Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-222-227/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Agrodurpės“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-159-504/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Agrodurpės“ ieškinį atsakovui R. R. dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Agrodurpės“ prašė priteisti iš atsakovo R. R. 7356,35 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai.Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo iškelta bankroto byla UAB „Agrodurpės“, nustatytas direktoriui G. C. laikotarpis perduoti įmonės bankroto administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą šios nutarties įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau nei bendrovės dokumentai, nei turtas bankroto administratoriui nėra perduoti. Bankroto administratorius nustatė, jog iš ieškovės banko sąskaitos per laikotarpį nuo 2013-07-25 iki 2014-02-24 bankiniais mokėjimo pavedimais atsakovui R. R., kuris bendrovės darbuotoju dirbo nuo 2013-02-01 iki 2016-04-09, į jo banko sąskaitą buvo pervesta 7356,35 Eur suma. Tuo jis iš BUAB „Agrodurpės“ be pagrindo įgijo 7356,35 Eur, kurių iki šiol nėra grąžinęs. Ieškovė deklaravusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, jog per laikotarpį nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016 m. balandžio atsakovo darbo užmokestis (visų mėnesinių darbo užmokesčių suma) buvo 7029,48 Lt (2 035,88 Eur) (neatskaičius mokesčių).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš B UAB „Agrodurpės“ 770 Eur atsakovui R. R. jo patirtų išlaidų, advokato pagalbai byloje apmokėti bei 32,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 15 d. Panevėžio apygardos teismas (civilinė byla Nr. eB2-593-544/2016) iškėlė bankroto bylą UAB „Agrodurpės“ir nustatė direktoriui G. C. laikotarpį, per kurį jis privalo įmonės bankroto administratoriui perduoti bendrovės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus. Bankroto administratoriui tokie dokumentai nėra perduoti iki šiol, nutartis nėra įvykdyta. Teismo patvirtintų ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų suma 524.425,60 Eur.Iš UAB „Agrodurpės“ apdraustųjų asmenų sąrašo nustatė, kad atsakovo darbo laikotarpis nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 9 d ir jo darbo užmokestis sudarė 7029,48 Lt (2 035,88 Eur) (neatskaičius mokesčių). Teismas nustatė, kad iš ieškovės sąskaitos banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios Danske Bank A/S Lietuvos filiale, per laikotarpį nuo 2013-07-25 iki 2014-02-24 bankiniais mokėjimo pavedimais atsakovui R. R., į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DNB” banke, buvo pervesta 7356,35 Eur (25400 Lt) suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „mokėjimai“.Teismas įvertino R. R. paaiškinimus, kad jis pinigines lėšas realiai gavo, tačiau buvo atsakingas už priešgaisrinę bei darbų saugą, taip pat jis išmokėdavo darbuotojams atlyginimus pagal pateiktus algalapius, pirkdavo įmonės darbui reikalingas priemones iš pervedamų pinigų, o apmokėtos sąskaitos su pinigų kvitais, kurie patvirtindavo, kur buvo panaudotos pinigines lėšos, algalapiai, būdavo perduodami įmonės darbuotojams - R. V. bei K. Š.. Teismas įvertino UAB „Pasvalio agrodileris“, UAB „Biržų žemtiekimas“, UAB „Autodiler“, AB „Lytagra“ pateiktus duomenis apie išrašytas sąskaitas-faktūras, jų apmokėjimą. Iš pateiktos R. R. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo (I t., b.l.121-123) nustatė, kad 2013-08-30 UAB „Pasvalio agrodileris“ buvo pervesta 354,53 Lt (102,68 Eur). Nustatė, kad AB „Lytagra“ nurodytose PVM sąskaitose faktūrose yra duomenų, iš kurių galima spręsti, kad prekes viso 142,03 Eur priėmė atsakovas. Pripažino visiškai tikėtina, kad R. R. nupirko „Agrodurpei“ prekes, viso pagal pateiktus dokumentus už 244,71 Eur iš jam ieškovės pervestų lėšų.Taip pat teismas įvertino liudytojo M. L. parodymus, kad buhalterė surašydavo pagal algalapius, kiek reikia lėšų, ir tiek pinigų R. R. pervesdavo, atsakovas išmokėdavo atlyginimus darbuotojams pagal pateiktus algalapius ir jie turėdavo būti grąžinti buhalterijai, be to, iš pervestų lėšų R. R. pirkdavo detales, kurą. Įvertino liudytojo K. Š. parodymus, kad gaudavo iš R. R. čekius, jo perduotos sąskaitos faktūros pagrinde būdavo už technikos remontą, kurą, R. R. grynais pinigais išmokėdavo atlyginimus darbuotojams, kartai būdavo pervedami pinigai R. R. į sąskaitą. Iš liudytojos E. L. parodymų nustatė, kad jai atveždavo kvitus už kurą, kuriuos ji suvesdavo į apskaitą. Algų žiniaraščius perduodavo K. Š., tačiau algalapiai su parašais pas ją ngrįždavo. Visus dokumentus perdavusi vadovams.Teismas įvertino tai, kad byloje yra nustatyta, jog po 2013-07-25, kai R. R. UAB „Agrodurpės“ pervedė 3000 Lt, jis pirko pagal UAB „Agrodupės“ išrašytas sąskaitas faktūras prekes, taip pat atsižvelgė į UAB „Biržų žemtiekimas“ anksčiau išrašytų sąskaitų faktūrų duomenis, kad prekes priėmė R. R., bei AB „Lytagra“ pateiktų sąskaitų faktūrų, išrašytų laikotarpiu iki 2013-07-16 (8 sąskaitos) duomenis, kad jose pasirašyta parašu, esančiu sąskaitose faktūrose, kur nurodyta, kad prekes priėmė R. (I t., b.l.65). Įvertino liudytojų parodymus, kad R. R. buvo pavesta mokėti darbuotojams atlyginimus ir pirkti tai, kas reikalinga darbams. Teismas sprendė esant labiau tikėtina, kad darbdavys pinigus pervesdavo į atsakovo sąskaitą jam pavestoms funkcijoms atlikti – išmokėti pinigus darbuotojams, bei pirkti būtinas priemones bei kurą, kas yra reikalinga atliekant darbus. Teismas vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei sprendė, kad UAB „Agrodurpės“ direktoriui neįvykdžius pareigos perduoti B UAB „Agrodurpės“ administratoriui visų bendrovės dokumentų, negalima visapusiškai patikrinti šalių nurodytų aplinkybių. Todėl pripažino, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas turtą (į jo sąskaitą pervestus 7356,35 Eur ) įgijo be teisinio pagrindo, kad jo įgijimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Teismas ieškinį atmetė iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Agrodurpės“ prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, netinkamai taikant materialinės teisės normas. Teigia, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kokiu pagrindu buvo jam pervesti 7356,25 Eur ir nepateikė savo darbo sutarties. Negalima vadovautis tik liudytojų parodymais, kad atsakovas iš jam perduotų piniginių lėšų mokėdavo darbuotojams atlyginimus. Jis pats posėdžio metu patvirtino, kad pagal darbo sutartį neturėjo funkcijų apmokėti kitiems darbuotojams darbo užmokesčių. Nurodo, kad atsakovas savo atsikirtimus grindė iš trečiųjų asmenų gautomis PVM sąskaitomis faktūromis bei jų apmokėjimais, tačiau didžioji dalis PVM sąskaitų faktūrų buvo išrašytos dar iki pirmojo pavedimo ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog už prekes buvo mokama iš R. R. piniginių lėšų, o ne iš bendrovės kasos paimtų grynųjų pinigų. Atsakovas neteigė, kad iš savo asmeninių lėšų mokėjo už ieškovę, o vėliau ieškovė jam grąžino pinigines lėšas. Teismas nepagrįstai laikė labiau tikėtiną, jog darbdavys pervesdavo į atsakovo sąskaitą pinigus jam pavestoms funkcijoms atlikti bei išmokėti pinigus darbuotojams, pirkti būtinas priemones, kurą, kadangi ieškovė pateikė duomenis, jog lėšos pervestos be pagrindo. Mano, kad atsakovo pareiga buvo paneigti šią aplinkybę, o ji nepagrįstai perkelta ieškovei. Teismas neįvertino buvusios bendrovės buhalterės E. L. pateiktų rašytinių įrodymų, kad atsakovas, kaip atskaitingas bendrovės asmuo, 2013-12-31 dienai bendrovei buvo skolingas 8.126,40 Lt sumą, be to, kad pastarajam 2014-02-24 pervestos 3000 Lt piniginės lėšos laikytinos bendrovės suteikta paskola. Labiau tikėtina, kad 7356,25 Eur piniginės lėšos pervestos be pagrindo. Atsiliepimu atsakovas R. R. prašo skundo netenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė, prašydama priteisti 7356,35 Eur, rėmėsi tik sąskaitos išrašais, tačiau byloje nepateikė jokių buhalterinių dokumentų, kurie patvirtintų atsakovo išdėstytą poziciją dėl lėšų panaudojimo įmonės veiklai vystyti. Apklaustų liudytojų nurodytas aplinkybes patvirtino PVM sąskaitos faktūros, iš kurių matyti, kad 2013-07-25, kai R. R. UAB „Agrodurpes“ pervedė 3000 Lt, jis apmokėjo ieškovei tiekėjo išrašytas sąskaitas faktūras. UAB „Biržų žemtiekimas“ 2013-05-09, 2013-05-10, 2013-05-14, 2013-05-15, 2013-05-20, 2013-05-30 išrašytose sąskaitose faktūrose, nurodyta, kad prekes priėmė R. R. bei AB „Lytagra“ pateiktose sąskaitose faktūrose, išrašytose laikotarpiu nuo 2013-06 iki 2013-07-16 (8 sąskaitos), yra pasirašyta parašu, esančiu sąskaitose faktūrose, kur nurodyta, kad prekes priėmė R. R.. Vien tik iš ieškovės pateiktos banko sąskaitos išrašo negalima patvirtinti, kad atsakovas nepagrįstai įgijo lėšas iš ieškovės, nes šias aplinkybes paneigia byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).Ieškovė ieškinį atsakovui grindė tuo, kad į jo sąskaitą be pagrindo per laikotarpį nuo 2013-07-25 iki 2014-02-24 buvo pervesta 7356,35 Eur (25400 Lt) suma. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad pagal įmonės apskaitos dokumentus nebuvo rasta jokių duomenų, patvirtinančių, kokiu pagrindu atsakovui pervesta nurodyta suma.Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybę, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). Atsakovas laikėsi pozicijos, kad iš pervestų pinigų jis mokėjo atlyginimus darbuotojams, pirko prekes, kurą ieškovės reikmėms, todėl nėra gavęs pinigines lėšas be pagrindo ir nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad yra labiau tikėtina, jog darbdavys pinigus pervesdavo į atsakovo sąskaitą jam pavestoms funkcijoms atlikti – išmokėti pinigus darbuotojams, bei pirkti būtinas priemones bei kurą, kas yra reikalinga atliekant darbus, todėl negalima spręsti, kad atsakovas pervestus pinigus įgijo be teisinio pagrindo. Apeliantė su tokiomis išvadomis nesutinka. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.). Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Šioje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo turtą, privalo jį grąžinti asmeniui, kuriam šis turtas priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.241 straipsnyje. Turto įgijimas be teisinio pagrindo reiškia, kad jo įgijimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).Byloje buvo nustatytos aplinkybės, kad po 2013-07-25, kai R. R. UAB „Agrodurpės“ pervedė 3000 Lt, jis pirko pagal UAB „Agrodurpės“ išrašytas sąskaitas faktūras prekes. Iš pateiktos R. R. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo (I t., b.l.121-123) nustatyta, kad 2013-08-30, iš jo sąskaitos UAB „Pasvalio agrodileris“ buvo pervesta 354,53 Lt (102,68 Eur). AB „Lytagra“ 2013-08-29 PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 023213 yra įrašas, kad prekes, kurių kaina 130 Lt (37,65 Eur) priėmė R. (I t., b. l. 65), PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 023235, 2013-08-19, taip pat nurodyta, kad prekes už 45 Lt (13,03 Eur) priėmė R. R. (I t., b.l.66), PVM sąskaitose faktūrose: Nr. 023095, 2013-08-16, išrašyta 150 Lt (43,44 Eur) sumai; Nr. 023259, 2013-08-20, išrašyta 123 Lt (35,62 Eur) sumai; Nr. 025175, 2013-10-29, išrašyta 59,70 Lt ( 12,29 Eur ) sumai, akivaizdžiai yra toks pat parašas prekes priėmusio asmens, kokiu pasirašytos sąskaitos faktūros Nr. 023213, 023235. Pagrįstai, įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad visiškai tikėtina, jog atsakovas nupirko UAB „Agrodurpės“ prekes iš UAB „Pasvalio agrodileris“ ir AB „Lytagra“, viso pagal pateiktus dokumentus už 244,71 Eur, iš jam ieškovės pervestų lėšų. Apeliantė teigia, kad nėra įrodymų, jog sąskaitos apmokėtos iš atsakovo turimų pinigų, o ne iš kasos paimtų grynųjų pinigų. Tačiau pastebėtina, kad ieškovė taip pat nepateikė duomenų, jog atsakovui buvo iš kasos išmokėta suma prekių įsigijimui, todėl lieka nepaneigta, kad atsakovas už prekes atsiskaitė iš išgrynintų pinigų, kurie pervesti ieškovės į atsakovo asmeninę sąskaitą ir kurie buvo išgryninami po atliktų pavedimų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė neginčija fakto, jog atsakovas,, kaip atskaitingas bendrovės asmuo, turėjo teisę mokėti tretiesiems asmenims už prekes ir paslaugas. Nors apeliantė teigia, kad didžioji dauguma byloje esančių PVM sąskaitų-faktūrų yra išrašytos iki 2013-07-25 atlikto pavedimo, tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas vertino, kad po šios datos atsakovo buvo nupirkta prekių už 244,71 Eur, dėl kitų sąskaitų teismas pasisakė tik dėl to, kad jose yra duomenų, jog atsakovas anksčiau atsiimdavo prekes iš tiekėjų. Buvo įvertinta, kad pagal UAB „Biržų žemtiekimas“ 2013-05-09, 2013-05-10, 2013-05-14, 2013-05-15, 2013-05-20, 2013-05-30 išrašytas sąskaitas faktūras prekes priėmė R. R., o AB „Lytagra“ pateiktose sąskaitose faktūrose, išrašytose laikotarpiu nuo 2013-06 iki 2013-07-16 (8 sąskaitos) pasirašyta parašu, esančiu sąskaitose faktūrose, kur nurodyta, kad prekes priėmė R. (I t., b.l.65). Iš nurodytų aplinkybių galima konstatuoti, kad tiek ginčo laikotarpiu, tiek iki jo, prekes, skirtas UAB „Agrodurpės“ reikmėms, iš tiekėjų paimdavo atsakovas, už kurias jis atsiskaitydavo grynais pinigais arba pavedimu. Ieškovei nepateikus duomenų, kad atsiskaitymui už prekes atsakovui iš kasos buvo išmokami gryni pinigai, lieka nepaneigta aplinkybė, kad atsakovas, išgryninęs jam ieškovės pervestus pinigus, atsiskaitydavo grynais pinigais su tiekėjais už perkamas prekes. Pirmosios instancijos teismas vertino ne tik byloje esančius rašytinius įrodymus, bet ir liudytojų parodymus, kad R. R. buvo pavesta mokėti darbuotojams atlyginimus ir pirkti tai, kas reikalinga darbams bei sprendė esant labiau tikėtina, kad darbdavys pinigus pervesdavo į atsakovo sąskaitą jam pavestoms funkcijoms atlikti – išmokėti pinigus darbuotojams, bei pirkti būtinas priemones bei kurą, kas yra reikalinga atliekant darbus. Pastebėtina, kad tokias aplinkybes patvirtino liudytojai M. L., kuris buvo UAB „Agrodurpės“ direktorius, taip pat K. Š., buvęs UAB „Agrodurpės“ direktorius, o vėliau konsultantas. Jie patvirtino, kad atsakovui buvo pervedami pinigai, kuriuos jis grynais išmokėdavo darbuotojams kaip atlyginimą, o šiems vadovaujantiems asmenims turėjo būti žinoma, kaip yra vykdomi atsiskaitymai su tiekėjais bei darbuotojais. Nors apeliantė teigia, kad atsakovas neturėjo funkcijų apmokėti darbuotojams atlyginimų, tačiau ieškovė niekaip nepatvirtino, kad faktiškai atlyginimai buvo išmokami kitokiomis aplinkybėmis. Teisės doktrinoje nurodoma, kad bendrovės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, tuo tarpu atsakovas buvo UAB „Agrodurpės“ darbuotojas, nepriklausęs bendrovės administracijai, vykdantis darbdavio pavedimus. Todėl, net ir tuo atveju, jeigu jo darbo sutartyje nebuvo numatyta funkcija apmokėti kitiems darbuotojams darbo užmokesčius, esant bendrovės buvusių direktorių parodymams, kad atsakovas faktiškai tokią funkciją atlikdavo, tokia buvo įprastinė praktika darbovietėje bei nesant šias aplinkybes paneigiančių duomenų, negalima konstatuoti, kad jis tokių veiksmų neatliko. Esant nurodytoms aplinkybėms liko nepaneigta, kad išgryninti ieškovės pervesti pinigai būdavo sumokami ieškovės darbuotojams kaip darbo užmokestis. Kadangi atsakovui pervestomis piniginėmis lėšomis buvo apmokėti apeliantės naudai atlikti darbai, atsiskaityta už jos naudai įgytas prekes, nuostolių, kaip vienos iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos, apeliantei nėra padaryta ir jos subjektinės teisės nėra pažeistos.Apeliantė teigia, kad sprendimas buvo priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, su kuo nėra pagrindo sutikti. Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dėl kurių nors faktų buvimo ar nebuvimo teismas gali daryti ir labiau tikėtinas (arba labiau netikėtinas) išvadas, remdamasis įrodymų / faktų tikėtinumo taisykle, kuri yra priimtina ir naudojama civiliniame procese. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai pripažino labiau tikėtina, kad darbdavys pinigus pervesdavo į atsakovo sąskaitą jam pavestoms funkcijoms atlikti – išmokėti pinigus darbuotojams bei pirkti būtinas priemones bei kurą, todėl negalima konstatuoti, kad atsakovui be pagrindo buvo pervestos piniginės lėšos ar kad jis yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas neįvertino bendrovės buhalterės E. L. pateiktų rašytinių įrodymų, jog atsakovas, kaip atskaitingas bendrovės asmuo, 2013-12-31 dienai bendrovei buvo skolingas 8.126,40 Lt sumą, be to, kad pastarajam 2014-02-24 pervestos 3000 Lt piniginės lėšos laikytinos bendrovės suteikta paskola. Pastebėtina, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016). Apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai dėl galimų paskolinių santykių tarp ieškovės bei atsakovo egzistavimo paneigia minėto instituto taikymo, taip pat ieškinio patenkinimo nurodytu pagrindu galimybę. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje neįrodyta, kad atsakovas be pagrindo įgijo pingines lėšas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nei padaryta skundžiamu sprendimu, nenustatyta (CPK 185 str.,263 str. 1 d). Todėl skundas atmestinas (CPK 326 str.1 d. 1 p).Netenkinus apeliacinio skundo iš ieškovės priteistinos atsakovo turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str.). Atsakovas pateikė prašymą priteisti patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir įrodymus, patvirtinančius turėtų išlaidų dydį- 300 Eur. Priteisiant jas vadovaujamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatančiomis, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pripažintina, kad atsakovo turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti yra protingos ir neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytų dydžių. Todėl jos priteistinos atsakovo naudai iš ieškovės administravimui skirtų lėšų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės B UAB „Agrodurpės“ bankroto administravimui skirtų lėšų 300 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovui R. R., a.k. (duomenys neskelbtini)