripažinti mišrią nuosavybę, t. y. to paties turto daliai nustatyti asmeninės nuosavybės režimą, o kitai jo daliai – bendrosios jungtinės nuosavybės režimą. Nors atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik dalis lėšų, gautų atsakovui pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, buvo panaudota gyvenamojo namo statybai, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią išvadą laiko pagrįsta, nes tai patvirtina rašytiniai įrodymai, o būtent 2007-02-22 atsakovui priklausiusio buto pirkimo–pardavimo sutartis (t. 5, b. l. 15–23), kurioje buvo numatyta, kad pirkėjas 101 001,31 Lt perves į akcinės bendrovės DnB Nord banko sąskaitą sutuoktinių kredito pagal 2006 m. kovo mėn. 21 d. kreditavimo sutartį Nr. 9783 padengimui, ir nurodyta kredito sutartis (t. 6, b. l. 23–31). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad kita dalis jo gautų pagal nurodytą pirkimo–pardavimo sandorį lėšų (grynaisiais ir į jo sąskaitą) taip pat buvo panaudota bendrosios jungtinės nuosavybės įgijimui. Pažymėtina, jog faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Tokių leistinų įrodymų atsakovas nepateikė (CPK 178 straipsnio tvarka), o jo apeliaciniame skunde nurodyta prielaida, kad nustačius, jog namas įrengtas, o lėšų nepakako, darytina išvada, kad buvo panaudotos visos atsakovo gautos pardavus turtą lėšos ir net jo turimos santaupos, nelaikytina tinkamu įrodymu ir savo esme tai tėra prielaida, o ne konkrečiais įrodymais nustatyta faktinė aplinkybė.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad jam nėra aišku, apie kokios kompensacijos iš ieškovės priteisimą yra minima sprendime, tačiau teismas yra aiškiai pasisakęs, kodėl ir kokio dydžio kompensacija yra priteista ryšium su atsakovo lėšų panaudojimu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas, reikšdamas reikalavimą pripažinti jam asmeninės nuosavybės teisę į 31,54 proc. nurodyto nekilnojamojo turto, sprendė, jog atsakovas tokiu būdu siekia, kad jam būtų kompensuotos lėšos, panaudotos bendrosios nuosavybės įsigijimui. Todėl teismas, remdamasis skolininkų lygių dalių prezumpcija (CK 6.9 straipsnio 1 dalis), pripažino, kad atsakovas turį teisę į ½ dalį šių jo panaudotų lėšų turto įsigijimui kompensavimą (14 626 Eur), ir, kaip jau nurodyta, pagrįstai šį turtą (kuriam buvo panaudotos atsakovo asmeninės lėšos) laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas nurodytą nekilnojamąjį turtą padalino, nenukrypdamas nuo sutuoktinių lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), o didesnę turto dalį atsakovui priteisė, tik įvertinęs ieškovės mokėtiną kompensaciją atsakovui, t. y. kompensaciją priteisė, padidindamas atsakovo turto dalį bendrame turte.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nurodytas apylinkės teismo išvadas pagrįstomis ir atitinkančiomis įstatymo reikalavimus, todėl atmestini atsakovo paskaičiavimai, nustatant jam priklausančios asmeninės nuosavybės dalį bendrame sutuoktinių turte, nes ginčo turtas pagrįstai pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe ir padalintas nenukrypstant nuo lygių dalių principo, tik padidinus ją dėl ieškovės ribotų galimybių sumokėti atsakovui jo panaudotų asmeninių lėšų kompensaciją.

Atsakovas taip pat ginčija teismo sprendimo išvadas dėl turto padalinimo natūra, teigdamas, kad turtas realiai yra nedalomas ir jis negali būti naudojamas nustatytomis dalimis jo neperstatant. CK 3.127 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, padalindamas nekilnojamąjį turtą natūra, nepažeidė šių reikalavimų, nes turto padalijimas natūra pagal teismų praktikoje suformuotas taisykles yra prioritetinis turto padalijimo būdas, kadangi labiausiai atitinka savininko interesus, o kompensacijos išmokėjimas kitam sutuoktiniui, paliekant turtą vieno sutuoktinio nuosavybėje, galimas tik išimtinomis aplinkybėmis. Kadangi turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, todėl vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai santuokos nutraukimo metu, nesant kitų kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, neturėtų nulemti šio turto padalijimo būdo netaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2008; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015). Nors atsakovas teigia, kad nekilnojamasis turtas iš esmės nėra dalus, neatlikus tam tikrų pertvarkymų, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas turto atidalijimo klausimas, o duomenys apie gyvenamąjį namą (t. 3, b. l. 86–93) patvirtina, kad namas yra pakankamais didelis – jo bendras plotas 195,71 kv. m, patalpos išsidėsčiusios per du aukštus, todėl padalinimas natūra iš esmės yra galimas. Teismas, padalindamas turtą natūra, pagrįstai įvertino ir tai, kad šalys turi daug kreditorinių įsipareigojimų, todėl įvertinus jų gaunamas nedideles pajamas sutuoktiniai turi ribotas galimybes vienas kitam išmokėti kompensaciją, be to, šiam turtui įregistruota hipoteka, kas taip apsunkina galimybes vienam iš sutuoktinių sumokėti kompensaciją. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto padalinimas natūra ir solidari sutuoktinių prievolė grąžinti kreditą yra tarpusavyje susiję ir skatina sutuoktinius kooperuotis sprendžiant su įkeistu turtu susijusius klausimus. Apeliantas neteisus teigdamas, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad jis neturi galimybių išmokėti kompensaciją, nes tokių galimybių atsakovas įrodymais nepagrindė. Ir atvirkščiai, atsakovas, ginčydamas sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui dydžio, teigia, kad priteistas 163 Eur dydžio išlaikymas kas mėnesį neatitinka jo turtinės padėties, o priteisus ieškovei kompensaciją už jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį kompensacijos dydis būtų nesulyginimai didesnis. Todėl nekilnojamojo turto padalijimas natūra šiuo atveju atitinka tiek faktines aplinkybes, tiek įstatymo ir teismų praktikoje suformuotus reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kadangi apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi (t. 7, b. l. 28–29) atsakovui buvo atidėtas 579,05 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo, todėl apeliacinį skundą atmetus iš atsakovo valstybei priteistinas atidėtas žyminis mokestis (CPK 96 straipsnis). Apeliacinį skundą atmetus taip pat tenkintinas ieškovės prašymas priteisti atstovavimo išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, kurios pagal byloje pateiktus įrodymus yra 500 Eur (t. 7, b. l. 64–67).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei I. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei – 579,05 Eur žyminį mokestį (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).