- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-01
- Bylos Nr.
- e2S-1261-967/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03791-2023-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Pareiškėjas
- A. R. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja A. R. K. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis B. N. (B. N.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nurodoma, kad pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjos senelis atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 ir 4 punkto kriterijus ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2021 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1V-194 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėja minėto įsakymo neskundė, prašymo dėl pilietybės atkūrimo procedūra pareiškėjos atžvilgiu yra baigta, priimtas galutinis sprendimas. Nurodoma, kad pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatytos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, todėl pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėtų būti paliktas nenagrinėtinu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 4 d. nutartimi nutarė nutraukti civilinę bylą pagal pareiškėjos A. R. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Šalies argumentai
4. Teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis B. N. (B. N.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi, pareiškėja nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2021 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1V-194 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjos inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi, kadangi šiuo įsakymu buvo nustatyta, kad pateiktų dokumentų nepakanka atkurti pilietybę, pareiškėja buvo informuota apie šio sprendimo apskundimo tvarką ir galimybę ginčyti nustatytus faktus, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Iš įsakymo turinio matyti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakyme yra išaiškinta apskundimo tvarka, tačiau duomenų, kad pareiškėja ja pasinaudojo, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas pažymėjo, kad jis nėra įgaliotas instancine tvarka peržiūrėti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo. Taip pat akcentavo, kad pareiškėja nėra pateikusi įrodymų, kad pasibaigus administracinei procedūrai, ji yra inicijavusi naują procedūrą dėl pilietybės atkūrimo. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, nuo fakto, ar pareiškėjos senelis B. N. (B. N.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjos asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso. Dėl to prašomas nustatyti faktas, teismo vertinimu, nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme. Atkreipė dėmesį į tai, kad teismų praktikoje dėl Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies taikymo ir aiškinimo taip pat laikomasi pozicijos, kad iš esmės tokiais atvejais teismo procesas negali būti tęsiamas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-206-854/2022, 2022 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1839-580/2022, 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-199-866/2023). Todėl konstatavo, kad byla negalėjo būti iškelta, nes prašomas nustatyti faktas šiuo metu neturi juridinės reikšmės (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 444 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Pareiškėja A. R. K. (toliau – apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį ir nepagrįstai nustatė, kad prašomas nustatyti faktas nesukeltų apeliantei materialiųjų teisinių padarinių. Pažymi, kad iš Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. normos turinio matyti, kad kreipimuisi dėl aplinkybės, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar jo palikuonis, nustatymo teismo tvarka pakanka Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių šiuos duomenis. Nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad būtent Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos rašto turinys, bet ne forma, turi esminę reikšmę, sprendžiant, ar pareiškimas atitinka Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d. nustatytas sąlygas. Jei Migracijos departamento rašto turinys patvirtina, kad institucijai reikalingi papildomi dokumentai, teismų praktikoje laikoma, kad pareiškėjas, neturėdamas prašomų pateikti papildomų dokumentų, turi procesinę teisę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis) (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-440-933/2020). Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas analogišką faktinę situaciją išnagrinėjo iš esmės, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, ir nenustatė pagrindo ginčą pripažinti nenagrinėtinu teisme ir bylą nutraukti. Kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, analogiškai kaip šiuo atveju, administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo buvo pasibaigusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui priėmus įsakymą dėl pilietybės neatkūrimo, o Migracijos departamentui teikime konstatavus, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, jog jos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023). Todėl apeliantės vertinimu, nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente Migracijos departamentas konstatavo duomenų nepakankamumą, šiai atsirado prielaida kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
6.2. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji turėjo ginti savo teises administracine tvarka, t. y. skųsti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Pažymi, kad apeliantė Migracijos departamentui pateikė visus turimus tiesioginius įrodymus ir neturi kitų galimybių (ne teismo tvarka) patvirtinti fakto, jog apeliantės senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Tuo vadovaudamasi, apeliantė ir kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, kurio prerogatyva nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Mano, kad toks savo teisių gynimo būdas visiškai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies ir CPK 445 straipsnio sąlygas.
Atsiliepimas
7. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Minėtos Pilietybės įstatymo nuostatos numato galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nenumato konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, formos, tačiau imperatyviai numato tokio konstatavimo turinį „nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis“. Praktikoje minėta aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma. Todėl suinteresuotas asmuo akcentuoja, jog Migracijos departamento direktorius sprendimu nebuvo konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad apeliantė yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuone, ši aplinkybė nebuvo konstatuota ir Migracijos departamento 2021 m. vasario 18 d. tekime Nr. 13P-59 (minėto teikimo teiginys „konstatuotina, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 2 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų tėvas / senelis / prosenelis B. N., gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis“ neatitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto konstatavimo turinio reikalavimų), todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
7.2. Pažymi, kad apeliantės atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi. Minėtos procedūros pasibaigimas nėra tapatus procedūros sustabdymui. Skiriasi jų teisinis reguliavimas ir teisinės pasekmės. Kadangi apeliantės Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi, o nauja procedūra nėra pradėta (pareiškėja nėra pateikusi naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo), nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyto pagrindo apeliantei kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
7.3. Pabrėžia, jog nors Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nenumato konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, formos, tačiau imperatyviai numato tokio konstatavimo turinį „nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis“. Apeliantės atskirajame skunde cituojami Migracijos departamento 2021 m. vasario 18 d. teikimo Nr. 13P-59 fragmentai neatitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto konstatavimo turinio reikalavimų, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyto pagrindo apeliantei kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
7.4. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-199-866/2023 konstatavo, kad „nesant pradėtos (ir nebaigtos) administracinės procedūros dėl pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamento tarpinio procedūrinio sprendimo, jog pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, nuo fakto, ar <...> iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso. Taigi, prašomas nustatyti faktas nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų.
15. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla pagal pareiškėjos (apeliantės) A. R. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė A. R. K. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis B. N. (B. N.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
18. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2021 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1V-194 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kadangi nėra dokumentų, patvirtinančių, jog apeliantės senelis B. N. (B. N.), (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Apeliantės inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi, kadangi šiuo įsakymu buvo nustatyta, kad pateiktų dokumentų nepakanka atkurti pilietybę, pareiškėja buvo informuota apie šio sprendimo apskundimo tvarką ir galimybę ginčyti nustatytus faktus, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.
Dėl teisės kreiptis į teismą su prašymu nustatyti juridinės reikšmės faktą
19. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė civilinę bylą, kadangi apeliantė turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatyto.
20. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-684/2021).
21. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 ir 17 dalis). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, nustatė, kad nesant pradėtos (ir nebaigtos) administracinės procedūros dėl pilietybės atkūrimo ir Migracijos departamento tarpinio procedūrinio sprendimo, kad pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui priimti, nuo fakto, ar pareiškėjos senelis B. N. (B. N.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjos asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso. Dėl to prašomas nustatyti faktas nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme.
23. Į bylą pateikto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro priimto 2021 m. kovo 10 d. įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ Nr. 1V-194 turinys atskleidžia, kad apelianto inicijuota administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo yra pasibaigusi, kadangi šiuo įsakymu nebuvo nustatyta, kad pateiktų duomenų nepakanka atkurti apelianto tėvui nepakanka (pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina nei B. N. gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), nei jo senelių S. ir T. N. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės), priešingai įsakymu nustatyta, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatuose, patvirtinančių, kad pareiškėjų tėvas/senelis/prosenelis B. N. gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį. Įsakyme taip pat matyti, kad tokias išvadas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras priėmė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad B. N. gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o Lietuvos valstybės archyvuose duomenų pagrindžiančių tokį faktą – nėra. Taip pat atkreiptas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjų pateiktame natūralizacijos liudijime B. N. motina nurodoma kaip T. K., o 1921 m. rugpjūčio 26 d. keleivių sąraše į Pietų Afriką B./B. motina yra nurodyta kaip T.. Įsakymu taip pat išdėstyta ir apskundimo tvarka.
24. Jeigu pareiškėjui pateikus prašymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai dėl pilietybės atkūrimo ši konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis). Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nenumato konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, formos, tačiau imperatyviai numato tokio konstatavimo turinį „nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis“. Praktikoje minėta aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma.
25. Kaip ir minėta pirmiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2021 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 1V-194 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Šį įsakymą pareiškėja galėjo skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo šio įsakymo paskelbimo Teisės aktų registre arba nuo šio įsakymo nuorašo įteikimo dienos arba per 6 mėnesius vidaus reikalų ministrui, tačiau to nepadarė.
26. Iš įsakymo turinio matyti, kad Migracijos departamento direktorius sprendimu nekonstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuone, ši aplinkybė nebuvo konstatuota ir Migracijos departamento 2021 m. vasario 18 d. tekime Nr. 13P-59, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kaip minėta pirmiau, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras atsižvelgdamas į pateiktus pareiškėjų dokumentus, turėjo pagrindą spręsti, kad šiuo nagrinėtinu atveju pakako duomenų atmesti pareiškėjų prašymus dėl pilietybės atkūrimo, dėl to, kad pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad B. N. gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., o Lietuvos Valstybės archyvuose duomenų pagrindžiančių tokį faktą – nėra. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjų pateiktame natūralizacijos liudijime B. N. motina nurodoma kaip T. K., o 1921 m. rugpjūčio 26 d. keleivių sąraše į Pietų Afriką B. motina yra nurodyta kaip T.. Taigi iš bylos duomenų matyti, kad Migracijos departamento direktoriaus sprendimas dėl Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatytų aplinkybių konstatavimo nebuvo priimtas ir Migracijos departamento 2021 m. vasario 18 d. teikime Nr. 13P-59 Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatytos aplinkybės nebuvo konstatuotos. Atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes, nuo fakto, ar pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., pareiškėjos asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga nepriklauso, todėl, kaip ir teisingai pirmosios instancijos teismas nustatė, prašomas nustatyti faktas nelaikytinas juridinę reikšmę turinčiu faktu CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta prasme.
Dėl bylos procesinės baigties
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas reglamentuojančias juridinės reikšmės fakto nustatymą, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas laikytinas pagrįstu, todėl pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliantės atskirasis skundas atmetamas, šio patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsniu 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
apeliantės (pareiškėjos) A. R. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.