- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-22
- Bylos Nr.
- e2A-1020-866/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11330-2022-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Rūta Latvelė, Linas Zinkevičius
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- Y. I., I. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Zinkevičiaus,
apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį dėl sutarčių pakeitimo atsakovams Y. I., I. B., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų: L. P., V. P., I. N., A. B., R. J., T. B., K. B., valstybės įmonei „Registrų centras“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, L. J..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Patikslinusi ieškinio reikalavimus ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė teismo prašė pakeisti:
1.1. 1994-03-17 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1038 1 punktą, išdėstant jį taip: „1. Pagal Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijos valdybos (įmonės) 1994 m. kovo mėn. 17 d. sprendimą Nr. 6636 „pardavėjas“ pardavė, o „pirkėjas“ nupirko dviejų kambarių butą, kurio bendras plotas 40,08 kv. m. ir ūkinius pastatus: 1/20 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7I2p (b.p.2I2p) bei nėra kv. m. rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) kv. m. žemės sklype.“
1.2. 1994-02-10 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 559 1 punktą, išdėstant jį taip: „1. Pagal Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijos valdybos (įmonės) 1994 m. vasario mėn. 9 d. sprendimą Nr. 6542 „pardavėjas“ pardavė, o „pirkėjas“ nupirko vieno kambario butą, kurio bendras plotas 26,19 kv. m. ir ūkinius pastatus: 1/20 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7I2p (b.p.2I2p) bei R kv. m. rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) kv. m. žemės sklype.“
Šalies argumentai
2. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad yra susidariusi situacija, kai Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos tiek dviejų fizinių asmenų (atsakovų) nuosavybės teisės į visą ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ir trečiųjų asmenų nuosavybės teisės į to paties ūkinio pastato atskiras dalis. Tokioje situacijoje, kai visas ūkinis pastatas viešame registre nurodomas kaip priklausantis atsakovams, iš esmės ne tik eliminuojama viešoji nuosavybė į likusią neprivatizuotą ūkinio pastato dalį, bet paneigiama ir trečiųjų asmenų nuosavybės teisė į jiems priklausančias ūkinio pastato dalis. Savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.223 straipsnio 1 dalimi, kurioje yra numatyta, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, 2022 m. vasario 3 d. raštu pateikė pasiūlymus kiekvienam iš atsakovų išspręsti susidariusią situaciją geranoriškai, pasirašant sutarčių pakeitimus ir nurodant konkrečią kiekvienam iš atsakovų priklausančią 1/20 ūkinio pastato dalį. Atsakovas P. I. 2022 m. vasario 27 d. pateikė Savivaldybei neigiamą atsakymą, tuo tarpu atsakovė J. B. jokio atsakymo į minėtą Savivaldybės pasiūlymą nepateikė. Savivaldybė neturi jokios kitos galimybės apginti savo pažeistas teises, kaip tik kreipdamasi į teismą dėl ūkinio pastato privatizavimo sutarčių, kuriomis atsakovai įgijo nuosavybės teises į ūkinį pastatą, pakeitimo, kadangi tik pakeitus sutartis (patikslinus jose konkrečias atsakovų privatizuotas ūkinio pastato dalis), neprivatizuota ūkinio pastato dalis galės būti išregistruota iš atsakovų nuosavybės, o tuomet iš valstybės perduota Savivaldybės nuosavybėn Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nustatyta tvarka.
3. Ieškovė pažymėjo, kad faktą, jog Savivaldybė patikėjimo teise valdė (-o) ūkinį pastatą, patvirtina Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (statinių) perdavimo Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui 1992 m. liepos 1 d. sąrašas (401 punktas Lietuvos Respublikos 1994 m gruodžio 20 d. įstatyme „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, kurio 4 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad kiekvienai savivaldybei priskirtas turtas turi būti perduodamas pagal konkrečių įmonių, įstaigų, atskirų nekilnojamojo turto objektų sąrašus. Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas numato, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise (2 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ūkinis pastatas buvo priskirtas Vilniaus miesto valdybai, dėl ko atitinkamai, vadovaujantis Turto perdavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, turi būti vertinama, kad šį ūkinį pastatą, kaip priskirtą savivaldybei, tačiau neperduotą, Vilniaus miesto savivaldybė valdo patikėjimo teise, atitinkamai Savivaldybė turi teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti neprivatizuotos ūkinio pastato dalies perdavimą jos nuosavybėn. Klaidos buvo padarytos ne duomenų registracijos, o sutarčių pasirašymo metu, sutartyse nenurodžius atsakovų privatizuotų konkrečių ūkinio pastato dalių. Aplinkybę, kad atsakovų sudarytose ūkinio pastato privatizavimo sutartyse buvo per klaidą nenurodytos privatizuojamos ūkinio pastato dalys, patvirtina tai, jog šešios kitos ūkinio pastato dalys (po maždaug 1/20 dalį) buvo privatizuotos trečiųjų asmenų kaip jiems priklausančių butų priklausiniai. Tai rodo, jog privatizavimo sutarčių sudarymo metu ūkinis pastatas, esantis gyvenamųjų namų kieme, buvo vertinamas kaip pagalbinės patalpos atskirų gyvenamuosiuose namuose esančių butų aptarnavimui, bei atskirų butų savininkams buvo leista jį privatizuoti tik atitinkamomis dalimis. Tretiesiems asmenims šias atskiras ūkinio pastato dalis privatizavus, visas ūkinis pastatas objektyviai nebegalėjo būti perleistas nei vienam iš atsakovų. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, adresu (duomenys neskelbtini) yra keturi gyvenamieji namai, kuriuose iš viso yra 28 gyvenamosios paskirties patalpos. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šešios ūkinio pastato dalys (po 1/20) yra įregistruotos kaip šešių tretiesiems asmenims priklausančių butų priklausiniai, trečiųjų asmenų privatizuotas plotas iš viso sudaro 13/44 ūkinio pastato. Darant prielaidą, jog atsakovai, kaip butų tuose pačiuose gyvenamuosiuose namuose savininkai, turėjo teisę privatizuoti analogiškas ūkinio pastato dalis – po 1/20 ūkinio pastato, likusi neprivatizuota ūkinio pastato dalis preliminariai sudaro 133/220 ūkinio pastato t. y. maždaug 53,57 kv. m.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Y. I. (P. I. teisių perėmėjas) ieškinio nepripažino. Rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad priešingai, nei teigiama ieškinyje, prašydama pakeisti atsakovo sudarytą 1994 m. kovo 17 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1038, remiantis kuria atsakovas įgijo nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7I2/p), esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ieškovė tiesiogiai kvestionuoja atsakovo nuosavybės teisių ginčo objekte – ūkiniame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7I2/p, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje) apimtį ir jo įgijimo teisėtumą. Ieškinyje ieškovė remiasi 1997 m. gruodžio 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu Nr. VIII-546 (įsigaliojo nuo 1998 m. sausio 16 d.). Įstatyme nenumatytas valstybei priklausančio turto (gyvenamųjų patalpų su priklausiniais) perdavimas savivaldybių nuosavybėn ar patikėjimo teise. Vilniaus miesto savivaldybė į bylą nepateikė įrodymų, kad ginčo sandoriu (pirkimo-pardavimo sutartimi) atsakovo įsigytas (privatizuotas) valstybės turtas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7I2/p), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įstatymo nustatytais pagrindais Vyriausybės įgalioto asmens būtų perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.
5. Atsakovas nurodė, kad pastatui trečiojo asmens Valstybės įmonės „Registrų centras“ kartu su atsiliepimu pateiktas priedas – Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (statinių) perdavimo Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui 1992 m. liepos 1 d. sąrašas, kuriame adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini) nurodyti šiam Pastatui – Gyvenamajam namui (buvęs adresas Vilnius, (duomenys neskelbtini)) privatizavimo metu priklausę du ūkiniai pastatai (pagalbinės patalpos) – vienas medinis (Sąraše pažymėtas 401 punktu), NTR Išraše ūkinis – pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Žymėjimas plane 6I1p ir vienas iš plytų (Sąraše pažymėtas 4017 punktu), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Žymėjimas plane 7I2p, 1950 m), NTR išraše nurodytas adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini). Iš į bylą atsakovo pateikto NTR išrašo (2023 m. sausio 26 d. 12:56:28) matyti, kad Pastatas - Gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3A2p), kuriame yra atsakovo 1994 m. privatizuotas butas ir jo privatizuotas šio namo priklausinys - Pastatas- ūkio pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Žymėjimas plane 7I2p, 1950 m., plytų), yra adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė patvirtina, kad gyvenamojo namo priklausinys buvo (yra) naudojamas kaip pagalbinės patalpos, skirtos šio gyvenamojo namo patalpų šildymo medžiagoms (kurui) laikyti. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir buvo patikslintas ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) adresas, vietoje ankščiau nurodyto adreso Vilnius, (duomenys neskelbtini), dabar NTR patikslintas šio priklausinio adresas Vilnius, (duomenys neskelbtini).
6. Pažymėjo, kad į bylą taip pat pateiktas 1994 m. kovo 17 d. Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainavimo aktas Nr. 6636, kuriame nurodyta už privatizuojamą butą mokėtina 61,72 Lt suma, su ūkiniu pastatu 2I2p (1 sandėliuko – 2,90 Lt) bendra kaina 64,62 Lt, kuri indeksuota su priskaičiuotais valstybės mokesčiais bendra įmokos suma sudarė 110,24 Lt, iš jų 13,44 Lt (pradinis įnašas grynaisiais pinigais) ir 96,77 Lt (investiciniais čekiais). Ši pinigų suma (110,24 Lt) nurodyta ir į bylą pateiktame P. I. 1994 m. kovo 16 d. mokėjimo pranešime. Iš viso atsakovas P. I. už buto privatizaciją sumokėjo 13,44 Lt, 20,66 Lt ir 72,81 Lt (grynaisiais pinigais) (1994 m. kovo 17 d.), jo žmona M. I. sumokėjo 96,77 Lt (investiciniais čekiais) (1994 m. kovo 16 d.), bendra jų įmokų suma sudarė 203,68 Lt. Į bylą pateiktas atsakovo P. I. atliktas 1994 m. kovo 16 d. Mokėjimo pranešimas, tuo tarpu, kai buto įkainavimas 1994 m. kovo 17 d. Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainavimo akte Nr. 6636 atliktas viena diena vėliau.
7. Atsakovo įsitikinimu, nekyla abejonių, kad kita atsakovo sumokėta 93,44 Lt piniginių lėšų suma buvo sumokėta už visą ūkinį pastatą 2I2p. Reikšminga ir tai, kad kai kuriems asmenims privatizuojant butus Pastate – Gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3A2p), buvusiam adresu: Vilnius, (duomenys neskelbtini) (dabar adresas: Vilnius, (duomenys neskelbtini)), atsisakius priklausinio (ūkinio pastato 2I2p dalies), butai buvo parduoti be ūkinio pastato dalies.
Atsiliepimas
8. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad neturi jokių dokumentų ir informacijos apie ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nėra gavusi jokių dokumentų, susijusių su ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje perdavimu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Kadangi Aplinkos ministerija šio objekto nuosavybės nustatymo procese nedalyvavo, Aplinkos ministerijai nėra žinomos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios ieškovės išdėstytas faktines aplinkybes, todėl negalime pasisakyti dėl ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Šiuo atveju galimai yra susiklosčiusi situacija, kai viešoji nuosavybė (neprivatizuota dalis ūkinio pastato) yra naudojama privačių asmenų (atsakovų), šiems per klaidą įgijus nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą, o toks viešosios nuosavybės naudojimas neatitinka aukščiau minėto viešojo intereso ir įstatymuose nustatytų viešosios nuosavybės valdymo principų.
9. Trečiasis asmuo R. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad prašo tenkinti ieškinį, nes atsakovų atsisakymas keisti sutarties sąlygas, susijusias su konkrečių nuosavybės dalių sutartyse nurodymu, pažeidžia ieškovės ir trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Atsakovų nuosavybės teisės įregistruotos į didesnę dalį ūkinio pastato, nei jiems iš tiesų priklauso ir nei jie daugelį metų faktiškai naudojasi. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovė J. B. tariamas nuosavybės teises į visą ūkinį pastatą įgijo 1994 m. vasario 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 Nr. 559 pagrindu, todėl 1994 m. kovo 17 d. sudarius pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1038 atsakovas P. I. negalėjo įgyti nuosavybės teisių vėl į visą ūkinį pastatą. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad pagal 2022 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. RJ-3906 jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktiniu L. J. priklauso 1/20 dalis ginčo ūkinio pastato, taip pat 2003 m. kovo 10 d. dovanojimo sutarties Nr. 661 pagrindu jai asmeninės nuosavybės teise priklauso dar 1/20 dalis minėto ūkinio pastato.
10. Trečiasis asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 7I2/p (buvęs žymėjimas 2I2P), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įregistruotos į 1/20 dalį – L. J. ir R. J. 2022 m. balandžio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. RJ-3906 pagrindu, į 1/20 dalį – R. J. 2003 m. kovo 10 d, dovanojimo sutarties Nr. 662 pagrindu, į 1/64 dalį – L. P. ir V. P. 2019 m. birželio 28 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. AR-2891 pagrindu, į 55/1600 dalis V. P. 2005 m. birželio 15 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 3170 ir 2018 m. rugsėjo 18 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. AR-4382 pagrindu, į 1/44 dalį – I. N. 2011 m. gruodžio 28 d., į 1/44 dalį – I. N. 2007 m. vasario 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. GŠ-1245 pagrindu, į 1/20 dalį – A. B. 2009 m. balandžio 10 d. nuosavybės teisės liudijimo Nr. 881 ir 2009 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 882 pagrindu, į 1/40 dalį – T. B. 1995 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-9310 pagrindu, į 1/40 dalį – K. B. 1995 m. gruodžio 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-9310 pagrindu, į 1/1 (į visą pastatą) 1994 m. kovo 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1038 pagrindu, į 1/1 (visą pastatą) – J. B. 1994 m. vasario 10 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 559 pagrindu. Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys, susiję su P. I. ir J. B. nuosavybės teisėmis į ūkinį pastatą, atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie yra įrašyti, t. y. 1994-03-17 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1038 ir 1994-02-10 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 559 (kartu su atsiliepimu teikia šių sutarčių kopijas).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
12. Teismas nustatė, kad susiklostė tokia situacija, kad ginčo ūkinis pastatas skirtas daugiabučio gyvenamojo namo su krosniniu šildymu gyventojų bendriems ūkiniams poreikiams tenkinti, tačiau dėl įgaliotos vykdyti privatizavimą institucijos klaidos nuosavybės teisė į tą patį ginčo ūkinį pastatą buvo perleista kelis kartus.
13. Teismas nurodė, kad ieškovė neginčijo atsakovų sudarytų privatizavimo sutarčių ar jų dalių galiojimo bei neįrodinėjo šių sutarčių negaliojimui teisiškai reikšmingų aplinkybių, o rėmėsi išimtinai aplinkybe, jog sudarant privatizavimo sutartis buvo padaryta techninė klaida, nenurodant atsakovų įgytų nuosavybės teise pagalbinio ūkio pastato dalių. Tačiau iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad J. B. nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą privatizavimo būdu įgijo 1994 m. vasario 10 d., po to į tą patį ūkinį pastatą 1994 m. kovo 17 d. nuosavybės teisę privatizavimo būdu įgijo P. I., 1995 m. gruodžio 14 d. į 1/40 dalį to paties pastato nuosavybės teisę įgijo K. B. ir į 1/40 dalį – T. B.. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti duomenys, jog po 1/20 dalį ginčo ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, priklauso butams Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro 10/213295; Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro 10/213312; Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro 10/213305; Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro 10/213307; Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro 10/213306; Nr. (duomenys neskelbtini) iš registro 10/213309.
14. Teismas konstatavo, kad sudarant ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovais buvo padaryta ne techninė klaida, o šios sutartys sudarytos pažeidžiant aukščiau nurodytas esmines Lietuvos Respublikos butų privatizavimo nuostatas, kas sudaro pagrindą privatizavimo sutartis ar jų atitinkamas dalis pripažinti negaliojančiomis, įvertinant šį turtą privatizavusių asmenų naudojamas kaip butų priklausinių pagalbinio ūkio pastato dalis, o ne keisti išimtinai su atsakovais sudarytas sutartis, nevertinant kitų privatizavimo būdu į tą patį daiktą nuosavybės teisę įgijusių asmenų sudarytų sandorių teisėtumo. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kokios pagalbinio ūkio patalpos atsakovams buvo skirtos ir jų nuomojamos privatizavimo sutarčių sudarymo metu, o ieškovės tvirtinama aplinkybė, jog atsakovams buvo parduotas ne visas ūkinis pastatas, o tik 1/20 dalis yra grindžiama tik prielaida, bet ne leistinais įrodymais apie atsakovams paskirto ir jų naudojamo ūkinio pastato dalį. Iš aukščiau nurodytų atsakovų privatizuotų butų ir pagalbinio ūkio pastatų įkainojimo aktuose nėra nurodyta, kad būtų įkainota ir atsakovams parduota būtent ieškovės nurodyta 1/20 ūkinio pastato dalis.
15. Teismas sutiko su atsakovo Y. I. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta aplinkybe, jog ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė neturi reikalavimo teisės ginti viešąjį interesą, kiek tai susiję su trečiųjų asmenų teisėmis į ginčo ūkinį pastatą. Dėl ieškovės reikalavimo, kiek tai susiję su neprivatizuota ginčo ūkinio pastato dalimi, savivaldybė turi reikalavimo teisę ginčyti su atsakovais sudarytas privatizavimo sutartis, kadangi neprivatizuota ūkinio pastato dalis iš valstybės turi būti perduodama Savivaldybės nuosavybėn Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau šiuo atveju ji pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.
16. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė įstatymo ar sutarties nustatytų pagrindų pakeisti su atsakovais sudarytas sutartis ieškovės reikalaujamu būdu, t. y. jog sudarant šias sutartis buvo padaryta techninio pobūdžio klaida. Be to, ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti su atsakovais sudarytų sutarčių, kiek tai susiję su trečiųjų asmenų teisėmis į ginčo ūkinį pastatą. Likusioje dalyje ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių ginimo būdą, todėl teismas sprendė, kad ieškinys atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
17. Apeliantė (ieškovė) Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinio reikalavimus. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
17.1. Savivaldybė ieškinį pareiškė ir teisminiu keliu siekė ne pakeisti (sumažinti) atsakovų nuosavybės teisių apimtį (kadangi nesumokėję už visą ūkinį pastatą, atsakovai jo nenusipirko ir nuosavybės teisių į visą ūkinį pastatą neįgijo), o būtent siekė ištaisyti privatizavimo sutartyse paliktas techninio pobūdžio klaidas, kurios buvo padarytos privatizavimo sutartyse nenurodžius konkrečios atsakovų privatizuotos ūkinio pastato dalies pagal privatizavimo dokumentuose – įkainojimo aktuose ir mokėjimo pranešimuose nurodytus duomenis.
17.2. Skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog „ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti su atsakovais sudarytų sutarčių, kiek tai susiję su trečiųjų asmenų teisėmis į ginčo ūkinį pastatą“, šiuo atveju niekaip nepagrindžia teismo sprendimo atmesti ieškinį. Ieškiniu šioje byloje pareikštas reikalavimas niekaip nebuvo susijęs su trečiųjų asmenų nuosavybės teisių turiniu, ieškinio patenkinimas niekaip nepakeistų trečiųjų asmenų nuosavybės teisių į ginčo ūkinį pastatą, kurios yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir nėra ginčijamos.
17.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, sutartys sudarytos pažeidžiant aukščiau nurodytas esmines Lietuvos Respublikos butų privatizavimo nuostatas, vertintina kaip stokojanti pagrįstumo, kadangi tokia išvada padaryta remiantis Butų privatizavimo įstatymo ir teismų praktikos nuostatomis, reglamentuojančiomis gyvenamųjų patalpų (butų) privatizavimo tvarką, tuo tarpu šioje byloje kilęs ginčas yra ne dėl butų, o dėl pagalbinio ūkio paskirties patalpų – ūkinio pastato dalių privatizavimo.
17.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktas numatė, kad pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai turėjo būti įkainojami atskirai. Tai leidžia daryti išvadą, kad Ūkinio pastato (jo dalies) įsigijimas turėjo būti aptartas ne tik atsakovų privatizavimo sutartyse, tačiau ir įkainojimo aktuose, nurodant juose ūkinio pastato identifikacinius duomenis, kainą, privatizuojamą dalį (plotą). Šiuo atveju į bylą pateikti įkainojimo aktai tokius duomenis būtent ir patvirtina – juose nurodyti ūkinio pastato identifikaciniai duomenys, kaina ir plotas (1/20 dalis arba 1 sandėlis), kuris būtent ir buvo įkainotas tikslu parduoti tokią jo dalį su privatizuojamu butu.
17.5. Priešingai nei nurodoma skundžiamame sprendime, įkainojimo aktuose yra aiškiai nurodyta, kad valstybė įkainojo ir ketino atsakovams parduoti būtent po 1/20 dalį ūkinio pastato (po 1 sandėlį). Savivaldybė 2023-10-06 pateikė teismui privatizavimo dokumentus, tarp kurių yra ūkinio pastato įkainojimo aktai „Statinių aprašymas ir įkainojimas“, liudijantys, kad P. I. ir J. B. faktiškai ketino įsigyti, o valstybė – įkainojo ir ketino parduoti ne visą ūkinį pastatą, o tik po 1/20 jo dalį (po 1 sandėlį), taigi butų privatizavimo sutartyse buvo padaryta klaida – liko neįrašyta privatizuojamos ūkinio pastato dalis, kuri buvo įkainota ir už kurią atsakovai faktiškai sumokėjo pagal kartu su įkainojimo aktais pateiktus mokėjimo pranešimus.
17.6. Taigi nors abiejų įkainojimo aktų duomenys rodo absoliučiai vienodas aplinkybes, jog prieš sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, 2,90 Lt/ 2,91 Lt sumomis buvo įkainota tokia pati ūkinio pastato 1/20 dalis, tačiau dėl skundžiamame sprendime nenurodytų priežasčių šiuos du analogiškus dokumentus teismas vertino skirtingai – viena vertus konstatavo, kad atsakovui P. I. buvo įkainotas 1 sandėlis 2,90 Lt suma, kita vertus, toliau jau nurodė, jog atsakovei J. B. ta pačia 2,91 Lt suma įkainotas jau ne 1 sandėlis, o gi visas ūkinis pastatas.
17.7. Kaip matyti iš teismui pateiktų J. B. priklausiusio buto privatizavimo dokumentų, ūkinio pastato įkainojimo akte nurodyta jo vertė rubliais 7852, minusuojamas 26 proc. nusidėvėjimas, gaunama 5811 rublių suma, kuri padalinama iš 20 (kadangi ūkinį pastatą sudarė 20 sandėlių), bei gauta 290,55 rublių suma konvertuota į litus (290,55/100=2,91), sudarė 2,91 Lt.
17.8. Byloje esantys įrodymai – ūkinio pastato įkainojimo aktai – vienareikšmiškai patvirtino, kad tiek J. B., tiek P. I. 1994 metų įkainojimo aktuose buvo įkainotos po 1/20 ūkinio pastato dalį (po 1 sandėlį) siekiant būtent po tokią dalį parduoti butų privatizavimo sutartimis. Taip pat tarp privatizavimo dokumentų esantys mokėjimo kvitai patvirtina, kad privatizuodami savo butus atsakovai buvo apmokėję būtent paskaičiuotas atitinkamo buto ir 1 sandėlio ūkiniame pastate privatizavimo kainas, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovai ketino ir siekė įsigyti, o valstybė – parduoti atsakovams ne visą ūkinį pastatą, o atskiras jo dalis (po vieną sandėlį).
17.9. Šis skaičiavimas visiškai atitiko Savivaldybės ieškinio reikalavimą pakeisti atsakovų butų privatizavimo sutartis, nurodant, jog kiekvienas iš atsakovų privatizavo po 1/20 ūkinio pastato (t. y. po 1 iš 20 sandėlių, kaip ir buvo įkainota prie privatizavimo sutarčių pridėtuose įkainojimo aktuose). Taigi skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad „ieškovės tvirtinama aplinkybė, jog atsakovams buvo parduotas ne visas ūkinis pastatas, o tik 1/20 dalis yra grindžiama tik prielaida, bet ne leistinais įrodymais“ yra absoliučiai nepagrįsta ir tokios nepagrįstos išvados pagrindu priimtas sprendimas atmesti ieškinį vertintinas kaip nepagrįstas ir naikintinas.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti, t. y. panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
18.1. Savivaldybės pateiktuose dokumentuose yra pateiktas P. I. 1992-10-30 pareiškimas Nr. 058454 kuriame nurodoma, jog P. I. pageidauja įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), prie pastabų nurodyta „ir ūkinį sandėliuką kieme“. Kartu su P. I. privatizavimo dokumentais pateikti ir Ūkinio pastato įkainojimo aktas „Statinių aprašymas ir įkainojimas“, kuriame nurodyta, jog Ūkinio pastato vertė 58 Lt, bei paskaičiuota vieno sandėliuko kaina (58/20= 2,90 Lt). Be kita ko, pateiktas ir Gyvenamojo namo dalies buto įkainojimo aktas Nr. 6636, kurio 2.4 punkte nurodyta: „Gyvenamojo namo dalies, buto priklausinių – pagalbinių ūkinių pastatų ir kitų statinių kaina (Privatizavimo taisyklių 7 p. įkainuojama atskirai) – 1 sandėliuko kaina – 2,90 Lt“.
18.2. Savivaldybės pateiktuose J. B. privatizavimo dokumentuose, kuriais privatizuojamas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Ūkinio pastato įkainojimo akte „Statinių aprašymas ir įkainojimas“ paskaičiuota taip pat vieno sandėliuko vertė 2,91 Lt. Kartu pateiktame Gyvenamojo namo dalies buto įkainojimo akto Nr. 6542 2.4 punkte nurodyta „Gyvenamojo namo dalies, buto priklausinių – pagalbinių ūkinių pastatų ir kitų statinių kaina (Privatizavimo taisyklių 7 p. įkainuojama atskirai) – 1 sandėliuko kaina – 2,91 Lt“.
18.3. Teismo posėdžio metu, vykusio 2024-11-28, Savivaldybė buvo nurodžiusi, jog negina viešojo intereso, o siekia įgyvendinti savo teises įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme. Savivaldybė, būdama privatizavimo sutarčių šalimi, šiuo atveju gina ne viešąjį interesą ar trečiųjų asmenų interesus, o būtent savo, t. y. Savivaldybės pažeistas teises. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra numatytas gyvenamųjų namų valdose esančių neprivatizuotų pagalbinio ūkio paskirties pastatų ir jų dalių perdavimas savivaldybių nuosavybėn, kurį jos valdo patikėjimo teise. Teismas sprendime konstatavęs, kad „kiek tai susiję su neprivatizuota ginčo ūkinio pastato dalimi, savivaldybė turi reikalavimo teisę ginčyti su atsakovais sudarytas privatizavimo sutartis“ iš esmės pripažino, kad Savivaldybė turi teisėtą interesą įgyvendinti Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Taigi nors šioje byloje kilęs ginčas glaudžiai susijęs su viešuoju interesu, kadangi neprivatizuotas turtas yra valstybės nuosavybė, tačiau Savivaldybė siekia įgyvendinti savo teises, numatytas Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatyme.
19. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Y. I. prašo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apeliantės (ieškovės) Vilniaus miesto savivaldybės atsakovo Y. I. naudai jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:
19.1. Atsakovas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismui tenkinus ieškinio reikalavimus apeliantės nurodytu būdu, t. y. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodžius, kad atsakovas (pradinis atsakovas P. I.) įgijo ne visą ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o tik jo 1/20 dalį, atsakovo teisių apimtis ginčo turte nepasikeistų. Toks apeliantės siūlomas sandorio pakeitimas nėra tik techninės klaidos ištaisymas ir laikytinas teisei priešingu veiksmu, kai turima asmens nuosavybė būtų neteisėtai iš atsakovo paimta (nusavinta). Atsakovas sutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad „Nagrinėjamu atveju ginčo sutarčių pakeitimas ieškovės reikalaujamu būdu įtakotų atsakovų nuosavybės teisių apimtį, t. y. atsakovų nuosavybės teisė į ginčo ūkinį pastatą būtų sumažinta 80 proc. ir pripažinta valstybės nuosavybės teisė į atitinkamą ūkinio pastato dalį“.
Šalies argumentai
19.2. Apeliantės teiginys, kad atsakovas (pradinis atsakovas P. I.) neva nėra sumokėjęs už visą ūkinį pastatą, o tik už 1 sandėliuką (kas jos manymu yra lygu 1/20 daliai), todėl jo nenusipirko ir nuosavybės teisių į visą ūkinį pastatą neįgijo, yra tik apeliantės išdėstyta ir jokiais įrodymais nepagrįsta prielaida, kas prieštarauja atsakovo į bylą pateiktiems įrodymams – Nekilnojamojo turto registro išrašui, kuriame nurodyta, kad P. I. (pradinis atsakovas) pagal 1994-03-17 Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1038 įgijo nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7I2/p), esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kitas byloje esantis įrodymas, paneigiantis apeliantės samprotavimus, kad atsakovas neva nėra sumokėjęs už visą ūkinį pastatą, o tik už vieną sandėliuką (2,90 Lt), yra atsakovo į bylą pateikti mokėjimo kvitai.
Atsiliepimas
19.3. Atsakovas Y. I. nesutinka su apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės teiginiais ir jos samprotavimais, prieštaraujančiais į bylą jo pateiktiems įrodymams (mokėjimo kvitams), iš kurių matyti, kad atsakovas (pradinis atsakovas P. I.) apmokėjimo už visą ūkinį pastatą (93 Lt), o ne už vieną sandėliuką (2,90 Lt), paaiškina, kad į bylą jis pateikė jo tėvo P. I. (pradinio atsakovo) ir jo motinos M. I. įmokų valstybės vienkartiniais čekiais ir grynaisiais pinigais dokumentų originalus, patvirtinančius, kad atsakovas sumokėjo ne tik už šeimos privatizuotą 40,08 kv. m. butą ((duomenys neskelbtini)), bet ir už visą ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 7I2/p), esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėtina ir tai, kad į bylą apeliantės (ieškovė) pateiktame 1994-03-17 Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainavimo akte Nr. 6636 nurodyta, kad už privatizuojamą butą P. I. turi sumokėti 61,72 Lt, su ūkiniu pastatu 2I2p (1 sandėliuko kaina – 2,90 Lt), bendra kaina 64,62 Lt, kuri indeksuota su priskaičiuotais valstybės mokesčiais, bendra įmokos suma 110,24 Lt, iš jų 13,44 Lt (pradinis įnašas grynaisiais pinigais) ir 96,77 Lt (investiciniais čekiais). Ši pinigų suma (110,24 Lt) nurodyta ir į bylą pateiktame pirkėjui P. I. skirtame 1994-03-16 mokėjimo pranešime.
19.4. Iš į bylą pateiktų mokėjimo kvitų matyti, kad mokėjimai buvo vykdomi 1994-03-16 ir 1994-03-17. Už 40,08 kv. m. butą ir ūkinį pastatą – P. I. žmona M. I. 1994-03-16 sumokėjo 96,77 Lt (investiciniais čekiais, mokėjimo kvitas byloje), P. I. 1994-03-17 sumokėjo 13,44 Lt, 20,66 Lt ir 72,81 Lt (grynaisiais pinigais), bendra šeimos įmokų suma sudarė 203,68 Lt.
19.5. Atsakovas (pradinis atsakovas P. I. ir jo žmona M. I.) už butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir jo priklausinį (ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vietoje Gyvenamojo namo, namo dalies buto įkainavimo akte Nr. 6636 nurodytos 110,24 Lt piniginių lėšų sumos sumokėjo 203,68 Lt, kas tiesiogiai patvirtina, kad atsakovo papildomai valstybei sumokėta 93,44 Lt piniginių lėšų suma negali būti laikoma įmoka už vieną sandėliuką, kurio kaina Įkainavimo akte nurodyta tik 2,90 Lt.
19.6. Į bylą pateiktuose privatizavimo dokumentuose ir ginčijamose sutartyse nėra jokių nuostatų, kurias aiškinant pažodžiui ar interpretuojant kaip šalių išreikštą valią, būtų galima spręsti, kad kiekvienam atsakovui (P. I. ir J. B.) buvo parduota tik po 1/20 ūkinio pastato dalį. Savivaldybės teiginys, kad „atsakovams parduota po 1/20 ūkinio pastato dalį“, laikytina apeliantės (ieškovės) prielaida, kuri nėra pagrįsta byloje surinktais įrodymais, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimų, todėl ieškinys teismo buvo atmestas pagrįstai.
19.7. Atsakovas yra įsitikinęs, kad pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimas apeliantės (ieškovės) siūlomu būdu, neva ištaisant techninio pobūdžio klaidą, kad atsakovai įgijo ne visą, o po 1/20 ūkinio pastato dalį, nėra tik techninio pobūdžio klaidos ištaisymas ir yra susijęs su atsakovų nuosavybės teisių turimame turte apimties pakeitimu. Būtent tai akcentuoja pirmosios instancijos teismas savo sprendime. Sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.
19.8. Vieno sandėliuko kaina 2,90 Lt, iš viso šiame ūkiniame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 20 sandėliukų. Kaip minėta, atsakovas papildomai valstybei sumokėjo 93,44 Lt. Taigi daugiau nei akivaizdu, kad įmoka į valstybės biudžetą keliolika kartų viršijo vieno sandėliuko kainą.
19.9. Proceso šalys (atsakovas Y. I., tretieji asmenys T. B. ir K. B.) patvirtino, kad sandėliukų buvo daugiau nei 20 ir kad jie buvo išsidėstę trijuose skirtinguose pagalbinio ūkio pastatuose. Ši aplinkybė teisiškai reikšminga, patvirtina, kad pagalbinio ūkio pastatų, kuriais naudojosi namo gyventojai buvo daugiau, todėl nėra pagrindo teigti, kad visi 28 butų naudotojai privatizavo (ar turėjo teisę privatizuoti) po 1 sandėliuką, esantį tik ūkiniame pastate (pažymėto plane 712/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nes jame buvo tik 20 sandėliukų, todėl jų visiems nebūtų pakakę. Vadinasi likę 8 sandėliukai buvo kituose ūkiniuose pastatuose.
19.10. Kyla pagrįstų abejonių, ar galėjo 1998-07-17 Vyriausybės nutarimu Nr. 870 būti perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn gyvenamojo namo priklausinys, kurį kartu su butais pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą turėjo teisę privatizuoti (privatizavo) tik Pastato - Gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3A2p) adresu (duomenys neskelbtini) gyventojai. Atėmusi vieną ūkinį pastatą, Vilniaus miesto savivaldybė siekia atimti ir kitą šio gyvenamojo namo priklausinį (jo dalį), kurį privatizavo (už kurį su valstybę investiciniais čekiais ir grynaisiais pinigais atsiskaitė) atsakovas (pradinis atsakovas P. I.).
19.11. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad iš atsakovo ir jo šeimos narių buvo paimtas didelės vertės turtas – piniginės lėšos (investiciniai čekius ir grynieji pinigai), valstybei priklausiusiam turtui – butui ir ūkiniam pastatui (NTR išraše žymėjimas plane 7I2/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje) privatizuoti, įmokų už ūkinį pastatą keliolika kartų viršijo vieno sandėliuko kainą (93,44 Lt, vietoje 2,90 Lt).
19.12. Nuo privatizavimo praėjus 30 metų šią atsakovo turimą nuosavybę, už kurią jis su valstybe yra sąžiningai atsiskaitęs, apeliantė (ieškovė) bando nacionalizuoti. Su tuo atsakovas negali sutikti ir mano, kad apeliantės (ieškovės) reikalavimų tenkinimas reikštų jo nuosavybės teisių pažeidimą.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė I. B. nurodo, kad ji yra J. B., kuri 1994 m. vasario 10 d. sudarė teisme nagrinėjamą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio Nr. 559, teisių perėmėja. Registrų centro atsakymuose savivaldybei ir atsiliepiame į ieškinį teigiama, kad duomenys dėl ūkinio pastato yra teisingi ir atitinka dokumentus, kurių pagrindu buvo įrašyti. Sutinka su 2024 m. gruodžio 18 d. priimtu sprendimu netenkinti Vilniaus savivaldybės prašymo, kadangi, kaip nurodoma sprendime, jis grindžiamas tik prielaida, bet ne įrodymais. Konstitucijos 23 straipsnis, kuris įtvirtina, kad nuosavybė neliečiama, o nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir už tai teisingai atlyginta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl esminių faktinių aplinkybių
22. Byloje nustatyta, kad J. B. ir Senamiesčio seniūnija 1994 m. vasario 10 d. sudarė sutartį, notarinio registro Nr. 559, kuria J. B. pagal Senamiesčio seniūnijos 1994 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 6542 nupirko vieno kambario butą, kurio bendras plotas 26,19 kv. m, ir ūkinį pastatą 2I2/p, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Aukščiau nurodytas turtas parduotas už 82,93 Lt, iš kurių 27,18 Lt pirkėjas įmokėjo į Senamiesčio seniūnijos atsiskaitomąją sąskaitą 142665 komercinio banko „Aurabankas“, kvito Nr. 01057, data 1994 m. vasario 9 d., bei 55,75 Lt sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis.
23. 1994 m. kovo 17 d. sutartyje, notarinio registro Nr. 06079 tarp Senamiesčio seniūnijos ir P. I. nurodyta, kad sutartis sudaroma pagal Senamiesčio seniūnijos valdybos 1994 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 6636 dėl dviejų kambarių buto, kurio bendras plotas 40,08 kv. m ir Ūkinio pastato 2I2/p adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Aukščiau nurodyti pastatai parduodami už 110,21 Lt, iš kurių 13,44 Lt pirkėjas įmokėjo į Senamiesčio seniūnijos atsiskaitomąją sąskaitą 142665 Komercinio banko „Aurabankas“, kvito Nr. 06089, data 1994 m. kovo 16 d. Valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis sumokėta 96,77 Lt.
24. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos tiek dviejų fizinių asmenų (atsakovų) nuosavybės teisės į visą ūkinį pastatą, tiek į šią bylą įtrauktų trečiųjų asmenų nuosavybės teisės į to paties ūkinio pastato atskiras dalis.
25. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė 2022 m. vasario 3 d. raštu pasiūlė atsakovams išspręsti susiklosčiusią situaciją dėl ūkinio pastato nuosavybės dalių geruoju ir pakeisti šio pastato pirkimo-pardavimo sutartis šalių susitarimu, nurodant konkrečią kiekvienam iš atsakovų priklausančią 1/20 ūkinio pastato dalį. P. I. 2022 m. vasario 27 d. prašymu, adresuotu Vilniaus miesto savivaldybei, pareiškė, kad nori atsisakyti nuo pardavimo savo ūkinio pastato dalies. J. B. atsakymo nepateikė.
26. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl 1994 m. kovo 17 d. sutarties, sudarytos tarp Senamiesčio seniūnijos ir P. I., ir dėl J. B. ir Senamiesčio seniūnijos 1994 m. vasario 10 d. sudarytos sutarties, kurių pagrindu atsakovams buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 7I2/p (buvęs žymėjimas 2I2P), pakeitimo ieškovei įrodinėjant, kad privatizavimo sutartyse buvo padarytos techninio pobūdžio klaidos (nenurodytos konkrečios atsakovų privatizuotos ūkinio pastato nuosavybės teise jiems priklausančios dalys, t. y. po 1/20 dalį ūkinio pastato).
Dėl bylos esmės
27. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 str.). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, kaip išimtinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-916/2020).
28. Ieškovė sutarties pakeitimo būtinybę iš esmės grindžia tuo, kad 1994 m. kovo 17 d. sutartyje, sudarytoje tarp Senamiesčio seniūnijos ir P. I. ir 1994 m. vasario 10 d. sutartyje, sudarytoje tarp J. B. ir Senamiesčio seniūnijos, nenurodžius atsakovų privatizuotų konkrečių ūkinio pastato dalių šių atsakovų nuosavybės teisė buvo įregistruota į visą pastatą. Atsakovai su tokia ieškovės pozicija nesutinka. Byloje kiekvienas iš atsakovų laikėsi pozicijos, kad susitarimas buvo privatizuoti po visą ūkinį pastatą, todėl sutartyje ieškovės nurodomos techninės klaidos dėl nuosavybės dalių nėra.
29. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo įrodyti, kad šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartis dėl butų (duomenys neskelbtini) gatvėje kartu susitarė ne dėl viso ūkinio pastato pardavimo, bet dėl jos nurodomų 1/20 ūkinio pastato dalių pardavimo kiekvienam iš atsakovų P. I. ir J. B..
30. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad 1990 – 1994 metais viešosios nuosavybės, konkrečiai – butų ar gyvenamųjų namų priklausinių, perleidimas privačion nuosavybėn fiziniam asmeniui galėjo būti vykdomas Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, sudarant pirkimo–pardavimo sutartį su kompetentinga institucija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009). Kas privatizuota pagal buto privatizavimo sutartį, nustatoma aiškinant buto privatizavimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (pvz., butų privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, parengiamieji dokumentai buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, privatizavimo sutarties ir jos priedų įrašai (techninio inventorizavimo duomenys, planai ir kt.), privatizavimo sutarties šalių pateikiamas sutarties aiškinimas ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015; 2017 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017; kt.).
Dėl P. I. buto su priklausiniu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių
31. Iš bylos duomenų (DOK- 158061) nustatyta, kad:
31.1. 1992 m. spalio 30 d. P. I. užpildė pareiškimo blanką, kuriame nurodyta, kad jis pageidauja pirkti dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), su sandėliu. Prie pastabų parašyta: ir ūkinį sandėliuką kieme. Nurodyta, kad su buto nuomininku registruoti dar trys asmenys: žmona, duktė, sūnus (kartu nurodyti šių asmenų duomenys).
31.2. Butų privatizavimo valstybinei komisijai P. I. 1994 m. sausio 6 d. pateikė prašymą, kuriame prašė leisti baigti įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus. Nurodė, kad jis nuomoja butą (duomenys neskelbtini), susidedantį iš 2 kambarių, turintį 40,27 kv. m. bendrojo ploto ir priklausantį Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijos valdybai. Nurodė, kad šį butą nuomoja nuo 1963 m. gruodžio 17 d. orderis Nr. 001723. Nurodyta, kad šeima susideda iš 4 asmenų. Taip pat pateiktas paaiškinimas, kodėl negalėjo laiku pateikti pareiškimo ir baigti privatizuoti gyvenamojo buto.
31.3. Į bylą pateikta 1994 m. vasario 3 d. Vilniaus m. Seniūnijos valdybos pažyma, kad butu (duomenys neskelbtini), 2 kambarių, kurio gyvenamasis plotas 28,66 kv. m. bendras plotas 40,27 kv. m. naudojasi 4 asmenys.
31.4. 1994 m. vasario 4 d. sudarytas susitarimas, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) bus perkamas P. I. vardu.
31.5. Į bylą pateiktas 1994 m. kovo 16 d. mokėjimo pranešimas, kuriame nurodyta, kad perkamo gyvenamojo namo su priklausiniais kaina pagal įkainojimo aktą yra 110,21 Lt. Taip pat nurodyta, kad prieš pasirašydami pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjas turi apmokėti a) valstybinį mokestį 0,55 Lt; buto kainos dalį grynais pinigais 13,44 Lt; investiciniais čekiais ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis 96,77 Lt. Taip pat nurodyta, kad tas sumas nurašyti iš buto pirkėjo ir jo pilnamečių šeimos narių investicinių sąskaitų: M. I. 96,77 Lt I-24263.
31.6. 1994 m. kovo 17 d. sutartyje tarp Senamiesčio seniūnijos ir P. I. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodoma, kad sutartis sudaroma pagal Senamiesčio seniūnijos valdybos 1994 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 6636 dėl dviejų kambarių buto, kurio bendras plotas 40,08 kv. m ir ūkinio pastato 2I2/p adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Aukščiau nurodyti pastatai parduodami už 110,21 Lt, iš kurių 13,44 Lt pirkėjas įmokėjo į Senamiesčio seniūnijos atsiskaitomąją sąskaitą 142665 Komercinio banko „Aurabankas“, kvito Nr. 06089, data 1994 m. kovo 16 d. ir valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis sumokėta 96,77 Lt I-24263.
31.7. 1994 m. kovo 17 d. Gyvenamojo buto įkainojimo akto Nr. 6636 2.1 punkte atliktas buto apskaičiavimas: 40,08 kv. m. x 1,54 = 61,72 Lt; 2.3 punkte nurodyta, kad buto kaina 61,72 Lt; 2.4 punkte nurodyta buto priklausinio kaina 1 sandėlis – 2,90 Lt. Įkainojimo akto 2.5 punkte nurodyta, kad buto su priklausiniais kaina 64,62 Lt. Įkainojimo akto 3.5 punkte nurodyta, kad buto kaina įvertinus jos padidinimą ir sumažinimą (pagal įkainojimo akte nurodytus kriterijus 3.1 –3.4 punktus) gaunama kaina 67,20 Lt. 4 punkte nurodyta, kad įmoka grynais pinigais sudaro 13,44 Lt. 5 punkte nurodyta, kad likutinė buto vertė apmokama investiciniais čekiais ir grynais pinigais iš viso 96,77 Lt. 6 punkte nurodyta bendra kaina 110,21 Lt. 8 punkte numatytas valstybinis mokestis 0,55 Lt. 9 punkte nurodytas mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą: 93,47 – 20,66 = 72,81 Lt. 9 punkto a) papunktyje nurodyta, kad pirkėjas turi sumokėti pradinį įnašą grynais pinigais 13,44 Lt; b) papunktyje nurodyta sumokėti įmoką investiciniais čekiais 96,77 Lt; c) papunktyje nurodyta sumokėti valstybinį mokestį 0,55 Lt; d) papunktyje nurodyta sumokėti mokestį už dokumentų rengimą ir įforminimą 72,11 Lt. Pirkėjas nurodė, kad su kaina susipažino ir nurodė, kad buto kainą sumokės taip: 13,44 Lt grynais pinigais ir 96,77 Lt valstybės vienkartinėmis išmokomis.
32. Įvertinus P. I. privatizavimo dokumentus spręstina, kad būtent 110,21 Lt kainą atsakovas sumokėjo už butą kartu su priklausiniu (vienu sandėliuku). Atsiliepime atsakovas nurodo, kad pradinis atsakovas P. I. ir jo žmona M. I. už butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir jo priklausinį (ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vietoje Gyvenamojo namo, namo dalies buto įkainavimo akte Nr. 6636 nurodytos 110,24 Lt piniginių lėšų sumos sumokėjo 203,68 Lt, kas tiesiogiai patvirtina, kad atsakovo papildomai valstybei sumokėta 93,44 Lt piniginių lėšų suma negali būti laikoma įmoka už vieną sandėliuką, kurio kaina Įkainavimo akte nurodyta tik 2,90 Lt. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo argumentu, pažymi, kad 1994 m. kovo 17 d. Gyvenamojo namo dalies, buto Įkainojimo akte Nr. 6636 nurodyta, kad gyvenamojo namo su priklausiniais kaina yra 110,21 Lt, o mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą sudaro 72,81 Lt. Šiame dokumente nurodyta, kad pinigais sumokėta 13,44 Lt, valstybės vienkartinėmis išmokomis sumokėta 96,77 Lt, kas sudaro bendrą 110,20 Lt kainą. Pažymėtina, kad nurodytos sumos atitinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas sumas ir šiame skunde įterptą nuotrauką su kvitais (20,66 Lt sumai, 96,77 Lt vertės investicinių čekių sumai, kurie nurašyti iš M. I. investicinės sąskaitos, 72,81 Lt sumai už dokumentų sutvarkymo mokestį). Įkainojimo akte 9 punkte nurodyta, kad mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą sudaro 72,81 Lt ir parodyta, kad ši suma buvo gauta iš 93,47 Lt atėmus 20,66 litų (labai tikėtina, kad ši suma buvo sumažinta atsižvelgiant į P. I. sumokėtą 20,66 Lt sumą). Taigi, už butą ir 1 sandėliuką buvo sumokėta bendra 110,20 Lt suma, tai yra ta suma kuri nurodyta sutartyje. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį nepagrįstai nurodo, kad jis vietoje Gyvenamojo namo, namo dalies buto įkainavimo akte Nr. 6636 nurodytos 110,24 Lt piniginių lėšų sumos sumokėjo 203,68 Lt, nes į šią sumą nepagrįstai įtraukė dokumentų įforminimo ir sutvarkymo mokestį.
33. Šią aplinkybę patvirtina ir Statinių aprašymo ir įkainojimo dokumentas, kuriame nurodoma, kad 1994 m. kovo mėn. ūkio pastatas 2I2/p, statybos metai – 1950 m., sandėliuko kaina – 2,90 Lt. Įkainojimo aktas – nurodyta, kad sandėlis įkainojama atskirai 2I2/p 1 sandėlis, kurio kaina – 2,90 Lt. Būtent tokią sumą už sandėlį sumokėjo P. I..
Dėl J. B. buto su priklausiniu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių
34.1. J. B. Butų privatizavimo valstybinei komisijai 1993 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą leisti paduoti pareiškimą ir įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus. Nurodyta, kad ji nuomoja gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini), susidedantį iš 1 kambario, turinčio 26,12 kv. m. bendrojo ploto ir priklausantį Senamiesčio seniūnijos valdybai. Šį gyvenamąjį butą nuomoja nuo 1969 m. liepos 31 d. Šeima susideda iš 4 asmenų. Pateiktas paaiškinimas dėl kokių priežasčių nebuvo paduotas pareiškimas baigti privatizuoti butą.
34.2. 1993 m. lapkričio 16 d. J. B. su Senamiesčio seniūnija susitarimas pirkti privatizuojamą butą (duomenys neskelbtini), butas bus perkamas nuomininkės J. B. vardu.
34.3. 1993 m. lapkričio 16 d. pažyma, išduota J. B., kurioje nuodyta, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini). Butas yra 1 kambario, gyvenamasis plotas 18,66 kv. m., bendras plotas 26,12 kv. m. Šiuo plotu naudojasi 4 asmenys.
34.4. 1994 m. sausio 3 d. Vilniaus miesto valdybai J. B. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad pageidauja pirkti vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nurodyta pastaba, kad šiame bute gyvena dvi šeimos ir kadangi labai mažas buto plotas, prašo išskirti ir juos leisti išpirkti (duomenys neskelbtini) butą.
34.5. 1994 m. vasario 9 d. mokėjimo pranešime J. B. nurodyta, kad perkamo buto su priklausiniais kaina 82,93 Lt. Prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį nurodyta pirkėjai sumokėti: a) valstybinį mokestį 0,42 Lt; b) buto kainos dalį grynais pinigais 27,18 Lt; c) investiciniais čekiais ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis 55,75 Lt.
34.6. 1994 m. vasario 9 d. Gyvenamojo buto įkainojimo akte Nr. 6542 nurodyta, kad parduodamo buto (duomenys neskelbtini) 2.3 punkte nurodytas paskaičiavimas 34,31 Lt + 2,91 Lt = 37,22 Lt. 2.4 punkte nurodyta priklausinio kaina 2,91 Lt. 6 punkte po atliktų sumažinimo ir padidinimo kainos paskaičiavimus nurodyta bendra gyvenamojo buto kaina 82,93 Lt. 8 punkte nurodytas valstybinis mokestis 0,42 Lt; 9 punkte nurodyta, kad mokestis už dokumentų rengimą ir įforminimą 93,47 – 20,66 = 72,81 Lt. 9 punkte nurodyta, kad prieš notariškai tvirtinant pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjas turi sumokėti: a) pradinį įnašą grynais pinigais 27,18 Lt; b) investiciniais čekiais 55,75 Lt; c) valstybinį mokestį 0,42 Lt; d) mokestį už dokumento rengimą ir įforminimą 72,81 Lt. Pirkėja nurodė, kad buto kainą apmokės taip: 1) pinigais 27,18 Lt; 2) valstybės vienkartinėmis išmokomis 55,95 Lt.
34.7. J. B. ir Senamiesčio seniūnija 1994 m. vasario 10 d. sudarė sutartį, notarinio registro Nr. 559, kuria J. B. pagal Senamiesčio seniūnijos 1994 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 6542 nupirko vieno kambario butą, kurio bendras plotas 26,19 kv. m, ir ūkinį pastatą 2I2/p, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Aukščiau nurodytas turtas parduotas už 82,93 Lt, iš kurių 27,18 Lt pirkėjas įmokėjo į Senamiesčio seniūnijos atsiskaitomąją sąskaitą 142665 komercinio banko „Aurabankas“, kvito Nr. 01057, data 1994 m. vasario 9 d., bei 55,75 Lt sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis I-37759.
34.8. Taip pat pateiktas (duomenys neskelbtini) statinių aprašymas ir įkainojimas, kuriame nurodyta, kad 1994 m. kovo mėn. ūkio pastatas 2I2/p, statybos metai – 1950 m. Ūkinio pastato įkainojimo akte nurodyta jo vertė rubliais 7852, minusuojamas 26 proc. nusidėvėjimas, gaunama 5811 rublių suma, kuri padalinama iš 20 (ūkiniame pastate esančių 20 sandėlių skaičiaus) gauta 290,55 rublių suma, kuri buvo konvertuota į litus (290,55/100=2,91). Paskaičiuota perkamo sandėlio kaina sudarė 2,91 Lt.
35. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad J. B. pagal 1994 m. vasario 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo butą ir vieną sandėliuką, kurio vertė 2,91 Lt.
Dėl kitų aplinkybių, susijusių su ūkinio pastato įsigijimu
36. Konkrečių teisių ir (ar) pareigų asmuo gali įgyti tik teisės normų nustatytomis sąlygomis ir (ar) tvarka. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo sąlygos ir tvarka nustatyta Butų privatizavimo įstatyme, poįstatyminiuose teisės aktuose.
37. 1991-05-21 priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti asmenine nuosavybės teise jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka.
38. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintą Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktą numatyta, kad privatizuojamo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai. Taigi, ginčo ūkinio pastato (jo dalies) įsigijimas turi atsispindėti ir kituose dokumentuose.
39. Nagrinėjamos bylos atveju tiek P. I., tiek J. B. privatizavimo dokumentuose, matyti, kad be atlikto kiekvieno iš jų buto įvertinimo įkainojimo aktuose buvo įvertintas vienas sandėliukas kiekvienam butui (atitinkamai 2,90Lt 2,91 Lt verte). Ūkiniame pastate esančio vieno sandėliuko kaina buvo priskaičiuota prie kiekvieno iš jų buto kainos, kurią P. I. ir J. B. sumokėjo jų sutartyse nurodytomis sumomis (grynais pinigais ir investiciniais čekiais). Įkainojimo aktuose nebuvo paskaičiuota viso ūkinio pastato vertė ar kiekvienam iš asmenų po daugiau nei vieną sandėliuką. Taigi, visiškai sutiktina su apeliante, kad privatizavimo dokumentų esantys mokėjimo kvitai patvirtina, kad privatizuodami savo butus atsakovai buvo apmokėję būtent paskaičiuotas atitinkamo buto ir 1 sandėlio ūkiniame pastate privatizavimo kainas, kas leidžia daryti išvadą, kad atsakovai ketino ir siekė įsigyti, o valstybė – parduoti atsakovams ne visą ūkinį pastatą, o atskiras jo dalis (po vieną sandėlį).
40. Nekilnojamojo turto išraše nurodyta, kad pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje priklausinys yra ginčo ūkinis pastatas. Tai reiškia, kad priklausinys (ūkinis pastatas su sandėliukais) yra skirtas viso namo gyventojų poreikiams tenkinti, o ne vieno buto.
41. Pagal byloje surinktus duomenis bei teismo posėdžio metu trečiųjų asmenų pateiktus paaiškinimus šioje byloje buvo nustatyta, kad ūkinis pastatas yra 2 aukštų statinys, kurį sudaro iš viso 20 atskirų patalpų (20 sandėlių). Šios patalpos (sandėliukai) faktiškai tarnavo bendram tikslui – butuose gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti: kietajam kurui, reikalingam butams (namui) šildyti, laikyti. Bylos nagrinėjimo metu bylos šalys paaiškino, kad sandėliukais naudojasi ne tik atsakovai, bet ir tretieji asmenys.
42. Kasacinis teismo praktikoje nurodoma, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų pagal Butų privatizavimo įstatymą gyvenamųjų namų, butų priklausiniais, turėjo teisę šias patalpas įsigyti asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu namu, butu, jeigu tai atitiko bendrosiose ir specialiosiose teisės normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012).
43. Įvertinus šalių paaiškinimus bei byloje pateiktus dokumentus nėra jokio pagrindo daryti išvadai, kad P. I. ir J. B. nusipirko visą ūkio pastatą su 20 sandėliukų. J. B. įgijo visą ginčo pastatą 1994 m. vasario 10 d. sutarties pagrindu, o po mėnesio tą patį visą ūkio pastatą įgijo P. I.. Negana to, sandėliukus šiame pastate, t. y. po 1 sandėliuką, turi dar kiti 6 asmenys.
44. Nurodytas aplinkybių visetas patvirtina, kad P. I. ir J. B. sutartyse buvo padaryta techninė klaida – nenurodytos įsigijimo ūkinio pastato dalys, todėl susidarė ydinga situacija, kad jų abiejų nuosavybės teisės šiuo metu įregistruotos į visą ūkio pastatą. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokios pagalbinio ūkio patalpos atsakovams buvo skirtos ir jų nuomojamos privatizavimo sutarčių sudarymo metu.
45. Nėra pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo sutarčių pakeitimas ieškovės reikalaujamu būdu įtakotų atsakovų nuosavybės teisių apimtį, t. y. atsakovų nuosavybės teisė į ginčo ūkinį pastatą būtų sumažinta 80 proc. ir pripažinta valstybės nuosavybės teisė į atitinkamą ūkinio pastato dalį. Vien tai, jog P. I. ir J. B. pirkimo-pardavimo sutartyse nebuvo nurodyta ūkinio pastato nuosavybės dalys, nesudaro pagrindo teigti, kad jiems nuosavybės teise priklauso visas ūkinis pastatas. Kaip minėta, šioje byloje nustatyta iš byloje pateiktų turto privatizavimo dokumentų, atsakovai įgijo po vieną sandėlį (1/20) ūkiniame pastate. Ta aplinkybė, kad atitinkama institucija, sudarant su ieškove buto pirkimo-pardavimo sutartį, joje tinkamai nenurodė kartu su butu perkamo ūkinio pastato dalies, kitaip tariant neidentifikavo P. I. ir J. B. nuosavybės dalies ūkiniame pastate, negali sąlygoti ar apspręsti asmenų įgytų teisių bei teisėtų lūkesčių į didesnę nuosavybės dalį nei jie realiai įgijo pagal buto ir kitų patalpų privatizavimo nuostatas.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pateikti į atsakovų turto privatizavimo dokumentai patvirtina, kad atsakovai pirkimo-pardavimo sutartimis kartu su jiems priklausančiais butais (duomenys neskelbtini) įgijo po 1 sandėliuką arba po 1/20 ūkinio pastato, pažymėto 7I2/p (buvęs žymėjimas 2I2P). Kadangi pagal atsakovų su Seniūnija sudarytas sutartis atsakovai neįgijo po visą ūkinį pastatą, pažymėtą 7I2p (b.p.2I2p), o įgijo po 1/20 šio pastato (po 1 sandėliuką), yra pagrindas ieškovės ieškinį dėl sutarčių pakeitimo tenkinti ištaisant technines klaidas jų sutartyse išdėstant sutarčių 1 punktus taip:
46.1. „1. Pagal Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijos valdybos (įmonės) 1994 m. kovo mėn. 17 d. sprendimą Nr. 6636 „pardavėjas“ pardavė, o „pirkėjas“ nupirko dviejų kambarių butą, kurio bendras plotas 40,08 kv. m. ir ūkinius pastatus: 1/20 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7I2p (b.p.2I2p) bei nėra kv. m. rūsį, esančius (duomenys neskelbtini)kv. m. žemės sklype.“
46.2. „1. Pagal Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijos valdybos (įmonės) 1994 m. vasario mėn. 9 d. sprendimą Nr. 6542 „pardavėjas“ pardavė, o „pirkėjas“ nupirko vieno kambario butą, kurio bendras plotas 26,19 kv. m. ir ūkinius pastatus: 1/20 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7I2p (b.p.2I2p) bei R kv. m. rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) kv. m. žemės sklype.“
Dėl Savivaldybės reikalavimo teisės
47. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo reikšti ieškinį nurodė, kad ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė neturi reikalavimo teisės ginti viešąjį interesą, kiek tai susiję su trečiųjų asmenų teisėmis į ginčo ūkinį pastatą. Dėl ieškovės reikalavimo, kiek tai susiję su neprivatizuota ginčo ūkinio pastato dalimi, savivaldybė turi reikalavimo teisę ginčyti su atsakovais sudarytas privatizavimo sutartis, kadangi neprivatizuota ūkinio pastato dalis iš valstybės turi būti perduodama Savivaldybės nuosavybėn Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Su tokia teismo išvada nėra jokio pagrindo sutikti.
48. Visų pirma, pažymėtina, kad ieškovė neginčijo atsakovų teisės privatizuoti butus bei su jais įkainotas ūkinio pastato dalis, ieškiniu ji siekia ištaisyti privatizavimo sutartyse paliktas klaidas dėl netinkamai nurodytų ūkinio pastato dalių pagal privatizavimo dokumentuose nurodytus duomenis (šalių susitarimus, ginčo ūkinio pastato įkainojimą ir apmokėjimą už turtą).
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė ieškinyje pagrindė, kad ji ginčo ūkinį pastatą nuo 1992-07-02 valdė (valdo) patikėjimo teise, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo nuostatomis, savivaldybė turėtų perimti neprivatizuotą ūkinio pastato dalį savo nuosavybėn. Taip pat paaiškino, kad Vilniaus miesto valdybos 1992-07-09 potvarkio Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ 1 punktu buvo nutarta „Seniūnijos teritorijoje esančius savivaldybės pastatus perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą (išskyrus patalpas, įskaičiuotas į įmonių įstatinį kapitalą)“, o remiantis Senamiesčio seniūnijos 1992-07-02 pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu bei jo priedu – Senamiesčio seniūnijos 1992-07-02 pagrindinių priemonių (statinių) perdavimo Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriui sąrašu, ūkinis pastatas buvo tarp šių Savivaldybei perduotų objektų (sąrašo 401 p.).
50. Ieškovė, būdama privatizavimo sutarčių šalimi, gina savo pažeistas teisę į likusį neprivatizuotą turtą pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kurį valdo patikėjimo teise. Sutiktina su ieškove ir trečiuoju asmeniu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad savivaldybė turi reikalavimo teisę ginčyti su atsakovais sudarytas privatizavimo sutartis, iš esmės pripažino, kad savivaldybė turi teisėtą interesą įgyvendinti Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
51. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad valstybės ar savivaldybės turto, kaip viešosios nuosavybės teisės objekto, naudojimas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2012; kt.). Valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus.
52. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad savivaldybė turi teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti neprivatizuotos ūkinio pastato dalies perdavimą jos nuosavybėn ir atitinkamai reikšti ieškinį dėl privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartyse su atsakovais techninių klaidų ištaisymo tam, kad sutartyse būtų nurodytos atsakovų faktiškai įgytos nuosavybės dalys ir atitinkamai šios dalys būtų išviešintos Nekilnojamojo turto registre.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme
53. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje rašytinius įrodymus ir nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokios pagalbinio ūkio patalpos atsakovams buvo skirtos ir jų nuomojamos privatizavimo sutarčių sudarymo metu, o ieškovės tvirtinama aplinkybė, jog atsakovams buvo parduotas ne visas ūkinis pastatas, o tik 1/20 dalis yra grindžiama tik prielaida, bet ne leistinais įrodymais apie atsakovams paskirto ir jų naudojamo ūkinio pastato dalį. Taip pat pirmosios instancijos padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Netinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, susijusius su ūkinio pastato įsigijimu, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kurį apeliacinės instancijos teismas naikina ir priima naują sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
54. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
55. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
56. Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant ieškinį, buvo atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl patenkinus ieškinį iš atsakovų valstybei priteistina po 109 Eur žyminio mokesčio (už 2 neturtinio pobūdžio reikalavimus). Atsakovams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme
57. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
58. Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose).
59. Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant apeliacinį skundą, buvo atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl patenkinus apeliacinį skundą iš atsakovų valstybei priteistina po 109 Eur žyminio mokesčio (už 2 neturtinio pobūdžio reikalavimus).
60. Iš viso valstybės naudai iš atsakovų priteisiama po 218 Eur (už ieškinį ir apeliacinį skundą) žyminio mokesčio išlaidų.
61. Tenkinus apeliacinį skundą atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
62. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme buvo patirta 313,20 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Šios išlaidos į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteisiamos iš atsakovų.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pakeisti 1994-03-17 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1038 1 punktą, išdėstant jį taip: „1. Pagal Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijos valdybos (įmonės) 1994 m. kovo mėn. 17 d. sprendimą Nr. 6636 „pardavėjas“ pardavė, o „pirkėjas“ nupirko dviejų kambarių butą, kurio bendras plotas 40,08 kv. m. ir ūkinius pastatus: 1/20 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7I2p (b.p.2I2p) bei nėra kv. m. rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) kv. m. žemės sklype.“
Pakeisti 1994-02-10 Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 559 1 punktą, išdėstant jį taip: „1. Pagal Vilniaus m. Senamiesčio seniūnijos valdybos (įmonės) 1994 m. vasario mėn. 9 d. sprendimą Nr. 6542 „pardavėjas“ pardavė, o „pirkėjas“ nupirko vieno kambario butą, kurio bendras plotas 26,19 kv. m. ir ūkinius pastatus: 1/20 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 7I2p (b.p.2I2p) bei R kv. m. rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) kv. m. žemės sklype.
Priteisti iš atsakovo Y. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 218 Eur žyminio mokesčio išlaidų.
Priteisti iš atsakovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 218 Eur žyminio mokesčio išlaidų.
Išaiškinti šalims, kad priteistos į valstybės biudžetą žyminio mokesčio išlaidos mokamos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą – 5660.
Iš atsakovų Y. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteisiama 313,20 Eur, t. y. po 156,60 Eur iš kiekvieno atsakovo, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, pasirinktame banke, įmokos kodas – 5662.
Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.