Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-735-479/2015 pagal ieškovės J. K. ieškinius atsakovams V. P. ir L. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Armeduva“, dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Vien tai, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties, nereiškia, kad jų nesiejo paskolos teisiniai santykiai. Viena iš būtinų paskolos sutarties sąlygų – pinigų perdavimas, yra įrodytas. Tai, kad ji (ieškovė) pinigus skolino atsakovų bendrai vykdytai veiklai, žinant kokia tai veikla, nereiškia, kad ji pati toje veikloje dalyvavo : ji nevažinėjo į užsienį pirkti naudotų automobilių, neužsiiminėjo jų pargabenimu ir prekyba, jokios turtinės naudos iš to negavo. Šalių nesiejo jokia bendra veikla, o pervesti pinigai buvo paskola atsakovams.Teismo įvardyta bendra veikla pagal įstatymą galėtų būti suprantama tik kaip bendra jungtinė veikla pagal CK 6.696 straipsnio 1 dalį. Jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos (CK 6.696 str. 4 d.). Teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą, kitaip nei teisės normos, reglamentuojančios paskolinius teisinius santykius, imperatyviai nustato, kad rašytinės jungtinės veiklos sutarties formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančią, o tai lemia tik viena – tokio sandorio pripažinimą niekiniu ir restitucijos taikymą (CK 1.80 str. 1 d.). Nepaisant to, kokie teisiniai santykiai šalis siejo, teismas turėjo priteisti prašomas sumas arba kaip negrąžintą paskolą, kurios suteikimo ir grąžinimo aplinkybės laikytinos įrodytomis, arba kaip lėšas, gautinas taikius restituciją, esant niekinio sandorio faktui.Tai, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, pagrindžia ir šalių sutartas paskolos grąžinimo terminas. Ji (ieškovė) ne kartą teismo posėdžio metu teigė, kad su atsakovais buvo sutarusi, kad paskolą jie grąžins dalimis pagal galimybes per dvejus metus. Tokias aplinkybes įrodo pokalbiai su atsakovais, kurių garso įrašai teismui buvo pateikti. Išklausius įrašų, nėra abejonių, kad atsakovas L. P. aiškiai pripažįsta, kad jis dvejus metus paskolos negrąžino ir siekia susitarti dėl tolimesnio skolos grąžinimo, nurodydamas, kad „du metus grybavau“. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentu, kad nebuvo įrodyta viena būtinų paskolos sutarties sąlygų – atsakovų įsipareigojimas gautus pinigus grąžinti. Teismas sutiko, kad įrašuose atsakovas L. P. neneigia skolos fakto, tačiau pabrėžė, kad pokalbiuose jis nenurodė skolos atsiradimo aplinkybių ir jos dydžio. Nėra būtina, kad atsakovas pažodžiui pasakytų paskolos sumą tam, kad galima būtų patvirtinti šalis siejusius paskolos teisinius santykius. Remiantis garso įrašuose užfiksuotais atsakovų prisipažinimais, labiau tikėtina, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai.Teismas neteisingai nurodo, kad ieškiniu neginčijamos aplinkybės, jog L. P. pasirašė keletą UAB „Armeduva“ sąskaitų, orderių ir važtaraščių. Posėdžio metu ji (ieškovė) paaiškino, kad jai nėra žinoma, kodėl, kokiu būdu pas atsakovą ir UAB „Ravita“ atsirado jos vadovaujamos bendrovės dokumentai su L. P. parašu. Pinigų skolinimo metu ją ir L. P. siejo asmeniniai santykiai. Ieškovė, pasitikėdama L. P., kaip savo sugyventiniu, kartais paprašydavo jį į UAB „Ravita“ nuvežti įmonės dokumentus. PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos dviem egzemplioriais – ant egzemplioriaus, kuris likdavo UAB „Armeduva“, visada pasirašydavo ji (ieškovė), kaip įmonės direktorė, o ant antro egzemplioriaus, kuris likdavo UAB „Ravita“, galėjo pasirašyti L. P.. Pastarasis egzempliorius likdavo UAB „Ravita“ ir ji (ieškovė) jo negalėjo matyti. Šiuos paaiškinimus patvirtino ir liudytoja I. S., nurodžiusi, kad UAB „Armeduva“ išrašytus buhalterinės apskaitos dokumentus pasirašydavo atsakovas L. P. arba jis atveždavo UAB „Armeduva“ skirtus dokumentus, pasirašytus ieškovės.

Pinigai į banko kortelių sąskaitas buvo pervedami pagal poreikį, priklausomai nuo to, kiek ir kokių automobilių reikdavo nupirkti, kokius mokėjimus atlikti. Pagal teismui pateiktus 10 CMR važtaraščių L. P. UAB „Armeduva“ vardu nupirko ir į Lietuvą pargabeno 76 transporto priemones. Automobiliai pirkti už pervestus pinigus, dėl kurių kilęs ginčas. Automobilius pagal CMR važtaraščius priėmė ir realizavo UAB „Armeduva“ direktorė J. K.. Dėl nupirktų ir UAB „Armeduva“ perduotų automobilių ieškovė pretenzijų nereiškė. UAB „Armeduva“ direktorė J. K. nepateikė duomenų, kaip atsiskaitė su pardavėjais už L. P. pargabentus 76 automobilius pagal CMR važtaraščius. Jei UAB „Armeduva“ už įsigytus 76 automobilius būtų atsiskaitęs kitaip, nei nurodė atsakovai, ieškovė ir UAB „Armeduva“ būtų pateikę tai patvirtinančius įrodymus. Po to, kai tarp ieškovės ir atsakovo L. P. nutruko asmeniniai santykiai, praėjus šešeriems metams J. K. teisme pareiškė ieškinius.Teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad vien pinigų pervedimas į sąskaitą nepatvirtina paskolos teisinių santykių. Nors ieškovė, reikšdama ieškinius, nurodė, kad skola atsirado iš paskolos teisinių santykių, tačiau apeliaciniame skunde keičia poziciją ir nurodo, kad pinigus galėjo pervesti jungtinei veiklai vykdyti – prekybai automobiliais. Nuomonių kaita, nenuosekli teisinė pozicija, faktinių duomenų iškraipymas ir melagingų pareiškimų teismui teikimas įrodo, kad ieškovė yra nesąžininga, nelinkusi atskleisti tikrų sandorio aplinkybių. Atsakovai neprašė pinigų paskolinti ir neįsipareigojo jų grąžinti, todėl nėra paskolos sutarties sudarymo faktui nustatyti būtinų sąlygų. Ieškovė yra įmonės direktorė, todėl jos teiginiai, kad 110 tūkst. eurų galėjo būti paskolinti be jokio skolos raštelio ar paskolos sutarties, nereikalaujant papildomų garantijų dėl paskolos grąžinimo (užstato, įkeitimo, laidavimo), nesutariant dėl paskolos sumos, grąžinimo termino, palūkanų, neatitinka minimaliai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standarto.Atsakovai savo atsikirtimų negrindė aplinkybe, kad galėjo būti sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Ieškovė taip pat ieškinių reikalavimų negrindė jungtinės veiklos sutarties neįvykdymu, netinkamu įvykdymu ir net neįrodinėjo, kad tokia sutartis galėjo būti sudaryta. Nebuvo ginčo dėl to, kad galėjo būti sudaryta jungtinės veiklos sutartis, todėl ieškovė apeliacinės instancijos teisme neturi teisinio pagrindo keisti ieškinio pagrindą ir nagrinėti aplinkybes, kurios nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių nebuvo kilęs ginčas. Ieškovė apeliaciniame skunde klaidingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados apie šalių vykdytą jungtinę veiklą. Tokia išvada sprendime nebuvo padaryta. Ieškovė sutapatina dvi skirtingas sąvokas „jungtinė veikla“ ir „bendra veikla“. Jungtinė veikla vykdoma jungtinės veiklos sutarties pagrindu, o bendra veikla gali būti vykdoma įvairiomis formomis – per darbo santykius, atstovavimo, pavedimo ir pan.Nesutinka su ieškovės argumentais, kad ji nedalyvavo prekybos naudotais automobiliais veikloje. Ieškovė į atsakovų sąskaitas pinigus per dvejus metus pervedinėjo nereguliariai, skirtingomis sumomis, nei karto nėra pareiškusi pretenzijų, kad pinigai panaudoti ne pagal paskirtį, nereikalavo patvirtinti, kad pinigai yra paskolinti, nebandė tartis dėl jų grąžinimo. Dalyvavimą naudotų automobilių prekybos veikloje patvirtina ieškovės parašai ant CMR važtaraščių, grynaisiais apmokėtos sąskaitos. Teismo posėdžio metu, apklausiant J. K. ir siekiant pašalinti prieštaravimus, į klausimą kieno buvo pinigai, ieškovė atsakė, kad tai UAB „Armeduva“ pinigai. Teismui papildomai paklausus, ieškovė paaiškino, kad pinigus iš UAB „Armeduva“ gavo kaip dividendus. Tai įrodo, kad ieškovė, paėmusi iš UAB „Armeduva“ pinigus kaip dividendus, juos vėl panaudojo UAB „Armeduva“ veiklai, įsigyjant naudotus automobilius.Nesutinka su ieškovės teiginiais, kad su atsakovais buvo sutarta, jog paskolą jie grąžins dalimis per dvejus metus. Ieškovė remiasi slapta darytais pokalbių įrašais, iš kurių nėra aišku kada, kur, kokiomis aplinkybėmis jie daryti. Perklausius pokalbių įrašus tampa akivaizdu, kad ieškovė iš V. P. jokios skolos grąžinimo nereikalavo, o prašė pakalbėti su L. P. dėl kažkokios neaiškios skolos grąžinimo, apie kurią V. P. net nežinojo ir išreiškė aiškią nuostatą, kad nesupranta kas čia vyksta. Visi garso įrašai daryti neperspėjus dalyvių, yra provokacinio pobūdžio ir nepilni. Pati ieškovė pokalbius iniciavo, uždavinėjo iš anksto paruoštus klausimus, neleisdama į juos atsikirsti, siekdama išprovokuoti atskiras frazes, bandydama pokalbį surežisuoti jai naudinga linkme.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Byloje nustatyta, kad ieškovė J. K. (tuo metu buvo Samoškienė) kasos pajamų orderiais pervedė atsakovams L. P. (nuo 2007-04-11 iki 2007-09-12) ir V. P. (nuo 2007-11-07 iki 2008-04-17) lėšas, mokėjimų paskirtyse nurodžiusi, kad tai sąskaitos papildymas (1 t., 39-53, 119-129 b. l.). Lėšos buvo pervedamos skirtingo dydžio – nuo 300 Eur iki 10 250 Eur. Kai kurie pavedimai buvo atliekami tą pačią dieną kelis kartus (pvz., V. P. 2007-05-15 pervesta 2 000 Eur ir 2 500 Eur, L. P. 2007-11-12 pervesta 25 000 Lt ir 1 000 Lt) arba esant vienos ar kelių dienų skirtumui (pvz., L. P. 2008-02-26 pervesta 4 000 Eur, 2008-02-27 – 3 200 Eur, 2007-02-28 – 1 850 Eur ir pan.).

Apeliantės teigimu, kasos pajamų orderiais pervestos lėšos atsakovams buvo paskolintos, tačiau jie jų negrąžino, todėl prašo priteisti iš atsakovo L. P. – 102 839,24 Lt, o iš atsakovo V. P. – 276 569,28 Lt. Atsakovai, nesutikdami su tokiu apeliantės reikalavimu, teigia, kad lėšos jiems buvo pervedamos ne kaip paskola, o tam, kad UAB „Armeduva“, kurios vadovė ir akcininkė buvo ieškovė J. K., vardu būtų nupirktos transporto priemonės.

Taigi ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo, kai viena šalis kasos pajamų orderiais, kurių mokėjimo paskirtyje nurodo, kad tai sąskaitos papildymas, perveda kitai šaliai pinigus, o ši juos priima.

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje pateikta paskolos sutarties samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Paminėto straipsnio 2 dalis nustato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013 ir kt.).

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas, kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK 6.871 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 str. 1 d.). Nesant tokio imperatyvaus nurodymo, žodžiu sudarytas sandoris galioja, tačiau, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 5 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011, 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013 ir kt.). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys jokios rašytinės formos paskolos sutarties su būtinomis tokiai sutarčiai sąlygomis, nebuvo sudariusios. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visetą. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009).

Paminėta, kad apeliantė tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius įrodinėjo kasos pajamų orderiais, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad pinigai skirti sąskaitos papildymui. Taigi ieškovė paminėtais kasos pajamų orderiais įrodė tik pinigų perdavimo faktą, tačiau neįrodė, kad paminėtos lėšos iš tiesų buvo atsakovams pervedamos kaip paskola ir kad atsakovai, gavę paminėtus pinigus, įsipareigojo juos grąžinti.

Apeliantės teigimu, atsakovai užsiėmė naudotų automobilių pervežimu iš užsienio šalių į Lietuvą. Kadangi jie neturėjo lėšų automobiliams įsigyti, ji pinigus skolindavo. Atsakovai nesutiko su tokiais apeliantės paaiškinimais, teigdami, kad J. K. pervesdavo jiems pinigus, tačiau tai nebuvo paskola. Paaiškino, kad už gautas lėšas jie Prancūzijoje nupirkdavo automobilius UAB „Armeduva“, kurios vadovė ir akcininkė buvo pati ieškovė (1 t., 150 b. l.), vardu ir gabendavo į Lietuvą. Vežimo paslaugas teikė UAB „Ravita“, kurioje tuo metu dirbo vienas iš atsakovų – V. P. (1 t., 85 b. l.). Lėšos buvo naudojamos ne tik automobilių įsigijimui, bet ir jų pervežimui, aikštelės nuomai. Šiuos atsakovų paaiškinimus įrodo teismui pateikti įrodymai: UAB „Ravita“ per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 25 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros pirkėjui UAB „Armeduva“ už automobilių aikštelės nuomą ir transporto paslaugas (2 t., 13, 17-20, 22-25, 27-29, 31-32, 34-35, 37-38, 40, 42, 44), kasos pajamų orderiai, įrodantys, kad UAB „Armeduva“ už paminėtas aikštelės nuomos ir transporto paslaugas atsiskaitė su UAB „Ravita“ grynaisiais pinigais (2 t., 47-64 b. l.), per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2008 m. spalio 10 d. išrašyti CMR važtaraščiai, pasirašyti tiek krovinio (automobilių) gavėjo UAB „Armeduva“, tiek ir vežėjo UAB „Ravita“ (2 t., 14, 21, 26, 30, 33, 36, 39, 41, 43, 45). Bylos duomenys įrodo, kad paminėtas UAB „Ravita“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius ir CMR važtaraščius UAB „Armeduva“ vardu pasirašydavo pati apeliantė (ieškovė) J. K., kai kada ir atsakovas L. P.. Iš BAB banko „Snoras“ gautų L. P. (nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d.) ir V. P. (nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2007 m. rugsėjo 30 d.) išgrynintų lėšų ataskaitų (2 t. 66-68, 70-73 b. l.) nustatyta, kad iš atsakovo L. P. sąskaitos lėšos Prancūzijoje buvo išgrynintos nuo 2007 m. lapkričio 7 d. iki 2008 m. balandžio 21 d. (pervestos buvo nuo 2007-11-07 iki 2008-04-17), o iš V. P. sąskaitos – nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2007 m. rugsėjo 19 d. (pervestos buvo nuo 2007-04-05 iki 2007-09-12).

Taigi aptarti bylos duomenys įrodo, kad panašiu laikotarpiu, kai ieškovė pervesdavo lėšas į atsakovų sąskaitą, atsakovai Prancūzijoje juos išgrynindavo, pirkdavo naudotus automobilius UAB „Armeduva“, kuri vertėsi transporto priemonių prekyba, vardu, gabendavo į Lietuvą, vėliau išrašydavo UAB „Armeduva“ PVM sąskaitas faktūras už aikštelių nuomos ir vežimo paslaugas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009 ir kt.). Taigi procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo taisyklės reiškia tai, kad apeliacinės instancijos teismas, ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustatydamas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, privalėjo konstatuoti, ar labiau tikėtina, kad ieškovo įrodinėjami faktai buvo, ar labiau tikėtina, kad jų nebuvo.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog ieškovės į bylą pateikti kasos pajamų orderiai, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai sąskaitos papildymai, patvirtina ne tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius, juo labiau, kad ieškovė neįrodė vienos iš esminių paskolos sutarties sąlygų – atsakovų įsipareigojimo grąžinti lėšas, o šalių bendrai vykdytą veiklą – prekybą naudotais automobiliais. Nors, apeliantės teigimu, ji jokia bendra veikla neužsiiminėjo – automobilinių nepirko, nesirūpino jų pargabenimu, pardavimu ir iš to pelno negavo, tačiau byloje esantys ir aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes. Be to, pažymėtina tai, kad apeliantė, siekdama paneigti atsakovų argumentus, kad už jiems pervestas lėšas nebuvo perkami CMR važtaraščiuose nurodyti automobiliai UAB „Armeduva“ vardu, galėjo pateikti tai patvirtinančius dokumentus, įrodančius, kad jos vadovaujama bendrovė už paminėtas transporto priemones atsiskaitė ne atsakovams kasos pajamų orderiais pervestomis lėšomis, dėl kurių yra kilęs ginčas. Tokių duomenų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui pateikta nebuvo, todėl atsakovų argumentai, kad už kasos pajamų orderiais pervestas lėšas buvo perkami automobiliai UAB „Armeduva“, liko nepaneigti.

Apeliantės teigimu, tai, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai įrodo šalių sutartas paskolos grąžinimo terminas, t. y. kad paskola bus grąžinta dalimis pagal galimybes per dvejus metus. Tai, apeliantės teigimu, ji ne kartą patvirtino tiek posėdžio metu, tiek ir teismui pateiktuose garso įrašuose, kuriuose užfiksuoti pokalbiai su atsakovais.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos teismui pateiktus garso įrašus, sutinka su apeliante, kad juose su atsakovais L. P. ir V. P. yra kalbama apie kažkokios skolos grąžinimą (su tuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas), minimas dviejų metų laikotarpis, tačiau iš paminėtų pokalbių įrašų negalima nustatyti apie kokią konkrečiai skolą yra kalbama, nes ji nekonkretizuota, t. y. neįvardinta konkreti skolos suma, neatskleistos pinigų perdavimo aplinkybės, iš ko ji (skola) kildinama ir ar tikrai yra kalbama apie tas lėšas, kurios atsakovams buvo pervestos byloje esančiais kasos pajamų orderiais nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. balandžio 17 d. Be to, nors pateiktais ieškiniais apeliantė reikalauja tikėtina paskolintus pinigus priteisti iš abiejų atsakovų, tačiau pokalbių įrašuose kalbama tik apie jos buvusio sugyventinio L. P. skolą. Išklausius pokalbio įrašą su atsakovu V. P. (įrašas Nr. 5), nustatyta, kad pinigų grąžinimo iš paminėto atsakovo apeliantė net nereikalauja, o prašo, kad V. P. pakalbėtų su savo sūnumi L. P. dėl skolos grąžinimo (CPK 177, 178, 185 str.).

Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pateikti garso įrašai neįrodo, jog šioje byloje esančiais kasos pajamų orderiais atsakovams pervestos lėšos buvo apeliantės paskola atsakovams ir kad atsakovai įsipareigojo ją (paskolą) grąžinti per dvejus metus. Paminėti garso įrašai nepaneigė byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurias patvirtino rašytiniai įrodymai (CPK 177, 178-180, 183, 185 str.).

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad tarp šalių susiklostė ne paskolos teisniai santykiai, o tik bendrai vykdyta veikla naudotomis transporto priemonėmis, teigia, kad pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį tokia veikla turėtų būti suprantama kaip bendra jungtinė veiklą, o teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą, imperatyviai nustato rašytinę sutarties formą (CK 6.696 str. 4 d.), kurios nesilaikymas daro sutartį negaliojančia ir lemia atitinkamas pasekmes – sandorio pripažinimą negaliojančiu ir restitucijos taikymą (CK 1.80 str. 1 d.). Nepaisant to, kokie teisniai santykiai siejo šalis – paskoliniai ar bendra jungtinė veikla, apeliantės įsitikinimu, teismas turėjo priteisti ieškovei prašomas lėšas kaip negrąžintą paskolą, arba kaip lėšas, gautas taikant restituciją, esant niekinio sandorio faktui.

Paminėta, kad šalių pateikti paaiškinimai, kiti byloje esantys įrodymai, leido teismui prieiti prie pagrįstos išvados, kad tarp šalių susiklostė ne paskolos sutartiniai santykiai, o tik bendrai vykdytos veiklos santykiai. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nekvalifikavo šalių veiklos kaip jungtinės veiklos pagal CK 6.696 straipsnį. Be to, CPK 306 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nors ginčas teisme kilo dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, tačiau nei viena iš šalių pirmosios instancijos teisme nebuvo kėlusi klausimo, kad ar tarp jų (šalių) susiklostė jungtinės veiklos sutartiniai teisiniai santykiai, o pirmosios instancijos teismas paminėtų aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nevertina J. K. skundo argumentų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, t. y. argumentų, susijusių su jungtinės veiklos sutartiniais teisiniais santykiais.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliantės J. K. apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

Apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys (2015 m. sausio 30 d. mokėjimo nurodymas, PVM sąskaita faktūra, suteiktų konsultavimo paslaugų ataskaita) įrodo, kad atsakovai L. P. ir V. P., pateikę atsiliepimą į apeliacinį skundą, patyrė po 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 800 Eur, tačiau pažymėtina, kad teisines paslaugas atsakovams teikė ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet UAB „Orandis“ (teisininkas V. B.), kuriam ir buvo atlyginta už teisinių paslaugų suteikimą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinio proceso normos asmenų, galinčių būti atstovais civiliniame procese pagal pavedimą, ir mokėjimo už atstovavimą klausimus reglamentuoja pakankamai aiškiai ir imperatyviai. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos šaliai (fiziniam ar juridiniam asmeniui) atstovautų teisinių paslaugų įmonė. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 išaiškinta ir tai, kad atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas.

Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas konstatavo, kad išlaidos, sumokėtos teisinių paslaugų įmonei už teisinę pagalbą, neatlygintinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).

Atsižvelgdamas į paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas atsakovų patirtų teisinės pagalbos išlaidų, sumokėtų teisines paslaugas teikusiai įmonei UAB „Orandis“, nepriteisia.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.