- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-31
- Bylos Nr.
- e2-888-981/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Trumpulienė
- Ieškovas
- M. A.
- Atsakovas
- J. S., V. L.
- Trečiasis asmuo
- notarė Vaidota Majūtė
- Advokatai
- Virginija Bradulskienė, Regina Šaltinienė, Vilma Ramanauskaitė
Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėja Dalia Trumpulienė, sekretoriaujant Daivai Stalionienei, dalyvaujant ieškovei M. A., ieškovės atstovei advokatei Reginai Šaltinienei, atsakovams J. S., V. L., atsakovų atstovėms advokatėms Virginijai Bradulskienei, Vilmai Ramanauskaitei,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. A. ieškinį atsakovams J. S., V. L. dėl faktinėje santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovų V. L. ir J. S. priešieškinį ieškovei M. A. dėl kompensacijos už faktinėje santuokoje bendrai įgytą turtą, trečiasis asmuo byloje notarė Vaidota Majūtė.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, kuriuo prašo: 1) pripažinti, kad tarp ieškovės ir A. L., mirusio 2016 m. lapkričio 29 d., buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; 2) pripažinti ieškovei asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį turto, kurio vidutinė rinkos kaina yra 7 242 EUR: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr(duomenys neskelbtini)., ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovų solidariai 248,25 EUR laidojimo išlaidų ir 180,28 EUR už A. L. privalomąjį sveikatos draudimą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas (el. b. 1 t., 5-11 l.).
Ieškinyje nurodė, kad su atsakovų J. S. ir V. L. broliu A. L., mirusiu (duomenys neskelbtini)., gyveno nuo 1992 metų gegužės mėnesio, t.y. daugiau nei 20 metų. Gyveno mirusiojo A. L. nuo 1995 metų paveldėtame name. Nurodė, kad gyveno kaip šeima ir susitarė, kad asmeninėmis bei bendromis lėšomis ir darbu kartu tvarkys ūkį. Santuokos nebuvo įregistravę. Paaiškino, kad bendro ūkio vedimui buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos. Nuo 1992 metų A. L. nedirbo, darbo biržoje įsiregistravęs nebuvo. A. L. susirgus, ieškovė už mirusįjį A. L. 2016 m. lapkričio 24 d. VSDFV Ukmergės skyriui sumokėjo 360,55 EUR privalomąjį sveikatos draudimą. Ieškovė 1996 m. liepos 18 d. įregistravo ūkininko ūkį, iš kurio pajamas gauna ir dabar. Iš ieškovės gaunamų iš ūkininko ūkio pajamų ir iš gaunamos pensijos buvo pastatyti du stačiamalkiai pečiai, kainavę 1 200 EUR, buvo remontuojamas gyvenamasis namas, visam name pakeisti plastmasiniai langai. Be to, ieškovė nurodo savo lėšomis pastačiusi bulvių rūsį, išbetonavusi visą tvarto vidų, pastačiusi medinį priestatą. Ieškovė tvirtina, kad tarp ieškovės ir mirusiojo A. L. buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovė su A. L. daugiau nei 20 metų vedė bendrą ūkį, savo asmenines lėšas naudojo sodybos remontui, už A. L. mokėjo mokesčius, pirko vaistus, lankėsi kartu pas abiejų gimines, šventė kartu visas šventes. Paaiškino, kad ieškovės ir mirusiojo A. L. gyvenimas kartu atitiko asmeninius poreikius naudoti ir valdyti privačios nuosavybės teise visą ūkininko ūkį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovė M. A. palaikė ieškinį dalyje dėl pareikšto reikalavimo pripažinti, kad tarp ieškovės ir A. L., mirusio 2016 m. lapkričio 29 d., buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos, siekiant sukurti ginčo nekilnojamojo turto objektus. Kitoje dalyje dėl 248,25 EUR A. L. laidojimo išlaidų ir už A. L. sumokėto 180,28 EUR privalomojo sveikatos draudimo, ieškovė ieškinio atsisakė ir teismo posėdyje patvirtino, kad jai yra žinomos ieškinio reikalavimo atsisakymo pasekmės, kad šioje dalyje nutraukus bylą, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama negalės (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 294 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
Ieškovė papildomai paaiškino, kad su A. L. susipažino 1992 metais, gyveno kartu viralinėje, nes name nebuvo šildymo. Į namą persikėlė nusipirkę pečių 1993 metais, iki to laiko namas buvo negyvenamas. Toliau ieškovė aiškino, kad tuo metu, kai atėjo gyventi pas A. L., jo tėvai jau buvo mirę (tėvai mirė 1994 m.), o bendrauti pradėjo nuo 1992 metų. Pas A. L. atėjo gyventi su dviem karvėmis, teliukais (veršeliais) ir arkliu. Nurodė, kad name su A. L. gyveno atskiruose kambariuose. Antanas rakindavo savo kambarį. Tvirtino, kad 2015 metais pirko pečių už jos pinigus, mokėjo 100 EUR už pajungimą. Už pečių ji sumokėjo 1 200 EUR. Tik pradėjus kartu gyventi, 1993 metais pirktas pečius kainavo 500 Lt, už kurį taip pat mokėjo ji (ieškovė). Paaiškino, kad 1996 metais ji įregistravo ūkininko ūkį, kuriame augino 4 karves, 2 teliukus (veršelius), bulves. Nurodė, kad su A. L. ūkininkavo kartu ir užsidirbdavo kartu, tačiau Antanas nenorėjo, kad jį įdarbintų ūkyje. Pažymėjo, kad A. L. visai neturėjo pinigų, pensijos negaudavo, o visi namo pagerinimai atlikti iš jos pensijos ir už parduotus gyvulius ir pieną gautų pinigų, o kiek trukdavo, skolindavosi iš kaimyno A. P.. Paaiškino, kad gyvendama su A. L. išbetonavo tvartą. Langai name pakeisti prieš trejus metus. Perdažė ir naujai tapetais išklijavo sienas po naujo pečiaus pirkimo. Langams skolinosi 1 000 Lt. Naują rūsį pastatė, kai tik atėjo gyventi pas A. L.. Darbus atliko A. L., kadangi buvo statybininkas, padėjo ieškovės vaikai. 2014 metais pardavus mišką ieškovės sūnui, A. L. gavo 13 000 Lt, tačiau kur šiuos pinigus panaudojo, ieškovė nežino.
Ieškovės atstovė advokatė Regina Šaltinienė teismo posėdžio metu palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Advokatė nurodė, kad ieškovė su A. L. vedė bendrą ūkį, gyveno drauge, todėl mano, kad gyvenimas nesusituokus drauge, ūkio vedimas, naudojimasis bendrai iš ūkio gaunamomis pajamomis, yra pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. A. L., su kuriuo ieškovė gyveno, visai nedirbo, o reikėjo ir rengtis ir valgyti, jį išlaikyti. Advokatės nuomone, byloje įrodyta, kad ieškovė su Antanu gyveno nuo 1995 metų. A. L. vežiodavo pieną, visus kitus ūkio darbus ieškovei padėdavo atlikti jos vaikai.
Šalies argumentai
Atsakovai J. S. ir V. L. pateikė priešieškinį, kuriuo prašo: 1) ieškovės M. A. ieškinį atmesti; 2) priteisti iš ieškovės 600 EUR kompensaciją už dvi karves (el. b. 1 t., 58-60 l.).
Priešieškinyje atsakovai nurodo, kad V. L. ir J. S. yra įpėdiniai pagal įstatymą po brolio A. L. mirties 2016 m. lapkričio 29 d. Paaiškina, kad jie pateikė notarų biurui pareiškimą priimti palikimą po A. L. mirties. Palikimą sudaro gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , su priklausiniais (duomenys neskelbtini) bei ieškovės vardu įregistruoto ūkininko ūkio dalis. Teigia, jog tai, kad ji sumokėjo 360,11 EUR už A. L. VSDFV privalomojo sveikatos draudimo, nėra argumentas tvirtinti, kad šie pinigai buvo skirti pagerinti asmeninį A. L. nekilnojamąjį turtą. A. L. mirties momentui ieškovė buvo įregistravusi keturias karves Nr. LT 000003605764. Nr. LT000004795197, Nr. LT 000005454507, Nr. LT000005752837, kurių vertė sudaro 1 200 EUR, kiekvienos karvės vertė po 300 EUR. A. L. prisidėjo prie galvijų auginimo, todėl vertintina, kad jam priklausė 1/2 dalis šio ūkio ir galvijų. Dirbdami ūkininko ūkyje, jie gavo įvairių išmokų, turėjo pajamų, iš kurių ir turėjo būti mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, todėl ieškovės reikalavimas priteisti 180,28 EUR privalomojo sveikatos draudimo įmokas nepagrįstas. Nurodė sutinkantys, kad galvijai būtų padalinti lygiomis dalimis, t.y. po du, kurių vertė 600 EUR. Tai atitinka už privalomąjį sveikatos draudimą sumokėtas įmokų ir laidojimo išlaidų sumą. Paaiškino, kad nors ieškovė grindžia savo reikalavimus tuo, kad gyvenamasis namas su priklausiniais įgytas gyvenant bendrai ir pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, tačiau šio turto įgijimo pagrindas – paveldėjimas 1995 m. gruodžio 20 d. po tėvų mirties, todėl negalima vertinti, kad šis turtas įgytas bendromis ieškovės ir A. L. lėšomis ir darbu. Šis turtas buvo atsakovų ir mirusio brolio A. L. tėvų nuosavybė ir ieškovė neturi jokios teisės šio turto dalintis. Šis turtas nebuvo pagerintas iš esmės ieškovės asmeninėmis lėšomis nuo 1995-12-20 iki 2016-11-29. Nuo įgijimo momento nebuvo padarytų pakeitimų: prie gyvenamojo namo yra 6 ūkiniai pastatai ir kiemo įrenginiai, pastatyti 1976 metais A. L. tėvų lėšomis ir darbu. Pažymi, kad A. L. 2014 m. lapkričio 13 d. pardavė miško sklypą Jurdonių kaime, Ukmergės rajone už 13 000 Lt, už kuriuos atliko gyvenamojo namo ir priklausinių remontą, pirko plastikinius langus ir pastatė du stačiamalkius pečius. Šie pinigai buvo panaudoti ir gyvenamojo namo priežiūrai. Tai, jog ieškovė turėjo pajamų iš ūkininko ūkio veiklos, nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji pagerino asmeninės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo ir priklausinių būklę iš esmės. Ieškovės nurodomos aplinkybės, kad ji iš ūkininko ūkio gaunamų pajamų statė du stačiamalkius pečius, kurie kainavo 1 200 EUR, pirko plastikinius langus nesudaro pagrindo A. L. priklausantį nekilnojamąjį turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe. Pažymi, kad ieškovė nurodo, jog buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau šios ūkinės veiklos rezultatų ji neketina dalintis su A. L. įpėdiniais. Atsakovų vertinimu, ieškovės ir A. L. piniginės lėšos buvo skirtos pragyvenimui, ūkiui, asmeninių poreikių tenkinimui.
Atsiliepimas
Atsakovė J. S. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu iš dalies. Laidojimo išlaidas sutinka apmokėti. Paaiškino, kad dar 1995 ir 1996 metais ji kartu su žentu dirbo tėvų žemę, Antanas laikė paršus, pats viską darė ir tuo metu ieškovės dar nebuvo. Mano, kad ieškovė atėjo gyventi pas A. L. nuo 1996-1997 metų. Pagerinimų namui jokių nereikėjo, Antanas buvo statybininkas, pats viską sutvarkydavo. Ieškovė sirgo, beveik nieko nedarydavo, tik karves pamelždavo ir pieną į betonus supildavo. Atėjus ieškovei gyventi, pečius veikė, langai taip pat buvo, namas buvo gyvenamas. Atėjo gyventi su viena karve ir arkliu, visus kitus gyvulius įsigijo gyvenant kartu su Antanu. Atsikrausčius ieškovei, ji (atsakovė) nustojo vaikščioti pas brolį, tačiau susitikus su broliu sutardavo gerai. Po Antano mirties mėgino kalbėtis su ieškove dėl tolesnio jos gyvenimo name, tačiau ieškovė pasakė, kad kreipėsi į teismą dėl pusės namo. Atsakovė norėjo dalinti namą su ūkiniais pastatais į tris dalis. Antanas niekur nedirbo, tačiau pragyvendavo iš ūkio.
Atsakovas V. L. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad A. L. visą laiką sunkiai dirbo, ieškovė jam nieko nemokėjo ir pati jokių pinigų į namą neinvestavo, kadangi kai atėjo gyventi, namas buvo tvarkingas. Kai buvo statomi pastatai, medžiagos ieškovei nekainavo, kadangi viską ėmė iš karinės bazės. Ūkiniuose pastatuose ir tvarte betoninių grindų iš pradžių nebuvo. Pardavęs mišką brolis viską susitvarkė. Rūsį statė Antanas, medžiagas ėmė taip pat iš kareivinių. Pardavus mišką, už gautus pinigus įdėjo plastikinius langus ir pradėjo remontuoti namą. Į svečius dažnai neidavo, nes ieškovė nenorėjo, bet su broliu susitikdavo. Paaiškino, kad viralinėje ieškovė su A. L. negyveno. Nurodė, kad A. L. buvo statybininkas, tačiau nuo 1992 metų niekur nedirbo, gyveno iš paliktų tėvo pinigų. Nurodė, kad ieškovė su A. L. gyveno ne daugiau kaip 17 metų. Po Antano mirties bandė su ieškove susitarti, kad ji gali gyventi tuose namuose iki mirties.
Atsakovų atstovė advokatė Vilma Ramanauskaitė prašė ieškinį atmesti ir priteisti kompensaciją už dvi karves. Nurodė, kad ieškovei su A. L. nesudarius santuokos, neturėtų būti taikomos Civilinio kodekso trečiosios knygos normos. Aiškino, kad nors ir vedė bendrą ūkį, kartu tvarkė namų reikalus, tarėsi dėl dažymų ar panašiai, tačiau šių veiksmų nepakanka, kad įrodyti buvus susitarimą sukurti bendrą dalinę nuosavybę. Nekilnojamasis turtas, kurį ieškovė prašo pripažinti daline nuosavybe, buvo įgytas dar iki santykių pradžios ir dar paveldėjimo teisės pagrindu, t.y. nebuvo suskurtas nei iš bendrų, nei iš asmeninių ieškovės lėšų. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pastatai baigti statyti 1976 metais. Kai ieškovė atėjo, visi pastatai jau buvo. Advokatės vertinimu, ieškovė pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kokias konkrečiai išlaidas patyrė ieškovė. Net buvus santuokai tarp ieškovės ir A. L., nekilnojamasis turtas nebūtų tapęs bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Liudytojų parodymais, ieškovė atsivedė tik keletą galvijų, daugiau nieko neturėjo, taigi indėlio faktiškai nebuvo. Sodyba, į kurią atėjo ieškovė, buvo tvarkinga, todėl nebuvo reikalo nieko sukurti. Apie tai, kad ieškovė atėjusi su A. L. gyveno viralinėje, nėra įrodyta ir net išvažiuojamojo posėdžio metu apžiūrėjus viralinę, sunkiai tikėtina, kad ten buvo tinkamos sąlygos gyventi. Name atlikti darbai yra einamieji, reikalingi gyvenant, tai ne kapitalinis remontas, tuo labiau kad visus darbus atliko A. L.. Ieškovė neturi teisės prašyti net pagerinimų, kadangi visus darbus atliko A. L.. Ieškovė teigia, kad visas medžiagas pirko ieškovė, nors jokių įrodymų nėra: dalis medžiagų buvo atvežtos iš kareivinių, jų pirkti nereikėjo, todėl neaišku, kokios išlaidos buvo patirtos. Ieškovės nurodoma pečiaus kaina yra nereali, kadangi išvažiuojamojo posėdžio metu matėsi, kad tai yra paprastas pečiukas, apdailos darbai neatlikti. Iš liudytojų parodymų matyti, kad A. L. priėmė ieškovę ne kaip žmoną. Tą patvirtino ir ieškovė, kad gyveno atskiruose kambariuose, Antanas užsirakindavo ir jos neįleisdavo, todėl nebuvo net faktinės šeimos. Iš liudytojų parodymų taip pat akivaizdu, kad A. L. turėjo pinigų, tą patvirtino ir notarė, kad 2015 metais A. L. pardavė jam priklausantį mišką ir už tai gavo 13 000 Lt. Visi remontai, plastikiniai langai ir betonavimas įvyko po miško pardavimo. Pabrėžė, jog A. L. dirbo ūkyje, todėl iš ūkio ir pieno gauti pinigai buvo ne ieškovės asmeniniai, o bendri.
Ieškovė M. A. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė nesutinkanti su priešieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis ir prašė priešieškinį atmesti. Paaiškino, kad Sveikatos draudimo santykiai nėra kildinami iš ūkininko ūkio santykių, kaip kad priešieškinyje nurodo atsakovai. A. L. pas ieškovę ūkyje darbininku nedirbo, o tik padėdavo: atnešdavo karvėms vandens, padėdavo priduoti pieną. Velionis darbo biržoje nebuvo registruotas, todėl sveikatos privalomuoju draudimu nedraustas. A. L. darbo neieškojo, dirbti nenorėjo. Iš ieškovės gaunamų iš ūkininko ūkio pajamų ir iš gaunamos pensijos buvo pastatyti du stačiamalkiai pečiai, kurie kainavo 1 200 EUR, remontuojamas gyvenamasis namas, visam namui pirkti plastikiniai langai, suremontuotos namo sienas, lubos, grindys, įrengta virtuvė. Savo lėšomis ieškovė pastatė bulvių rūsį, išbetonavo visą tvarto vidų. Prie tvarto ieškovės lėšomis buvo pastatytas medinis priestatas. Ieškovė nurodo, kad tuo metu, kai atėjo gyventi pas velionį, jis gyveno viralinėje, kuri yra prie tvarto. Gyvenamasis namas buvo stipriai apleistas, nekūrenamas. Visos sienos buvo pajuodusios. Laidojimo išlaidas – 496,33 EUR padengė ieškovė. Atsakovai prie laidojimo išlaidų neprisidėjo (el. b. 1 t., 80-86 l.).
Trečiasis asmuo byloje notarė Vaidota Majūtė pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, kuriame nurodė, kad po A. L. mirties 2017 m. sausio 20 d. buvo užvesta paveldėjimo byla, pareiškimą apie palikimo priėmimą pateikė mirusiojo brolis V. L. ir sesuo J. S.. Testamentų registro duomenimis, mirusysis testamento sudaręs nebuvo. Gyventojų registro duomenimis, A. L. vaikų neturėjo, mirė nevedęs. Paaiškino, kad paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams neišduotas (el. b.1 t., 110 l.). Trečiasis asmuo notarė Vaidota Majūtė į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą trečiajam asmeniui pranešta tinkamai (CPK 123 straipsnio 1 dalis) (el. b. 1 t., 124, 127, 181 l., 2 t., 58 l.).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys ir preišieškinis atmestini.
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl faktinės santuokos su mirusiu A. L. pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi, siekiant sukurti bendrą dalinę nuosavybę, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalies turte nustatymo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir iš esmės siekia nuosavybės teisės į pusę šio nekilnojamojo turto, esančio Kultuvėnų k., Veprių sen., Ukmergės r. sav. Atsakovai su ieškiniu nesutinka tvirtindami, kad tarp ieškovės ir A. L. nebuvo susitarimo sukurti bendrą dalinę nuosavybę ir priešieškiniu siekia prisiteisti kompensaciją už pusę ieškovės vardu registruotame ūkininko ūkyje A. L. mirties momentu registruotų galvijų, akcentuodami tai, kad ieškovę ir A. L. siejo tik bendra veikla šiame ūkyje.
Į bylą pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad mirusio A. L. nuosavybės teise registruoti statiniai: 1) gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinis pastatas, unikalus Nr(duomenys neskelbtini)., ūkinis pastatas, unikalus Nr (duomenys neskelbtini)., ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiti statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , – esantys (duomenys neskelbtini)., pastatyti 1976 metais, jam nuosavybės teise priklauso nuo 1995 m. gruodžio 20 d. Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 12338-6 pagrindu. A. L. mirties momentu ieškovė buvo įregistravusi keturias karves Nr. LT 000003605764. Nr. LT 000004795197, Nr. LT 000005454507, Nr. LT 000005752837, kurių bendra vertė – 1 200 EUR [4x300 EUR]. Šie nekilnojamojo bei kilnojamojo turto objektai yra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas. Iš byloje esančio Ukmergės rajono savivaldybės 3-ojo notaro biuro notarės Vaidos Majūtės 2017 m. sausio 20 d. išduoto liudijimo matyti, kad po A. L. mirties jo palikimą priėmė įpėdiniai – brolis V. L. ir sesuo J. S.. Testamentų registro duomenimis A. L. testamento sudaręs nebuvo. Gyventojų registro duomenimis A. L. vaikų neturėjo, mirė nevedęs. Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams neišduotas.
Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; 2016 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016 ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015; ir kt.). Nuosavybės teisės sukūrimui jungtinės veiklos santykiuose nustatyti visų pirma būtina nustatyti šalių turtinę padėtį jų bendro gyvenimo pradžioje.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo metu atsakovų kviestos liudytojos B. S. ir J. V. tvirtino, kad ieškovę ir velionį A. L. nesiejo šeiminiai santykiai, A. L. ieškovę buvo priėmęs gyventi kaip nuomininkę. Teismas pažymi, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovai nei priešieškinyje, nei duodami parodymus teismo posėdyje fakto, jog ieškovė ir A. L. buvo sugyventiniais nekvestionavo, abiejų šalių liudytojai E. M., A. Č., G. A., A. P., P. Š. teismo posėdžio metu tvirtino, kad ieškovė ir A. L. gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, atsižvelgęs į liudytojų B. S. ir J. V. santykius su atsakovais, dėl kurių teisių ir interesų jos liudijo (B. S. – atsakovės duktė, J. V. – draugė), daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad ieškovė ir velionis A. L. buvo sugyventiniai ir vedė bendrą ūkį, todėl pripažįsta tarp ieškovės ir velionio A. L. gyveno bendrai neįregistravę santuokos.
Nagrinėjamoje byloje, ištyrus ir įvertinus rašytinius įrodymus bei šalių ir liudytojų teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, nustatyta, kad ieškovė ir velionis A. L. kartu gyventi pradėjo po A. L. tėvų mirties 1994 metais jo paveldėtoje sodyboje. Bendro gyvenimo pradžioje ieškovė turėjo galvijų – vieną arba dvi karves, arklį, kuriuos atsivedė ateidama gyventi pas A. L.. Apklausiama teismo posėdyje ieškovė nuosekliai tvirtino, kad iš pradžių jie gyveno viralinėje, nes name nebuvo pečiaus, kurį jie pastatė tik po kelių metų susitaupę pinigų. Išvažiuojamojo teismo posėdžio metu apžiūrėjus viralinę, nerasta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šia patalpa buvo naudojamasi kaip gyvenamąja, juolab kad mažai tikėtina, jog šioje gyvenimui nepritaikytoje patalpoje, ieškovė ir A. L. gyveno dvejus metus. Tokių įrodymų į byla ieškovė nepateikė, tačiau iš jos paaiškinimų matyti, kad bendro gyvenimo su A. L. pradžioje, be jau minėtų galvijų, kito turto ieškovė neturėjo. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat nustatyta, kad ieškovė, gyvendama su A. L., santaupų neturėjo, kadangi dažnai einamiesiems poreikiams tenkinti pinigus skolindavosi iš kaimyno A. P..
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Tuo atveju, jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 metų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) įsigaliojimo, taikomos 1964 metų CK 472–476 straipsnių nuostatos. Tačiau tai nereiškia, kad visas be išimties bendro gyvenimo kartu metu įgytas turtas automatiškai laikomas bendrąja daline sugyventinių nuosavybe. Sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Nustačius, kad šalys turėjo bendrą tikslą, vertinama, kad jie yra saistomi sutartinių teisinių santykių, tačiau ir tokiu atveju turi būti nustatyta, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011 ir kt.).
Ieškovė tvirtina, jog savo asmeninėmis lėšomis – iš 1996 m. liepos 18 d. jos vardu įregistruoto ūkininko ūkio gaunamų pajamų bei gaunamos pensijos – ji pastatė gyvenamajame name du stačiamalkius pečius (bendro gyvenimo pradžioje – 1994-1995 metais bei 2015 metais), remontavo gyvenamąjį namą, įdėjo plastikinius langus, be to, pastatė bulvių rūsį, išbetonavo tvartą bei pastatė medinį priestatą, kadangi A. L. nuo 1992 metų niekur nedirbo ir buvo jos išlaikomas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovei ir atsakovams tenka pareiga įrodyti ieškinio ir priešieškinio reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Taigi, reikalavimą reiškiantis asmuo turi pagrįsti, kad šalys bendrai veikė siekdamos sukurti (įgyti) bendrą turtą (įnašu pinigais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu), o vien pats gyvenimo kartu faktas nelemia turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise. Teismas pažymi ir tai, kad šios kategorijos bylose teismas nėra aktyvus, o abi šalis teisme atstovavo kvalifikuoti teisininkės – advokatės, kurių priedermė padėti šalims įrodyti tas aplinkybes, kurias jos teigia.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė nė nebandė įrodinėti, kad su atsakovu buvo susitarta bendrai sukurti konkretų ginčo turtą, taip pat savo konkretaus asmeninio indėlio į ginčo nekilnojamąjį turtą (jo pagerinimą) pinigais, tvirtindama, kad visi darbai sodyboje yra atlikti jos ir jos vaikų darbu ir pinigais, todėl pusė ginčo nekilnojamojo turto turi priklausyti jai asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad ji yra pirkusi sodybos gyvenamajame name ir pagalbiniuose pastatuose atliktus remonto darbus ir medžiagas, o ieškovės į bylą pateikta UAB „Remonto ir statybos projektas“ sudaryta sodybos gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų atliktų statybos darbų ir medžiagų vertės lokalinė sąmata teismo vertintina tik kaip pavyzdinė ir visiškai neatitinkanti įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų (CPK 177, 180 straipsniai), kadangi neatitinka bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytų sodyboje faktiškai atliktų darbų ir panaudotų medžiagų aplinkybių.
Ieškinyje bei teismo posėdžio metu ieškovė teigė, kad A. L. nuo 1992 metų niekur nedirbo ir visą laiką buvo jos išlaikomas, nepagrįstai A. L. galimybę dirbti ir uždirbti siedama tik su oficialaus darbo turėjimu (neturėjimu), nors teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad ūkyje su A. L. jie dirbo kartu, tik jis niekada nenorėjo būti oficialiai įdarbintas. Aplinkybę, kad A. L. kartu su ieškove dirbo ūkyje patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojai E. M., A. Č., G. A., A. P., B. S. ir J. V., todėl akivaizdu, kad teismas neturi jokio pagrindo A. L. vertinti kaip ieškovės išlaikytinį. Byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų, kurie leistų teismui atskirti ieškovės ir A. L. įnašus į ūkininko ūkį (darbu ir pinigais). Atsakovai teigia, kad A. L. priklauso pusė ieškovės vardu registruoto ūkininko ūkio ir tuo pagrindu prašo priteisti jo mirties dienai pusę registruotų galvijų. Atsakovė, kaip minėta, teismo posėdyje patvirtino, kad su A. L. ūkyje dirbo kartu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl ieškovės ir A. L. įnašų į ūkininko ūkį, teismas sprendžia, kad ieškovės ir A. L. įnašai į ieškovės vardu registruotą ūkininko ūkį buvo lygūs.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad visus ūkyje uždirbtus pinigus (už parduotą pieną, galvijus, bulves, deklaruotus pasėlius) administravo ieškovė, todėl būtent ji ir mokėjo už ūkiui reikalingus pirkinius ir statybines medžiagas sodyboje atliekamiems darbams. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė, apklausiama dėl kiekvieno ginčo dalyko nekilnojamojo objekto, nurodė, kad visus statybos ir remonto darbus sodyboje atliko pats A. L., kuris buvo statybininku, todėl statybos darbus gerai išmanė. Tai, kad ieškovės vaikai jam padėdavo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti A. L. asmeninio indėlio į savo sodybos pagerinimą (remontą) ar naujų pagalbinių statinių joje statymą. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad rūsį A. L. nusprendė statyti pamatęs pas kaimynus iš apleistų kareivinių atsivežtų statybinių medžiagų pastatytą rūsį: rūsio statybai statybinių medžiagų jis taip pat parsivežė iš apleistų kareivinių, trūkstamų medžiagų jie nusipirko, ir A. L. pats jį pastatė. Ieškovė paaiškino, kad kitas statyboms (remontui) reikalingas medžiagas jie pirko kartu, minėjo vietas ir asmenis, tačiau tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
Įvertinus tai, kad byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų, kurie leistų teismui spręsti dėl ieškovės ir A. L. įnašų į sodybos gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų statybas (remontą), teismas atsižvelgia į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kad visus minėtus sodybos gyvenamojo namo ir pagalbinių pastatų statybos (remonto) darbus atliko pats A. L., už dalį panaudotų statybinių medžiagų nebuvo mokėta, o kita dalis statybinių medžiagų, kurių įsigijimo dokumentų ieškovė į bylą nepateikė, buvo įsigyta už ieškovės ir A. L. ūkininko ūkyje bendru darbu uždirbtas lėšas, ir daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo statomas jos lėšomis ir darbu. Be to, bylos medžiagoje esanti notarinės formos 2014 m. lapkričio 13 d. Pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad A. L. ieškovės sūnui G. A. už 13 000 Lt pardavė miško sklypą (duomenys neskelbtini) Aplinkybę, kad sandorio pasirašymo metu A. L. buvo perduota 13 000 Lt patvirtino ir teismo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta notarė Rita Slapšienė. Ieškovė teismo posėdžio metu davė prieštaringus paaiškinimus: nurodė nežinanti, kur A. L. panaudojo už mišką gautus pinigus, nors tvirtino kontroliavusi jo išlaidas, nes A. L. nemokėjo elgtis su pinigais. Ieškovės kviestas liudytojas G. A. nurodė, kad A. L. visus pinigus iššvaistė, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Tuo tarpu atsakovų kviesti liudytojai J. V., E. M., A. Č. ir B. S. teismo posėdyje vienodai tvirtino, kad visi remonto (statybos) darbai sodyboje: gyvenamajame name sudėti plastikiniai langai, pakeistas pečius, name atliktas kosmetinis remontas, betonuotas tvartas ir pastatytas priestatas būtent po to, kai A. L. pardavė mišką. Pažymėtina, kad ieškovė, nors ir neigė, kad visi minėti darbai sodyboje atlikti už pinigus, kuriuos A. L. gavo pardavęs mišką, tačiau patvirtino, kad visi šie darbai atlikti 2015 metais.
Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog labiau tikėtina, kad visi minėti darbai buvo atlikti būtent iš A. L. už mišką gautų pinigų. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad langų pakeitimui skolinosi 1 000 Lt iš A. P., kuris apklausiamas teisme teigė skolinęs ieškovei apie porą šimtų eurų, tačiau ne langams, o pečiui. Be to, langus ieškovė nurodo keitusi, kaip ir kitus nurodytus darbus atlikusi, 2015 metais (šią aplinkybę patvirtino visi bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai), kai oficiali valiuta Lietuvoje buvo euras. Teismo paprašyta paaiškinti, kodėl pinigus tekdavo skolintis iš kaimyno, ieškovė paaiškinti negalėjo, nors tiek ieškinyje, tiek ir apklausiama teisme tvirtino, kad jos gaunamos pajamos iš ūkininko ūkio ir pensijos leido jai investuoti į sodybos ir pagalbinių pastatų remontą (statybą).
Įvertinęs visą tai, kas išdėstyta dėl ginčo nekilnojamojo turto objektų pagerinimo (remonto) darbų, teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, kad visi šie darbai 2015 metais buvo atlikti iš A. L. už mišką gautų pinigų, juolab kad išvažiuojamojo teismo posėdžio metu apžiūrėjus sodybos teritoriją ir gyvenamąjį namą nustatyta, kad nuo namo užbaigimo 1976 metais jokių kitų investicijų į sodybą (be 1995-1996 m. pakeisto pečiaus ir iš kareivinių atsivežtų medžiagų A. L. pastatyto rūsio) nebuvo, ką teismo posėdyje patvirtino ir pati ieškovė.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė atėjo gyventi į velioniui A. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančią sodybą turėdama tik keletą galvijų, jos įregistruotame ūkininko ūkyje dirbo kartu su velioniu A. L. ir iš ūkininko ūkio jų bendru darbu uždirbtas lėšas naudojo kasdieniams bendriems poreikiams tenkinti ir einamiesiems gyvenamojo namo bei pagalbinių statinių remonto darbams, santaupų neturėjo, ieškovės nurodomi sodybos gyvenamojo namo remonto ir ūkinių pastatų statybos (remonto) darbai 2015 metais buvo atlikti iš A. L. už parduotą mišką gautų pinigų jo paties rankomis, padedant ieškovės vaikams, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovė savo lėšomis ir darbu iš esmės pagerino ginčo nekilnojamąjį turtą ir pripažinti jai nuosavybės teisę pusę šio nekilnojamojo turto, esančio Kultuvėnų k., Veprių sen., Ukmergės r. sav. Teismui nekyla abejonių, kad ieškovei ir A. L. daugiau kaip dvidešimt metų gyvenant kartu jie turėjo bendrų poreikių, interesų ir bendro gyvenimo tikslų, tačiau iš ieškovės į bylą pateiktų įrodymų nėra galimybės spręsti dėl ieškovės įnašo į A. L. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto išlaikymą nuo 1994 m. iki jo mirties 2016 m. lapkričio 29 d., juolab kad ieškovė alternatyvaus teisių gynimo budo – kompensacijos priteisimo – teismo taikyti neprašė.
Teismas, įvertinęs byloje esančią įrodymų visumą (rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus) dėl ieškovės pareikšto ieškinio atsakovams, sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog tarp ieškovės ir A. L. buvo susitarimas ginčo nekilnojamasis turtas buvo ieškovės iš esmės pagerintas jos asmeninėmis lėšomis ir darbu, siekiant sukurti, valdyti ir naudoti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Teismui pripažinus, kad ieškovės ir A. L. įnašai į ieškovės vardu registruotą ūkininko ūkį yra lygūs, sprendžia, kad teoriškai A. L. priklausytų 600 EUR kompensacija už pusę ieškovės vardu registruotame ūkininko ūkyje A. L. mirties momentu registruotų galvijų, tačiau įvertinus tai, kad A. L. iš ūkininko ūkio gaunamos pajamos buvo reikalingos pragyvenimui, savo sodyboje statė (remontavo) pastatus, iš šių lėšų buvo sumokėta ir VSDFV įmoka (360,55 EUR) bei jo laidojimo išlaidos (496,33 EUR), dėl kurių dalies (atitinkamai dėl 180,28 EUR ir 248,25 EUR) ir pareikšto reikalavimo ieškovė atsisakė, teismas atsakovų priešieškinį atmeta kaipo nepagrįstą.
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos šalims proporcingai teismo patenkintų ar atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 121,48 EUR žyminį mokestį (el. b.l. 4, t. 1) ir 880 EUR už advokato suteiktą teisinę pagalbą (el. b.l. 67, t. 2). Atsakovai sumokėjo 18 EUR žyminį mokestį (el. b.l. 60, t. 1), 2 308,31 EUR už advokatų suteiktą teisinę pagalbą ir 300 EUR antstolei už faktinių aplinkybių konstatavimą (el. b.l. 186, t. 1; el. b.l. 113-114, 115-116, t. 2 ). Netenkinus ieškinio ir priešieškinio, bylinėjimosi išlaidos šalims nepriteistinos. Ieškovei atsisakius pareikšto ieškinio reikalavimų dėl 428,53 EUR priteisimo, jai grąžintini 75 procentai, t.y. 15 EUR sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 2 dalis). Ieškovė už pareikštą 3 621 EUR turtinį reikalavimą turėtų sumokėti 81 EUR žyminį mokestį, todėl jai grąžintini 25,48 EUR per daug sumokėto žyminio mokesčio negu numato įstatymas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas patyrė 4,17 EUR procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, kurios valstybės naudai priteistinos iš šalių po 1,39 EUR (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 6 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 96 straipsnio 4 dalimi, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu,
nusprendė:
Ieškovės M. A. ieškinį ir atsakovų J. S. bei V. L. priešieškinį atmesti.
Priimti šioje civilinėje byloje ieškovės M. A., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškinio atsisakymą dalyje dėl laidojimo išlaidų ir privalomojo sveikatos draudimo išlaidų priteisimo ir šioje dalyje civilinę bylą Nr.e2-888-981/2017 nutraukti.
Grąžinti ieškovei M. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 75 procentus žyminio mokesčio, t. y. 15 EUR (penkiolika eurų), sumokėto 2017-02-08 AB Lietuvos pašto Ukmergės skyriuje (Kauno g. 11, 20001 Ukmergė), kvito Nr. LG 00404863.
Gražinti ieškovei M. A., a.k. (duomenys neskelbtini) 25,48 EUR (dvidešimt penkis eurus 48 ct) per daug sumokėto žyminio mokesčio.
Išaiškinti ieškovei, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo procesiniu sprendimu.
Priteisti iš ieškovės M. A., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovų J. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. L., a.k. (duomenys neskelbtini) po 1,39 EUR (vieną eurą 39 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai.
Informuoti šalis, kad procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke Swedbank, AB, banko kodas 73000, nurodant įmokos kodą 5660.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Ukmergės rajono apylinkės teismą.