Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-367-921/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-04-18
Bylos Nr.: e2A-367-921/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-19981-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jurgita Sujetienė
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybės
Ieškovas: ERGO Insurance SE

Civilinė byla Nr. e2A-367-921/2023Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19981-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.5; 2.6.10.5.2.8; 3.3.1.14

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, (toliau – ir ieškovė) prašė priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovė) 475,21 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas – 17 Eur žyminį mokestį.

2. Nurodė, kad 2017 m. spalio 8 d. akcinė bendrovė (toliau – AB) „Šiaulių bankas“ su ieškove sudarė automobilio „S. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį Nr. 710-851-658266 (toliau – ir draudimo sutartis). Draudimo sutartis buvo sudaryta laikotarpiui nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2022 m. rugsėjo 25 d. 2019 m. sausio 17 d. apie 18.20 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), automobilis „S. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas D. S., įvažiavo į duobę, dėl ko buvo prakirsta automobilio priekinė dešinė padanga. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė, vykdydama draudimo sutarties sąlygas, išmokėjo 475,21 Eur draudimo išmoką. Ieškovės nuomone, atsakovė privalo atlyginti atsiradusią žalą, nes ji yra kelio, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė ir valdytoja. Šiuo atveju transporto priemonei įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę atsirado žala, kuri yra tiesioginis kelio trūkumo sukeltas rezultatas. Dėl eismo įvykio ieškovei iš atsakovės turėtų būti priteistos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos bei 17 Eur žyminis mokestis.

Atsiliepimas

3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad automobilio sugadinimai buvo padaryti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir automobiliui padarytos žalos. Be to, šš ieškovės pateiktų įrodymų iš esmės yra neaiškios eismo įvykio aplinkybės, t. y. negalima nustatyti konkrečios eismo įvykio vietos. Ieškovė, atsakovės nuomone, neįrodė ir prašomos priteisti žalos dydžio. Atsižvelgiant į automobilio apgadinimų mastą, atsakovė mano, kad vairuotoja nesilaikė bendrųjų atsargumo pareigų, todėl dėl eismo įvykio yra ir jos kaltė. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės civilinė atsakomybė turėtų būti mažinama arba atsakovė turėtų būti visiškai atleista nuo civilinės atsakomybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2022 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 475,21 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą (475,21 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gruodžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 17 Eur žyminį mokestį.

5. Teismas nustatė, kad transporto priemonė „S. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo drausta ERGO Insurance SE, veikiančioje per Lietuvos filialą, transporto priemonių draudimu laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2022 m. rugsėjo 25 d. (ERGO transporto priemonių kasko draudimo liudijimas Nr. 710-851-658266). Draudėjas – AB „Šiaulių bankas“. 2019 m. sausio 17 d. apie 18 val. 20 min. (duomenys neskelbtini), kelio ruože automobilis „S. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas D. S., įvažiavo į duobę, dėl ko buvo prakirsta automobilio priekinė dešinė padanga. Ieškovė įvykį pripažino draudiminiu ir transporto priemonės remontą atlikusiai UAB „JRS auto“ išmokėjo 475,21 Eur. Ieškovė 2019 m. balandžio 3 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl žalos atlyginimo. 2019 m. balandžio 19 d. atsakovė atsisakė atlyginti žalą, pretenziją persiuntė pagal priklausomybę nagrinėti trečiajam asmeniui UAB „Kauno vandenys“. 2019 m. gegužės 16 d. trečiasis asmuo UAB „Kauno vandenys“ grąžino draudimo bendrovės pretenziją atsakovei, motyvuojant tuo, kad adresu (duomenys neskelbtini), jokių darbų nevykdė. 2019 m. gegužės 27 d. atsakovė atsisakė atlyginti draudimo išmoką, nurodė, kad neaišku, kurioje tiksliai (duomenys neskelbtini) vietoje įvyko avarija, nes nubraižyta eismo įvykio schema neatitinka policijos nutarime užfiksuoto adreso (nubraižyta visai kita (duomenys neskelbtini) dalis).

6. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl neaiškių eismo įvykio aplinkybių, t. y. konkrečios eismo įvykio vietos. Teismas iš byloje pateiktų įrodymų ir duotų liudytojos D. S. parodymų padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog įvykis įvyko ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), transporto priemonei važiuojant (duomenys neskelbtini) pusės link (duomenys neskelbtini) –30 m. atstumu iki (duomenys neskelbtini) sankryžos. Teismas sprendė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskrities VPK) policijos pareigūnų dokumentuose nurodytas adresas (duomenys neskelbtini), kaip įvykio vieta, buvo nurodyta nepagrįstai, galimai dėl pareigūnų aplaidumo, formaliai fiksuojant gautą informaciją apie eismo įvykį.

7. Nesant objektyviai nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių šulinio prie duobės buvimo faktą, įvertinus tai, kad atsakovė šios aplinkybės (dėl šulinio buvimo kelio ruože šalia (duomenys neskelbtini) esančio pastato) taip pat neįrodinėjo, teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad vairuotoja įvažiavo į kelyje esančią duobę.

8. Teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko 2019 m. sausio 17 d., apie 18 val. 20 min., tamsiu paros metu, lyjant lietui. Teismas nustatė ir tai, kad duobė, į kurią įvažiavo transporto priemonė, nebuvo aptverta. Be to, nei duobė, nei kelio (duomenys neskelbtini) ruožas nebuvo pažymėti jokiais kelio ženklais. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotoja, veikdama tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, galėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pritarti atsakovės argumentams dėl pagrindo atsakovės atsakomybę sumažinti arba visiškai atleisti atsakovę nuo atsakomybės.

9. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), nustatė, kad Kaune esančios gatvės, taigi ir (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei. Dėl šios priežasties prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jai nuosavybės teise priklausančiuose keliuose (gatvėse) privalo atsakovė.

10. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad atsakove šioje byloje turėtų būti UAB „Kauno vandenys“. Įvertinus eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė, aplinkybes, liudytojos D. S. parodymus, teismas darė labiau tikėtiną išvadą, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl asfalto dangos, o ne šulinio, defektų, kurie atsirado dėl netinkamos asfalto dangos priežiūros. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad jokio šulinio šalia duobės galimai net nebuvo. Duomenų apie tai, kad transporto priemonės sugadinimai būtų atsiradę dėl netinkamos šulinio dangčio priežiūros ir (ar) dėl atsiradusių defektų, atsakovė teismui nepateikė. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog duobė ar įduba galėjo susiformuoti prie šulinio, nepanaikina pačios atsakovės atsakomybės. Atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad minėtu laikotarpiu tinkamai atliko (duomenys neskelbtini) kelio dalies būklės priežiūrą. Nustatęs minėtas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad egzistuoja pirmoji atsakovės civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti atsakovės veiksmai (neveikimas), neatliekant tinkamos kelių priežiūros ir remonto bei kitų nurodytuose teisės aktuose su kelių ir gatvių priežiūra susijusių funkcijų.

11. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė, jog eismo įvykio metu buvo apgadintas ir vizualiai fiksuotas transporto priemonės dešinės pusės rato (padangos, posparnio, ratlankio) sugadinimas. Teismas pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad eismo įvykio metu buvo sugadintos ir kitos transporto priemonės detalės – amortizatorius, amortizatoriaus atrama, ratlankis, posparnis ir kt. Eismo įvykio metu padarytų sugadinimų remontas sąlygojo detalių keitimą ir pakabos geometrinį reguliavimą. Visi būtini remonto darbai fiksuoti UAB „JRS auto“ PVM sąskaitoje faktūroje, kuria teismas nematė pagrindo abejoti. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė prašomos priteisti žalos dydį. Tuo tarpu atsakovė neįrodė, jog ieškovė neteisingai apskaičiavo transporto priemonei padarytos žalos dydį.

12. Teismas sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos, kadangi kelio trūkumai (duobė) nulėmė prašomos priteisti žalos atsiradimą.

13. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei iš atsakovės 475,21 Eur turtinę žalą.

14. Teismas laikė pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (475,21 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. gruodžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

15. Tenkinus ieškinį, teismas iš atsakovės ieškovei priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

16. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus bei šalių parodymus, teismų praktiką, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo priteisė žalą iš atsakovės.

1.2. Pažymi, kad į bylą ieškovė su ieškiniu pateikė Kauno apskrities VPK pareigūnų užfiksuotą duobės, kuri buvo (duomenys neskelbtini) ir sukėlė žalą, nuotrauką. Iš minėtos nuotraukos nustatyta, kad duobė yra šalia gatvėje esančio šulinio dangčio, t. y. net ribojasi su juo. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtinto ir trečiojo asmens UAB „Kauno vandenys“ atstovas. Be to, trečiojo asmens atstovas nurodė ir tai, kad už nuotraukoje matomus asfalto dangos defektus yra atsakinga UAB „Kauno vandenys“, kadangi būtent ji prižiūri ir, esant poreikiui, remontuoja maždaug 1 kv. m dydžio gatvės dangos plotą aplink šulinio dangtį. Atsakovė neginčija aplinkybės, jog jai nuosavybės teise priklauso gatvė, esanti (duomenys neskelbtini), tačiau pažymi, kad paviršinių nuotekų infrastruktūros statinių savininkė ir valdytoja yra UAB „Kauno vandenys“. Vandentiekio tiekimo ir kanalizacijos paslaugų 1998 m. gruodžio 14 d. sutarties 4.2 ir 4.4. papunkčiai patvirtina, jog UAB „Kauno vandenys“ teikia visas reikalingas vandentiekio ir kanalizacijos paslaugas vartotojams ir šiam tikslui naudoja ir eksploatuoja vandentiekio ir kanalizacijos įrenginius, kuriuos įsipareigoja eksploatuoti ir remontuoti. Sutarties 10.2 papunktyje numatyta, jog UAB „Kauno vandenys“ yra atsakinga už bet kokią žalą, padarytą tretiesiems asmenims, patyrusiems ją dėl bendrovės veiklos.

1.3. Atsakovės nuomone, byloje nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti visi byloje esantys duomenys, nebuvo nustatyta dėl kokių priežasčių kelyje atsirado duobė (ar dėl kelio, kaip statinio, sugriuvimo, jo trūkumų, ar dėl netinkamos kelio priežiūros, ar dėl netinkamos kitų įrenginių, inžinerinių tinklų (šiuo atveju – nuotekų šulinio) priežiūros ar kt.). Apeliantė dar kartą pažymi, kad ji nėra atsakinga už jai nuosavybės teise priklausančiuose gatvėse esančių inžinerinių tinklų sukeltą žalą, kadangi minėti inžineriniai tinklai nėra jos nuosavybė ir nėra laikomi gatvės dalimi. Teismas šiuo atveju padarė nepagrįstą labiau tikėtiną išvadą, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl asfalto dangos, o ne šulinio, defektų, atsiradusių dėl netinkamos asfalto dangos priežiūros. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių (duomenys neskelbtini) netinkamą priežiūrą. Teismas darė tik tikėtiną išvadą, kad vairuotoja įvažiavo į kelyje esančią duobę. Vienintelė byloje pateikta duobės nuotrauka neabejotinai patvirtina, kad žalos atsiradimą nulėmė ne netinkama gatvės priežiūra, o UAB „Kauno vandenys“ priklausančių inžinerinių tinklų netinkama priežiūra. Esant nurodytoms aplinkybėms, byloje neįrodytas neteisėtas atsakovės neveikimas (kelių nepriežiūra) ir priežastinis ryšys, kas eliminuoja atsakovės pareigą atlyginti žalą.

1.4. Atsakovės nuomone, teismui nusprendus, jog ji yra atsakinga dėl eismo įvykio metu kilusios žalos, civilinė atsakomybė turi būti sumažinta arba ji turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės. Apeliantė teigia, kad šiuo atveju vairuotoja nesilaikė bendrųjų atsargumo pareigų, todėl dėl eismo įvykio yra ir jos kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nėra, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

18. Nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad transporto priemonė „S. L.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2022 m. rugsėjo 25 d. buvo apdrausta ERGO Insurance SE, veikiančioje per Lietuvos filialą, transporto priemonių draudimu. Draudėjas – AB „Šiaulių bankas“. 2019 m. sausio 17 d. apie 18 val. 20 min. (duomenys neskelbtini), D. S., vairuodama anksčiau minėtą transporto priemonę, ją apgadino, įvažiuodama į kelio ženklais nepažymėtą kelio duobę. Ieškovė įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo UAB „JRS auto“ 475,21 Eur už transporto priemonės remonto darbus ir detales. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 475,21 Eur turtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės prašomą turtinę žalą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti.

19. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys ir priteistas žalos atlyginimas, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina ieškovės teisę reikalauti, kad eismo įvykio metu ieškovės apdraustai transporto priemonei padarytą žalą atlygintų už įvykį atsakingas asmuo.

21. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti žalą iš atsakovės CK 6.266 straipsnio pagrindu.

22. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės.

23. CK 6.266 straipsnio nuostatos įtvirtina bendrąją taisyklę, kad už statinio trūkumų sukeltą žalą be kaltės atsako jo savininkas, t. y. asmuo, kuris statinį valdo nuosavybės teise (CK 4.37 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės, reiškianti, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto statinio, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą, kuris laikomas ir neteisėtais veiksmais, ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjama valdytojo kaltė. Statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; 2015 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-701/2015; 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016, 12 punktas).

24. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą.

25. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal eismo įvykio metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 3.1 papunktį, Alytuje, Druskininkuose, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Palangoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje visų gatvių taisymo ir priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas atlieka ir kelių (gatvių) vertę apskaito savivaldybės. Anksčiau minėtas reglamentavimas patvirtina, kad atsakovė yra gatvės, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame įvyko eismo įvykis, savininkė.

26. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nurodo, kad aplinkybę, jog paviršinių nuotekų infrastruktūros statinių savininkė ir valdytoja nėra Kauno miesto savivaldybė, įrodo 1998 m. gruodžio 14 d. sudaryta sutartis tarp UAB „Kauno vandenys“ ir Kauno miesto savivaldybės dėl vandens tiekimo ir kanalizacijos paslaugų Kaune. Anksčiau minėta sutartis patvirtina, kad UAB „Kauno vandenys“ yra paviršinių nuotekų infrastruktūros statinių savininkė ir valdytoja.

27. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ji privalo atlyginti ieškovės patirtą žalą. Pirmosios instancijos teismas, atsakovės nuomone, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jų pagrindu netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla.

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, tinkamai, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus, jais pagrindė savo išvadas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas sprendimas yra pakankamai aiškiai motyvuotas – teismas išsamiai išdėstė šalių paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų, kurių pagrindu padarė savo išvadas, vertinimą, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išdėstytomis, jam nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, ar nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

29. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje esanti Kauno apskrities VPK policijos pareigūnų pateikta nuotrauka patvirtina, kad duobė, į kurią įvažiavo D. S., yra šalia gatvėje esančio šulinio dangčio. Atsižvelgiant į tai, apeliantės nuomone, ieškovei žalą turi atlyginti UAB „Kauno vandenys“. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

30. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal minėto straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą faktiniai duomenys nustatomi, inter alia (be kita ko), šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais.

31. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

32. Pažymėtina, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme tarp šalių kilo ginčas dėl eismo įvykio vietos, kitų eismo įvykio aplinkybių, be kita ko, ir duobės, į kurią D. S. įvažiavo su transporto priemone, buvimo vietos.

33. Pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas bylai reikšmingas aplinkybes, tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, t. y. šalių (jų atstovų) paaiškinimus, rašytinius įrodymus ir liudytojos D. S. parodymus ir iš jų viseto padarė tikėtinas ir pagrįstas išvadas apie įrodinėjimo dalyku byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

34. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad eismo įvykis įvyko ties VMI pastatu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini).

35. D. S., kuri buvo apklausta kaip liudytoja 2022 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdžio metu, parodė, kad ji važiavo tamsiu paros metu, tuo metu buvo prilyta, šlapia, kelio atkarpoje, kurioje prakirto padangą, buvo daug duobių. Liudytoja pažymėjo, kad ji su transporto priemone laviravo per duobes, tačiau vienos išvengti jai nepavyko. Be to, nurodė ir tai, kad įvykio vietoje nesustojo, nes iš karto nesuprato, kad prakirto transporto priemonės padangą. Sustojusi, iškvietė policijos pareigūnus. Policijos pareigūnai, kurie atvyko užfiksuoti eismo įvykio, su ja į eismo įvykio vietą nenuvyko. Liudytoja pažymėjo, kad nuotraukos, kurioje užfiksuota duobė, nėra mačiusi. Mano, kad nuotrauką galėjo padaryti policijos pareigūnai. D. S. parodė ir tai, kad ji jokio šulinio dėl blogų oro sąlygų ir kelio dangos nepastebėjo, todėl mano, kad šulinio šalia duobės nebuvo. Be to, duobė vizualiai jai atrodė daug gilesnė ir platesnė, nei ta, kuri yra užfiksuota nuotraukoje. Tai, kad duobė buvo didesnė ji vertina ir iš to kaip transporto priemonė, įvažiavusi į ją, pasėdo. Taigi, iš liudytojos D. S. parodymų nustatyta, kad: ji neparodė policijos pareigūnams eismo įvykio vietos; ji nežino, kas padarė duobės nuotrauką; duobė, į kurią įvažiavo su transporto priemone, buvo gilesnė ir platesnė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad netikėti liudytojos D. S. parodymais nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutikti su apeliantės argumentais, kad byloje esantis Kauno apskrities VPK pareigūnų nuotrauka patvirtina, jog eismo įvykis įvyko transporto priemonei įvažiuojant į joje užfiksuotą duobę, esančią šalia šulinio, neturi jokio pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Kauno apskrities VPK pareigūnų užfiksuota duobės nuotrauka yra šalia šulinio, kuris nėra apsemtas vandens. Neatmestina tikimybė, kad tokiu atveju liudytoja D. S. šulinį, esantį šalia duobės, būtų pastebėjusi. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo ir tai, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad kelio ruože šalia VMI pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kur įvyko eismo įvykis, būtų buvęs šulinys. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinio proceso metu.

36. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad eismo įvykio metu ir eismo įvykio vietoje vyko kelio darbai. Minėtos aplinkybės nustatytos tiek iš šalių atstovų paaiškinimų, tiek iš liudytojos D. S. parodymų. Duomenų, kad toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, būtų vykdomi paviršinių nuotekų infrastruktūros remonto darbai, byloje nėra. Taigi, apeliantė neįrodė, kad trečiasis asmuo UAB „Kauno vandenys“ yra atsakingas už žalą, kilusią dėl gatvės konstrukcinių trūkumų. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, kad eismo įvykio metu ji tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, joje nebuvo duobių ar jos buvo tinkamai paženklintos, aptvertos.

37. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo byloje esančia duobės nuotrauka, nes tikėtina, kad ji nėra susijusi su eismo įvykiu. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė tikėtiną išvadą, kad eismo įvykis įvyko ne dėl netinkamos šulinio, o dėl netinkamos kelio priežiūros ir remonto darbų. Šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą (CK 6.246 straipsnis).

38. Nesutiktina ir su atsakovės teiginiais, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp transporto priemonei padarytos žalos ir atsakovės neteisėto neveikimo.

39. Pažymėtina, kad atsakovė apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp žalos ir atsakovės neteisėto neveikimo (CK 6.247 straipsnis). Atsakovė jokių duomenų, patvirtinančių savo deklaratyvius teiginius ir (ar) samprotavimus, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, byloje esantys įrodymai (Kauno apskrities VPK pateikta medžiaga, žalos administravimo bylos duomenys, liudytojos parodymai ir kt.) patvirtina, kad žala, padaryta transporto priemonei įvažiavus į duobę (padangos prakirtimas, kitų detalių apgadinimai ir kt.), kilo išimtinai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

40. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad žalos atsiradimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojos veiksmai.

41. Statinio savininkas (valdytojas), siekdamas atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnį netaikymo, turi įrodyti CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, šalinančias jo atsakomybę (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens didelė tyčia ar didelis neatsargumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nenugalima jėga, nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, statinio savininkas (valdytojas) nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto sukeltos išlaidos. Taip pat šios teisės normos netiesiogiai paskirsto statinio savininko (valdytojo) ir žalą reikalaujančio atlyginti asmens įrodinėjimo pareigą – žalą patyrusiam asmeniui pakanka įrodyti žalos faktą bei dydį ir žalos bei statinio trūkumų priežastinį ryšį; statinio savininkas, gindamasis nuo reikalavimo atlyginti statinio trūkumų lemtą žalą, privalo įrodyti buvus CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytas pirmiau nurodytas nuo atsakomybės atleidžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

42. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, 67 punktas).

43. Pažymėtina, kad atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius dėl vairuotojos veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui ar jos padidėjimui, nepateikė.

44. Kaip minėta nutarties 35 punkte, 2022 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdžio metu kaip liudytoja buvo apklausta transporto priemonę eismo įvykio metu vairavusi D. S.. D. S. parodė, jog eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, ji transporto priemonę vairavo apie 30 km/h greičiu, nes greičiau nebuvo įmanoma važiuoti. Be to, kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, buvo remontuojama, joje buvo daug duobių. Duobės, kurios buvo kelyje, jokiais įspėjamaisiais ženklais nebuvo pažymėtos. Jau minėta anksčiau, kad liudytojos D. S. parodymai viso teismo posėdžio metu buvo nuoseklūs, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo.

45. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavusi D. S., kuri buvo apklausta kaip liudytoja, būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintas Kelių eismo taisyklų nuostatas. Priešingai, byloje esantis įrodymas, t. y. Kauno apskrities VPK 2019 m. sausio 17 d. nutarimas, patvirtina, kad eismo įvykio metu vairavusi D. S. Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Atsižvelgiant į tai, administracinio nusižengimo teisena jos atžvilgiu buvo nutraukta.

46. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nutarties 44–45 punktuose nurodytas ir nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad byloje nenustatytas didelis transporto priemonės vairuotojos neatsargumas. Atsakovė neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo būtų elgęsis nerūpestingai ar neatidžiai, važiavęs itin dideliu greičiu arba itin pavojingai manevruodamas, jog būtų pažeidęs kelių eismo taisykles, dėl ko galėjo prisidėti prie kilusios žalos (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad atsakovės argumentai dėl vairuotojos veiksmų eismo įvykio metu yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais įrodymais ir iš esmės laikytini tik gynybine pozicija, teigiant, kad minėtos aplinkybės galėjo lemti paties automobilio vairuotojo atsakomybę dėl įvykio.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

47. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam civilinės bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

48. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese turėjimą nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Jurgita Sujetienė