Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas palaikė prieštaravimuose nurodytus argumentus. Nurodė, jog ieškovas dokumentinio proceso metu reikalavimų didinti negali, todėl atsakovė nesutinka su ieškovo papildomai prašoma priteisti 1083,00 Eur suma, pagal kitą sąskaitą faktūrą. Prašė preliminarų sprendimą pakeisti, pritesiti iš atsakovės 1927,00 Eur skolos, sumažinti 0,1 proc. delspinigius iki 0,02 proc. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Preliminarus sprendimas keistinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. spalio 16 d. sudarė Odontologijos ir/ar burnos priežiūros paslaugų teikimo sutartį (toliau – Sutartis). Ieškovė įsipareigojo tinkamai suteikti odontologijos paslaugas atsakovei, o ji už suteiktas paslaugas atsiskaityti nustatyta tvarka ir terminais (Sutarties 2.1, 3.6 ir 3.8 punktai). Ieškovė 2017 m. kovo 20 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Serija (duomenys neskelbtini) už suteiktas odontologijos paslaugas. Paslaugų kaina sudarė 7677,00 Eur sumą, kurią atsakovė turėjo sumokėti iki 2017 m. kovo 25 d. Šalys 2017 m. kovo 20 d. taip pat pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 7677,00 Eur sumai, kurio apmokėjimo data iki 2017 m. kovo 25 d. Iš byloje pateiktų atsakovės mokėjimo nurodymų (Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, jog atsakovė ieškovui sumokėjo pagal sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), 5750,00 Eur sumą, skolos likutis pagal minėtą sąskaitą sudaro 1927,00 Eur.

CPK 430 straipsnio 4 dalis numato, jog dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ieškovas atsiliepime į prieštaravimus papildomai pateikė 2017 m. liepos 12 d. išrašytą sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), 1083,00 Eur sumai bei prašė šią sumą priteisti iš atsakovės. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas draudžia ieškovui dokumentiniame procese didinti reikalavimą (CPK 430 str. 4 d.), tokiu būdu, ieškovo reikalavimą priteisti 1083,00 Eur skolą pagal 2017 m. liepos 12 d. sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną dokumentinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalis 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais. Remiantis CK 6.256 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais, pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, - vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnis). Pagal CK 6.205 straipsnį, sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad atsakovė su ieškovu už jai suteiktas palsaugas pagal sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) atsiskaitė iš dalies ir liko skolinga ieškovui 1927,00 Eur. Ginčo tarp šalių dėl skolos pagal sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) dydžio nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo reikalavimas dėl 1927,00 Eur priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai (bauda, delspinigiai). CK 6.71 straipsnio 1 dalis ir 6.258 straipsnio 1 dalis numato, jog sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Sutartimi nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, jos yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir civilinės atsakomybės forma. Pagrindinis civilinės atsakomybės principas – nuostolių atlyginimas visada turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio. Vienas iš šio principo įgyvendinimo pavyzdžių yra CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti baudines netesybas – reikalauti ir prievolės įvykdymo, ir netesybų, išskyrus už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Tačiau praktikoje galimi ir kiti atvejai, kai pažeidžiamas kompensuojamasis netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdis, ir jos teismo gali būti pripažintos baudinėmis. Pavyzdžiui, kai šalys už tą patį prievolės pažeidimą nustatė ir baudą, ir delspinigius arba kai pats netesybų dydis yra neprotingai didelis. Nagrinėjamu atveju atsakovė prašo sumažinti sutartyje nustatytų 0,1 proc. delspinigių dydį, kadangi jos yra neprotingai didelės.

Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008). Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, bylos Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007). CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti du savarankiški pagrindai, kada teismas gali mažinti netesybas – jeigu jos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Taigi, teismo teisė mažinti netesybas kyla tik nustačius vieną arba abi šias sąlygas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.) Vertindamas, ar netesybos yra neprotingai didelės, teismas turi atsižvelgti į sutartyje nustatytos netesybų sumos ir nuostolių, kuriuos realiai patyrė kreditorius, santykį. Vertindamas realiai patirtų nuostolių dydį, teismas turi atsižvelgti į kreditoriaus kaltę (CK 6.259 straipsnis), taip pat aplinkybę, ar kreditoriaus realiai patirti nuostoliai priteistini pagal nuostolių dydžio nustatymo taisykles, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar buvo atsižvelgta į CK 6.258 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad neįvykdžiusi prievolės įmonė atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos ji numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Jei netesybų suma yra neprotingai didelė palyginus su realių nuostolių suma, įvertinta pagal 6.258 straipsnio 4 dalies taisyklę, teismas turi teisę mažinti netesybas tuo pagrindu, kad netesybos yra neprotingai didelės. Neprotingai didelių netesybų sumažinimo dydis yra fakto klausimas ir teismas spręsdamas, iki kokio dydžio sumažinti neprotingai dideles netesybas, kiekvienu atveju vertina konkrečios bylos aplinkybes, šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.) Neprotingai didelės netesybos turi būti mažinamos tiek, kad būtų užtikrinta prievolės šalių interesų pusiausvyra – tiek skolininko interesas, jog netesybos išliktų kompensuojamojo pobūdžio ir nebūtų baudinės, tačiau taip pat turi būti gerbiamas kreditoriaus interesas, kad netesybos atliktų ir sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės funkciją, todėl mažinant netesybas neturi būti visiškai pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), o toks pažeidimas būtų, jei netesybos būtų mažinamos iki realiai patirtų ar minimalių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).