- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-24
- Bylos Nr.
- e2A-926-794/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31840-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (apeliantės) Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Stanvita“ dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų ir palūkanų išieškojimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“ (toliau – ieškovė arba asociacija) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Stanvita“, kuriuo prašė išieškoti iš atsakovės 4 541,24 EUR sumą be pagrindo įgytų piniginių lėšų; pripažinti negaliojančiu 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų perdavimo – priėmimo aktą, sudarytą tarp šalių, taikyti restituciją ir iš atsakovės ieškovės naudai išieškoti 700,88 EUR sumą; išieškoti iš atsakovės ieškovės naudai 1 135,31 EUR palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovės revizijos komisija, atlikusi ieškovės finansinių operacijų, sudarytų su atsakove, patikrinimą, nustatė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. (imtinai) pagal PVM sąskaitas – faktūras ieškovė sumokėjo atsakovei 19 360,00 Lt/5 607,04 EUR sumą už transporto paslaugas, kurios faktiškai nebuvo ieškovei suteiktos, t. y. sutartys dėl transportavimo paslaugų teikimo nebuvo sudarytos, be to, nėra jokių kitų dokumentų (užsakymų, krovinio gabenimo važtaraščių ir kitų dokumentų), kurie patvirtintų, kad PVM sąskaitose - faktūrose nurodytos ūkinės operacijos yra faktiškai įvykusios, t. y. jog jose nurodytos transporto paslaugos faktiškai buvo suteiktos ieškovei, be to, atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė realiai ieškovei suteikė pervežimo paslaugas, be to, ieškovės revizijos komisijos išvados yra pateiktos patikrinimo ataskaitoje. Ieškovė taip pat nurodė, jog 2016 m. birželio 23 d. ieškovės interesus atstovavusi skolų išieškojimo bendrovė UAB „Skolų valdymo konsultacijos“ pateikė atsakovei pretenziją Nr. 2016-06-23/11, kuria pareikalavo grąžinti nepagrįstai gautą 5 607,04 EUR sumą, tačiau atsakovė 2016 m. liepos 25 d. nesutiko grąžinti ieškovei minėtos sumos bei patvirtino, kad rašytinių sutarčių tarp šalių sudaryta nebuvo ir atsakovė neturi krovinio gabenimo važtaraščių, t. y. transporto paslaugos buvo teikiamos pagal žodinius ieškovės užsakymus bei pateikė paslaugų perdavimo - priėmimo aktą, datuotą 2011 m. balandžio 5 d. data, pagal kurį išrašyta 2011 m. balandžio 5 d. PVM sąskaita - faktūra Nr. STA-0401515, be to, minėtame akte nurodyta, jog atsakovė, vadovaujantis susitarimu, 2011 m. kovo - balandžio mėnesiais atliko TIR Carnet knygelių transportavimą: kovo 28 d. Alytus - Kaunas, kovo 29 - 30 d. Vilnius - Panevėžys - Klaipėda, balandžio 4 d. Alytus - Kaunas – Panevėžys, tačiau tarp ieškovės turimų dokumentų tokio paslaugų priėmimo - perdavimo akto nėra, be to, pas ieškovę yra griežtai sureglamentuota TIR knygelių išdavimo tvarka, t. y. TIR knygelės yra išduodamos tik įgaliotiems asmenims, laikantis tvarkoje nustatytų sąlygų, be to, atsakovės išrašytose PVM sąskaitose – faktūrose nėra nurodyti jokie konkretūs krovinio gabenimo maršrutai, konkreti krovinio gabenimo data bei datos, pervežimų kiekis, pervežimą vykdžiusios transporto priemonės markė ir valstybinis numeris bei važtaraščio numeris, todėl iš PVM sąskaitų – faktūrų neįmanoma nustatyti, kada ir kokios konkrečios pervežimo paslaugos buvo tariamai teikiamos, be to, vien tik sąskaitų išrašymas neįrodo realaus sutarties vykdymo, be to, važtaraščiai turi būti saugojami dešimt metų, todėl atsakovė ne tik privalėjo juos užpildyti, bet ir privalėjo juos saugoti iki šiol. Ieškovė nurodė, jog nei pagal 2011 m. balandžio 5 d. PVM sąskaitą - faktūrą Nr. STA-0401515, nei pagal kitas PVM sąskaitas - faktūras, nurodytas lentelėje Nr. 1, atsakovė faktiškai jokių pervežimo paslaugų nesuteikė ieškovei ir nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų krovinio pervežimo paslaugų suteikimo faktą, t. y. nėra sutarčių, užsakymų dėl krovinio pervežimo, važtaraščių ir kitų krovinio pervežimus patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovė iš atsakovės prašė išieškoti pagal PVM sąskaitas - faktūras Nr. STA NR. 2010-0401349, STA Nr. 2010-0401350, STA Nr. 2010- 0901424 bei STA Nr. 2010-0901426 be pagrindo įgytas pinigines lėšas 4 541,24 EUR sumai ir palūkanas už be pagrindo įgytas pinigines lėšas - 1 135,31 EUR sumai. Ieškovė nurodė, jog TIR knygeles veždavo ieškovės darbuotojai lengvosiomis transporto priemonėmis, be to, TIR knygelės yra kaip griežtos atskaitomybės blankai, turintys savo numerius, be to, pas ieškovę yra vedama griežta TIR knygelių apskaita, t. y. ieškovė, išduodama pervežimui TIR knygeles, pildo tipinės formos Medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraščius, o atsakovė nepateikė tokių važtaraščių, kurie privalomai turėjo būti pildomi TIR knygelių pervežimo atveju, kopijų, be to, paprastai teikiant krovinių gabenimo paslaugas nėra sudaromi paslaugų priėmimo – perdavimo aktai, kadangi pervežimo paslaugų suteikimo faktą įrodo užpildytas krovinio važtaraštis, todėl yra akivaizdu, kad, sudarant paslaugų priėmimo - perdavimo aktą, buvo siekiama pateisinti jau išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą Nr. STA-0401515, kuri dar iki akto sudarymo buvo išrašyta už faktiškai nesuteiktas transporto paslaugas, todėl ginčijamas paslaugų priėmimo – perdavimo aktas turi būti pripažintas tariamu sandoriu, kadangi jis buvo sudarytas tik dėl akių, t. y. siekiant pateisinti PVM sąskaitos – faktūros Nr. STA-0401515 išrašymą ir apmokėjimą pagal šią PVM sąskaitą – faktūrą, nors į ją įtrauktos transportavimo paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos ir pripažinus paslaugų priėmimo – perdavimo aktą tariamu sandoriu, turi būti taikoma restitucija ir atsakovė turi grąžinti ieškovei sumokėtas pinigines sumas. Ieškovė taip pat nurodė, jog 1 135,31 EUR sumai palūkanos yra skaičiuojamos nuo 4 541,24 EUR sumos už penkis metus iki ieškinio pateikimo dienos. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – Kelių transporto kodeksas) 56 straipsnio 2 dalies nuostatose yra nurodyta, jog ieškiniui, kylančiam dėl vežimo sutarties, pareikšti yra nustatomas dviejų metų ieškinio senaties terminas, tačiau šioje byloje šis terminas yra netaikytinas, kadangi vežimo sutartis nebuvo sudaryta ir pervežimo paslaugos suteiktos nebuvo ir šalių santykiams yra taikytinas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė taip pat nurodė, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), atlikus ieškovės mokestinį patikrinimą, konstatavo tai, kad ieškovės išlaidos pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras negali būti priskiriamos leidžiamiems atsiskaitymams ir tai įrodo, jog tariamai buvo suteiktos pervežimo paslaugos. Ieškovė nurodė, kad tuometiniai ieškovės valdymo organai švaistė pinigines lėšas, atlikdami mokėjimus įvairiems ieškovės nariams už faktiškai nesuteiktas paslaugas, o kiti sąžiningi ieškovės nariai to nežinojo ir negalėjo žinoti, kadangi jiems nebuvo teikiama informacija apie ieškovės veiklą, todėl ieškovės nariai buvo priversti kreiptis į teismą ir teismas įpareigojo tuometinius ieškovės valdymo organus pateikti duomenis apie ieškovės skolininkus, tačiau tokia informacija pateikta nebuvo ir tik po to, kai 2014 m. gegužės 9 d. buvo išrinktas naujas ieškovės prezidiumas ir nuo 2015 m. birželio 10 d. (imtinai) ieškovės prezidentu buvo išrinktas E. M. bei nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. (imtinai) ieškovės generaliniu sekretoriumi išrinktas V. M., jų iniciatyva buvo pradėti tikrinti buvusių ieškovės valdymo organų sudaryti sandoriai bei pradėti reikšti ieškiniai teismui, todėl visą tai sudaro teisinį pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu jis buvo praleistas. Atsakovė UAB „Stanvita“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad minėtų paslaugų suteikimą patvirtina ieškovės nurodytos sąskaitos, kurios yra ieškovės priimtos, pasirašytos bei apmokėtos ir dėl jų nebuvo kilę ginčų iš ieškovės pusės apie šešerius metus, be to, ieškovė apie šešerius metus po minėtų sąskaitų priėmimo bei apmokėjimo nereiškė jokių pretenzijų atsakovei, be to, ieškovė, remiantis šiomis sąskaitomis, susigrąžino dalį pridėtinės vertės mokesčio, t. y. visais savo veiksmais ieškovė ilgą laiką išreiškė savo aiškų patvirtinimą, jog ginčo sąskaitos atsakovės yra pateiktos pagrįstai ir jose nurodytos paslaugos yra realiai suteiktos bei už jas atlikti mokėjimai pilnai atitinka ieškovės valią, be to, iš skolų suderinimo aktų turinio matyti, jog iki 2015 m. lapkričio 16 d. (imtinai) aštuonis kartus derinant šalių tarpusavio įsiskolinimus, ieškovė jokia forma neišreiškė savo nesutikimo su pateiktomis sąskaitomis bei jų apmokėjimu, be to, byloje yra pateiktas 2011 m. balandžio 5 d. dienos paslaugų priėmimo - perdavimo aktas, patvirtinantis dalies paslaugų iš atsakovės ieškovei perdavimą, ir šis dokumentas yra tiesioginis įrodymas, paneigiantis ieškovės poziciją šiame ginče, be to, minėtas aktas yra pasirašytas ieškovės atstovo ir pilnai atitinka faktines įvykių aplinkybes. Atsakovė taip pat nurodė, kad atsakovė ieškovei atliko TIR Carnet knygelių transportavimą ir jokia forma nėra paneigtas tas faktas, jog TIR knygelės iš vieno ieškovės padalinio į kitą ieškovės padalinį buvo aptariamu metu transportuojamos, be to, prie ieškinio pateikti 2014 - 2016 metų datuojami medžiagų perkėlimo ieškovės viduje važtaraščiai, jokia forma nepatvirtina ieškovės teiginių ir nurodomų aplinkybių. Atsakovė nurodė, kad ieškovė savo pretenzijas atsakovei pateikė po akivaizdžiai protingu negalimu laikyti laiko tarpo nuo minėtų paslaugų atlikimo ir net apmokėjimo už jas, be to, Kelių transporto kodeksas, reguliuojantis keleivių, bagažo ir krovinių vežimų organizavimą ir vykdymą, atsakomybę už turtinę žalą, numato, jog ieškiniui, kylančiam dėl vežimo sutarties, pareikšti yra nustatomas dvejų metų ieškinio senaties terminas, todėl ieškovė nustačiusi tą aplinkybę, kad jai be pagrindo yra pateiktos atsakovės sąskaitos ir ieškovė be pagrindo už jas sumokėjo, turėjo per dvejus metus teismui pateikti ieškinį, o šiuo atveju yra akivaizdu, jog apie savo tariamą teisę pareikšti ieškinį ieškovas jau žinojo nuo 2010 - 2011 metų, todėl šio ieškinio pareiškimo dienai ieškinio senatis yra seniai pasibaigusi, t. y. ji pasibaigė 2013 m. balandžio 6 d. (imtinai), ir ieškovė, matydama, kad yra akivaizdžiai praleidusi ieškinio senaties terminą, vis tiek bando pasinaudoti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutu, siekiant išvengti kitų normų taikymo, be to, yra visiškai akivaizdu, jog dar 2011 metais ieškovė žinojo apie suteiktas arba nesuteiktas atsakovės paslaugas. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų priėmimo – perdavimo aktas patvirtina vienos šalies paslaugų perdavimą kitai šaliai ir pasirašius šį dokumentą šalys neįgyja jokių naujų teisių bei jokios seniau egzistavusios teisės nekeičiamos ir nenaikinamos, be to, šis dokumentas tik fiksuoja anksčiau sudaryto sandorio tarp šalių vykdymo aplinkybes, be to, šio akto prilyginimas sandoriui prieštarauja sveikai logikai, kadangi bet kuris sandoris numato šalių teisių ir pareigų atsiradimą, pakeitimą arba panaikinimą po sandorio sudarymo, o tuo tarpu yra akivaizdu, kad minėtas aktas aptaria jau įvykusius įvykius, nesukurdamas jokių naujų tarpusavio šalių santykių, todėl ieškovės argumentai dėl akto pripažinimo negaliojančio, kaip sandorio, yra niekiniai bei nepagrįsti, be to, ieškovė klaidina teismą, jog atsakovei pervežant iš ieškovės gautą krovinį turėjo būti forminamas Medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraštis, kadangi ieškovės vidaus dokumentas, t. y. Knygelių išdavimo TIR garantinės sistemos dalyviams bei grąžinimo ieškovei tvarka, numatė tokių dokumentų išdavimą, tačiau ši ieškovės nurodyta tvarka yra išimtinai ieškovės vidaus dokumentas, be visą ko numatantis TIR knygelių išdavimo vežėjams tvarką, tačiau atsakovei vykdant gabenimo paslaugą pervežamos TIR knygelės buvo pervežamos kaip krovinys, o ne buvo išduodamos atsakovei, kaip garantinės sistemos dalyviui, ir pervežant TIR knygeles atsakovė nevykdė jų kaip griežtos atskaitomybės dokumento perkėlimo įmonės viduje, o suteikė ieškovei įprastinę krovinio pervežimo paslaugą, todėl jeigu šiuo atveju buvo įformintas medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraštis, tai jis buvo forminamas ieškovės viduje ir atsakovė minėto dokumento forminime nedalyvavo bei neprivalėjo dalyvauti ir tuo labiau, gauti minėto važtaraščio ar jo nuorašo, be to, kiti teismo procesai, kai ieškovė bando išieškoti sumas iš ieškovės narių, niekaip nesusiję su šia civiline byla ir neįrodo tos aplinkybės, jog atsakovė nesuteikė ieškovei ginčijamų paslaugų, be to, VMI išvados yra susijusios su nuomos paslaugomis, t. y. VMI aptarė tik nuomos sutartis, pagal kurias ieškovė nuomojosi įvairų turtą bei konstatavo, kad pati ieškovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų kuriems tikslams buvo naudojamas išnuomotas turtas ir kad minėtas turtas davė ieškovei pajamų ir į VMI ataskaitą įtrauktos kelios su pervežimu susijusios sąskaitos jokia forma neaptartos bei nėra konstatuota, kad pervežimo paslaugos nebuvo suteiktos, be to, VMI konstatavimas, jog tam tikrais atvejais ieškovė be pagrindo sąskaitų sumas įtraukė į leidžiamus atsiskaitymus, visiškai nereiškia tai, jog minėtose sąskaitose nurodytos paslaugos nebuvo suteiktos, be to, atsižvelgiant į VMI aktą, galima daryti išvadą, kad ieškovė netinkamai saugojo savo ūkinės veiklos dokumentus, dėl ko jų negalėjo pateikti VMI.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovės faktiniai veiksmai bei priėmimo – perdavimo aktas, PVM sąskaitos – faktūros, iš dalies ieškovės susigrąžintas PVM pagal minėtas PVM sąskaitas – faktūras bei skolų suderinimo aktai patvirtina tą aplinkybę, jog tarp šalių visgi buvo sudarytos sutartys dėl TIR knygelių pervežimo ir jos yra įvykdytos, t. y. atsakovė suteikė ieškovei paslaugas, o ieškovė jas priėmė ir sumokėjo už jas šalių sutartą kainą.Teismas nurodė, kad ieškovė privalo įrodyti, jog atsakovės išrašytose PVM sąskaitose - faktūrose nurodytas mokėjimo pagrindas negaliojo ir ieškovės piniginės lėšos atsakovei buvo sumokėtos be jokio teisinio pagrindo, t. y. pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles įrodyti privalo tas, kas teigia. Kadangi ieškovė reikalauja grąžinti jos sumokėtas lėšas atsakovei, todėl ji ir privalo įrodyti visas aplinkybes, esančias jos ieškininių reikalavimų pagrindu, t. y. ieškovė privalo paneigti šalių atsiskaitymo dokumentuose nurodytą mokėjimo pagrindą.Teismas vertindamas ieškovės revizijos komisijos patikrinimo 2016 m. birželio 19 d. ataskaitą, nurodė, kad toks dokumentas yra sudarytas pačios ieškovės, todėl negali būti laikytinas dokumentu, kuriame yra visiškai objektyvūs bei nešališki duomenys apie ieškovės piniginių lėšų naudojimą, be to, minėtos ataskaitos turinys nepaneigia ir tos aplinkybės, kad tarp šalių buvo sudaryti atitinkami sandoriai dėl vežimų, kurių pagrindu ieškovės ir buvo atsiskaityta pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Teismas taip pat nurodė, kad VMI pateikti dokumentai taip pat nepatvirtina tų aplinkybių, jog atsakovė realiai nesuteikė ieškovei jokių paslaugų, kadangi VMI dokumentai patvirtina tik tą aplinkybę, kad ieškovė savo viduje netinkamai vedė buhalterinę apskaitą. Byloje esantį šalių sudarytą bei pasirašytą 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų priėmimo – perdavimo aktą laikė kaip dokumentą, kuris patvirtina dalies atsakovės paslaugų perdavimą, be to, nei prieš sudarant minėtą ginčo aktą, nei vėliau ieškovė atsakovei jokių pretenzijų dėl atliktų paslaugų kokybės ar kiekio niekada nereiškė, be to, šis aktas yra tinkamai pasirašytas abiejų šalių atstovų ir kitų įrodymų, paneigiančių šio akto teisėtumą bei pagrįstumą, šioje byloje nėra, be to, iš liudytojų parodymų matyti, kad šį aktą ieškovės atstovai pasirašė tik pilnai įsitikinę šio akto teisėtumu bei pagrįstumu, todėl teismas nematė jokio teisinio pagrindo teigti, jog šis aktas buvo apsimestinis šalių sandoris. Teismas taip pat padarė išvadą, jog ieškovės nurodyta tvarka yra išimtinai tik ieškovės vidaus dokumentais nustatyta tvarka, kuri numato TIR knygelių išdavimo vežėjams tvarką, be to, esantys byloje rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina tą aplinkybę, jog ieškovės TIR knygelės buvo pervežamos kaip krovinys ir jos nebuvo išduodamos atsakovei, kaip garantinės sistemos dalyviui, todėl ieškovės argumentus apie tai, kad atsakovei pervežant iš ieškovės gautą krovinį turėjo būti forminamas medžiagų perkėlimo ieškovės viduje važtaraštis, teismas atmetė, kaip nepagrįstus bei neįrodytus. Teismas nustatė, kad apie savo tariamą teisę pareikšti ieškinį ieškovė jau žinojo nuo 2010 - 2011 metų, todėl, vadovaujantis Kelių transporto kodekso nuostatomis, šio ieškinio pareiškimo dienai ieškinio senatis yra seniai pasibaigusi, t. y. ji pasibaigė 2013 m. balandžio 6 d. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovė nenurodė priežasčių, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis praleidimo priežastimis ir tokiu būdu nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Nustačius, kad transporto paslaugos nebuvo suteiktos, turi būti taikomos nepagrįsto parturtėjimo normos.
10.2. Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymą. Įrodyti turi tas, kas teigia, todėl ieškovė turi įrodyti, kad atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovei. Atsakovė neįrodė fakto, kad 2010 metais teikė pervežimo paslaugas, nes nepateikė krovinio pervežimo sutarčių, užsakymų pervežimui, krovinio važtaraščių, susirašinėjimo dokumentų dėl pervežimo, jokių kitų patikimų leistinų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti pervežimo paslaugų teikimo faktą.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog 2010 metais balandžio ir rugsėjo mėnesiais atsakovė suteikė ieškovei transporto paslaugas. Atsakovės pozicija iš esmės yra grindžiama tik atsakovės paaiškinimais ir liudytojų J. M. bei J. Š. parodymais. Yra neaišku, kodėl teismas atsakovės kviestų liudytojų J. Š. ir J. M. parodymams suteikė didesnę įrodomąją galią nei ieškovės kviestų liudytojų J. A. ir E. J. parodymais bei bylos rašytiniams įrodymams. Teismas netinkamai įvertino liudytojo H. G. parodymus, nes jis nepatvirtino, kad atsakovė 2010 m. teikė transporto paslaugas. Sutartys dėl pervežimo nebuvo sudarytos ir pas atsakovę nėra jokių rašytinių įrodymų (užsakymų pervežimui, susirašinėjimo dokumentų dėl pervežimo, krovinio važtaraščių), kurie patvirtintų, kad atsakovė 2010 m. balandžio ir rugsėjo mėnesiais suteikė transporto paslaugas. Byloje surinkti ir jau aptarti rašytiniai įrodymai (revizijos komisijos patikrinimo ataskaita, medžiagų perkėlimo įmonės viduje važtaraščiai, liudytojų H. G., E. J., J. A. parodymai) patvirtina, kad atsakovė jokių pervežimo paslaugų nesuteikė ir dėl to apmokėjimo neturėjo gauti.
10.4. Paslaugų priėmimo-perdavimo aktas yra dvišalis sandoris ir sukuria šalims atitinkamas teises ir pareigas, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad paslaugų perdavimo-priėmimo aktas nėra sandoris ir negali būti ginčijamas atskiru ieškinio reikalavimu.
10.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ieškinio reikalavimą, taip pat netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad į 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų perdavimo - priėmimo aktą įtrauktos transporto paslaugos faktiškai buvo suteiktos.
10.6. Nagrinėjamoje byloje Kelių transporto kodekso 56 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes, kaip jau išdėstyta, vežimo sutartis nebuvo sudaryta ir pervežimo paslaugos nebuvo suteiktos. Šioje byloje yra reiškiamas reikalavimas ne dėl netinkamai įvykdytos pervežimo sutarties, o dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tokiems reikalavimams yra taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Jei terminas praleistas, tai prašo jį atnaujinti dėl procesiniuose dokumentuose nurodytų priežasčių.
Ieškovė UAB ,,Stanvita“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ieškovės pozicija dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo prieštarauja tiek pamatinėms civilinės teisės nuostatoms, tiek lygiateisiškumo bei rungtyniškumo principams. Ieškovė siekia, jog jai visiškai nekiltų įrodinėjimo našta, o atsikirtinėtų tik atsakovė. Byloje yra daugiau įrodymų, kad paslaugos buvo teiktos, nei kad neteiktos.
11.2. Nepagrįsto praturtėjimo institutu galiam remtis tik tuo atveju, jeigu civilinių teisių negalima apginti kitais būdais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai. Arba galima konstatuoti, kad turtas perduotas ne pagal tarp šalių egzistavusius sutartinius santykius. Šiame ginče taikytinos normas reguliuojančios pervežimo paslaugų suteikimą, o ne neapgrįsto praturtėjimo. Ieškovė ieškinio senaties terminą praleido dėl jos atstovų nepareigingumo.
11.3. 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktas aptaria jau įvykusius, nesukurdamas jokių naujų tarpusavio santykių. Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti aktą sandoriu yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, kad atsakovė laikotarpyje nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. (imtinai) išrašė bei pateikė ieškovei apmokėti PVM sąskaitas – faktūras 5 607,04 EUR sumai už transporto paslaugas Lietuvoje. Ieškovė įtraukė minėtas PVM sąskaitas – faktūras į savo buhalterinę apskaitą ir pagal jas sumokėjo atsakovei 5 607,04 EUR sumą. Ieškovė jokių pretenzijų iki 2016 metų atsakovei dėl PVM sąskaitose – faktūrose atliktų pervežimo paslaugų atlikimo ar neatlikimo nereiškė. Šalys aštuonis kartus derino šalių tarpusavio įsiskolinimus. Atsakovė nuo 1997 m. kovo 6 d. yra ieškovės, t. y. Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“, narė. Ieškovės revizijos komisija 2016 m. rugpjūčio 19 d. atliko reviziją su tikslu nustatyti kokiais teisiniais bei buhalteriniais dokumentais vadovaujantis buvo atliktos finansinės operacijos su atsakove ir nustatė, kad transporto paslaugų teikimas buvo įformintas tik PVM sąskaitomis – faktūromis ir nėra jokių kitų dokumentų, kurie patvirtintų tai, jog minėtose sąskaitose nurodytos ūkinės operacijos yra faktiškai įvykusios bei jose nurodytos paslaugos faktiškai buvo suteiktos. 2016 m. birželio 23 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų grąžinimo ir atsakovė, išnagrinėjusi šią ieškovės pretenziją, 2016 m. liepos 25 d. raštu informavo apie tai, kad su ieškovės pretenzija nesutinka ir pateikė ieškovei 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų perdavimo – priėmimo aktą. Iš paslaugų perdavimo – priėmimo akto turinio nustatyta, jog paslaugos gavėjas, t. y. ieškovė, ir paslaugos teikėjas, t. y. atsakovė, vadovaujantis susitarimu 2011 metų kovo – balandžio mėnesiais atliko TIR Carnet knygelių transportavimą, t. y. kovo 28 d. Alytus – Kaunas, kovo 29-30 d. Vilnius – Panevėžys – Klaipėda ir balandžio 4 d. Alytus – Kaunas – Panevėžys ir už šias paslaugas 2011 m. balandžio 5 d. buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra STA 2011-0401518 2 420,00 Lt sumai bei šalys patvirtino tai, jog paslaugos gavėjas bei paslaugos teikėjas jokių pretenzijų vienas kitam neturi bei šį aktą savo parašais patvirtino atsakovės direktorė I. S. bei ieškovės vyriausiasis finansininkas A. D. ir ieškovės TIR departamento direktorius H. G.. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis. Šis turto išreikalavimo institutas taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai – turtas gautas be teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. pažeistos teisės ginamos šiuo būdu, kai jų negalima apginti kitais būdais; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos A. T. 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011). Pirmosios instancijos teismo nurodyta išvada, kurią cituoja apeliantas – kad esant nustatytai aplinkybei, jog tarp šalių buvo susiklostę atlygintinų paslaugų teikimo santykiai, pervežant TIR knygeles Lietuvos Respublikoje, toksai ieškovės ieškinio dalykas ir pagrindas, t. y. be pagrindo įgytų piniginių lėšų išieškojimas, negalėjo būti formuluojamas ir grindžiamas, reiškia, jog pirmosios instancijos teismas būtent nustatė, jog nėra pirmosios sąlygos nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos sąlygos – nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, kadangi nustatyta, jog šalis siejo paslaugų teikimo sutartis. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi nepagrįsto praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Teisėjų kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Šioje byloje tokią aplinkybę, t. y. kad atsakovė gavo 4 541,24 EUR be teisinio pagrindo, turėjo įrodyti ieškovė. Jai pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovė, priešingai, teigdama, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis). Šia bendrąja įrodinėjimo paskirstymo taisykle vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, kuris nurodė, kad ieškovė reikalauja grąžinti jos sumokėtas lėšas atsakovei, todėl ji ir privalo įrodyti visas aplinkybes, esančias jos ieškininių reikalavimų pagrindu, t. y. ieškovė privalo paneigti šalių atsiskaitymo dokumentuose nurodytą mokėjimo pagrindą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 178 straipsnio ir ginčo atveju teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą.Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos A. T. 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos A. T. praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos A. T. 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos A. T. 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos A. T. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tai, kad tarp šalių buvo susiklostę paslaugų teikimo teisiniai santykiai, nurodė, kad ieškovės ir atsakovės faktiniai veiksmai bei priėmimo – perdavimo aktas, PVM sąskaitos – faktūros, iš dalies ieškovės susigrąžintas PVM pagal minėtas PVM sąskaitas – faktūras bei skolų suderinimo aktai patvirtina šią aplinkybę. Apeliantė skunde akcentuoja, jog vien sąskaitų-faktūrų egzistavimas neleidžia daryti tokios išvados. Teisėjų kolegija pažymi, kad ataskaitoje nustatyta, jog nėra sutarčių ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų, kad PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos ūkinės operacijos yra faktiškai įvykusios, t. y. paslaugos faktiškai buvo suteiktos. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, kad nėra pateikta rašytinių paslaugų sutarčių ir kitų dokumentų, neįrodo, kad tarp šalių nebuvo susiformavę atlygintinių paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Sutiktina, kad vien tik sąskaitų išrašymas ir pagal jas pinigų sumokėjimas neįrodo realaus sutarties vykdymo, tačiau šiuo atveju, kitos, teismo nustatytos aplinkybės, jų visuma sudaro pagrindą teigti, kad paslaugos buvo teiktos, o minimos sąskaitos faktūros tokią išvadą tik pastiprina (Lietuvos A. T. 2014 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-210/2014).Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė ir įvertino visus įrodymus, kuriais šalys grindė savo poziciją, paaiškindamas, kuriais įrodymais, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi, o kuriuos vertino kritiškai, ir pateikė tokio savo vertinimo argumentus. Apeliantės argumentai dėl neva neteisingo įrodymų įvertinimo, laikytini subjektyviais ir vienašališkais. Apeliantė skunde nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktas tik fiksuoja anksčiau sudaryto sandorio tarp šalių vykdymo aplinkybes, kadangi teismas nenustatė ir nenurodė, kada ir koks konkretus sandoris anksčiau buvo sudarytas, nenustatė sudaryto sandorio sąlygų. Ieškovė nurodo, kad paslaugų perdavimo-priėmimo aktas yra sandoris ir gali būti ginčijamas atskiru ieškinio reikalavimu. Teisėjų kolegija pabrėžia, atliktų paslaugų priėmimo – perdavimo aktas yra dokumentas, fiksuojantis tam tikrą sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapą. Šis abiejų sutarties šalių pasirašomas aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas, jame turi būti fiksuojami nustatyti paslaugų trūkumai, su paslaugų priėmimo faktu susijęs apmokėjimas už atliktus darbus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktą atmetė ne todėl, kad šis aktas nelaikytinas sandoriu, o todėl, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pavirtinančių ginčo akto tariamumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų teigti, kad 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktas turi tariamo sandorio požymių. Aktas pasirašytas abiejų šalių, už paslaugas buvo visiškai apmokėta, sąskaitos įtrauktos į apeliantės buhalterinę apskaitą, daugiau nei 5 metus neginčytos, nors tarp šalių buvo sudaromi skolų suderinimo aktai. Tokios aplinkybės leidžia ne tik teigti, kad paslaugos buvo realiai suteiktos, bet ir ko padarinys yra tai, jog buvo pasirašytas 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktas. Iš esmės būtent tai ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, t. y., kad 2011 m. balandžio 5 d. paslaugų priėmimo-perdavimo aktas pasirašytas kaip paslaugų sutarties įvykdymą fiksuojantis dokumentas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje byloje Kelių transporto kodekso 56 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas netaikytinas, nes, šioje byloje yra reiškiamas reikalavimas ne dėl netinkamai įvykdytos pervežimo sutarties, o dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėju kolegija sutinka. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad byloje taikomas Kelių transporto kodekso 56 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas padarė tik po to, kai nustatė, jog tarp šalių vis tik buvo susiklostę paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Sutiktina, su apeliantės teiginiu, kad šiuo atveju ieškovės reikalavimas buvo grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kuris buvo atmestas dėl to, jog nustatyta, kad paslaugos buvo suteiktos, t. y. kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė įgijo turtą nepagrįstai. Ieškovė nesikreipė į teismą dėl to, jog atsakovė netinkamai vykdytų paslaugų sutartį ar dėl kito ginčo, kuris kilęs iš šios sutarties. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškiniu taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Paslaugos, kurias ginčija ieškovė buvo suteiktos 2010 - 2011 metais, todėl akivaizdu, kad dešimties metų ieškinio senaties terminas nėra suėjęs. Nepriklausomai nuo to, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, teismui nustačius, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio, pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės nekeičia, t. y. tai nesudaro pagrindo priimti kitą, priešingą sprendimą. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų spręstina, jog apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos A. T. 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau atsakovė teismui pateikė tik lėšų pervedimo advokatui D. P. kopiją, tačiau nepateikė jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis apeliacinės instancijos teismas galėtų įvertinti suteiktų teisinių paslaugų pobūdį bei apimtį. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme atsakovei iš ieškovės nepriteistinos (CPK 178 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.