- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-28
- Bylos Nr.
- I-1358-428/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 3–4) pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. vasario 21 d., nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. balandžio 12 d. buvo laikomas Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) perpildytose kamerų tipo patalpose. Pareiškėjui turėjo tekti 4 kv. m gyvenamojo ploto. Plotą mažino gyvenamosiose patalpose esantys baldai. Kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti pareigūnus. Kiekvieną kartą reikėdavo daužyti į duris. Pareiškėjas teigia, jog vienos valandos pasivaikščiojimas kiemelyje prieštarauja tarptautinei praktikai. Kamerose neveikė ventiliacija, patalpose drėgna, tamsu. Langą dengia dvigubos grotos, todėl sunku išvėdinti patalpas. Todėl pūdavo čiužiniai, atsirado parazitų, lovos rūdija. Kameroje nebuvo užtikrinta teisė naudotis higieniškais sanitariniais mazgais, nebuvo užtikrintas privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, o tik skylė, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos valgyti, kadangi maistą į kamerų tipo patalpas atnešdavo jau atšalusį. Per ginčo laikotarpį pareiškėjas sirgo, kadangi kamerose buvo šalta. Tokios gyvenimo sąlygos sukėlė pareiškėjui papildomus psichologinius išgyvenimus. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
Pareiškėjas gavęs atsakovo atsiliepimą, pateikė prieštaravimus (b. l. 55,56) ir nurodė, jog su pateiktu atsiliepimu nesutinka. Nurodė, jog pareiškėjui turėjo tekti 4 kv. m gyvenamojo ploto kaip tai numato Konvencija ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose. Nurodė, jog 1 ir 11 kameroje nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse. Be to, iš pateikto statinio techninės priežiūros žurnalo matyti, jog 1, 44, 11 ir 29 kamerose buvo registruoti defektai. Pabrėžė, jog buvo laikomas negyvenamosiose patalpose. Nurodė, jog nepateikta byloje konkrečių įrodymų, jog signalizacijos mygtukai veikia. Maistas buvo tiekiamas paprastuose vienkartiniuose indeliuose, o ne termosuose.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 8–13) nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpose. Kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, dalis patalpų pradėta naudoti 2009 m., o kita dalis 2010 m. Patalpose buvo pakeisti visi langai, durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija, apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Kamerų patalpos yra geros būklės. Defektų ginčo laikotarpiu nėra užregistruota. Signalizacijos mygtukai yra įrengti visose kamerose, ginčo laikotarpiu iškvietimo mygtukai nebuvo sugadinti. Lovų čiužiniai yra geros būklės, lovos nerūdija. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, higienos normos pažeidimų nenustatė. Kamerose užtikrinama tinkama oro temperatūra, oro drėgmė. Patalpos ventiliuojamos atidarant langus. Sanitariniame mazge yra unitazas, kriauklė, ventiliacija, veidrodis ir lentynėlė. Sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktais. Teisė pasivaikščioti pareiškėjui buvo suteikta vieną valandą per dieną kaip numato teisės aktai. Alytaus PN yra sudarę sutartį su UAB „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi“, įstaigoje pagal poreikį atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Iki šios sutarties sudarymo galiojo sutartis su Mulersko IĮ. Į kamerų tipo patalpas maistas atvežamas termosuose ir patiekiamas nuteistiesiems į kameras karštas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 11¹.2 punktas nustato, jog kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
Pareiškėjas nurodęs ginčo laikotarpį nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. iki 2018 m. vasario 21 d., nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. balandžio 12 d.
Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 14–16) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas: į 37 kamerą, kuri yra 12,34 kv. m ploto, joje įrengta 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 4,11 kv. m ploto; į 1 kamerą, kuri yra 28,77 kv. m ploto, joje įrengta 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 4,11 kv. m ploto; į 29 kamerą, kuri yra 15,10 kv. m ploto, joje įrengta 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,77 kv. m ploto; į 11 kamerą, kuri yra 12,14 kv. m ploto, joje įrengta 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 4,04 kv. m ploto; į 42 kamerą, kuri yra 13,03 kv. m ploto, joje įrengta 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 4,34 kv. m ploto; į 44 kamerą, kuri yra 15,82 kv. m ploto, joje įrengta 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tekdavo 3,95 kv. m ploto.
Pareiškėjas nurodė, jog jam turėjo tekti kamerų tipo patalpose 4 kv. m gyvenamojo ploto. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamosios vietos plotą, kalėjusių asmenų skaičių vertinamuoju byloje laikotarpiu neginčijo.
Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam kamerų tipo patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad Alytaus PN pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, pažymima, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ (galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtintas Statybos techninio reglamento STR. 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, kuris taipogi išskiria gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus (5.1 p.) bei numato, jog prie negyvenamųjų pastatų priskiriami specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (7.16 p.). Todėl tai, jog Alytaus PN pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).
Pareiškėjas tvirtino, jog neveikė kamerų tipo patalpose signalizacijos mygtukas bei nurodė, jog atsakovas nepateikė konkrečių įrodymų, jog jie veikė. Atsakovė atsiliepime nurodė, jog kamerų tipo patalpose atlikus kapitalinį remontą 2009-2010 metais buvo pakeista naujai prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Pateikė teismui 2010 m. vasario 26 d. statybos-remonto darbų rangos sutartį Nr. 52 bei pažymos apie atliktus darbus ir išlaidų vertę (b. l. 17–23). Nurodė, jog signalizacijos mygtukai yra įrengti visose kamerų tipo patalpose, ginčo laikotarpiu iškvietimo mygtukai nebuvo sugadinti bei pateikė pareigūnų iškvietimo mygtukų nuotraukas kamerų tipo patalpose (b. l. 63–86).
Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.11 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta pareigūnų iškvietimo sistema.
Atsakovė aplinkybę, kad iškvietimo sistema buvo įrengta 2009 ir 2010 metais grindžia pateiktomis į bylą nuotraukomis (b. l. 63–86) bei statybos-remonto darbų rangos sutartimi, tačiau nepateikė rašytinių duomenų apie iškvietimo sistemos įrengimą ir jos veikimą ginčo laikotarpiu (pvz. sutarčių dėl šios sistemos įrengimo darbų atlikimo, darbų priėmimo-perdavimo aktų, apmokėjimo už atliktus darbus dokumentų, duomenis apie sistemos veikimą, tikrinimą ir t.t.), todėl atsakovės pateikti įrodymai, nepatvirtina fakto, kad ji realiai buvo įrengta ir veikė.
Pastebėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamą praktiką (negatyvaus įrodinėjimo naštos aspekto išaiškinimą; žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1483-858/2015, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją), šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl ginčui aktualiu laikotarpiu tinkamai veikusios pareigūnų iškvietimo sistemos. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. raštu įpareigojo Alytaus PN pateikti duomenis apie įrengtus aliarminius pareigūnų iškvietimo mygtukus (b. l. 61), tačiau atsakovė atsiliepime apsiribojo abstrakčiu teiginiu, jog kamerų tipo patalpose iškvietimo mygtukai nuolatos veikia. Atsakovui nurodytų aplinkybių nepaneigus, teismas ją vertina pareiškėjo naudai. Kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareigūnų iškvietimo sistema kamerose privalo būti įrengta bei veikti, nagrinėjamu atveju konstatuotinas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punkto pažeidimas.
Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau– BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Pagal BVK 145 straipsnio 1 ir 2 dalį nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti.
Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per parą, nenustatyta. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti vieną valandą per parą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose išaiškinimuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Pastebėtina, kad Komitetas minėtą rekomendaciją teikė pareiškėjo nurodytoje Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] ir nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės pasivaikščioti ilgiau nei vieną valandą lauke atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija (tik per langą), patalpose buvo drėgna, tamsu. Pažymėjo, jog langas uždengtas dviejų eilių grotomis. Nurodė, jog esant drėgmei čiužiniai pūna, veisiasi parazitai, metalinės lovos rūdija. Nurodė, jog sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Atsakovė nurodė, jog gyvenamosios patalpos ventiliuojamos per langus. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovė dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidusi. Be to, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte numatyta, jog kamerų tipo patalpose iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Esant minėtam teisiniam reglamentavimui pareiškėjo argumentai, jog kamerų tipo patalpose langus uždengė dviejų eilių grotos, atmestini.
Higienos normos HN 134:2015 16 punktuose nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Higienos normos HN 134:2015 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento direktoriaus 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (b. l. 24-27), kurios metu buvo atlikta periodinė sveikatos saugos kontrolė Alytaus PN ir jokių pažeidimų tuo metu nebuvo nustatyta.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.).
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių konkrečių duomenų apie ginčo kamerų tipo patalpų oro temperatūros, apšvietimo, drėgmės atitiktį galiojančių higienos normų reikalavimams pareiškėjo kalinimo joje metu.
Pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų kamerų tipo patalpose reiškė pretenzijas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentui (b. l. 92, 93), Alytaus PN (b. l. 130, 131).
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl žemos oro temperatūros, netinkamo apšvietimo, drėgmės ginčo gyvenamojoje patalpoje vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šio pažeidimo atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).
Alytaus PN pateikė teismui 2013 m. sausio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 39 (b. l. 40-44), 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugų pirkimo (b. l. 28-30). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažįsta, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl nešvarios, buitiniais parazitais užkrėstos gyvenamosios patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopijos pateikimas nėra pakankamas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (žr., pvz., 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovas, paneigdamas pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.). Atsakovė tokių duomenų į bylą nepateikė. Todėl lieka nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl parazitų buvimo. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo būti sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Ginčo laikotarpiu sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumai nebuvo reglamentuoti, todėl skunde nurodyti pažeidimai dėl sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumų atmestini. Be to, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.4 punkte numatyta, jog klozetas gali būti ir tupimas.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą, sanitarinio mazgo kabinoje, be kita ko, įrengiamas unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Atsakovė nurodė, jog sanitariniuose mazguose yra įrengtos lentynėlės ir veidrodžiai bei pateikė sanitarinių mazgų nuotraukas (b. l. 64, 68, 73, 77, 80, 83). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.6 punkte numatyta, jog kameros patalpose turi būti įrengiama sieninė lentyna tualeto reikmenims, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje lieka nepaneigti, kadangi iš pateiktų nuotraukų matyti, jog sanitariniuose mazguose nėra sieninės lentynėlės tualeto reikmenims pasidėti.
Pareiškėjas teigia, jog į kamerų tipo patalpas maistą atnešdavo jau atšalusį. Skundo papildyme nurodė, jog jis valgė dietinį maistą, kuris buvo atnešamas ne termosuose, o vienkartiniame indelyje. Atsakovė teigia, jog maistas iš virtuvės į kamerų tipo patalpas atvežamas termosuose ir patiekiamas nuteistiesiems į kameras karštas. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo maisto tiekimo, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus. Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog tiekiamo maistas buvo atšalęs, tačiau šių aplinkybių visiškai nedetalizavo, nenurodė ar dėl to kreipėsi į administraciją ar kitas institucijas. Todėl pareiškėjo teiginiai apie netinkamą maisto pateikimą laikytini subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu papildomu psichologiniu išgyvenimu, orumo pažeminimu, diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (dėl netinkamai įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos, dėl higienos normų kamerose pažeidimų, dėl sieninių lentynėlių tualeto reikmenims pasidėti nebuvimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017) arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs apie pažeidimų galimą poveikį pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Alytaus PN jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo E. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.