Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu aštuoneriems metams šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo (dvi paros) ir suėmimo (nuo faktinio sulaikymo iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti) išbūtas laikas.

Iš nuteistosios A. S. priteista nukentėjusiajai E. D. 1 476 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 191,07 Eur nukentėjusiosios advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad 2015 m. vasario 17 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 21 val. 45 min., savo gyvenamosios vietos – buto kambaryje, esančio (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buitinio konflikto metu, tyčia peiliu vieną kartą dūrė savo sugyventiniui R. D. į kairės kojos blauzdą, tokiu būdu padarė jam durtinę-pjautinę žaizdą kairės blauzdos priekinio paviršiaus viršutiniame trečdalyje su pilnu priekinės blauzdos arterijos ir venos nupjovimu, dėl ko, išsivysčius ūmiam nukraujavimui iš šios žaizdos, nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

Nuteistoji A. S. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendį panaikinti ir šioje byloje priimti išteisinamąjį nuosprendį arba, vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, sušvelninti laisvės atėmimo bausmę ir sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. S. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ir gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

Iš nuteistosios A. S. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ji (apeliantė) ir nukentėjusysis R. D. dažnai gerdavo alkoholinius gėrimus, o po to pykdavosi ir mušdavosi. Tai patvirtina ne tik pačios nuteistosios A. S., bet ir liudytojų A. K. bei R. S. parodymai. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2015 m. vasario 17 d. vakare, savo bute nuteistoji ir R. D. taip pat girtavo ir barėsi. Iš A. S. parodymų matyti, kad girtavimo metu R. D. grįždamas iš tualeto paėmė medinę lazdą ir užsimojo nukentėjusiajai suduoti į galvą, tačiau ji prisidengė rankomis. Ji (apeliantė) siekdama apsiginti, paėmė peilį ir dūrė R. D. į kairės kojos blauzdą. Tai, kad R. D. mirė nuo sužalojimo peiliu, kurį padarė A. S., objektyviai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 187/15(02), kurioje konstatuota, jog R. D. mirties priežastis yra ūmus nukraujavimas iš durtinės – pjautinės žaizdos kairės blauzdos priekinio paviršiaus, nes buvo pilnai nupjautos priekinės blauzdos arterijos ir venos; teismo medicinos specialisto Ąžuolo Sutkaus parodymai (1 t., 43-49 b. l.; 3 t., 20-21 b. l.), liudytojų R. S., A. K., E. R., R. Š. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai (1 t., 7-28 b. l.; 2 t., 194-197 b. l.; 3 t., 11 b. l.). Pažymėtina, kad pirmosios teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos T. Ž. parodymais, iš kurių matyti, jog ji girdėjo triukšmą nuteistosios bute, o R. D. prašė paduoti skudurą, tačiau A. S. tik nusikeikė, tačiau po to triukšmas baigėsi (3 t., 12 b. l.). Pirmosios instancijos teisme teismo medicinos specialistas Ąžuolas Sutkus paaiškino, kad po R. D. padaryto sužalojimo, kraujuoti iš kojos turėjo pradėti tuoj pat ir intensyviai (3 t., 20 b. l.). Nors A. S. teigia, kad iš žaizdos nekraujavo, tačiau akivaizdu, jog nuteistoji tai matė, bet dėl pykčio ir apsvaigimo nuo alkoholio į tai nekreipė dėmesio ir nuėjo miegoti. Tai, kad R. D. po sužalojimo kojoje ir prasidėjus kraujavimui tam tikrą laiką galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, patvirtina teismo medicinos specialisto išvada bei teismo medicinos specialisto Ąžuolo Sutkaus paaiškinimai apygardos teisme (1 t., 48 b. l.; 3 t., 20-21 b. l.). Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad R. D. kraujyje buvo nustatytos 3,64, o šlapime – 4,81 promilės alkoholio ir tai turėjo įtakos skausmo pojūčiui, ir nukraujavimui bei sumažino nukentėjusiajam galimybę atlikti savarankiškus veiksmus, tačiau tai neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui ir nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu nukentėjusysis R. D. padarė A. S. kokius nors sužalojimus, dėl ko ji buvo priversta gintis. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. G506/15(02) matyti, kad A. S. nustatyti sužalojimai, t. y. poodinės kraujosruvos smakro kairėje, dešiniame dilbyje, abiejose plaštakose, kairės plaštakos V delnakaulio lūžis buvo padaryti ne įvykio metu, t. y. 2015 m. vasario 17 d., o prieš 2 – 5 paras iki apžiūros (2 t., 27 b. l.). Be to, pirmosios instancijos teisme apklausta teismo medicinos specialistė S. B. paaiškino, kad A. S. sužalojimų vietose esančios kraujosruvos jau buvo pakeitusios spalvą, kas patvirtina, jog jos buvo nešviežios, t. y. padarytos iki 2015 m. vasario 17 d. (3 t., 30-31 b. l.). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti aukščiau paminėta teismo medicinos specialisto išvada ir teismo medicinos specialistės S. B. paaiškinimais apygardos teisme, nes jie atitinka ir kitą bylos medžiagą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio vietos apžiūros metu, t. y. 2015 m. vasario 18 d. 3 val. 15 min., buvo rastas ir apžiūrėtas R. D. lavonas, buvo paimti peiliai ir kiti reikšmingi daiktai, tačiau jokia lazda nebuvo rasta ir paimta (1 t., 7-23 b. l.). Tik papildomos įvykio vietos apžiūros metu, t. y. 2015 m. vasario 19 d., lazda buvo rasta už kambario durų (1 t., 24-28 b. l.). Iš liudytojų E. R. ir A. K. parodymų matyti, kad įvykio vietoje nuteistoji A. S. jiems nesakė, jog ją sumušė R. D. ir ji gynėsi. Iš liudytojo E. R. parodymų matyti, kad nuteistoji A. S. iš karto po įvykio paaiškino, jog grįžusi iš darbo R. D. jau rado negyvą (2 t., 196-197 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apžiūros metu A. S. teismo medicinos specialistui taip pat tvirtino, jog sužalojimai rankose buvo padaryti ne įvykio metu (t. y. 2015 m. vasario 17 d.), tačiau negalėjo nurodyti, kada jie buvo padaryti (3 t., 32 b. l.). Iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo matyti, kad A. S. telefonu kalbėdama su broliu aptarė savo gynybinę poziciją ir nurodė, jog teismo medicinos specialistai nustatė, kad jai (nuteistajai) sužalojimai padaryti ne nusikaltimo padarymo dieną, todėl nežino, kaip toliau gintis (1 t., 150-151; 165-167 b. l.).

Akivaizdu, kad nuteistoji A. S. nurodydama kitokias bylos faktines aplinkybes, siekė suklaidinti pareigūnus ir teismą bei išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegijos nuomone, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistoji A. S. buvo būtinosios ginties situacijoje, nes byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, jog nukentėjusiojo R. D. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Nors liudytojai R. S. ir G. K. apygardos teisme parodė, kad nuteistoji jiems pasakojo, jog dėl R. D. mirties yra nekalta, nes gynėsi ar pan., tačiau šių liudytojų parodymai yra išvestiniai, todėl jais vadovautis nėra jokio pagrindo, nes jų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

Nors nuteistoji A. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad nenorėjo nužudyti sugyventinio R. D. ir nesiekė jo mirties, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. S. nužudė R. D. veikdama netiesiogine tyčia.

Pažymėtina, kad BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt.

Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. S. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė peiliu R. D. į koją, dėl ko prasidėjo intensyvus kraujavimas), numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), tačiau nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. apeliantė nenorėjo ir nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau jį paliko įvykio vietoje, tuoj pat medicinos pagalbos nesuteikė ir neiškvietė, nors matė ir suprato, jog nukentėjusysis stipriai kraujuoja. Šias aplinkybes patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, teismo medicinos specialisto Ąžuolo Sutkaus paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, liudytojos T. Ž. parodymai. Tai įrodo, kad A. S. buvo abejinga galimiems sunkiems padariniams atsirasti (R. D. mirčiai) ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą, lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį, asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi A. S. nusikalstamus veiksmus, panaudotą įrankį (peilį), padarytų sužalojimų lokalizaciją, daro išvadą, kad tarp nuteistosios veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistosios A. S. ir nukentėjusiojo R. Ž., kaip sugyventinių (šeimos nario) teisinis statusas, todėl nuosprendžio dalis dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, neperžiūrima.

Dėl bausmės paskyrimo ir neturtinės žalos priteisimo

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

Atkreipiamas nuteistosios A. S. dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas byloje A. S. skirdamas bausmę ją individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas arčiau baudžiamojo įstatymo sankcijos minimumo. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. S. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo R. D. mirtį, kaltės formą (netiesioginę tyčią). Taip pat, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistosios A. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Tai, kad nuteistoji vėliau iškvietė medicinos pagalbą, ir tokiu būdu stengėsi pašalinti galimą sunkių padarinių kilimą, nėra pagrindas švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo A. S. baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė, nuteistajai paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, ji individualizuota, nėra aiškiai per griežta ar neteisinga bei užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Nuteistoji apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir paskirti jai švelnesnę bausmę.

Pažymėtina, kad pagal įstatymą švelnesnės negu įstatymo numatytos bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. savo noru pati neatvyko, nepranešė teisėsaugos institucijoms apie padarytą nusikaltimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistoji būtų bent ketinusi tai padaryti. Priešingai, iš liudytojo E. R. parodymų matyti, jog nuteistoji bandė klaidinti pareigūnus, teigdama, jog R. D. rado mirusį, kai grįžo iš darbo.

Pažymėtina, kad pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama ir tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Taip pat turi būti nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1 – 6 punktuose. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Akivaizdu, kad nagrinėjamojoje byloje nėra A. S. atsakomybę lengvinančių BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, todėl ir taikyti BK 62 straipsnio nuostatų, nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą nukentėjusiojo dukrai E. D., kuri savo tėvo (nužudytojo) nelankė ir tarpusavio santykių nepalaikė.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atkreipiamas dėmesys, kad CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus netekus artimųjų ir kt.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji E. D. neteko artimo žmogaus – tėvo. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad šiuo metu gyvena Vokietijoje, o su tėvu bendraudavo telefonu, kuris domėjosi jos šeima ir anūke. Akivaizdu, kad nužudytasis R. D. su dukra E. D. palaikė artimus santykius, tačiau susitikdavo retai. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajai E. D. artimo žmogaus (tėvo) netektis sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus ir emocinius pergyvenimus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į kilusius neatstatomus padarinius bei į formuojamą teismų praktiką, nukentėjusiajai E. D. priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus, juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Be to, tai neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams, taip pat išlaikyta pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir teisėtą jos prioritetą bei nuteistosios A. S. teisinės padėties.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios A. S. apeliacinį skundą atmesti.