Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Teisėjų tarybai dėl atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu, su tuo susijusių aktų panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. birželio 2 d. rašte pateikta informacija, Lietuvos Respublikos Prezidentas (toliau – Respublikos Prezidentas) 2021 m. birželio 2 d. dekretu Nr. 1K-629 kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydamas patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų taryba 2021 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 13P-76-(7.1.2) patarė Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Teisėjų taryba nurodė, kad Generalinė prokurorė, gavusi informaciją apie 2021 m. birželio 1 d., 16.41 val. magistraliniame kelyje sustabdytą neblaivų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją, jo atžvilgiu 2021 m. birželio 1 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą. Teisėjų tarybos vertinimu, teisėjo A. D. elgesys – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus – negali būti pateisinamas ir toleruojamas, teisėjas savo elgesiu pažemino teisėjo vardą, pakenkė visos teismų sistemos autoritetui, visuomenės pasitikėjimui teismais. Respublikos Prezidentas 2021 m. birželio 9 d. dekretu Nr. 1K-643 teikė Seimui atleisti ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Seimas 2021 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. XIV-400 atleido ieškovą iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

6. Ieškovo vertinimu, nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, kad asmuo kartu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) ar sulaužė priesaiką, kad jis savo veikloje nesivadovavo Konstitucija, tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Atleidimo iš teisėjo pareigų neteisėtumą ieškovas grindė ir proporcingumo principo pažeidimu. Ieškovas, pripažindamas savo žmogiškąją klaidą ir jos neteisindamas, nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, turėtų būti įvertintos individualizuojant atsakomybę: ieškovas nuo 1989 metų nepriekaištingai dirbo teisėsaugos struktūrose, turi daugiau kaip 30 metų teisinio darbo patirtį, dėl jo nebuvo jokių nusiskundimų, skandalų ar kitų pretenzijų. Ieškovas buvo aukštai vertinamas, daugiau kaip 10 metų ėjo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas, dvi kadencijas buvo šio teismo pirmininkas. Tiek ieškovo, kaip teisėjo, tiek jo vadovaujamo teismo veikla vykdant teisingumą, organizacinė veikla visada buvo vertinama gerai ir labai gerai. Ieškovo vadovaujamas teismas buvo vidinės ir išorinės komunikacijos srities vienas iš lyderių, įdiegiant aptaranavimo teismuose standartą, vykdant nuolatinį jo monitoringą. Dėl ieškovo veiklos skaidrumo, sąžiningumo niekada nekilo pagrįstų abejonių. Ieškovas daug metų buvo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys. Dirbdamas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ieškovas buvo Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto kursinių ir baigiamųjų magistro darbų gynimo komisijos narys. Ieškovo įsitikinimu, pažeidimas nėra susijęs su teisėjo ir teismo pagrindine ir esmine funkcija – teisingumo vykdymu. Ieškovas nepažeidė teisėjo nepriklausomumo, objektyvumo ir nešališkumo principų, tačiau privataus gyvenimo srityje padarė žmogišką klaidą, dėl kurios nuoširdžiai gailisi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai, proceso eiga apeliacinės instancijos teisme

15. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

15.1. Priešingai nei nusprendė teismas, ieškovo atžvilgiu negalėjo būti taikoma atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, procedūra. Ieškovo atleidimas iš pareigų neatitinka proporcingumo, lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų. Pritaikyta atsakomybė nėra proporcinga ieškovo padarytam pažeidimui. Prieš taikant atsakomybę turėjo būti motyvuotai įvertintos pažeidimo padarymo aplinkybės, ieškovo neblaivumo laipsnis, jo pažeidimo sunkumas, sukeltos pasekmės, ankstesnis teisėjo darbas, kilsiančios pasekmės, jeigu teisėjas bus atleistas, teisėjo elgesys nustačius pažeidimą, jo pateikti paaiškinimai, ikiteisminio tyrimo eiga.

15.2. Teisėjų taryba byloje prieštarauja viešai išreikštai savo nuomonei, jog girtumo laipsnis (ir baudžiamosios atsakomybės riba) yra svarbus individualizuojant atsakomybę, tuo labiau kad panašioje situacijoje kitam teisėjui atleidimas iš pareigų nebuvo taikytas. Nei viename iš skundžiamų sprendimų dėl atleidimo nėra pateikiami argumentai dėl alkoholio koncentracijos ieškovo kraujyje (bei baudžiamosios atsakomybės ribos nebuvimą), nors tiek Teisėjų tarybai, tiek Seimui tokia informacija buvo pateikta, ir, kaip nurodo atsakovai, buvo jų vertinta.

15.3. Ieškovo pažeidimas nėra susijęs su teisingumo vykdymu, teismų ar teisėjo nepriklausomumu, jis nesudaro pagrindo abejoti ar nepasitikėti ieškovu kaip teisėju, nepaneigia asmenų teisės į nešališką bylos nagrinėjimą ir nekelia dėl to abejonių. Nepaisant to, ieškovo atžvilgiu buvo taikyta griežčiausia teisinė atsakomybė – atleidimas iš teisėjo pareigų kartu su tuo išplaukiančiomis pasekmėmis. Atleidimo iš pareigų klausimas turėtų būti sprendžiamas įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kiekvienu atveju individualizuojant atsakomybę.

15.4. Žiniasklaidoje nušviestas ne vienas atvejis, kai Seimo nariai (aukščiausios įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai) vairavo automobilį būdami neblaivūs, tačiau jie neprarado Seimo nario mandato.

15.5. Skundžiami sprendimai dėl atleidimo pažeidžia lygiateisiškumo principą, nes panašioje situacijoje teisėjas M. S. buvo pripažintas pažeminęs teisėjo vardą, bet nebuvo atleistas iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

15.6. Teismo išvados, kad ieškovas kėlė didelę grėsmę ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei, nepagrįstos bylos medžiaga, įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo tiriamos teismo posėdžiuose.

15.7. Iki šiol nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas dėl ieškovui inkriminuojamo teisės pažeidimo. Teisiškai ydinga yra situacija, kai Teisėjų taryba priėmė nutarimą dėl patarimo atleisti ieškovą net neturėdama oficialių ieškovo neblaivumo tyrimo rezultatų, nesulaukus ikiteisminio tyrimo pabaigos. Atsakovai, priimdami skundžiamus sprendimus dėl atleidimo, rėmėsi tik pirmine informacija, kad ieškovo neblaivumas buvo didesnis kaip 1,51 promilės (baudžiamosios atsakomybės riba), kai byloje pateikti duomenys liudija apie mažesnį ieškovo neblaivumą, nei nustatė policija – 1,16 promilės alkoholio kraujyje.

21.1. Byloje nustatyta, kad ieškovas įvykdė teisėjo vardą žeminantį poelgį, dėl ko jam taikytina griežčiausia drausminė atsakomybė – atleidimas iš pareigų. Ieškovo nurodomos aplinkybės, kurios neva pašalina jo atsakomybę (sveikatos sutrikimai, sunki asmeninė situacija ir kt.) nėra pakankamas pagrindas pateisinti tokį teisėjo poelgį.

21.2. Argumentai, kad ieškovas netinkamai elgėsi nevykdydamas teisėjo pareigų, todėl jam neturėtų būti taikoma drausminė atsakomybė, laikytini nepagrįstais. Teisėjų etikos kodeksas nustato pagrindinius teisėjo elgesio tiek tiesioginių, tiek netiesioginių pareigų atlikimo metu principus, kurie atspindi teisėjo profesijos išskirtinumą, bei taikomus itin aukštus reikalavimus. Ieškovui atsakomybė taikyta ne dėl to, kad jis buvo neblaivus, o todėl, jog būdamas tokios būklės (čia nėra svarbus tikslus promilių skaičius) vairavo transporto priemonę, taip sukeldamas pavojų sau ir aplinkiniams. Ieškovas galėjo ir turėjo numatyti, kad toks elgesys ne tik prieštarauja teisės normoms, bet gali sukelti pavojų aplinkiniams.

21.3. Respublikos Prezidentas laikosi griežtos pozicijos, kad pasitikėjimą teismais lemia ir teisėjų elgesys visuomenėje, todėl vairavimas išgėrus niekaip nesuderinamas su teisėjo etika ir jo pareigomis.

21.4. Tai, kad vienu atveju Teisėjų taryba priėmė sprendimą nepatarti dėl teisėjo atleidimo, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nelaikytina sektinu pavyzdžiu ir nevertintina kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas.

22. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. kovo 9 d. gautas ieškovo A. D. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

24. Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą Nr. KT45-N3/2022 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Seimo aktų, susijusių su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atleidimu, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Įsigaliojus nurodytam Konstitucinio Teismo nutarimui, Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. balandžio 21 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir paskyrė teismo posėdį 2022 m. gegužės 24 d. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartimi teismo posėdžio data perkelta iš 2022 m. gegužės 24 d. į 2022 m. gegužės 26 d.

25. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. gegužės 25 d. gautas ieškovo A. D. patikslintas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl teisėjo atleidimo procedūros taikymo

27. Apeliacinis skundas be kita ko grindžiamas tuo, kad ieškovas, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, galėjo būti atleistas tik taikant Konstitucijoje numatytą apkaltos procedūrą, tačiau analizuojamu atveju buvo pritaikyta teisėjo, pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo procedūra.

28. Konstitucijos 116 straipsnyje nurodyta, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

29. Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarime Nr. KT45-N3/2022 „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Seimo aktų, susijusių su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atleidimu, atitikties Konstitucijai“ (toliau – 2022 m. balandžio 15 d. nutarimas) aiškindamas pirmiau nurodytas Konstitucijos 112, 115 ir 116 straipsnių nuostatas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo doktrinoje jau buvo nurodyta, jog šios Konstitucijos nuostatos įtvirtina atskirus teisėjo, inter alia (tame tarpe) Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo pagrindus: 1) teisėjo atleidimo iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, pagrindą; 2) specialų Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindą – jo pašalinimą iš pareigų apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas.

30. Be to, Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarime pakartotinai akcentavo, kad ne kiekvienas teisėjo poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, savaime yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas; ne kiekvienu teisėjo poelgiu, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, savaime sulaužoma teisėjo priesaika. Konstitucinis Teismas taipogi atkreipė dėmesį, kad vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, jog visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) savarankiškumo garantijos. 2022 m. balandžio 15 d. nutarime akcentuota, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, iš kurio kyla teisėjų vienodo teisinio statuso jiems taikomų garantijų, vykdant teisingumą, atžvilgiu imperatyvas, draudžiama tokia situacija, kai už tokį pat poelgį, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, vienas teisėjas būtų atleistas iš pareigų, kai Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, remdamasis Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktu, kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo, o kitas, aukštesnės grandies teismo teisėjas, kuriam pagal Konstitucijos 116 straipsnį esą galėtų būti taikoma tik apkalta, už tokį pat poelgį nebūtų atleistas iš pareigų dėl to, kad Seime nebūtų inicijuotas apkaltos procesas arba toks poelgis nebūtų pripažintas šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu, arba Seimas, galutinai spręsdamas nurodytą klausimą, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada nuspręstų nepašalinti teisėjo iš pareigų.

31. Įvertinęs Konstitucijos normų įtvirtintą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas 2022 m. balandžio 15 d. nutarime konstatavo, kad Respublikos Prezidentas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu turi įgaliojimus kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo (dėl teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, kreipimosi į Seimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų), savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, ir, gavęs tokį patarimą, priimti atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą, o Seimas turi įgaliojimus inicijuoti apkaltos procesą pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, priesaikos sulaužymo, kad pašalintų tokį teisėją iš pareigų apkaltos proceso tvarka. 2022 m. balandžio 15 d. nutarime Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Respublikos Prezidento ir Seimo įgaliojimų dalyvauti formuojant teisminę valdžią, inter alia spręsti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, nepaneigia ir nevaržo Seimo konstituciniai įgaliojimai spręsti, ar pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjui už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą inicijuoti apkaltos procesą.

32. Apibendrinant tai, kas nurodyta, pažymėtina, kad Konstitucijoje numatytos dvi savarankiškos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo procedūros, kurios gali būti taikomos atskirai viena nuo kitos. Vadinasi, šioje byloje nagrinėjamu atveju ieškovo atžvilgiu galėjo būti taikoma viena iš nurodytų procedūrų, t. y. Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytas teisėjo atleidimo pagrindas ir su juo susijusi atleidimo procedūra.

33. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą. Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba, išskyrus atvejus, kai teisėjas yra paskiriamas Konstitucinio Teismo teisėju arba Vyriausybės nariu.

34. Teisėjų taryba 2021 m. birželio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-76-(7.1.2) dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti A. D. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų (toliau – Teisėjų tarybos 2021 m. birželio 7 d. nutarimas), kuriuo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją A. D. iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Respublikos Prezidentas 2021 m. birželio 9 d. priėmė dekretą Nr. 1K-643 dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti A. D. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų. Seimas 2021 m. birželio 17 d. priėmė nutarimą Nr. XUV-400 dėl A. D. atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų. Tai reiškia, kad atleidžiant ieškovą A. D. iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, buvo laikytasi teisės aktuose nustatytų procedūros reikalavimų.

35. Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija ieškovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo atleidimo iš pareigų procedūros taikymo neteisėtumu, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl proporcingumo principo

36. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atleidžiant ieškovą iš teisėjo pareigų buvo pažeistas proporcingumo principas. Ieškovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad teisėjo atsakomybė pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą neturi būti individualizuojama ir kad ieškovui pritaikyta sankcija yra proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui.

37. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (žr. Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarimo „Dėl neterminuoto draudimo būti statutiniu valstybės tarnautoju asmeniui, teistam dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo“, 11 punktą). Tai reiškia, kad taikant įstatymų nuostatas, taip pat ir Konstitucijos, turi būti laikomasi proporcingumo principo.

38. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo pateikta formuluotė, jog už teisėjo vardo pažeminimą taikoma drausminė atsakomybė iš esmės neindividualizuojama, nėra pakankamai tiksli. Sprendžiant dėl teisėjo atleidimo pažeminus teisėjo vardą, atsakomybė yra individualizuojama tuo aspektu, kad turi būti vertinama, ar netinkamas teisėjo poelgis pagal savo sunkumą, įvertinus individualias teisėjo atsakomybę sunkinti ar lengvinti galinčias aplinkybes, yra Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytas teisėjo vardo pažeminimas, ar toks poelgis nėra pakankamas jį pripažinti teisėjo vardo pažeminimu Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto prasme. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad teisėjo atsakomybė neindividualizuojama, yra teisingas tuo požiūriu, jog jei nustatoma, kad teisėjo poelgis atitinka teisėjo vardo pažeminimą Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto prasme, taikoma sankcija nebegali būti individualizuojama – vienintelė galima sankcija yra teisėjo atleidimas iš pareigų dėl teisėjo vardo pažeminimo. Tai reiškia, kad proporcingumo principo aspektu turi būti vertinama ne sankcija, bet aplinkybė, ar analizuojamas teisėjo poelgis atitinka teisėjo vardo pažeminimą, dėl ko taikomas atleidimas iš teisėjo pareigų.

39. Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, kad teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties.

40. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovo poelgis proporcingumo principo atžvilgiu atitiko Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytą teisėjo vardo pažeminimą, padarė atsižvelgęs į tai, kad: 1) ieškovas neblaivus vairavo automobilį darbo dienos metu; 2) ieškovo apsvaigimo laipsnis sustabdymo metu bet kuriuo atveju buvo didesnis nei 1 promilė alkoholio; 3) nors ieškovas teigia vartojęs alkoholį vakare ir naktį, tačiau tai reiškia, jog ieškovas visą darbo dieną buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl negalėjo vykdyti tiesioginių pareigų; 4) ieškovas, būdamas neblaivus, važiavo magistraliniu keliu itin ilgą atstumą (iš Klaipėdos į Vilnių), tokiu būdu keldamas didelę grėsmę ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei.

41. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu ieškovas akcentavo, kad: 1) jo pažeidimas nėra susijęs su teisingumo vykdymu, teismų ar teisėjo nepriklausomumu, ir nesudaro pagrindo abejoti ar nepasitikėti ieškovu, kaip teisėju; 2) ieškovo drausminė atsakomybė turėtų būti individualizuota – turi būti įvertintos visos su ieškovo poelgiu susijusios aplinkybės; 3) ieškovas pripažino savo žmogiškąją klaidą, jos neteisino, nevengė atsakomybės; 4) ieškovas turi ilgą teisinio darbo teismuose patirtį, daugelį metų buvo Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariu, buvo gerbiamas ir vertinamas kaip profesionalus bei kvalifikuotas teisėjas; 5) aptariamas poelgis buvo vienintelė žmogiška klaida, iki tol ieškovo elgesys buvo nepriekaištingas – buvo tik viena galiojanti administracinė nuobauda (12 Eur dydžio bauda) už Kelių eismo taisyklių pažeidimą viršijus leistiną greitį; 7) ieškovo girtumas buvo ne 1,82 ar 1,84 promilės, bet 1,16 promilės alkoholio.

42. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovo nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovo poelgis, jį įvertinus proporcingumo principo kontekste, laikytinas teisėjo vardą žeminančiu poelgiu, numatytu Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas yra neteisus, teigdamas, jog jo poelgis visiškai nesusijęs su darbinių funkcijų (teisingumo) vykdymu. Pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad ieškovo neblaivumo faktas buvo užfiksuotas baigiantis darbo dienos laikui (16.41 val.), o ieškovas teigia alkoholį vartojęs praėjusios dienos vakare bei naktį, kas iš tiesų reiškia, jog ieškovas dėl neblaivumo būsenos negalėjo įvykio dieną atlikti darbo pareigų.

43. Kaip jau minėta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ieškovo drausminė atsakomybė turėjo būti individualizuota sprendžiant dėl jo poelgio atitikties Konstitucijoje numatytam teisėjo vardą žeminančio poelgio apibrėžimui. Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad sprendžiant ieškovo drausminės atsakomybės klausimą, nebuvo atsižvelgta į ieškovo poelgio sunkumą, individualias įvykio aplinkybes. Teisėjų tarybos 2017 m. birželio 7 d. nutarime įvertinta gauta informacija apie įvykį – 2021 m. birželio 1 d., apie 16.41 val., Kaišiadorių rajone, magistraliniame kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda (A1), 84,150 kilometre, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas A. D., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (po pirmojo bandymo A. D. iškvėptame ore užfiksuota 1,82 promilių etilo alkoholio koncentracija, po antrojo bandymo – 1,84 promilių girtumas). Be to, Teisėjų tarybos 2021 m. birželio 7 d. nutarime įvertinta aplinkybė, kad A. D. neneigė vartojęs alkoholį, nurodė jį vartojęs ne tą pačią dieną, kai buvo sulaikytas, jautęsis gerai, apsvaigimo alkoholiu požymių nejautęs, manė galįs vairuoti transporto priemonę nepažeisdamas teisės aktų. Taigi Teisėjų taryba, vertindama ieškovo poelgį, atsižvelgė tiek į jai pateiktą informaciją apie patį įvykį, tiek į ieškovo nurodytas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendžiant dėl poelgio sunkumo.

44. Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (aktuali redakcija nuo 2021 m. balandžio 3 d. iki 2021 m. rugsėjo 20 d.), 14 punkte nustatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 11 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad neblaiviu laikomas asmuo, kuriam nustatytas 0,41 ir daugiau promilių neblaivumas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio, reglamentuojančio kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, 8 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 2, 4 ir 6 dalyse numatytą veiką padaręs asmuo buvo neblaivus, kai jam nustatytas 0,41 ir daugiau promilių neblaivumas. Tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jei ieškovo neblaivumo laipsnis transporto priemonės vairavimo metu būtų buvęs, kaip teigia ieškovas, 1,16 promilės, toks neblaivumas beveik tris kartus viršytų įstatyme nustatytą administracinę ar baudžiamąją (tam tikrais atvejais) atsakomybę užtraukiančią alkoholio koncentracijos ribą. Vadinasi, ieškovo padarytas teisės pažeidimas, net nevertinant to, ar jis užtraukia administracinę ar baudžiamąją atsakomybę, drausminės atsakomybės taikymo požiūriu negali būti kvalifikuojamas kaip nežymus ar nesunkus.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ieškovo poelgio pavojingumą didina ir tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo važiuodamas magistraliniu keliu ilgą atstumą, sukeldamas grėsmę tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių saugumui. Tai, kad transporto priemonės, kuri yra padidinto pavojaus šaltinis, vairavimas neblaivaus asmens yra pavojingas veiksmas, laikytina visuotinai žinoma aplinkybe, kurios papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į ieškovo padaryto pažeidimo pobūdį, jo akcentuojamos aplinkybės (užfiksuotas vienkartinis pažeidimas, ilga teisėjo darbo Lietuvos Respublikos teismuose trukmė, teigiamai charakterizuojančios asmeninės savybės, nuoširdus gailėjimasis) nesudaro pagrindo sutikti su ieškovo pozicija, kad jis nepadarė teisėjo vardo žeminančio poelgio (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas).

46. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl proporcingumo principo pažeidimo.

Dėl diskriminavimo

47. Ieškovo nuomone, jis buvo diskriminuojamas, kadangi kitiems panašioje situacijoje atsidūrusiems teisėjams nebuvo taikytos tokios pačios teisinės pasekmės. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad nors teisėjas M. S. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir buvo pripažintas pažeminęs teisėjo vardą, šis teisėjas nebuvo atleistas iš pareigų. Atmesdamas šį ieškovo argumentą, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ieškovo nurodytas atvejis buvo vienintelis per 2016–2020 m. laikotarpį, kada nebuvo patarta Lietuvos Respublikos Prezidentui neblaivų vairavusį teisėją atleisti iš pareigų, visais kitais atvejais teisėjai (jų buvo trys) buvo atleisti iš pareigų. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovo nurodytu atveju buvęs įvykis negali būti laikomas turinčiu precedento reikšmę.

48. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; diferencijuotas teisinis reguliavimas, taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutarimas „Dėl rinkimų plakatuose nurodomos informacijos apie kandidatų į politines atstovaujamąsias institucijas pripažinimą kaltais dėl nusikalstamos veikos“ 11 punktas).

49. Kaip šioje nutartyje jau nurodyta, Teisėjų taryba, spręsdama dėl Respublikos Prezidento kreipimosi patarti atleisti teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, teisėjo drausminę atsakomybę individualizuoja vertindama, ar teisėjo poelgis, jo pasireiškimo aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad teisėjas pažemino teisėjo vardą būtent šios konstitucinės normos prasme. Tam, kad būtų galima teigti apie asmens diskriminaciją, turi būti nustatyta, jog analogiškose situacijose, nesant esminių skirtumų, buvo priimti nevienodi teisiniai sprendimai.

50. Nors šioje byloje nagrinėjamu atveju ir ieškovo nurodytu kitu atveju kai kurios įvykių aplinkybės sutampa, tačiau egzistuoja ir skirtumai. Iš Teisėjų tarybos 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 13P-85-(7.1.2), kuriuo nepatarta Respublikos Prezidentui atleisti M. S. iš Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo pareigų (toliau –Teisėjų tarybos 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas), matyti, kad Teisėjų taryba įvertino tokią informaciją: M. S. 2020 m. gegužės 19 d., apie 7 val. 40 min., Vilniuje, Dzūkų g., vairuodamas automobilį nesegėjo saugos diržo, o tikrinimo metu jam buvo nustatytas lengvas – 0,61 promilės – neblaivumo laipsnis. 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarime Teisėjų taryba atsižvelgė į teisėjo M. S. poelgio pavojingumo laipsnį, asmenines bei profesines savybes, vienkartinį pažeidimą, nuoširdų gailėjimąsi, teisėjų bendruomenės išreikštą pasitikėjimą šiuo teisėju, tikimybę, kad toks teisėjo elgesys nebepasikartos. Šioje byloje aptariamo teisės pažeidimo ir teisėjo M. S. įvykdyto teisės pažeidimo aplinkybių skirtumai yra pažeidimo sunkumas (pirminiais duomenimis, teisėjo M. S. nustatytas neblaivumas leistiną ribą viršijo 0,2 promilės, ieškovo nustatytas neblaivumas leistiną ribą viršijo 1,43 promilės, o toks skirtumas rodo daugiau kaip septynis kartus didesnį ieškovo neblaivumo laipsnį), pažeidimo nustatymo laikas (M. S. pažeidimas nustatytas anksti ryte, prieš darbo dienos pradžią, todėl, tikėtina, kad teisėjas beveik visą darbo dienos laiką nebūtų neblaivus ir galėtų vykdyti savo darbo pareigas, o ieškovo neblaivumas nustatytas baigiantis darbo dienos laikui), teisėjų bendruomenės išreikštas pasitikėjimas, kad M. S. ateityje elgsis nepažemindamas teisėjo vardo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti skirtumai yra reikšmingi, todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas buvo diskriminuojamas taikant jam teisinę atsakomybę, pagal pasekmes neproporcingą kito nurodyto teisėjo atžvilgiu.

Dėl kitų skundo argumentų ir bylos procesinės baigties

51. Apeliacinis skundas argumentuojamas ir tuo, kad Teisėjų tarybos 2021 m. birželio 7 d. nutarimas buvo grindžiamas aplinkybėmis, kurios dar nebuvo patvirtintos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu – tuo, kad ieškovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas bei tuo, kad ieškovo iškvėptame ore užfiksuota etilo alkoholio koncentracija nebuvo patvirtinta kitais tyrimo duomenimis.

52. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad dėl šioje byloje analizuojamo ieškovo poelgio priimtas Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 26 d. apkaltinamasis nuosprendis yra neįsiteisėjęs. Tai reiškia, kad tiek taikant ieškovo atleidimo procedūrą, tiek šios bylos nagrinėjimo metu ieškovas yra laikomas nekaltu dėl baudžiamosios veikos padarymo. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl ieškovo drausminės atsakomybės, nebuvo vertinama, ar ieškovas padarė nusikalstamą veiką, ar tokios veikos nepadarė.

53. Šios bylos procese, kaip ir ieškovo atleidimo iš pareigų procedūros metu, buvo analizuojamos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra – tai, kad ieškovas 2021 m. birželio 1 d., apie 16.41 val., buvo sustabdytas Kaišiadorių rajone magistraliniame kelyje Vilnius–Kaunas–Klaipėda, 84,150 kilometre, jam nustatytas neblaivumas, viršijantis leistiną 0,4 promilės ribą. Nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti nurodytomis aplinkybėmis – sustabdžius ieškovą, jo iškvėptame ore nustatyta 1,82 promilės etilo alkoholio koncentracija, po 15 min. pakartojus tikrinimą – 1,84 promilės etilo alkoholio koncentracija, vėliau atlikus kraujo tyrimą buvo nustatyta etilo alkoholio koncentracija kraujyje – 1,16 promilės. Tai reiškia, kad vertinant ieškovo neblaivumo laipsnį ir sprendžiant dėl jo poelgio teisėjo vardo pažeminimo aspektu, galima daryti logišką išvadą, jog ieškovo sustabdymo metu jo neblaivumas buvo didesnis nei 1,16 promilės (atsižvelgiant į tai, kad ieškovo kraujo tyrimas atliktas maždaug po dviejų su puse valandos nuo pirmojo patikrinimo alkotesteriu momento, kai alkoholio koncentracija ieškovo organizme mažėjo) ir neviršijo 1,84 promilės. Skirtingai nei baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymo atveju, kuomet reikia nustatyti tikslų vairavusio asmens neblaivumo laipsnį, sprendžiant, ar ieškovas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, pakanka duomenų apie užfiksuotą mažiausią ir didžiausią ieškovo neblaivumo laipsnį. Dėl nurodytos priežasties atmetami apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirminių duomenų apie ieškovo neblaivumo laipsnį vertinimo aplinkybėmis.

54. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais, siejamais su ieškovo teisės į valstybinę teisėjo pensiją praradimu. Kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo šioje byloje priimtoje 2022 m. balandžio 12 d. nutartyje, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo taikymas išeina už sprendžiamo ginčo ribų – nagrinėjamoje byloje nesprendžiami socialinių garantijų taikymo, teisėjų valstybinės pensijos skyrimo ar neskyrimo ieškovui klausimai. Be to, ieškovas šiuo metu nebūtų įgijęs teisės į teisėjo valstybinę pensiją, net jei nebūtų priimti skundžiami aktai, todėl individualizuojant ieškovo atsakomybę dėl jo padaryto pažeidimo atitikimo teisėjo vardo pažeminimui Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto prasme, skundo argumentai dėl teisės į valstybinę pensiją praradimo nėra reikšmingi.

55. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

56. Konstatavus, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundas atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistas.

57. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio 1 dalies nuostatos).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.